Daugybę metų dirbate su brangiaisiais akmenimis, gerai žinote visas jų savybes. Pažaiskime, Dana: kokiu akmeniu norėtumėte būti? Kokio akmens savybes labiausiai vertinate?
Tik – deimantu. Tikrai! Deimantai man kalba apie švarą ir tiesą, aiškų, skaidrų požiūrį į gyvenimą. Man svarbu eiti aiškiu, švariu keliu, elgtis taip, kad galėtum žiūrėti į akis kiekvienam sutiktam žmogui. Kad sugebėtum atsakyti už savo žodžius. Būti nepriklausomai. Ir stiprybė, stiprybė! Deimantai yra labai tvirti mineralai, stiprūs, galingi, sunkiai pažeidžiami akmenys. Mane gyvenimas kaip reikiant daužė, tačiau nesuskaldė, nepažeidė, o šiandien aš aiškiai žinau, kad tiesa ir sąžinė yra pačios svarbiausios vertybės šioje Žemėje.
Esu girdėjusi istoriją apie vieną Jūsų papuošalą su trimis deimantais. Sunkiais laikais jis Jus išgelbėjo, ištraukė ir netgi nutiesė dabartinius kelius. Ar turite išlaikiusi bent vieną akmenį iš šio ypatingo papuošalo?
Neliko nė vieno, tačiau turiu kur kas daugiau – savo verslą, patirtį ir kelią, kuriuo einu. Žiedą su trimis deimantais gavau dovanų iš buvusio draugo. Kai išsiskyrėme, likau be nieko, tik su žiedu ir leidimu įeiti į Izraelio deimantų biržą.
Tiesą sakant, turėjau labai daug. Iš žiedo išėmusi visus tris deimantus, padariau tris skirtingus papuošalus. Kadangi turėjau daug pažįstamų ir tikrai mėgau bendrauti su žmonėmis, tuos papuošalus greitai pardaviau. Juos nupirko trys skirtingos moterys, tikiuosi, kad juos iki šiol nešioja, o gal jie joms taip pat išgelbėjo gyvenimus?
O ką darėte su gautais pinigais?
Pirkau dar deimantų (šypsosi). Vėliau iš jų sukūriau daugiau papuošalų ir taip viskas prasidėjo. Tik supratau, kad turiu labai daug išmokti, jei noriu išsilaikyti sudėtingame deimantų pasaulyje. Apie deimantus jau išmaniau nemažai, tačiau reikėjo išsiaiškinti ir apie metalus, į kuriuos jie yra įsodinami. Po kurio laiko supratau, kad man reikia samdyti juvelyrikos dizainerį, kuris gerai išmano formas ir medžiagas. Dirbome kartu, tada ir suvokiau, kad man patinka kūryba. Pomėgis kurti, atrasti išliko iki šiol. Štai kodėl man darbas nėra joks stresas, o didžiulis malonumas, negadinantis netgi atostogų.
Ar kada svarstėte, iš kur radosi tas kūrybingumo genas? Galbūt atėjo iš vaikystės?
Vaikystėje labai labai daug piešdavau. Liedavau akvareles ant popieriaus, dažais netgi kambario sienas buvau išpaišiusi. Kai kurie mano piešti paveikslai iki šiol yra likę. Į dailės mokyklą manęs niekas neleido, o ir mano pomėgio tarsi nepastebėjo. Niekam nerūpėjo, kam aš gabi, kam – ne. Užaugau provincijoje, daugiavaikėje šeimoje, mums buvo svarbiau išgyventi, o ne svarstyti apie gebėjimus.
