Ne vieną dešimtmetį A. Galvonaitė meteorologines žinias skelbia per radiją, televiziją, spaudą, išėjusi į pensiją surengė dešimtis paskaitų įvairaus dydžio ir amžiaus bendruomenėms. Leidykla „Alma littera“ ką tik išleido A. Galvonaitės knygą „Paskui orus jų klystkeliais“. Ji – ir mokslininkės duoklė plačiam skaitytojų ratui.
Tačiau šį kartą su garsiausia Lietuvos klimatologe kalbamės ne apie klimatą, o apie vaikystę, pirmuosius žingsnius meteorologijoje, klimatologo darbo užkulisius, darbą televizijoje ir pensininkės ramybę, kuri taip ir neatėjo.
Audrone, ar jaučiate, kad jus pažįsta visa Lietuva?
Kartais kas nors mane susistabdęs sako: „Aš šį rytą jus mačiau per televizorių, su jumis kartu kavą gėriau.“ Tenka tik nusijuokti: „Bet aš kažkaip skonio nepajutau.“ Arba eina žmogus su šunimi ir staiga šis sustoja prie manęs. Šeimininkas ir sako: „O ko jūs stebitės? Šunelis ką tik jus matė per televizorių.“
Lietuvos televizijoje orus komentuojate daugybę metų. Kaip ten atsidūrėte?
Dvejus metus Lietuvos radijuje šnekėjau apie įdomiąją meteorologiją. 2004 m. prieš Pasaulinę meteorologijos dieną tuometis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorius Petras Korkutis sako: „Gal tu galėtum nueiti į televiziją pašnekėti apie meteorologiją? Aš neturiu laiko.“ Man labai nepatinka ginčytis, aiškintis ir būti įkalbinėjamai. Jau geriau nusileidžiu. Šitaip ir prekių nereikalingų prisiperku. Sakai, kad nereikia, o tau vis tiek siūlo – tai geriau nusiperku, kad tik atstotų. Taip ir į televiziją pirmą kartą nuėjau, paklusau P. Korkučiui. O jis mane pasiuntė, nes, matyt, pats tingėjo, kita vertus – numatė, kuo čia viskas baigsis. Televizijoje išbuvau lygiai 12 metų, nuo 2004 iki 2016 metų.
Tekdavo anksti keltis?
Pusę penkių. Mane pažindavo visi rytinių troleibusų vairuotojai.
Kiekvieną rytą?
Ne, tada tik ketvirtadieniais, dabar jau du kartus per savaitę. Po filmavimosi pėsčiomis eidavau į darbą. Nuo televizijos iki Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos – pusvalandis kelio. Kartais prieš darbą dar užeidavau išgerti kavos į kavinę prie savivaldybės.
2015 m. jau buvau susiruošusi eiti į pensiją – brolio netektis, giminaičių mirčių virtinė labai prislėgė. Bet mano skyriaus (buvau Klimatologijos skyriaus viršininke) jaunimas manęs neišleido. Pasakė: jūs mums reikalinga, kompiuteris kompiuteriu, o jūsų galvoje sudėtos neįkainojamos žinios, kurių mums reikia (lig šiol palaikau labai gražius santykius su buvusiais kolegomis). Pasilikau dar metams, tarnybą palikau būdama 65-erių, tada pensinė riba buvo 60 metų. Iki 2016 m. pabaigos dar padirbėjau televizijoje ir išėjau. Mat sudužus lėktuvui ir žuvus broliui Vytautui, fizikui, Seimo nariui, finansų viceministrui, kurio laisvalaikio aistra buvo aviacija, visi nutarė, kad privalau užimti jo vietą partijoje „Tvarka ir teisingumas“, dalyvauti rinkimuose. Aš jokiai partijai niekada nepriklausiau, todėl atsisakiau. Du mėnesius mane įtikinėjo, tada neatsilaikiau, nusileidau kaip tiems prekių siūlytojams, sutikau, kad įrašytų į rinkiminius partijos sąrašus. Ir, kad nebūtų viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto, turėjau išeiti iš televizijos.
