Muzikinius tiltus į klausytojų širdis atlikėja jautriai ne vieną dešimtmetį tiesė su grupėmis „Kūlgrinda“, „Žalvarinis“, o dabar tebetiesia su „Folk trio“, „Liečiu“, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos etnoklase – vaikų folkloro grupe „Avilys“, etnoprojektais ir savo šeima. Inetos svajonė – kad kuo daugiau vaikų ir suaugusiųjų užsidegtų meile etnokultūrai ir daugiau lietuviškų etnoprojektų iškeliautų už jūrų marių Lietuvos, lietuviškos muzikos ir lietuviškos kultūros pristatyti. „Neabejotinai pats skambiausias mano kūrybinis projektas – šeima. Jis taip pat muzikinis, mat kasdieniame idiliškame savo gyvenime visada vietos randa ir dainavimas, ir muzikavimas. Šiuo metu tai labai praverčia – išbaido niūrokas karantino nuotaikas. Ir dar – savo mylimo folkloro neketinu palikti niekada, nes jis – mano kraujyje“, – valiūkiškai šypsosi Ineta.
Lietuviškų tradicijų paviliota nuo vaikystės
Inetos Meduneckytės iniciatyvos ir intensyvi kūrybinė veikla su etnomuzika, folkloru susijusios nuo pat vaikystės. Ji prisimena, jog kultūromis, istorija, tradicijomis ir papročiais domėjosi nuo mokyklos laikų. „Turbūt taip susiklostė, kad jau pradinėse klasėse žinojau, jog norėsiu stoti į muzikos mokyklą ir mokytis humanitarinėje Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje. Tas žinojimas atėjo iš šeimos, mat joje muzikuojančiųjų – dauguma. Mama groja akordeonu, abi su močiute buvo namų dainininkės – ir po namus su daina sukdavosi, ir beklausydamos koncertų visus vakarus pradainuodavo. Močiutė kol galėjo, dainavo ir kultūros namų chore, ir bažnyčioj, ir laidotuvėse, ir namie. Pavyzdys buvo ir brolis, daug metų grojantis „Trimito“ orkestre. Tiesiog žinojau, kad noriu mokytis muzikos.
Toje gimnazijoje durys atsivėrė ne tik į mokslus, bet ir į meną, renginius, koncertus. Dar mokykloje teko vaidinti Renės Dautartienės statytame spektaklyje „Unė“, jame atlikau Unės mamos vaidmenį, dainavau liaudies dainą. Su gimnazijos dainų ir šokių kolektyvu leisdavomės į keliones Italijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Su draugėmis turėjome nuostabų vokalinį ansamblį, pelnėme ne vieną respublikinį apdovanojimą. Dainuodavom viską: folklorą, poeziją, popmuzikos dainas. Aš buvau tokia aktyvi, patrakusi, visur manęs būdavo pilna: vesdavau renginius Panevėžio kultūros centre, kaip mokinių komiteto atstovė rašydavau projektus. O liaudies dainos ir gilesnis susidomėjimas savo kultūra atsirado etnokultūros pamokose, kurias turėjome gimnazijoje. Jas vedė puiki mokytoja Vitalija Vasiliauskaitė. Pamenu, kai kalbėdavom apie tradicijas, analizuodavom dainų tekstus, šiurpas bėgdavo per kūną. Tai būdavo taip įdomu! Mokytoja mus veždavosi į tradicines Rasų, lygiadienių šventes, kviesdavo į etnokultūros vasaros stovyklas. O paskui pati pradėjau tokios muzikos klausytis, domėtis, ieškoti panašių renginių.
