Tai – Felicija Bortkevičienė. Ji daug kur Lietuvoje buvo arba galėjo būti pirmoji – pirmoji mūsų šalies moteris masonė, pirmoji galima ministrė, viena iš dviejų pirmųjų kandidačių į prezidentus ir t. t. Ir viena vos iš 11-os parlamentarių tarpukario Lietuvos seimuose per 20 metų, – iš viso seimūnais buvo išrinkti net 319 piliečių.
Keliskart pirmoji
Po 1990-ųjų moterys, turinčios aukštus politinius postus, Lietuvoje jau nebestebina. Kazimiera Prunskienė tapo pirmąja premjere, jau turėjome ne vieną Seimo pirmininkę ir net vieną prezidentę. Tačiau XX amžiaus pradžioje apie tokius dalykus niekas net negalėjo pagalvoti. Ir ne tik Lietuvoje. Kur ten. Prancūzija teisę balsuoti moterims suteikė tik po Antrojo pasaulinio karo, o Šveicarijoje to teko laukti iki 1971 metų. Pas mus lygiai prieš 100 metų jos jau galėjo net ir savo kandidatūras kelti – į Steigiamąjį Seimą. Viena šio narių tapusi F. Bortkevičienė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, tačiau yra viena galbūt labiausiai mūsų šalyje neįvertintų asmenų, nes informacijos apie Feliciją praktiškai nėra. Jai skirta vienintelė monografija – Liudo Subačiaus „Aplenkusi laiką“. Ir yra keli straipsniai, kuriuose F. Bortkevičienė teminima bendrame kontekste. Šį straipsnį iš karto mintyse buvau pavadinusi „Moteris, aplenkusi laiką“, bet tada pamačiau, kad beveik analogiškai savo monografiją pakrikštijo L. Subačius.
Kodėl „aplenkusi laiką“? Nes Felicija – daug kur buvo pirmoji Lietuvoje. Ir pirmoji, kitas pralenkusi ne vienu dešimtmečiu.
Sukilėlių giminaitė
F. Bortkevičienė (Povickaitė) gimė 1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare – dabartinės Panevėžio rajono savivaldybės Krekenavos seniūnijoje. Tėvai – neturtingi bajorai Juozas ir Antanina Ona Povickiai.
Vos gimus Felicijai, tėvai persikėlė į Ukmergės apskrityje buvusį Antakalnio dvarą. Dėl silpnos sveikatos teisės studijų nebaigęs J. Povickis įsidarbino antstoliu Ukmergėje, vėliau dirbo banke ir turtų nesusikrovė. Kaip ir motina (jos tėvo dvaras po 1863 m. sukilimo buvo konfiskuotas), tėvas ir du jo sūnūs buvo ištremti į Sibirą, o A. O. Povickienės dėdė sušaudytas kaip sukilimo vieno būrio vadas.
Felicijos šeimoje kalbėta lenkiškai, mat tėvas lietuviškai nemokėjo nė žodžio, nors prieš šią kalbą nebuvo nusiteikęs. Abu tėvai save laikė lenkiškai kalbančiais lietuvių bajorais.
Felicijos sesuo Juzefa Okuličienė apie tėvus savo atsiminimuose rašė: „Tėvas neniekino lietuvių kalbos, nes buvo per daug protingas, per daug gerbdavo kitų įsitikinimus. Savo pažiūromis vienok buvo aristokratas. Motina – atbulai, buvo demokratė ir tvirtindavo, kad mes visi turime išmokti lietuvių kalbos, taikintis prie žmonių, o ne žmones lenkti prie savęs.“
„Prastas“ pasirinkimas
Ekonomu Antakalnio dvare, kurį J. Povickis nuomojosi, dirbo 1863 m. sukilimo dalyvis smulkus bajoras Bortkevičius (vardas istoriniuose šaltiniuose ir straipsniuose apie Feliciją minimas vis kitas), o jo sūnus Jonas iš Vilniaus realinės gimnazijos dvaro panelėms parveždavo draudžiamos literatūros. Vėliau Jonas Bortkevičius tapo Felicijos sutuoktiniu. Tiesa, moteris už jo ištekėjo prieš giminaičių (išskyrus mamą ir seserį) sutikimą – šiems atrodė žema, kad Felicija pasirinko buvusio dvaro tarnautojo sūnų.