Maniau, dabar sėdėsiu sau namie, niekur neisiu, galėsiu ilsėtis, vaikščioti, skaityti. Bet prasidėjo žurnalistų invazija: kaip diena, taip skambutis. Kračiausi jų dėmesio: „Aš gi jau išėjau iš darbo.“ O šie prisispyrę įkalbinėdavo: „Betgi proto nepraradote.“
Pajutę, kad nebedirbu – neva turiu marias laiko, – sukruto ir mokyklos, įvairios bendruomenės, Trečiojo amžiaus universitetas, ėmė kviesti skaityti paskaitų. Nieko sau pensija: vis kas nors kviečia, vis kur nors važiuoju! Negaliu ramiai namie pabūti, rytais pamiegoti, o aš gi pelėda. Kartą net buvau rimtai išsigandusi. Apie pusę aštuonių ryte paskambina iš Vidaus reikalų ministerijos: „Jūs turite pas mus ateiti.“ Tuo metu rinkau medžiagą apie savo senelį savanorį. Jau, galvoju, įkišau snapą, kur nereikia. Sunerimusi klausiu: „Ko nors prisidirbau?“ Atsako: „Prisidirbote ir kaip reikiant. Jeigu neateisite pati, būsite atvesdinta.“ Jau visai nelinksma. „Ką padariau?“ – klausiu. Sako: „Ketvirtadieniais televizijoje jūsų nebematome, tai norime susitikti.“ Jiems irgi buvo nesvarbu, kad jau nedirbu, esu pensininkė.
Bet gal buvo smagu visur važinėti, su žmonėmis bendrauti?
Aš ir dirbdama Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje kaip švytuoklė į visas puses sukiojausi. Pasaulinėje meteorologijos organizacijoje atstovavau Lietuvai penkiose programose. Paskui buvau Lietuvos atstovė COST – tai Europos tarpvyriausybinio bendradarbiavimo programa mokslo ir technologijų srityje, vėliau – ekspertė. Tad nuolat būdavau lėktuve, pakeliui į lėktuvą arba – iš jo. Natūralu, kad manęs vis klausdavo: „Tu Lietuvoje dabar pravažiuodama ar ilgesniam laikui?“
Beje, kai dirbau Fizikos institute, buvo lygiai tas pats: vis įvairios konferencijos, kiti renginiai. Juokaudavau, kad pusryčiauju Lietuvoje, pietauju Maskvoje, o vakarieniauju Rygoje. Todėl ir svajojau, kad išėjusi į pensiją pamiegosiu ilgiau, turėsiu laiko sau. Bet šios svajonės žlugo, galima sakyti, pirmą pensijos savaitę. Paskui nubudo televizija, porą mėnesių įtikinėjo, ir štai pernai lapkritį sukako metai, kai vėl Lietuvos televizijoje darau orų apžvalgas.
Kad ir kaip keista, į televiziją grįžau kaip į namus. Nuo operatorių, valytojų iki laidų vedėjų, su kuriais niekada net nesu dirbusi, – visi sveikinosi ir džiaugėsi mano grįžimu. Nors į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą net užeiti nenoriu. Su buvusiais bendradarbiais susitinku, bendrauju, man viskas patinka, bet ten nenoriu nė kojos kelti. Vyksta labai daug pertvarkų, o aš prieš visokias nesąmoningas permainas.
Nenuostabu, kad jus taip atkakliai įkalbinėjo grįžti į televiziją. Taip lengvai ir smagiai dėstote savo mintis...
Ir vaikščioti, ir kalbėti pradėjau būdama devynių mėnesių, vis iš smalsumo ir judrumo. Labai mėgau ir ligi šiol mėgstu bulves. Viename kambario kampe mama jas skuto, o kitame aš žaidžiau. Staiga atsistojau, susikaupiau, nutipenau link mamos ir pasakiau pirmą savo žodį: „Duok.“ Mama vėliau juokėsi: „Kai pradėjo vaikščioti ir šnekėti, taip ir nenutyla visą gyvenimą.“ Tai va, anksti pradėjau vaikščioti ir kalbėti, nes labai norėjau bulvių.
