Šiandien net sunku patikėti, kad Cate Blanchett, būdama išskirtinai talentinga ir graži, turinti profesionalų aktorystės išsilavinimą, apie karjerą kino industrijoje jaunystėje visai negalvojo. Jai patiko darbas teatre, skyrė daug dėmesio ir laiko kiekvienam savo vaidmeniui, įkūnijo net tokias garsias klasikinių kūrinių veikėjas, kaip Ofelija iš Šekspyro „Hamleto“ bei Nina iš Čechovo „Žuvėdros“, o ant scenos vaidino kartu su tokiais australų aktoriais, kaip Geoffrey Rushas. Pakankamai greitai C. Blanchett buvo pastebėta ir pelnė pripažinimą vieną po kito laimėdama prestižinius teatro apdovanojimus. Kino industrijos vilkai negalėjo to praleisti pro akis. Aktorė pradėjo nuo antraeilių vaidmenų televizijos serialuose, tačiau jau labai greit jai buvo siūlomi pagrindiniai. Visgi tikrasis karjeros spurtas prasidėjo po to, kai 1998 m. ji suvaidino Anglijos karalienę Elizabetą Shekharo Kapooro filme ir tapo gerai žinoma ne tik gimtojoje Australijoje, bet ir visame pasaulyje.
Nuo tada Cate Blanchett sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, įkūnydama ne tik moteris, bet ir vyrus. Ji buvo pirmoji aktorė moteris, nominuota „Oskaru“ už tai, kad įkūnijo priešingos lyties atstovą – suvaidino vieną iš 7 Bobo Dylano portretų kino juostoje „Manęs čia nėra“. Dėl aktorės gebėjimo įsikūnyti į bet kokį asmenį ar personažą Leonardas DiCaprio sykį ją pavadino moteriškąja Danielio Day-Lewiso versija. C. Blanchett vaidino kartu su tokiais garsiais aktoriais, kaip Bradas Pittas, George Clooney, Harrisonas Fordas, Russellas Crowe. Aktorė visiškai atsiduoda savo darbui ir visai nesvarbu, ar atlieka pagrindinį, ar antraeilį vaidmenį. Turbūt todėl ji turi didelę kolekciją apdovanojimų, tarp kurių net du „Oskarai“ – už pagrindinį vaidmenį Woody Alleno kino filme „Džesmina“ bei antraeilį vaidmenį Martino Scorsesės filme „Aviatorius“. Įdomu tai, kad pastarajame ji įkūnijo Katharine Hepburn, kuri net 60 metų buvo bene garsiausia aktorė Holivude, pelniusi 4 „Oskarus“. Taigi, Cate Blanchett yra pirmoji aktorė, gavusi „Oskarą“ už šiais apdovanojimais įvertintos aktorės vaidmenį. Nepaisant savo karjeros, C. Blanchett visuomet buvo laikoma tikru šiuolaikiškos moters pavyzdžiu.
2018 metais jai teko naujas vaidmuo – moteris buvo 71-ojo „Kanų kino festivalio“ teisėjų komisijos pirmininkė. Ji yra viena iš 12 moterų, kada nors teisėjavusių šiame prestižiniame kino industrijos renginyje. Tai tapo feministinio judėjimo simboliu, kuris šiuo metu yra itin išplitęs ne tik šou verslo pasaulyje, bet ir už jo ribų. Cate Blanchett niekuomet nepraleidžia progos pademonstruoti solidarumo su kino industrijoje dirbančiomis moterimis. Ant raudonojo festivalio kilimo kartu su Agnieszka Holland ji pareikalavo lygių teisių ir vienodo atlygio moterims ir vyrams už darbą kino industrijoje. Taip įėjo į kovos už moterų teises istoriją. Panašu, kad savo darbą C. Blanchett atliko puikiai, nes pernai ją ir vėl pakvietė teisėjauti.
2020 m. „Kanų kino festivalis“ vyko Venecijoje tik prasidėjus pandemijai ir buvo bene paskutinis tokio masto renginys pasaulyje, dar vykęs gyvai, nors ir su ribotu svečių skaičiumi. Pažymėtina ir tai, kad iš 21 kino filmo, pristatyto festivalyje Kanuose, tik 3 buvo sukurti moterų. O štai Venecijoje – jau 8 iš 18. „Auksinio liūto“ apdovanojimą gavo būtent vienas iš jų – „Nomadland“, kurį sukūrė Kinijoje gimusi Chloé Zhao, o pagrindinį vaidmenį šiame filme atliko Frances McDormand.