Maištas nuo vaikystės
Tačiau F. Bortkevičienė jau daug anksčiau buvo parodžiusi savo maištingą charakterį. Ir ne tik savo giminei, bet ir carinės valdžios atstovams.
Namuose gavusi gerą išsimokslinimą, Felicija įstojo iškart į ketvirtą Kauno gimnazijos klasę, tačiau iš šios buvo išmesta. Bet ne už tai, kad nesisekė mokslai. Numalšinusi 1863 m. sukilimą, carinė valdžia stengėsi galutinai įtvirtinti savo valdžią, todėl mokyklose buvo mokoma rusiškai, bažnyčios paverstos cerkvėmis, eiti į jas melstis buvo būtina. Felicija atsisakė tai daryti, todėl ir buvo pašalinta. Mokslus ji baigė 1890 m. Vilniaus gimnazijoje, – į šią buvo priimta tik pasižadėjusi, kad neorganizuos jokių protestų ir juose nedalyvaus. Vėliau Varšuvoje mergina lankė nelegalius literatūros, istorijos ir kalbų kursus, tačiau, valdžiai tuos kursus susekus ir uždarius, turėjo grįžti namo pas tėvus. Kadangi tėvo sveikata vis prastėjo, mergina turėjo padėti jam ne tik ūkyje, bet ir banke. Pažintis su bankininkyste bei finansais vėliau jai itin pravertė organizuojant lietuviškos spaudos leidybą.
1898 m. Felicija ištekėjo už Peterburge inžinieriaus specialybę įgyti spėjusio J. Bortkevičiaus, pora persikėlė gyventi į Vilnių ir prisidėjo prie lietuvybės skleidimo – platino draudžiamą lietuvišką spaudą, dalyvavo ir net organizavo draudžiamus lietuvių inteligentijos susibūrimus, o Felicija, nors ir buvo laisvamanė, su kitomis bendramintėmis bažnyčiose giedodavo bažnytines giesmes. Aišku, ne iš religinių paskatų. Nes giedodavo... lietuviškai.
Teko pasėdėti
F. Bortkevičienės gyvenime – daugybė faktų, liudijančių, kad ją galima vadinti pirmąja moterimi Lietuvoje. Pirmasis – ji buvo pirmoji ir vienintelė slaptos Vilniaus apaštalų draugijos narė moteris, – prisijungti prie šios draugijos dailioji lytis negalėjo „dėl plepumo“. Kadangi išmanė finansinius reikalus ir turėjo organizacinių sugebėjimų, Felicija buvo net 6 organizacijų iždininkė. Dirbant šį darbą užmegzti ryšiai vėliau labai pravertė. Ir ne tik jai, bet ir žmonėms, kuriems ji norėjo padėti.
Po 1905 m. revoliucijos Rusijoje prasidėjo kitaminčių persekiojimas, žmonės buvo grūdami į kalėjimus už mažiausius įtarimus. F. Bortkevičienė ėmėsi tokių žmonių gelbėjimo – pasamdydavo advokatus, surasdavo tinkamų liudininkų. Jei legaliai padėti negalėdavo, pasinaudodavo savo pažintimis ir sužinodavo, kurį biurokratą galima apkvailinti arba papirkti.
1907-aisiais Felicijai pačiai teko pasėdėti Lukiškių kalėjime – už dalyvavimą slaptame lietuvių mokytojų organizacijos susirinkime. Pasirodo, tarp organizacijos narių buvo skundikas. Laimei, moteriai pavyko apgauti naivų tardytoją – įtikino, kad „nusikaltimo“ metu buvo užsienyje.