Beje, per tas bulves esu ir į kailį gavusi. Seneliai nusivežė į kermošių Andrioniškyje, nuėjome į bažnyčią. Buvau trejų ar ketverių. Man taip nusibodo tie pamokslai, visos tos maldos, jog garsiai, kad visa bažnyčia girdėtų, paprašiau duoti man bulvių su rūgščiu pienu. Visi atsisuko. Aš tol prašiau, kol įsikišo klebonas: „Na, duokite tam vaikui valgyti.“ Tada jau seneliai išsivedė į šventorių... Dabar visi mano giminės, jeigu susitinkame bažnyčioje kokiu reikalu, traukia per dantį, perspėja: „Tik neprašyk bulvių.“
Su seneliais mano ryšys buvo ypatingas. Sekiodavau paskui senelį, močiutę lyg kodėlčius: kas, kodėl, kur ir kaip? Močiutė man kantriai apie augalus pasakodavo, senelis – apie kitokius dalykus. Buvau smalsi, judri, su visais draugaudavau, bet labai bijodavau kalakutų, gaidžių ir žąsų. Gaidys mane skriausdavo – kažkodėl labai jam nepatikau, žąsys ir kalakutai irgi vis puldavo. Senelis gindavo, bet ir pati per kiemą eidavau apsiginklavusi didžiausiu žabu.
O šiaip užaugau medžiuose, nuolat į juos lipdavau. Tėčio mama, mano močiutė, gyveno vienkiemyje. Jos vyras, mano senelis, kaip savanoris buvo gavęs žemės. Ten augo beržai, jūs net neįsivaizduojate, kokie galingi. Tai vis lipdavau į juos ir dainuodavau. Beržas linguoja į visas puses, aš kartu ir traukiu: „Kai aš jojau per žalią girelę...“ O močiutė eina keliais apačioje (po beržais buvo tokie didžiuliai akmenys), prašo: „Vaikeli, išlipk.“ Bet aš, jei tik kas mane bando nukrapštyti, dar aukščiau palipu. Lig šiol jaučiu sąžinės graužatį dėl tokio elgesio...
Bet į beržą sunku įlipti?
Man nebuvo jokio skirtumo, į kokį medį lipti, jausdavau malonumą įsiropšti. Buvau užsispyrusi ir bjauri. Kažko močiutė man nedavė, tai, įsivaizduokite, nuėjau ir išvoliojau jos rasodą – neišretintus daržovių daigus. Nepamirškite, tai buvo pokaris. Močiutė tada verkė. Man tai lig šiol atrodo didžiausia mano gyvenimo nuodėmė.
Reikia paaiškinti, kad augau tarp suaugusiųjų, buvau vyriausia anūkė, mane lepino. Iš mamos pusės anūkų vaikinukų dar buvo – keturi mamos sesers sūnūs: trys už mane vyresni, o vienas jaunesnis. Tai su jais krėsdavome įvairias šunybes. Bet daugiausia laiko praleisdavau su tėvo giminės suaugusiaisiais. Jei į šokius, kaimo vakarones, tai kaipgi be manęs? Krikšto mamos paprašydavau basučių (jas vadindavau sabanoškėmis), jas man pririšdavo prie pėdučių ir nešdavosi į šokius. Mišku pati neidavau, atseit, gyvačių bijau ar dar ko nors. O šokiuose, kol tetų vaikinai manęs nepašokdindavo, tol ir jos negalėdavo šokti, aš neleisdavau. Tada man buvo treji ar ketveri.