Prie piešimo ir tapybos taip ir negrįžau, išvykusi į Izraelį pradėjau studijuoti psichoterapiją. Pasimokiusi metus, atsisėdau ir gerai pagalvojau, ar man iš tiesų to reikia. Supratau, kad atiduosiu mokslams penkerius metus, man patiko kapstytis kitų žmonių, o ir savo mintyse, tačiau nebuvau tikra, ar norėčiau dirbti tokį darbą. O gal nerti giliau į deimantų pasaulį? Kad galėčiau dirbti įdomų darbą, nesukti galvos dėl žmonių išgyvenimų bei nuoskaudų ir uždirbti. Taigi, sprendimas buvo padarytas, pasakiau sau: kūryba, kurią mėgstu, man turi nešti pelną. Turiu užauginti du sūnus ir tapti nuo nieko nepriklausoma. Iš tiesų nepriklausomybės poreikis buvo stipriausias postūmis rinktis savo kelią. Norėjau būti laisva – savo versle, priimdama sprendimus, pati kurdama savo namus ir gyvenimą. Šiandien taip ir jaučiuosi.
Galima numanyti, kad deimantų pasaulis priklauso vyrams, juo labiau itin tradicinėje Izraelio deimantų biržoje. Kaip tame pasaulyje jaustis moteriai? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Jei atvirai, kelias buvo labai labai sunkus. Pirmą kartą užeiti į Izraelio deimantų biržą leidimą gavau 2000-aisiais. Tuometinis mano gyvenimo draugas buvo biržos narys, užėmė joje svarbias pareigas. Penkerius metus biržoje, jo kompanijoje, dirbau gemologe, deimantų vertintoja, sukaupiau nepaprastai vertingos patirties. Kai mudu išsiskyrėme, jis man paliko leidimą į deimantų biržą. Ir tai buvo didžiausias mano turtas, nes, kad ir labiausiai norėtum, nebūdama biržos viduje, tikrojo deimantų verslo nepasiektum.
Tos skyrybos man buvo lyg grįžimas atgal. Kiek galima?! Tada sau ir nusibrėžiau visiškos nepriklausomybės ribas. Išsikėliau tikslą: daugiau niekada nebūsiu priklausoma nei nuo vyro, nei nuo draugo, nei nuo deimantų biržos. Norėjau pati tapti biržos nare, turėti savo biurą, savo stalą ir tik savo darbu pelnyti pagarbą.
Teisingai sakėte: deimantų birža yra vyrų pasaulis. Ir šeimų pasaulis. Biržos šeimos labai stiprios, jos viena už kitą stoja mūru. Aš buvau visiškai viena, man dar reikėjo gauti penkias biržos narių rekomendacijas. O iš kur jas gauti? Laimė, turėjau pažįstamų žmonių, kurie manimi pasitikėjo, tikėjo ir matė gabumus. Juk buvau peržiūrėjusi ir įvertinusi šimtus jų brangiųjų akmenų, nepadariusi nė vienos klaidos. Kartais, būdavo, prie mano kabineto išsirikiuodavo eilės, o aš prie mikroskopo sėdėdavau ištisomis naktimis... Dirbau labai daug, būdavo šeštadienių, kai išmiegodavau nuo ryto iki vakaro – žydai juk šeštadieniais išvis nieko nedaro. Man tai būdavo gera proga pailsėti.
Vėliau pradėjau dirbti tik su didžiaisiais deimantais, nuo 5 karatų. Gilinausi nuosekliai, mokiausi ir tai netrukus davė rezultatų, pradėjau pati mokyti kitus. Būna, kad dar ir dabar kokie seni klientai paskambina ir paprašo, kad įvertinčiau brangakmenį, ar nori pasitarti, kaip jį geriausiai nušlifuoti, kad išliktų visos svarbiausios savybės. Šiandien man sunku pasakyti, kodėl žmonės manimi taip pasitikėjo, kodėl be jokios sutarties patikėdavo man didžiausius akmenis. Gal dėl to, kad nė karto neapvyliau, nepavėlavau atlikti darbo, visada laikiausi žodžio. Matyt, todėl, kai man reikėjo jų rekomendacijų tampant biržos nare, jie neabejojo mano galimybėmis ir sugebėjimais.