Beje, Felicijos gerumas kartais atsisukdavo prieš ją pačią. 1906 m. iš Suvalkų kalėjimo jai pavyko išvaduoti socialistinio judėjimo lyderį Vincą Kapsuką (Kapsuku sovietmečiu net buvo vadinama dabartinė Marijampolė), mat padėdavo žmonėms nepaisydama jų pažiūrų, o po Rusijoje įvykusios Spalio revoliucijos V. Kapsukas savo gelbėtoją įkišo į kalėjimą apkaltinęs revoliucinių lėšų eikvojimu. Felicijai pavyko išsilaisvinti tik todėl, kad buvo sutarta apsikeisti politiniais kaliniais.
Nenuilstanti organizatorė
1902 m. įkūrus Lietuvos demokratų partiją, F. Bortkevičienė tapo jos Centro komiteto nare, aktyviai prisidėjo prie 1905 m. rezoliucijos įvykių, buvo 1905 m. gruodžio 4 ir 5 dienomis vykusio Didžiojo Vilniaus seimo Organizacinio komiteto narė.
1909 m. mirė F. Bortkevičienės vyras, tada moteris pradėjo leisti „Lietuvos žinias“ ir visa galva paniro į šį darbą. Pirmasis pasaulinis karas leidybą nutraukė, daugeliui vilniečių teko trauktis į Rusiją. Nuvertus caro valdžią, suaktyvėjo Rusijoje veikusios politinės lietuvių srovės, įvyko visas partijas vienijęs Steigiamasis tautos tarybos susirinkimas, po mėnesio nutarta sušaukti Rusijos lietuvių seimą, F. Bortkevičienė buvo jo organizavimo komisijos narė. Į suvažiavimą atvyko 330 lietuvių, šie (tiesa, vos 8 balsų persvara) nubalsavo už rezoliuciją dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Grįžusi į Lietuvą F. Bortkevičienė padėjo sušaukti Rugsėjo konferenciją, po to vėl užsiėmė spaudos leidyba. Istorikai sako, kad ji tik per plauką netapo vienintele Vasario 16-osios akto signatare, nes buvo siūloma į Lietuvos tarybą. Tačiau Taryba turėjo įtikti vokiečių okupacinei valdžiai, o ši buvo sudaryta iš kariūnų, kilusių daugiausiai iš Prūsijos ir kitų konservatyvių Vokietijos teritorijų, tad būtų nesupratusi, kaip čia į politinius reikalus kišasi moteris, ir į Lietuvos politinius siekius būtų žiūrima ne taip rimtai.
Nepavykę pirmieji kartai
Felicija galėjo tapti ir pirmąja Lietuvos ministre – 1918 m. pabaigoje koalicinės vyriausybės vadovas Mykolas Sleževičius buvo numatęs jai maitinimo ir viešųjų darbų ministrės postą. Ir šįkart sutrukdė tai, kad ji buvo moteris. L. Subačius savo monografijoje rašė, esą Lietuvos tarybos prezidiumo sekretorius Jokūbas Šernas pareiškė, kad „moterys iki šiol nedalyvavo pas mus politikoje, o paskyrus moteris į Ministrų kabinetą, jos gali sugadinti jo vardą“. Šiuolaikiniai istorikai mano, kad moteris į Vyriausybę neįsileista iš išskaičiavimo, – tais laikais tikėtasi, kad Vakarų valstybės padės kovoti su bolševizmo plitimu, ir baimintasi, kad Lietuva bus palaikyta prorusiškų pažiūrų, mat tada vienintelė moteris ministrė pasaulyje buvo sovietinėje Rusijoje.
1919 m. moterims Lietuvoje suteikta visiška rinkimų teisė, dar po metų F. Bortkevičienė išrinkta į Steigiamąjį Seimą. Tiesa, mandato ji atsisakė, nes buvo labai užsiėmusi spaudos leidimu, tačiau 1921 m. ji Seime pakeitė mirusį parlamentarą.