Būdama penkerių atsidūriau Estijoje. Tėvai ten išvažiavo užsidirbti, iš pradžių mane paliko seneliams. Paskui nutarė, kad be mano tarškėjimo negali. Paprašė tetos ir dėdės, kurie tiesė geležinkelį, kad mane atvežtų. Pradžioje tėvai prisidėjo statant tiltą Pernu, paskui pervažiavome į Kikiperą. Ten jų laukė miško pramonės darbai. Kikipera – net ne kaimelis, tik pavadinimas – eigulių ar miškininkų namelis viduryje girios. Man tada ėjo šešti metai. Užaugusi tėvams esu pasakiusi: „Dabartiniais laikais jums seniai būtų atėmę tėvystės teises.“ Tame namuke mane palikdavo vieną, nesimatydavome savaitėmis. Kai tėvai išvažiuodavo į darbą, aš dar miegodavau, kai grįždavo – aš jau miegodavau. Būdama viena ir su savimi pasikalbėdavau, ir susigalvodavau visokių žaidimų. Tėvai išvažiuodami palikdavo valgyti – kad maistas išliktų šiltas, pakišdavo po pagalve. Kad ir tamsoje galėčiau ką nors veikti (elektros namuke nebuvo), tėtis prie maitinimo elementų buvo prijungęs lemputę – išeidavo tokia nepavojinga spingsulė, nuo jos neužsidegsi.
Į mišką neidavote?
Ne, tėvai išeidami mane užrakindavo. Žinojo mano charakterį, baiminosi, kad galiu per toli nuklysti. Miškas gūdus, taiga, kaip paskui išsiaiškinome, 40 km aplink – nė gyvos dvasios.
Kai tėvai išvažiuodavo į darbą ir namuke likdavau viena, vis girdėdavau, kad kažkas krebžda. Pasakiau tėčiui, jis pasvarstė, kad gal paukščiai. Iš tikrųjų ten atskrisdavo genių, pakalendavo į sieną. Bet buvo ir dar kažkas. Tik paskui sužinojome, kad tai buvo miško broliai. Kai likdavau viena, jie iš savo slėptuvės namuke išeidavo pasivaikščioti – pasirodo, buvo tarpusienis. Niekas apie tai nežinojo. Sužinojome tik tada, kai seniai jau buvome išvažiavę, aš jau Anykščiuose mokyklą lankiau. Kažkas iš ten likusiųjų paskambino ir pranešė, kad estų partizanus susėmė.
Kažin, ar jie žinojo, kad visą laiką buvote namuke?
Tikrai žinojo, nes jiems toks senukas estiškomis rogėmis atveždavo maisto. (Estiškos rogės – kaip vaikiškas vežimėlis su rankena ir ilgos slidės, atsistoji ant jų, išvystai tokį greitį! Paskui tėtis man tokias buvo padirbdinęs Lietuvoje – nešdavausi nuo kalnų kaip kaži kas.) Žiūrėdavau į tą senuką pro langą ir vis galvodavau, iš kur jis atsiranda. Tik vėliau paaiškėjo, kad miškų glūdumoje yra kaimelis. Vieną kartą senukas mane užkalbino: „Kalbi estiškai? Kai grįš tavo tėvai, pasakyk mamai, kad paliktų tuščią bidonėlį, atvešiu tau pieno.“
Mamai paaiškinau labai delikačiai: „Atvažiavo toks senukas, pasižiūrėjo į mane kaip į areštantą, nes ant durų kabo didžiulė spyna.“ Mama, aišku, apsiverkė iš graudulio. Paskui liepė paklausti, kiek už tą pieną reikės sumokėti. Taip ir padariau: paklausiau senuko per langą. Atsakė, kad jis dėl manęs tą pieną atveža, o ne dėl pinigų. Atveždavo, palikdavo bidonėlį prie užrakintų durų, per stiklą dar pasišnekėdavome.
O kaip mama turėjo jaustis? Miško darbininkai važiuodavo užsilipę ant didelių medžių, kuriuos tempdavo galingos mašinos, o šias dažniausiai vairuodavo girti vairuotojai. Ji su siaubu pagalvodavo: jei jie užsimuštų, kas būtų vaikui? Juk užrakintas namie.
Bet paskui jau augote ne viena, gimė sesuo, brolis.
Sesers neprisimenu, tik nuotraukas mačiau, ji mirė aštuonių mėnesių, man tada buvo dveji. Mama sakė, kad po sesers mirties aš jos labai ieškojau.