Vos tik baigusi mokyklą prisijungiau prie apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“. Ten Jono ir Inijos Trinkūnų pamokos, repeticijos, koncertai buvo daugiau nei studijos universitete. O Vilniaus universitete pasirinkau filologijos studijas, nes labai gundė kultūros, tradicijos. Buvau ir esu įsitikinusi, kad kalbų mokymasis – tai raktas į kitų kultūrų pažinimą. Bakalauro darbuose tyrinėjau ir lyginau lietuvių, anglų ir turkų liaudies dainų tematiką, simboliką, turėjau galimybę stažuotis Turkijoje. Manau, kad viską, ko išmokau, išbandžiau, tebetęsiu ir dabar.“ Vienų bakalauro studijų Inetai neužteko – toliau pasirinko studijuoti anglų filologiją, o švietimo lyderystės magistro laipsnį įgijo ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. „Jei galėčiau, studijuočiau ir vėl – dabar vis su nostalgija dairausi į etnomuzikologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Žinau, kad noriu dar. Esu smalsi. Man patinka mokytis, domėtis, analizuoti, rašyti, – šypsosi Ineta. – Muzika buvo ir tebėra mano trauka. Aš gal net kitaip gyvenimo neįsivaizduoju. Atrodo, visi turėtų muzikuoti. Tai ugdo žmogaus jautrumą, polėkį, svajones ir stiprina dvasiškai.“
Iš meilės etnokultūrai
„Varėnoje esu atvežtinė marti. Vyras Emilis – gamtininkas. Susipažinom su juo tik baigę mokyklą vienoje iš etnokrypties stovyklų Betygaloje. Pabendravom ir tapo aišku – esam panašūs, giminingų sielų. Pasirodė, kad abu važinėjam į tuos pačius renginius, koncertus, tad iškart radom labai daug bendrų dalykų. Taip viskas ir prasidėjo. Iš pradžių gyvenome Vilniuje, bet Emilis – labai didelis Dzūkijos patriotas. Po studijų dirbau Vilniaus šv. Kristoforo progimnazijoje. Kai pradėjau lauktis Urtės, nusprendėm, kad porą metų, kol ji paaugs, pagyvensim Varėnoje ir tada grįšim į Vilnių. Paskui gimė Ugnius... Dabar Urtei jau vienuolika, Ugniui aštuoneri, o mes tebegyvenam Varėnoje. Taigi, esam keturiese, neskaitant šuns ir dviejų šinšilų.
Ar patinka gyventi mažame miestelyje? Pradžioje buvo keista. Kai persikraustėme, visi draugai liko Vilniuje. Jaučiausi vieniša, buvo bandymų grįžti. Bet dabar matau labai daug pliusų – saugumas, viskas arti, visi vieni kitus pažįsta. Tas bendruomenės pajautimas ištiko vieną gražią rugsėjo pirmosios rytą, kai mokykloje visa bendruomenė kieme sustojo ratu. Tada supratau, kad visus šiuos vaikus, tėvelius, mokytojus pažįstu. Žinau, kas kur dirba, kuo užsiima, jie pažįsta mane ir toks jaukus jausmas aplankė. Žinoma, mažame mieste gyvenimas su vaikais kiek ramesnis. Niekada nėra kamščių, o ir būrelių, ir veiklų, kurias vaikai nori lankyti, užtenka. Arti gamta, kurioje visada būti gera. Šiuos dalykus labai vertinam.
O į Vilnių gal kada nors grįšim, kai vaikai studijuos. Dukra jau baigia mane pasivyti ūgiu ir svajonėmis. Ji labai meniškos prigimties, puikiai piešia, domisi etnokultūra, yra mano padėjėja koncertuose ir edukacijose, lanko dailės, dainavimo, etnokultūros būrelius. Urtė nori būti dailininke arba dailės mokytoja. Įsivaizduoju, kad jai tai tiktų ir sektųsi. Ugnius aistringas futbolininkas – ir pats žaidžia, ir kartu su tėčiu bei seneliu patriotiškai važiuoja į futbolo rungtynes, palaiko Lietuvą, bet neatsisako ir muzikuoti. Jam patinka su manimi mokytis liaudies dainų, koncertuoti. Lanko futbolo treniruotes, etnokultūros, fortepijono pamokas. Manau, kad Ugnius norės būti futbolininku. Turiu išties nuostabią palaikymo komandą!“
Laimingos moters receptas
Inetos veikla gana intensyvi, tačiau ji sako įminusi paslaptį, kaip suspėti būti gera žmona ir mama. „Stengiuosi suderinti profesinę veiklą, kūrybines ambicijas ir laiką šeimai. Man atrodo, kad pavyksta: šeimai skiriu didžiąją laiko dalį, bet gali būti, kad mano ir vyro nuomonės skiriasi, – mąsto Ineta. – Menines veiklas, jų grafiką galiu susidėlioti patogiai, susiplanuoti. Ir, manau, man pavyksta būti namie daugiau nei įprastai – nuo aštuonių iki penkių – dirbantiems tėvams.“