1926 m. Felicija kartu su kita buvusia Steigiamojo Seimo nare rašytoja Gabriele Petkevičaite-Bite tapo pirmosiomis moterimis, kandidatavusiomis į šalies prezidento postą, – prezidentą tada rinko Seimas. Abi tegavo po balsą, Antanas Smetona – 2, o laimėjo 50 surinkęs Kazys Grinius, tačiau šalies vadovu jis buvo neilgai – iki A. Smetona suorganizavo perversmą. Jei nors viena iš jų būtų buvusi išrinkta, būtų gerokai pralenkusi laiką (visame pasaulyje!). Pirmoji pasaulyje moteris prezidente tapo 1974 metais. Ta moteris – Argentinos lyderė Maria Estela Martinez de Peron, tačiau 2017 m. mūsų tuometė prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovavusi Pasaulio moterų lyderių tarybai, pasveikino Vigdis Finnbogadottir 1980 metais pradėjus eiti Islandijos prezidento pareigas ir
esą tapus pirmąja pasaulyje moterimi, laimėjusia visuotinius prezidento rinkimus, mat iki tol moterys prezidento postą „paveldėdavo“ iš savo vyrų.
Nepailstanti drąsioji kritikė
Po rinkimų Felicija pasitraukė iš aktyvios politikos ir atsidėjo darbui „Varpo“ bendrovėje, leidusioje „Lietuvos ūkininką“ ir „Lietuvos žinias“. 1927 m. Kaune veikusią „Lietuvos žinių“ redakciją ir spaustuvę susprogdino nenustatyti asmenys – spėjama, voldemarininkai, mat laikraštis kritikavo perversmą. Vėliau pastatai moters pastangomis buvo atstatyti.
Ir A. Smetonos valdymo laikais maištingoji F. Bortkevičienės asmenybės dalis imdavo viršų. 1936 m. A. Smetona, sumanęs įrodyti savo „demokratiškumą“, paskelbė, kad Seimas vėl bus šaukiamas, tačiau Felicija atsisakė dėti privalomuosius straipsnius į laikraštį, nes nenorėjo, kad žmonės pamanytų, jog primetama pozicija yra „Lietuvos žinių“ pozicija. Už tai ji gavo baudą ir valdžios nurodymu buvo nušalinta nuo vyr. redaktorės pareigų.
Kėlė baimę net po mirties
F. Bortkevičienės įsitikinimų, drąsos nenumarino ir sovietinės Rusijos bei nacių okupacija. Laiške Amerikos lietuviams ji rašė apie masinius lietuvių trėmimus į Sibirą, kad išgelbėjo ne vieną žmogų, nukentėjusį nuo nacių ar sovietų represijų, ne vieną žydų tautybės asmenį. Net mirusi Felicija valdžiai kėlė baimę. Anapilin ji išėjo 1945 m. spalio 21-osios rytą, tos pačios dienos pavakarę buvo pašarvota Kaune, „Varpo“ spaustuvės salėje. NKVD vadai net neleido pranešti apie jos mirtį, mat bijojo, jog kils demonstracijos. Žinoma, artimieji ir bendražygiai sužinojo apie netektį, tačiau ceremonijos surengti neleista, sunkvežimis įvažiavo į tarpuvartę, paėmė karstą ir nuvežė į Troškūnų (Anykščių rajonas) kapines. Bent jau J. Bortkevičienės priešmirtinis noras būti palaidotai šalia savo sesers Juzefos Okuličienės nebuvo pamintas.
Istorikai sako, kad F. Bortkevičienė, nors buvo įtakinga ir labai svarbi tautinio judėjimo aktyvistė, o vėliau – politikė, gerokai mažiau minima už savo amžininkus todėl, kad labiau užsiėmė organizaciniu darbu ir, kalbant šiuolaikiniais terminais, nesireklamavo, nerėžė pompastiškų kalbų.
Beje, būtent F. Bortkevičienė supažindino savo artimą bičiulę Sofiją Kymantaitę ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Prie Felicijos karsto buvo perskaitytas jai skirtas Čiurlioniene tapusios S. Kymantaitės eilėraštis.
„Žemės druska Tu ir gintaras buvai
mums ir būsi,
Sąžinės balsas buvai Tu ir būsi,
parodžiusi darbo
Pavyzdį didį ir šventą, kaip turi žmogus
gelbėti žmogų
Motinos meilės sparnais Tu priglaudusi
vargšą visokį
Lig paskutinės gyslelės savo dovanojai
Tėvynei,
Gintare jūros ir žemės druska,
Dėkui Tau, Dėkui Tėvynės dukra!“