Mus su seserimi prižiūrėdavo dvi merginos, auklės. Vietoj riešutų primaitino vyšnių kauliukų (niekas tada nežinojo, kad tai nuodas). Susirgome liga, panašia į cholerą: viduriuoji, aukšta temperatūra, valgyti nieko negalima. Aš gimiau savaite anksčiau, svėriau du kilogramus, gydytojai manęs neregistravo, laukė, kol numirsiu, kad išduotų vieną pažymėjimą: ir gimimo, ir mirties. Bet aš iš užsispyrimo nenumiriau, taigi mano gimimo data pasislinkusi savaite.
Kadangi gimusi svėriau du kilogramus, visą gyvenimą valgyti noriu, nuo vaikystės esu valgi. O sesuo buvo rubuilė, graži, bet labai nevalgi. Tik tada, kai mudvi susirgome, ji pradėjo valgyti, o aš nustojau. Šitaip likau gyva, o ji mirė, nes, pasirodo, jai kategoriškai nebuvo galima valgyti. Seserį išvežė į Panevėžio ligoninę. Paskui mama atgal traukiniu vežėsi jau negyvą savo vaiką, vokelyje, kad niekas nesuprastų. Tame pačiame vagone važiavęs kareivis paklausė: „Ar neperpūs jūsų vaiko?“ Neįsivaizduoju, kaip mama turėjo jaustis...
Brolis už mane buvo devyneriais metais jaunesnis. Jo gimimas reiškė mano atostogų pabaigą, nuo tol vis turėdavau jį prižiūrėti. Jeigu tėvai kur eidavo, vis man brolį primesdavo. Ir visų dėmesio jis, kaip mažiausias, žinoma, sulaukdavo daugiau. Aišku, protestuodavau. Mama sakydavo, kad aš kaip ta geležinė gyvatė: užkask ją, bet jeigu bus įsitikinusi, kad jos teisybė, vis tiek galvą iškiš… Kai suaugome ir per televiziją pradėjo rodyti laidą „Atleisk“, brolis juokaudavo: „Eikime į televiziją, aš tavęs atsiprašysiu, kad teko mane prižiūrėti.“
Mudu su broliu buvome nepaprastai artimi. Vaikystėje jis man krėsdavo visokių šunybių, pykdavomės, bet kai užaugome, kai jis atvažiavo mokytis į Vilnių, apsigyvenome kartu ir labai gerai sutardavome. Visą gyvenimą, iki pat jo mirties, išlikome labai artimi. Jis vis juokaudavo: „Užsirašyk ant kaktos savo metus, o tai tave man vis prirašo kaip paną.“
Ne viename interviu esate pasakojusi, kaip pasirinkote studijuoti meteorologiją: parašėte laišką „Moksleivio“, sovietmečio žurnalo paaugliams, redakcijai ir paklausėte, ką patartų rinktis studijuoti – astronomiją ar archeologiją. Gavote atsakymą, kad tai vyriškos specialybės, kad gal reiktų rinktis meteorologiją. Ar išties tai moteriška specialybė?
Tai gryna fizika ir matematika, tad nežinau, ar redaktorius suprato, ką pataria... Bet aš paklusau – įstojau, kur patarta, nors tada ir nežinojau, kas ta meteorologija, tik kad susijusi su orais. Ir neprapuoliau.
Dar mokykloje gerai mokiausi, nors namų darbų neruošdavau. Mano nepaprastai gera, absoliuti atmintis: ir regimoji, ir girdimoji, ir mechaninė. Vieną kartą pamačiusi ar išgirdusi, viską prisimenu. Knygą skaitau lyg fotografuodama – viena knyga per vakarą man nieko nereiškia. Kartais kiti sakydavo: „Tu ją neįdėmiai perskaitai.“ Bet aš galėdavau viską nuosekliai papasakoti.
Kai atsirado televizorių pulteliai, junginėdama galėdavau žiūrėti šešis kanalus vienu metu ir geriau papasakoti visus filmus nei tas, kuris sėdėjo ir žiūrėjo tik vieną. Aš labai greitai pagaunu mintį, dėl to ir televizijoje tikau. Manęs tik pradeda klausti, o aš jau žinau atsakymą.
Kai sprogo Černobylio atominė elektrinė, dirbote Fizikos institute?
