Esate intelektuali menininkė, kurdama neriate giliai. Norint suprasti Jūsų paveikslus, žiūrovams reikia būti visokeriopai pasikausčiusiems. Kas Jums įdomiausia kūrybos procese?
Oi, ne, visai nereikia žiūrovams būti pasikausčiusiems. Sakyčiau, geriau meno kūrinius patirti subjektyviai.
Pradėdama naują darbų ciklą arba atskirą kūrinį aš nežinau, kas, kaip ir apie ką tiksliai ten bus. Jeigu žinočiau iš anksto, man būtų nebeįdomu, nematyčiau prasmės ir tiesiog neįstengčiau kurti. Todėl ir kuriu, kad, viena vertus, procesas man patinka, kita vertus, smalsu, kaip pabaigtas darbas atrodys ir kokias mintis man sukels. Kūryba man yra tam tikra atvirumo būsena, primenanti kelionę, kurioje net ir pats vedlys nežino tikslaus maršruto.
Menininkas ir jo kūrinio žiūrovas yra bendraautoriai. Kūrinys be žiūrovo būtų neužbaigtas: jis yra tik užuomina, tam tikra provokacija, klausimas be atsakymo, o tą atsakymą pagal individualią savo gyvenimo patirtį intuityviai sugalvoja žiūrovas. Kūrinys yra tarsi veidrodis, kuriame žiūrovas mato save. Kadangi mūsų visų patirtys unikalios, skirtingos, tai ir kūrinių interpretacijos gali ir turi būti skirtingos.
Man asmeniškai įdomiausia ne kuo mes vieni į kitus panašūs, o kuo vieni nuo kitų skiriamės. Tad įvairiausios to paties kūrinio interpretacijos yra galimos ir pageidautinos.
Kūryba man kaip nuotykis arba kaip įdomios knygos skaitymas: kai pradedi, visą laiką esi vedamas smalsumo, nes nežinai, kuo viskas baigsis.
Kaip gimsta Jūsų paveikslai?
Menas man yra pažinimo forma, tam tikras intuityvus mąstymo, komunikavimo su aplinka būdas, galvojimas akimis. Mano kūryboje daug intuityvumo.
Savo darbais pasakoju istorijas, ironiškai permąstydama supantį šiuolaikinį kultūrinį ir socialinį kontekstus, perkonstruoju savo santykį su aplinka, transformuoju ją į autoironiškas pasakas suaugusiesiems. Humoras, ironija man labai svarbūs įrankiai. Jie reikalingi, kad kūrinyje pasakojant rimtus ar net skaudžius dalykus jis nevirstų beviltišku kiču.
Neprisirišu prie vienos technikos ar žanro, nes tai neįdomu. Tai tik įrankiai, kuriuos intuityviai pasirenku tuo momentu atėjusiai į galvą idėjai įgyvendinti. Meną kurti turi būti įdomu. Mėgstu dirbti rankomis, man labai svarbus medžiagiškumas, taktiliškumas, matyt, todėl, kad močiutė ir diedukas, pas kuriuos augau, buvo siuvėjai, daug siuvo rankomis, o aš žiūrėdavau ir žaisdavau su visokiais siūlais, sagutėm, audeklų atraižom – tai labai taktiliški dalykai. Iki šiol jaučiu jiems potraukį – gana dažnai renkuosi rankų darbą, tapymą, raižymą, siuvinėjimą, objektų ir instaliacijų konstravimą ir t. t. Tai ilgas ir lėtas darbas. Bet mane jis traukia, nes tai kaip meditacija – panyri ir užmiršti viską aplink. Lėtumas šiuolaikiniams žmonėms tapo prabanga, tad galiu pajuokauti, sakydama, jog dirbu su prabanga.
Kurdama remiuosi idėja, jog mūsų jausmai yra kultūriškai suformuoti, išmokti. Tokie jausmai daro įtaką visuomenės individams ir socialiniams jų veiksmams duoda kryptį, veikia tų individų intuiciją, pojūčius ir patirtį.
Todėl ir mano darbai, iš kurios pusės bepažvelgsi, yra apie emocijas, jie (auto)ironiškai jausmingi. O jausmams reikalingas kūnas. Dėl to kurdama naudojau savo rankas kaip instrumentą, jos glaudžiai susijusios su smegenimis, kuriose ir slypi jausmai bei emocijos. Taigi viskas kuriant tarpusavy intuityviai pinasi...