Moterys Izraelio deimantų biržoje dažniausiai dirba sekretorėmis, deimantų atrinkėjomis, finansininkėmis. Tikrųjų biržos narių moterų yra vienetai. Dirbdama ten išmokau nesidairyti į šonus, nekreipti dėmesio į pasiūlymus. Jeigu vieną kartą pasakai griežtą „ne“, tavęs niekas nevers eiti pietų ar gerti kavos. Mokiausi atrėžti stipriai ir tvirtai, o kai išmokau, problemų ir pasiūlymų neliko. Dar ir dabar kartais girdžiu: „Mes visada žinojome, kad tu daug pasieksi.“
Ar kada galvojote apie savo sėkmės paslaptį? Juk galėjote taip ir likti įstrigusi Skuode...
Greičiausiai kiekvienas iš mūsų turi svajonę. Aš visada svajojau, kad negyvensiu Lietuvoje. Nežinojau, kur tiksliau gyvensiu, bet tikrai kažkokioje kitoje šalyje. Toli nuo namų. Mačiau savo gyvenimą kitaip, nei mano šeima. Mane dažnai pavadindavo baltaranke – labai nemėgau ūkio darbų. Geriau jau langus valydavau, grindis šluodavau, daržus ravėdavau, kad tik ne prie gyvulių, ne prie kiaulių. Mano gyvenimo vizija buvo visiškai kitokia. Dar labai jauna žinojau, kad reikia koncentruotis į vieną tašką ir eiti link jo. Tau būtinai pavyks, jei savimi tiki.
Yra toks gal kiek ir nuvalkiotas, bet labai teisingas ir patikrintas posakis: susirask mėgstamą darbą ir nereikės dirbti. Ar esate tai pajutusi?
Aš noriai einu į darbą, nors pastaruoju metu mokausi šiek tiek atitrūkti, pailsėti. Man patinka, kai aplink jaučiu harmoniją – savo deimantų namuose mes visi labai bendraujame, mums malonu būti kartu.
Manęs neveikia nei geras, nei blogas oras, nei tamsa, nei šviesa, nei Saulės, nei Mėnulio užtemimai. Visada sakau: kaip nusiteiksi, taip ir bus.
Ar tokį požiūrį išlaikyti padeda meditacija, kurią, girdėjau, praktikuojate jau daug metų?
Meditacija tikrai padeda surinkti save, subalansuoti, sudėlioti. Tai vertinga patirtis.
Ar tai ji Jus nuvedė į Indiją?
Į Indiją mane nuvedė verslo reikalai, turime šioje šalyje senų ir labai patikimų partnerių. Su jais jaučiuosi tarsi šeimoje. Indijoje buvau ne kartą, tačiau neseniai ši šalis man tapo ypač brangi – žinau, kad čia manęs labai laukia mano globotinė.
Užauginusi du sūnus, visada norėjau dar ir dukters. Vis sakydavau, kad jei atsiras galimybė, imsiu globoti mergaitę iš Indijos. Žinau, Lietuvoje daug paliktų vaikų, tačiau jie nebadauja ir visada turi šansų išgyventi. Indijos lūšnynuose vaikams išgyventi daug sunkiau. Ten jiems nėra jokių galimybių!
Kai pirmą kartą Indijoje pasakiau, kad noriu rasti mergaitę, kurią galėčiau globoti, manęs niekas nesuprato, išvis į tokias kalbas nekreipė dėmesio. Galvojo, gal juokauju. Aš prašiau vieną kartą, kitą, bet niekas nevyko. Nuskridau antrą kartą – ir vėl nieko. Trečią kartą griežtai pasakiau: jei man dabar nepadėsit, pati pasiimsiu taksi ir važiuosiu į lūšnynus jos ieškoti. Jie dar bandė kalbėti apie neįgaliųjų namus, gal ten labiau reiktų pagalbos, bet man atrodė, kad bus geriau, jei pakeisiu vieno konkretaus žmogaus gyvenimą. Biuras sujudo, pradėjo ieškoti, galiausiai atėjo vienas darbuotojas ir pasakė į darbą neseniai priėmęs moterį, kurios vyras mirė, o ji viena augina tris vaikus – 13-os metų mergaitę ir du berniukus. „Gerai, – pasakiau, – važiuojam pažiūrėti, noriu ją pamatyti, pajausti.“
Sėdom į automobilį, vairuotojas mus vežė ilgai. Kol pasiekėme vieną Mumbajaus lūšnyną, užtrukome gal tris valandas. Prie vieno įėjimo mus pasitiko mama, vedė klaidžiais takeliais, labirintų labirintais. Jų namas priminė inkilą: palipom kopėčiomis, aštuonių kvadratinių metrų kambaryje visi ir gyveno. Laukdami svečių, sakė, pasirūpino kėdėmis, parodė vietą ant grindų, kur visi miega. Tada pamačiau ją, tokią, kokią įsivaizdavau, kokia norėjau, kad būtų – kuklią, mielą, tylią. Važiuodama galvojau, kad jos vardas turėtų būti iš S raidės. Kažkada nusprendžiau sukurti šeimos medalį. Dizaineris į jį sudėjo visas šeimos narių raides ir kažkodėl dar pridėjo raidę S. Ir, kaip manote, koks buvo jos vardas? Sakshi. Sunku patikėti.