Kaip į visą intensyvią veiklą žiūri vyras Emilis? „Jei būnu labai paskendusi darbuose ir mintyse, ima burgzti. Bet ir pats turi daug veiklų ir pomėgių, tad tenka prisitaikyti. Išties labai daug kuo dalinamės. Daug padėdavo tiek jo, tiek mano tėvai – ir studijuojant, ir koncertuojant ar vykstant į muzikines gastroles. Tad jaučiuosi visiems labai dėkinga ir, be abejo, skolinga. Esu patikli, visa širdimi puolu prie naujų projektų, galiu skirti jiems visą savo laiką, jėgas ir dėl to yra tekę nusivilti. Per daug pasitikiu žmonėmis, nepagalvoju, kad kai kurie turi slaptų užmačių. Emilis atsargesnis. Matyt, visokių žmonių yra sutikęs. Tačiau abu degam savo veiklomis. Jis – gamta, žygiais, meile Dzūkijai, savo verslu „Keliauk Dzūkijoje“, žvejyba. Aš – folkloru, tradicijų puoselėjimu, muzika, istorija ir savo projektais. Ilgainiui skirtumai išryškėja. Abu kartu daug keliaudavome, mėgdavome tuos pačius festivalius, koncertus, etnokrypties stovyklas. Dabar tos mėgstamos veiklos išsigrynino. Gal dažniau randam skirtumų, dažniau tenka dalintis vaikų priežiūra, tad mažiau laiko praleidžiam kartu. Bet tai nėra blogai. Gal mažiau vienas kitam atsibostam.“
Kaip veikli šeimos moteris suspėja būti ir gera namų šeimininke, ir žmona, ir mama? „Viskas priklauso tik nuo požiūrio. Kiek ir ko iš savęs reikalaujame. Man gal nėra svarbiausia blizgantys namai ar išlyginti skalbiniai, bet vos tik atsiradus progai mes kartu keliaujam, žygiuojam, kažką smagaus veikiam. Buitis man – labiau antrame plane. Kuris kada spėjam, tada ir tvarkomės, viską dėliojamės. Svarbu sutarti be priekaištų, pykčių, nesantaikos. Geros emocijos – svarbiausia. Jei įsivyrauja neigiamos, tai ženklas, kad kažką reikia keisti. Žinoma, šeimoje būna visokių epizodų. Visgi reikia prisiminti, kad gyvenam su mylimais žmonėmis.
Koks mūsų šeimos laisvalaikis? Su vaikais labai mėgstam žygius į gamtą. Keliaudami būtinai dainuojam. Kiekvieną sezoną išsirenkam kokią nors dainą – savotišką žygio himną. Dabar vis apie žalią mišką ir apie tris biteles dainuojam.“
Ineta pažymi, jog laimingos šeimos receptas yra visapusiškas palaikymas. „Mes manom, kad šeimoje būtina leisti vienas kitam skleistis, vystyti mėgstamas veiklas, nebambėti, nestabdyti kito, o skatinti ir palaikyti.“ Moteris sako, kad be dainavimo, muzikavimo savęs neįsivaizduoja. Tačiau jei vis tik nebūtų tuo, kuo yra dabar, kartais pasvajoja, kad norėtų šiek tiek pagyventi kitoje šalyje. O kuo užsiimti, teigia, tikrai rastų.
Pati laisvalaikiu, kiek jo belieka po kūrybinių ir šeimos veiklų, renkasi keliones po gamtą, knygas, vis dažniau į rankas paima kankles. „Žinoma, svarbią vietą užima ir mano šeima, draugai! Labai jų pasiilgstu. Taip norisi kartu surengti koncertą su brolio šeima, joje muzikuoja visi vaikai. Maniškiai taip pat neatsilieka. Kasmet organizuoju draugų susitikimo savaitgalius Dzūkijos nacionaliniame parke. Kad ir metus nesimatę, suvažiuojam kelioms dienoms, kuriame pirtį, žygiuojam gražiausiais Dzūkijos takais, vaikai kartu žaidžia, o mes dainuojam dar mokyklos laikais išmoktas dainas, visi muzikuoja prie laužo. Kaip būna smagu. Labai pasiilgau draugų! Taip seniai visų gyvai nemačiau!“
Ineta visoms moterims nori palinkėti, kad jos būtų laimingos šeimoje. „Linkiu turėti mėgstamų veiklų, kurios džiugina, kuriose matote prasmę. Jei įmanoma, į jas įjunkite ir kitus šeimos narius.“
Daug idėjų po vienos šeimos stogu
Pašnekovė džiaugiasi ir didžiuojasi, kad etnoprojektai, kuriuos ji viena arba su draugais įgyvendina, prisideda prie lietuvybės, mūsų identiteto išsaugojimo. „Pirmiausia, tai mūsų šalies, kultūros, muzikos pristatymas užsienyje. Šiuolaikiniams žmonėms primename senas tradicijas, papročius, dainas. Vaikų mokymas – efektyviausia veikla. Viliuosi, kad kuo daugiau jų žinos, mėgs folklorą, tuo bus geriau. Muzikiniuose projektuose taip pat dainuoju liaudies dainas. Ir matau, kaip giliai ir jautriai jos paliečia klausytojus. Tada džiaugiuosi, kad turime galimybę priminti žmonėms tas dainas, tradicijas ir papročius. Manau, kad tai prasminga.“