Atkreipiate dėmesį į tai, kad mus atakuojanti žodinė ir vaizdinė informacija yra neekologiška. Tačiau savo kūrinius neretai papildote sentencijomis, pamokymais, patarlėmis. Tai vadinate ekologišku kūrybos būdu. Kaip visa suprasti?
Taip, šiais laikais mus nuolatos supa didžiulis informacijos ir vaizdų perteklius – klaidinantis, sekantis pasakas ir keliantis emocinę sumaištį.
Viena iš mano pastarųjų metų siekiamybių yra darbuose reflektuoti informacijos ir vaizdų srauto sukeliamą tam tikrą dvasinį sutrikimą, sumišimą. Jį didina ir vartotojiškumas, skatinantis siekti laimės, nors šiuo keliu jos niekada nepasieksime. Jei pasiektume, sugriūtų vartojimo ekonomika.
Tokią pertekliaus situaciją ir suvokiu kaip neekologišką. Todėl susigalvojau ekologišką kūrybos metodą – tarsi plastikinius butelius internete renku mane sudominusius vaizdus, tekstų nuotrupas, citatas, viską kaupiu, perdirbu kaip antrines žaliavas, pakeičiu kontekstus ir, paradokso principu derindama tarpusavyje, panaudoju dar kartą – sukuriu naujus darbus, kaip savotiškas provokatyvias, ironiškas pasakas suaugusiesiems, kaip atsaką toms pasakoms, kurias mums seka šiuolaikinė žiniasklaida. Nuo senų laikų pasakomis žmonės vieni kitiems perteikdavo dvasines ir gyvenimiškas savo patirtis. To siekiu ir aš – darbais provokatyviai perkuriu realybę, permąstydama kultūrinį ir socialinį kontekstus.
Taip susikuria kažkas naujo ir netikėto. Paradoksalūs pasaulio matymo būdai – man tai labai įdomu, tai įvairiausių galimybių, keistenybių pasauliai. Meno kūrinys yra tai, ko realybė negali pasiūlyti. Realybė be meno būtų labai banali. Meno pasaulis remiasi paradoksais.
Sakote, kad į paveikslą neįdedate prasmės, bet ji atsiranda. Nes žiūrovai ieško prasmės ir ją įžiūri?
Neįdedu prasmės – kaipgi galėčiau. Prasmė – subjektyvus dalykas. Bet nemanau, kad žiūrovai jos ieško. Bent jau aš kaip žiūrovė meno kūriniuose prasmės neieškau – ieškau, kas man sukeltų nuostabą ir naujų minčių, paskatintų mąstyti.
Ir pati kuriu nustebinta tam tikros netikėtos aplinkybių išsidėstymo tvarkos. Nustebimas pats svarbiausias dalykas. Kai jis yra, jaučiu poreikį kurti, perteikti tą keistumą vaizdais. Pasaulis mane stebina, ir aš apie tai pasakoju.
Teko skaityti įvairių Jūsų kūrinių interpretacijų. Nuostabu, kad kuriami meniniai objektai įkvepia kitų meno sričių atstovus, menotyrininkus tarsi savaip pratęsti, sutirštinti Jūsų kūrybos lauką. Kaip pati vertinate paprastų žiūrovų ir specialistų įžvalgas?
Ir vienų, ir kitų įžvalgas vertinu kaip jų stovėjimą prieš veidrodį ir pasakojimą, ką mato. Tai subjektyvu. Visi esame intertekstualūs, gimstame tarsi tušti popieriaus lapai, o paskui įvairūs gyvenimo nutikimai, svetimos mintys, mokslai, tekstai mus „prirašo“. Pagal tuos „vidinius raštus“ ir interpretuojame ne tik meno kūrinius – apskritai viską.
Ar jaučiate skirtumų interpretuojant ir vertinant moterų bei vyrų kūrinius?
Dabar gal jau šiek tiek mažiau nei prieš kokius dešimt metų. Tačiau neretai vyro sąvoka dar siejama su socialiniais dalykais, o moters – su lytimi, kūnu. Jei vyras kuria drastiškus, šokiruojančius darbus seksualumo, religijos ar smurto tema, viskas kaip ir tvarkoje, jis šaunuolis. Jeigu tokius darbus sukurti išdrįsta moteris – žiūrovai, o neretai ir meno kritikai tuoj pat ima ieškoti sąsajų su asmeniniu jos gyvenimu ir domėtis, ar ji turi sutuoktinį, gal yra kokia išprotėjusi, gal nelaiminga, kokia seksualinė jos orientacija ir kas su ja negerai.