Ši istorija tarsi dar kartą primena, kad kiekvienas ženklas turi savo reikšmę... Tik vieni tai mato, o kiti – ne.
Ji buvo tokia jauna, tokia kukli, man net širdį nudiegė. Žiūrėdama į ją pamačiau mažą save ir savo gyvenimą, kuriame nebuvo galimybių. Tą akimirką supratau: viską padarysiu, kad pakeisčiau jos gyvenimą. Pirmiausia pasirūpinau jos ir šeimos draudimu. Ir kaip gerai, nes atėjo pandemija, mama susirgo, turėdama draudimą, ji turėjo teisę į lovą ligoninėje. Kitaip gal būtų mirusi. Sakshi ir jos broliams pripirkau visko, ko reikia mokyklai, mes bendraujame kiekvieną dieną, ji man rytais ir vakarais parašo žinutę.
Kaip įsivaizduojate jos ateitį?
Labai puikiai. Sakshi perėjo į kitą mokyklą, noriu, kad ją baigtų, kad išsirinktų profesiją ir mokslus tęstų toliau. Jeigu norės, galės būti gydytoja, jei norės, atvyks mokytis čia, galbūt susidomės juvelyrika ar deimantais – kas žino? Esu pasirengusi pasirūpinti jos ateitimi.
Man tai – gražus projektas: surasti pagalbos reikalingą žmogų ir pastatyti jį ant kojų. Labai labai geras jausmas kažkam padėti, būti naudingai.
Savo sūnums duoklę jau atidavėte? Turėdami savų ambicijų, jie nebelaukia mamos įsikišimo?
Jie daro savo ir viskas. Man dažnai atrodo, kad sūnūs protingesni už mane. Užaugo šalia, matė ir mano klaidas, ir tai, kad aš nemoku trauktis atgal. Visą gyvenimą buvo mano vaikai, mano draugai, mano partneriai. Viskuo su jais dalinausi, jie neturi baimių, kaip ir aš.
Jūs vis dar gyvenate tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Izraelio, kur gyvena Jūsų vyras Benny. Gal nuvykusi į Izraelį gaunate galimybę pailsėti? Arba tam tikrą lepinimo programą?
Man patinka būti tarp dviejų šalių: nuskrendu ten – išjungiu Lietuvos mygtukus, atskrendu čia – paleidžiu Izraelį. Įdomus toks gyvenimas, bet dabar kaip tik sprendžiu klausimą, kaip viską suspėti. Kalbu apie namus, asmeninį gyvenimą. Vilnius, namas prie ežero Molėtuose, nepaprasti namai Tel Avive. Visiškai skirtingi pasauliai, galvoju, kaip mes viską ir spėsim. O pakeliauti po pasaulį, pamatyti kitokių vaizdų, naujų, romantiškų vietų, ypatingų restoranų vis dar smalsu.
Savo vyrui dažnai sakau, kad šitas mano gyvenimas visai kaip žaidimas. Toji kasdienybės žaismė, greičiausiai, ir bus atnešusi man sėkmę.