Šiuo metu Ineta Meduneckytė veda etnokultūros pamokas Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokykloje ir dirba Varėnos „Ryto“ progimnazijoje. Įkūrusi anglų kalbos mokyklėlę, veda anglų kalbos pamokėles darželinukams, su savo VšĮ „Etnoprojektai“ organizuoja stovyklas ir edukacijas Lietuvos vaikams bei lietuviams užsienyje. „Šiuos užsiėmimus apie lietuvių liaudies dainas ir instrumentus vedu ir vaikams, ir šeimoms. Drauge vežuosi ir Urtę su Ugniumi, jie man padeda ir vaikus pakalbinti, ir pakviesti žaisti. Tuo metu visi būnam kolegomis.“
Svarbiausia, ko Ineta linki savo vaikams ir mokiniams – kad šie būtų laimingi, surastų sau patinkančias veiklas, suprastų, kuo nori būti, kas jiems geriausiai sekasi. „Tikiuosi, kad tai, ko išmokstam, jiems suteikia daug patirties ir gerų emocijų. Kaip jie visa tai pritaikys ateityje, pamatysime vėliau. Dabar svarbiausia – duoti. Duoti kažką gero, prasmingo, o pritaikymas – jau asmeninis kiekvieno pasirinkimas. Ką moku, labai mielai noriu dalintis. Su vaikais vartom seniausius dainynus, analizuojam dainas. Kokie gražūs tie tekstai! Šiuo metu mintys sukasi apie Jadvygą Čiurlionytę, nes dirbu jos vardu pavadintoje mokykloje. Taip gimsta įvairios iniciatyvos: pavyzdžiui, šiemet teko organizuoti I-ąjį respublikinį Jadvygos Čiurlionytės užrašytų dainų konkursą. Labai smagu, kad atsirado tiek šaunių dalyvių ir konkurso įrašai liks mūsų mokyklos paskyrose. Su etnoklasės vaikais domimės J. Čiurlionytės biografija, mokomės jos užrašytų, iššifruotų dainų, vartome parengtus dainynus, ieškome archyvinės vaizdo ir garso medžiagos. Vaikų folkloro grupėje „Avilys“ – penkiolika vaikų nuo pradinukų iki šeštokų. Su jais jau teko koncertuoti „Aukso paukštės“ apdovanojimuose, tarptautiniame vaikų folkloro festivalyje „Baltų raštai“, Viduramžių šventėje Trakų Salos pilyje, kur buvome pakviesti pristatyti Dzūkijos krašto dainų, žaidimų, ir kituose smagiuose renginiuose. Labai džiaugiuosi, kad vaikai domisi folkloru, tradicijomis, tikiu, kad jie plečia ne tik savo žinias – menų mokykla ugdo jautrumą, kantrybę, padeda atsipalaiduoti.“
Atlikėja sako, kad gyventi etnoprojektais jai pavyksta natūraliai. „Visos idėjos, mintys, projektai kyla spontaniškai. Turiu tik vieną nuostatą: jei kilo idėja, pajutai, kad ji verta būti įgyvendinta, būtinai taip ir padaryk. Matyt, nuo mokyklos laikų susižavėjau kultūrinėmis kelionėmis po pasaulį ir galimybe jose pristatyti Lietuvą. Kasmet svajoju apie tai, kaip norėčiau nuvežti mūsų su „Folk trio“ sumanytą etno jazz programą ar su etnoklasės vaikais rengiamas edukacijas lietuvių bendruomenėms užsienyje, pasaulio muzikos festivaliams. Ten taip gera būti – gali ne tik papasakoti apie save, bet ir tiek žinių, įspūdžių parsivežti.
Turistinėse kelionėse man trūksta kultūrinių mainų. Kur tik beatostogautume, pradedu kurti planus, su kuo susisiekti, kam parašyti, kad kitąmet galėtume ten atvykti koncertuoti. Branginu visus projektus, su kuriais dirbu: ir savo vaikus, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės folklorinio dainavimo klasę, ir projektą su puikiais, mylimais „Folk trio“ muzikantais Nerijumi Bakula ir Janu Maksimovič, ir draugų komandą „Lietis“, prie kurios nuolat prisijungiu. Paskutiniu metu planavome nuvežti grupės „Atalyja“ programą į Japoniją ir ten pristatyti Lietuvą pasaulio muzikos festivalyje, bet koją pakišo pandemija. Nieko, padarysime tai po metų kitų. Tikiu tuo.“
Labai didelė Inetos Meduneckytės gyvenimo dalis susijusi su „Žalvariniu“. „Šios grupės veikloje dalyvavau nuo pat jos susikūrimo ir tie septyniolika metų tikrai buvo ypatingi, įdomūs, pilni patyrimų, kelionių, nuostabių žmonių, tolimų šalių. Nuo pat pirmų susibūrimų, kai iki paryčių dainuodavom, degėm draugyste, iki televizijos laidų, turų Kinijoje, didžiųjų koncertų ir dar daugiau. Užaugau kartu su „Žalvariniu“, tačiau atėjo metas žengti tolyn.