O jei pažvelgtume buitiškai: vyras išeina kurti į savo dirbtuves, Jūs liekate namuose, Jums ir buities tenka daugiau.
Aš irgi išeinu iš namų kurti į savo studiją. Mes su vyru nesam buities vergai, namuose nėra pavyzdinės tvarkos. Vadovaujuosi posakiu: tvarkingi namai – nuobodžios šeimininkės požymis.
Intelektualūs Jūsų paveikslai byloja, kad esate perskaičiusi daug filosofijos, menotyros, beletristikos tekstų. Kada, būdama viena produktyviausių menininkių, spėjate skaityti knygas? Ar nulatinis lavinimasis keičia ir Jūsų kūrybos lauką?
2018 m. VDA apsigyniau disertaciją ir įgijau meno daktaro laipsnį. Kad tai pasiekčiau, teko perskaityti daug filosofijos, sociologijos, menotyros tekstų, tai neišvengiamai keičia ir kūrybos lauką. Išmokau stuktūruočiau mąstyti, suvokti tam tikras visumas, diskursus, dėsnius. Man tai padeda suprasti supančios tikrovės procesus, užsiauginau tam tikrą kritinio mąstymo raumenukų sluoksnį. Bet kažkokiu būdu nepraradau ir senų, ir įgijau naujų įgūdžių netikėtais rakursais nerti į kūrybinio atsietumo būsenas studijoje.
Knygas būtinai skaitau vakare prieš miegą. Kitaip negalėčiau užmigti.
Teigiate, kad esate feministė, sakote, kad šiuolaikinis sąmoningas žmogus (ir moteris, ir vyras) turi būti feministas. Ar Jūsų sutuoktinis Kęstutis Grigaliūnas neįsižeistų pavadintas feministu?
Mano sutuoktinis neįsižeistų. O kodėl turėtų?
Įdomi nuotrauka, pavadinta „Nepakankama nekaltybė“ (paroda „Intymumas“, 2010 m.), – Judu su vyru stovite pasidabinę baltomis vestuvinėmis suknelėmis ir nuometais. Ar taip provokavote pokalbį apie tapatybę, savo moteriškumą ir vyriškumą, o gal priešingai, apie lyčių supanašėjimą?
Sakyčiau, siekiau parodyti dalykus iš netikėtos pusės, iš tos, kuri stebina mane ir gali nustebinti žiūrovus. Kai nustembi, pradedi mąstyti... Savo darbais tarsi užduodu keistus klausimus, bet nepateikiu atsakymų.
Kai pagalvoji, tai keista, kad moterims rengtis vyriškais drabužiais – normalu, o vyrams moteriškais – jau kažkas netinkamo ir šokiruojančio...
Beje, fotografiją „Nepakankama nekaltybė“ įsigijo MO muziejus. Taip pat ji atsidūrė ant amerikiečių filosofės ir lyčių studijų teoretikės Judith Butler knygos „Vargas dėl lyties“ lietuviško leidimo viršelio.
Esate sukūrusi 29 šilkografinius atspaudus – (foto)romaną „Orlando. Biografija“. Remdamasi pagrindine V. Woolf romano „Orlando“ idėja apie žmogaus lyties sąlygiškumą, pateikėte savo romano versiją. Kūriniais raginate keisti požiūrį į save ir gyvenimą?
Pirmiausia raginu pati save turėti lankstų kritišką požiūrį, o paskui ir kitus raginu pažvelgti netikėtu kampu į pasaulį ir gyvenimą jame.
Kai kas Jus užsipuola dėl nežaboto elgesio, netramdomo kūrybinio polėkio: Anglijos karalienė rodo vidurinį pirštą, kraujuoja strėle perverta vagina, liežuvį rodo Einšteinas, Dali raito savo ūsus, o Mona Liza pasodinta į vaikišką vežimėlį. Azartiškai žaidžiate gyvenimo žaidimą?
Niekas nėra manęs užsipuolęs, bent jau nepastebėjau, kad taip būtų. Vaizdai, kuriuos minite, kaip ir daugybė kitų, rasti internete. Jie – mane nustebinusi antrinė realybė, kurią, pakeitus kontekstą, paradoksalaus koliažo principu naudoju savo darbuose, kad sukurčiau naujas, kartais provokuojančias prasmes.