Tą savaitgalį su bendradarbiais valėme mišką. Atlėkė vienas: „Greitai visi iš miško! Nežinome, kas, bet yra klaiki radiacija.“ Kitą dieną Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje skaičiavau atbulines pernašas. Kartą per mėnesį ateidavau ir iš sinoptinių, barinės topografijos žemėlapių, zondų informacijos rinkdavausi meteorologinę medžiagą. Aprašydavau viso mėnesio situaciją – institute vieniems to reikėjo straipsniams, kitiems – pranešimams rengti.
Skaičiuodama mačiau, kad jei sklandžiusios kalbos apie sprogusią Černobylio elektrinę yra tiesa, situacija Lietuvai – itin nepalanki. Virš Skandinavijos tuo metu tvyrojo žemo slėgio sritis, o Lietuva iš abiejų pusių buvo suspausta aukšto slėgio sričių – radioaktyvios oro masės nuo Černobylio lyg koridoriumi tiesiu taikymu lėkė link mūsų.
Pirmas radioaktyvus srautas praėjo vakarine Lietuvos puse. Vilniaus beveik nesiekė, bet kliudė visą pajūrį: Nidą, Neringą, Palangą. Buvo nepaprastai saulėtos dienos, žmonių, kurie tada deginosi, oda įgavo ne natūralų rudą, o violetinį atspalvį.
Oro masė, su kuria sklido radiacija, nuėjo iki Švedijos, tad švedai pradėjo garsiai rėkti, kad kažkas darosi. Srautas pakilo į didesnį aukštį ir kitą dieną iš Švedijos grįžo į Lietuvą. 1986 m. balandžio 29 d. apšvitos dozę gavo Vilnius – švytėjo geležinės sostinės namų balkonų konstrukcijos. Vėliau dozę gavo centrinė Lietuvos dalis ir kitos vietovės. Oro srautas, ties Vilniumi susidūręs su kitu, atėjusiu nuo Černobylio, išsiskyrė į dvi puses. Viena dalis nuėjo į Vokietiją, kita – į Rusiją, paskui žemyn į Baltarusiją, Ukrainą.
Jeigu ne švedai, užfiksavę padidėjusį radiacinį foną ir pradėję garsiai aiškintis, kas vyksta, dar ilgai būtume nieko negalėję žmonėms sakyti. Kai pradėjau apie tai kalbėti Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje, kai kurie veikėjai man patarė užsičiaupti. Paskui, kai po Nepriklausomybės atkūrimo atėjau dirbti į šią tarnybą, vieno tų veikėjų kartą labai ramiai paklausiau: „Visgi kaip ten buvo? Dabar tai didžiulis patriotas, o tada man liepėte užsičiaupti...“
Ką darėte, kai liepė užsičiaupti?
Parbėgusi namo (tada gyvenau aspirantų bendrabutyje) pirmiausia visus vaikus suvariau iš kiemo į vidų. Mano giminės jau žinojo, kad jeigu paskambinu ir pasakau šiandien į lauką neiti, užsidaryti langus, reikia paklusti nieko neklausinėjant. Taigi vaikus suvariau į vidų, liepiau nusirengti drabužius, giminėms prisakiau užsidaryti langus, nukabinti užuolaidas, jeigu galima, jas sunaikinti, jei ne – bent gerai išskalbti. Aktyviojo jodo tablečių tada nebuvo, paliepiau į vandenį įsilašinti keletą lašų skysto jodo ir gerti.
Kokių Černobylio avarijos pasekmių tebesama?
Ne vienoje konferencijoje konstatuota, kad tebėra apsigimimų, psichinių ligų. Teberandama pavojingųjų stroncio, cezio – tik po 60 metų suyrančių cheminių elementų. Mūsų pelkėse liko nusėdusių nuodingųjų medžiagų, mat tada, gegužės 5 d., palijus su krituliais pasklido ir radioaktyvioji tarša. Lietuvoje Černobylio avarijos metais obuoliai užderėjo kaip kamuoliai. Ir kiti augalai užaugo didesni nei paprastai.