Buvo laikas, kai „Žalvariniui“ galėjau atiduoti viską – visą savo laiką ir jėgas. Daug kartu patyrėm, daug išmokau – pavyzdžiui, kaip bendra idėja, bendras jos siekimas, užsidegimas gali padėti pasiekti labai daug. Mačiau ir tai, kaip viskas lengvai gali sugriūti pasikeitus aplinkybėms. Viską, ko išmokau, taikau ir dabartinėse veiklose. Kad ir kaip viskas susiklostė, ten įgijau labai daug patirties: ir gyvenimiškos, ir vadybinės, ir idėjų kūrimo bei įgyvendinimo. Kadangi ir toliau planavau dirbti su etnomuzika, mano gyvenime atsirado dabartinė grupė „Folk trio“. Mūsų koncertavimas – liudijimas, kaip gali skambėti lietuviškas folkloras, paskanintas pikantiškais džiazo prieskoniais. Labai džiaugiuosi, kad viskas pasisuko būtent taip ir kartu su Nerijumi Bakula pradėjome šį projektą. Kai išėjau iš „Žalvarinio“, abu pasitarėm ir nusprendėm, kad reikia naujo etnoprojekto iš Dzūkijos. Praėjo gal mėnuo ir toks atsirado.
Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę muzikuoti su tokiais puikiais žmonėmis ir talentingais muzikantais. Nerijus Bakula ir Janas Maksimovičius nuostabiai ir jautriai suvokia liaudies dainas. Jų improvizacijos gilios ir įtraukios kaip ir pačios dainos. Lietuvos kultūros taryba parėmė pirmo mūsų albumo įrašus. Medžiaga jau parengta ir netrukus bus išleista skaitmeniniu ir fiziniu pavidalais. Taip pat mielai prisijungiu prie grupės „Lietis“, kurioje groja labai puikūs žmonės, daugelis – buvę „Žalvarinio“ nariai, draugai nuo senų laikų. Pamenu, kaip nudžiugau, kai mumis susidomėjo Japonijos festivalis. Su „Folk trio“ kelionė į Japoniją puikiai pavyko, vėliau buvom kviečiami koncertuoti Kinijos pasaulio muzikos festivaliuose. Bendradarbiavimą su festivaliais tęsiame ir toliau, tik kol kas visi planai sustabdyti. Įsimintini koncertai ambasadose, kur ne tik lietuvišką muziką populiarinam, bet ir su svečių šalių kultūra pažindinamės.“
Koncertuose Ineta žavi ne tik savo balsu, bet ir gražiomis sukniomis. Jas kuria ir modeliuoja pati, o siuvimo meistrės išpildo moters sumanymus. Prie jų skoningai pritaiko unikalius papuošalus iš žalvario, vario ar gintaro. „Nesirenku liaudies kostiumo, nes mūsų muzika nėra visiškai autentiška. Mes lietuvišką folklorą interpretuojame savaip. Nenorime nutolti nuo šaknų, bet perteikiame viską taip, kaip jaučiame patys. Tad ir mano drabužiai primena viduramžius, bet paįvairinu juos šiuolaikiškais elementais. Šiuo metu suknios pakabintos spintoje ir nekantriai laukia karantino pabaigos“, – nostalgiškai kalba atlikėja.
Nuo tų laikų, kai Panevėžio muzikos mokykloje baigė fortepijono klasę, Inetai teko groti įvairiais instrumentais. „Yra tekę išbandyti, o kartais ir įrašinėjant kūrinius ar koncertuojant groti akmenukais, būgnais, dambreliu, tambūrinu, šeikeriais, tačiau šiuo metu viską nugalėjusios kanklės. Su draugėmis pradėjome lankyti nuotolines pamokas, įsigijome kankles ir pramokome kankliuoti. Grojimas šiuo tradiciniu instrumentu labai ramina, kai paliečiu stygas, tokia palaima užplūsta! Manau, kad kankles galėtų turėti kiekviena šeima, kiekviena lietuvaitė.“