Ką turite omeny sakydama „nežabotas elgesys“? Jei mane, tai klystate, aš esu visiškai žabota namisėda intravertė. Kad galėtum reguliariai kurti, turi reguliariai daugybę laiko su savo darbu praleisti vienas. Tą ir darau – leidžiu dienas iki išnaktų dirbdama savo studijoje ir neturiu jokio kito asmeninio gyvenimo. Grįžusi namo prieš miegą paskaitau kokią gerą knygą. Kūryba ir knygų skaitymas yra gyvenimo pakaitalas. Arba gyveni, arba kuri ir skaitai knygas. Aš negyvenu – kuriu ir skaitau knygas.
Kaip gimė ciklas „Piešiniai apie meilę“?
Tai pirmas mano kūrinių ciklas ir pirma personalinė paroda. Tokių parodų jau esu surengusi apie keturiasdešimt, grupinėse dalyvavau daugiau nei šimtą kartų. Visi mano darbai iki dabar tam tikra prasme yra apie meilę. Meilės sąvoka labai plati, turi daugybę aspektų. Pavyzdžiui, aš manau, kad pasaulis nenori būti keičiamas, jis nori būti MYLIMAS. To moko visos religijos – MYLĖTI. Šūkis „mes pakeisime pasaulį“ man atrodo grėsmingas ir smurtinis.
Kai 2019 m. surengėte parodą „Meliuzinų rojus“, buvo rašyta, kad provokuojate žiūrovus, Jus kaltino įžūliu elgesiu. Gynėtės, sakėte, kad net kavos negeriate, niekada nerūkėte, nevartojate alkoholio, esate uždaro būdo. Bet geros kūrybingos mergaitės šėlsta kitaip: viską, ko nedaro gyvenime, padaro savo vaizduotės kūriniuose. Ar klystu?
Paprastai nešėlstu, esu uždaro būdo intravertė. Pasaulis šėlsta aplink mane, o aš jį tik stebiu, stebiuosi ir šį nustebimą stengiuosi reflektuoti kūriniuose. Nepamenu, kas yra pasakęs: „Kad galėtum kurti, turi negyventi.“ Mano atveju tai labai tinka.
Ir nepasakyčiau, kad mėgstu provokuoti, tiksliau būtų sakyti, kad mėgstu pateikti tam tikras idėjas, su jom susijusius vaizdus paradoksaliai. Stebėjimas, pastebėjimas ir nustebimas yra mano kūrybos varomoji jėga. Nustebus kyla noras vaizdais papasakoti savo įžvalgas kitiems. Tai reakcija į išorinę aplinką, į supantį pasaulį, į besikaitaliojančias būties prieštaras. Kūryba – viso to refleksija.
Kodėl savo alter ego patikėjote vandenų fėjai Meliuzinai? Jūsų meliuzinos – jausmingos, mylinčios, tokios, kaip ir pati autorė?
Studijuodama doktorantūroje spontaniškai pajutau poreikį susikurti tokią heroję, kuri galėtų keliauti iš vieno mano kūrinių ciklo į kitą. Ji padeda ironiškai ir kartu metaforiškai įvaizdinti subjektyvias šiuolaikinės realybės interpretacijas.
Vardą Meliuzina pasiskolinau iš prancūzų viduramžių legendos apie vandens deivę. Už bausmę, kad gindama motinos šlovę įkalino žiaurų tėvą kalne, kiekvieną šeštadienį Meliuzina virsdavo moterimi žuvies uodega. Taigi matome, kad viduramžių legendos Meliuzina buvo maištingos prigimties. Todėl ir mano kūrinių herojė turi įvairių būdo bruožų – kartais ji melancholiška, kartais įžūli ir chuliganiška. Taip yra todėl, kad menas anaiptol nėra geras elgesys, tai reakcija į supantį pasaulį. Senovės mitai ir legendos perteikia emocines ir dvasines žmonijos patirtis. Ir tai man įdomu.
Patį šios mano fikcinės herojės vizualinį paveikslą kūriniuose nulėmė fotografijos technikos išradimas ir susidomėjimas spiritizmu bei dvasių fotografija. Apsukrūs to meto fotografai retušuodavo savo fotografijas, pripaišydavo švytinčius nimbus, šviečiančias akis, norėdami parodyti, kad jiems pavyko nufotografuoti žmogaus dvasią. Tad papuošiau savo Meliuziną nimbu ir švytinčiu žvilgsniu ne todėl, kad ji būtų šventoji, o todėl, kad ironizuoju kūrybinį tų senųjų fotografų triūsą. Mano Meliuzina anaiptol nėra šventoji: ji darbuose ironiškai ir kartu metaforiškai pasakoja mitus apie šių dienų individo ir visuomenės susidūrimą, apie spektakliškas, emocingas ir tragikomiškas mūsų laikų vartotojų visuomenės mistifikacijas.