Po Černobylio atominės elektrinės sprogimo Fizikos institute tirti įvairūs maisto produktai. Mažiausiai radiacijos rasta daug riebalų turinčiuose produktuose: grietinėje, aliejuje, svieste. O kai tyrėme grybus ir palyginome juos su surinktais ankstesniais metais, suradome natūralių radiacijos šaltinių. Pasirodo, ir seniau su grybais iš miško parsinešdavome radiacijos. Ne veltui sakoma, kad Lietuva – ištisa Mendelejevo lentelė, tik vienų elementų yra labai giliai, o kitų – labai mažai.
Dabar niekaip nesuprantu vieno dalyko: kiek durnumo reikia turėti, kad važiuotum į ekskursiją į Černobylį – save apsišvitinti! Juk ten vyksta tiek visokių organizmui pavojingų procesų!
Gal teko konsultuoti garsiojo TV serialo „Černobylis“ kūrėjus?
Aš jiems tik paaiškinau, kaip ėjo pernašos, sklido tarša, kur ji buvo pastebėta.
Pasakodama apie meteorologinius reiškinius, visada pridedate, kokiomis aplinkybėmis pati su tuo susidūrėte. Klausantis apima jausmas, kad visada esate pačiame meteorologinių įvykių sūkuryje. Ar yra reiškinys, kurio liudininke nesate buvusi?
Nežinau. Į uraganą, viesulą, stiprų lietų, didelę pūgą esu patekusi, krušą irgi patyriau, aišku, ne tą, kai iš dangaus krito 13 kg luitai. Žaibą mačiau, kamuolinį esu patyrusi. Per lijundrą esu paslydusi ir išsitiesusi ant šaligatvio. Šerkšnas, šarma – matyti ne kartą. Per tirštą rūką autobusu važiavau į Marijampolę, vairuotojas net kelias stoteles pravažiavo, nematydamas kelkraščio. Net vaivorykštė mano kieme, lyg pagal užsakymą, yra pasirodžiusi gulsčia.
20 metų važinėjau į ekspedicijas, dienas leidome miškuose, laukuose, nakvodavome palapinėse. Nenuostabu, kad ir meteorologinių reiškinių esu prisižiūrėjusi iki soties. Būnant ekspedicijoje Preiloje vandens tekdavo atsinešti iš šulinio, buvusio prie kelio į pajūrį. Žiemą pasistatydavau prieš save kibirą vandens, vilkėdama storais kailiniais per giliausias pusnis šiaip taip prisikapanodavau iki jo, šiaip taip atsistodavau, tada vėl persistatydavau kibirą tolyn. Šitaip ir nešdavau kokius 200 metrų. Išvis lauke judėdavau sniege išsikastais takeliais, atvažiavęs darbovietės vairuotojas keikdavosi, nes stambesnis, neišsitekdavo mano tuneliuose.
Bet nepamirškite vieno dalyko: daugelio meteorologinių reiškinių žmonės tiesiog nepastebi, tik būtinai – pavojingus. O aš atkreipiu dėmesį į viską, kas vyksta danguje ir ant žemės, turėdama patirties, žinau, ko galima tikėtis. Todėl ir visus reiškinius esu, galima sakyti, pačiupinėjusi.
Esate sakiusi, kad Lietuva pasižymi ilgiausiais temperatūros stebėjimais visame pasaulyje. Jeigu instrumentiniai temperatūros stebėjimai kitur vyksta nuo 1881 m., tai pas mus nuo 1770 m. Ar tai reiškia, kad galime atsekti, koks oras buvo Vilniuje Tado Kosciuškos sukilimo metu 1794-aisiais?
Daug ką galima atsekti. Bet štai kodėl į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą nenoriu net užeiti: kol ten buvau, laikiausi įsitvėrusi viso archyvo. Kai išėjau, kur jis atsidūrė? Makulatūroje, šiukšliadėžėse. Atseit, viskas suvesta į kompiuterius. Abejoju, ar taip yra. Be to, ar seni žemėlapiai, popierinės lentelės, užpildytos kaligrafišku raštu lotyniškai, vokiškai, prancūziškai, rusiškai, nėra vertybė?