Buvote pakviesta eksponuoti 21 savo kūrinį Italijoje, Mantujos kunigaikščių rūmuose. Šio muziejaus šiuolaikinio meno galerijoje „La Galleria“ buvo atidaryta Jūsų ir skulptoriaus Gehardo Demetzo paroda. Buvo rašoma, kad Jūsų kūriniai užmezga gyvą pokalbį su G. Demetzo skulptūromis ir senųjų meistrų paveikslais, saugomais Renesanso laikus menančiame muziejuje šalia Rubenso, Mantegna, Pisanello ir kt. Ką Jums tai reiškė?
Tai labai svarbus pripažinimas užsienyje. Už jį esu dėkinga galerijos „Contour Art Gallery“ sielai Vilmai Mačianskaitei. 2018-ųjų rudenį jos atrinktus kūrinius galerija pristatė Veronos šiuolaikinio meno mugėje. Šioje mugėje iš visų joje dalyvavusių įvairių pasaulio šalių menininkų buvau vienintelė atrinkta kaip tinkamiausia kandidatė dalyvauti Mantujos kunigaikščių rūmų muziejaus rengiamame projekte – surengti parodą kartu su skulptorium G. Demetzu Mantujos kunigaikščių Gonzagų rūmuose. Per du šios parodos veikimo mėnesius mano kūrinius pamatė daugiau nei 100 tūkst. lankytojų iš viso pasaulio.
Rūmai savo plotu yra didžiausi Italijoje, juose kadaise kūrė Pisanello, Leonardo da Vinci, Andrea Mantegna, Peteris Paulius Rubensas, Perugino, Correggio ir daugelis kitų pasaulinio garso menininkų. Tai labai įdomi ir verta aplankyti vieta.
Italijos meno istorikė Renata Casarin rašė, kad Jūs „tarsi savo oda jaučiate visas istorijos dramas, nusivylimus, neišsipildžiusius lūkesčius, mylinčiųjų išdavystes, pralaimėjimo skausmą, gedulą – viską, kas tūno slapčiausiose ir tamsiausiose žmogaus sielos gelmėse“. Pastebima, kad kviečiate žmogų keltis, Meliuzina rodo kelią, ragina atsisakyti melo ir laisvai pasinerti į savo jausmus. Pasitelkdama „Saliamono giesmę“ iš „Giesmių giesmės“ ciklo, įprasminate begalinį meilės jausmą. Kas Jums yra meilė, ištikimybė?
Meilė yra ištikimybė, ištikimybė yra meilė, ir taip iki begalybės... O iš tikrųjų meilė yra visokia, kartais ji žeidžia, bet ką padarysi.
Žinote, aš, kaip ir daugelis menininkų, kuriu, kad nereikėtų pasakyti žodžiais to, kas mano kūriniuose pateikta vaizdais. Kas neišsakyta žodžiais – neišsenka veiksmuose. Žodžiai daug ką sunaikina. Ir šitame interviu man tenka laviruoti tarp neišvengiamų šiam žanrui žodžių...
Viename Jūsų parodos „(Melo)dramos. Isterija“ (2016 m.) paveikslų vaizduojami moteris ir vyras, besibučiuojantys per medicinines kaukes. Nors tuo metu tyrinėjote neurologijos pradininko Jeano-Martino Charcot fotografinę ikonografiją ir lyginote jo prievartą prieš savo pacientus su rafinuota šių laikų prievarta, o koronavirusu dar nekvepėjo, tomis kaukėmis tarsi pažvelgėte ateičiai į akis. Ar dažnai pasitaiko užbėgti įvykiams už akių?
Manau, čia sutapimas. Tiesiog man tos kaukės dar nežinant apie būsimą pandemiją atrodė tokios neįtikėtinos, o bučinys per jas toks keistas ir metaforiškas, kad ėmiau ir sukūriau tą paveikslą.
Kokie Jums buvo karantino metai, kaip sekėsi kurti?
Iš pradžių karantinas pasirodė kaip natūrali kasdienė menininko būsena. Tarsi niekas nepasikeitė, eidavau, kaip anksčiau, į savo studiją ir dirbdavau lyg niekur nieko. Karantinas dirbti netrukdė. Bet dabar jau labai pasiilgau gyvų santykių su žmonėmis, draugais, paprastų betarpiškų susitikimų ir pasisėdėjimų, pokalbių, koncertų, spektaklių, parodų atidarymų su žiūrovais... Viso to nebuvimas jau ima smaugti. Ankstesnis gyvenimas be suvaržymų atrodo kaip sapnas.
Rašote ir iliustruojate knygas vaikams. „Nykštuko kepurėlė“, „Žiemos pasaka“ – mieli, įstabūs kūriniai mažiesiems, sušildantys ir tėvų širdis. Kokia buvo vaikiškų pasakų kūrybos pradžia? Prieš miegą sekdavote išgalvotas istorijas savo dukrai?
Esu parašiusi ir iliustravusi keturias knygas vaikams. Gaila, kad ta galimybė atsirado tik tada, kai dukra jau buvo išaugusi iš pasakų mažiesiems amžiaus. Bet vis tiek šios knygos yra mano dukrai ir jos vaikams.
Vaikams rašiau, nes jaučiu savo vaikystės nostalgiją, man skaitydavo daug pasakų, iš jų, iš knygų ir mokiausi gyventi. Galiu perfrazuodama poetą H. Radauską pasakyti, kad „pasauliu aš netikiu, aš pasaka tikiu“.
Kurti vaikams buvo įdomu, savotiškas iššūkis, galvojau, kad turiu sugalvoti gražią, optimistišką istoriją. Bet, deja, kiek pamenu iš vaikystės, tikrose pasakose yra visokių baisybių, nes žmonija jomis metaforiškai perteikė dvasines ir gyvenimiškas patirtis, tam tikrą pasaulio sąrangą. Aš neradau jėgų vaikams rašyti apie nerimą keliančius dalykus. Taigi mano pasakos išėjo netikroviškos. Daugiau knygų vaikams nerašau.
Ar yra gyvenimo periodas, kurį norėtumėte išbraukti?
Nėra. Nes Drugelio efektas (chaoso teorijos metafora) byloja, kad menkiausias pakeitimas praeityje sukeltų didelius neprognozuojamus pokyčius dabartyje. Tad gyvenu šia diena ir tiek, branginu artimuosius ir nieko nenoriu praeityje keisti.
Labiausiai gailimės ne ką nors neleistino iškrėtę, o ko nors nepadarę, nesiryžę išbandyti. Ar yra dalykų, kurių nebepadarysite, nors magėtų?
Turbūt nebeišmoksiu plaukti, vairuoti automobilio ir nenuvirsti nuo dviračio ant posūkių.
Tėvai Jums dovanojo labai gražų vardą. Tarsi užkodavo laisvei. Ar vardas ką nors lemia žmogaus gyvenime?
Manau, lemia aplinkybės, į kurias žmogus gimdamas patenka – jos jį palengva formuoja. Mes nesam baigtiniai, nuolatos keičiamės iki pat dienų pabaigos. O kokie buvome, tapome, parodys tik „galutinis skrodimas“.
Gimiau Kaune, didelę vaikystės dalį praleidau pas močiutę ir dieduką. Jie buvo moteriškų drabužių siuvėjais. Kadangi mokslus baigė Smetonos laikais, labai vertino kultūrą, jų namai buvo pilni knygų, meno albumų ir, žinoma, moteriškų madų žurnalų. Gyvenome šalia Kauko laiptų, o jų papėdėje buvo M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vitražo muziejus, Tado Ivanausko zoologijos muziejus, netoliese – Zoologijos sodas, tad pasivaikščioti buvau vedama su labai konkrečiu tikslu: pažindintis su kultūra ir gamta. Ten eidavom dažnai, man būdavo labai įdomu. O šiaip, kiek save prisimenu, nuo pat vaikystės sėdėdavau ir piešdavau arba vartydavau meno albumus, madų žurnalus. Kai išmokau skaityti, nuolatos skaitydavau ir piešdavau. Buvau uždaras vaikas ir tebeesu, – sėdžiu ir piešiu arba skaitau (kartais dar rašau). Bet visada nejučiom dairiausi būdų, kaip praplėsti esamo pasaulio ribas. Nes tikrovė be fantazijų, svajonių ir meno būtų banali.