Galima sakyti, kad šiuo metu – trečioji feministinio judėjimo banga, kuri parūpo ir Catei Blanchett. Tačiau tam, kad labiau suprastų, kas vyksta, aktorė atsigręžė į antrąją bangą. Praėjusiais metais ji sukūrė istorinį draminį televizijos serialą „Ponia Amerika“ apie konservatyvių pažiūrų aktyvistę Phyllis Schlafly. Įvykių kontekste sunku suvokti, kaip šeimos moteris, šešių vaikų mama, tapo viena aktyviausiai kovojančių moterų už lygias moterų ir vyrų teises. Juk daugelis sako, kad feminizmas – grėsmė tradicinei šeimai. Apie visą tai dar pernai ir kalbėjomės su pačia Cate Blanchett.
Apie spaudimą, kurį patiria dirbanti moteris
„Visai neseniai Gloria Steinem atkreipė dėmesį, kad iš vyrų kolegų vis dar išgirsta klausimą apie tai, kaip jai pavyksta suderinti šeimą ir karjerą. 2020 metai eina į pabaigą, o moterų vis dar klausiama to, ko niekas niekada neklausia vyrų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl norėjau apie tai kalbėti iš žydrųjų ekranų ir pradėjau kurti televizijos serialą. Tokie klausimai ir apskritai visa komunikacija, kuri skiriasi priklausomai nuo lyties, yra labai reikšminga ir aktuali. Apie moteris vis dar kalbama taip, lyg jos visą gyvenimą turėtų leisti namuose, o jei nusprendžia dirbti, tampa kažkodėl nesuvokiama, kaip suderins šeimą ir karjerą, lyg pareigas namie turėtų atlikti vienos pačios, ir jei kažkas nepavyks – bus kaltos tik jos. Aš matau, kad šioje srityje turime didžiulių problemų ir niekas nepasikeitė nuo 1971-ųjų, nuo kurių ir prasideda veiksmas mano statomame seriale.“
Apie Phyllis Schlafly ir kaip kilo mintis kurti televizijos serialą
„Apie Phyllis Schlafly nieko nežinojau. Pamačiau ją gyvai, kai jai buvo 90 metų ir kai ji dalyvavo Donaldo Trumpo rinkiminėje kampanijoje. Žmonės šiai moteriai plojo atsistoję ir aiškiai matėsi, kad ji svarbi ir labai vertinama Respublikonų partijos. Pasidomėjusi sužinojau moters vardą. Po to mačiau, kad D. Trumpas dalyvavo jos laidotuvėse. Privalėjau sužinoti apie ją daugiau. Negalėjau nesistebėti, kodėl ji tokia reikšminga Respublikonų partijos viduje, tačiau nežinoma išorėje. Greičiausiai politika ją tiesiog prarijo, o ryškesnės figūros užgožė. Jei tai galima vadinti pasiekimais, tai Ph. Schlafly pasiekė išties daug. Jau vien tai, kad ji parodė, jog galima kovoti už lygias teises ir kartu pasisakyti už šeimos vertybes, už Ameriką, už visavertį gyvenimą, yra iš tiesų reikšminga ir todėl, manau, ji tapo savotišku Respublikonų partijos stuburu.
Aktyviausiai Phyllis Schlafly veikė septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais. Tačiau, ko gero, partija prisiėmė jos nuopelnus sau. Taip nutikdavo daugeliui antrosios feminizmo bangos aktyvisčių, kadangi jos buvo nepriimamos visuomenėje. Įsigilinusi į Ph. Schlafly gyvenimą įsitraukiau į jį tarsi į nepamirštamą kelionę. Todėl turėjau tai parodyti ir kitiems.“
Apie feminizmo stigmą
„Kai mokiausi aukštojoje mokykloje, buvo labai aktualus klausimas – priklausai feministėms ar ne. Aš augau nepilnoje šeimoje, mane augino vieniša mama. Namuose buvo ir močiutė, o mama daug dirbo. Tačiau mama niekuomet nevadino savęs feministe. Manau, kad 8-ajame dešimtmetyje, kuomet Phyllis Schlafly ir veikė aktyviausiai, feministės etiketė reiškė, kad esi prieš šeimą. Tačiau juk šeima ir yra sociumo pagrindas, kurį bandė sunaikinti totalitarinis režimas. Taigi feminizmas buvo eskaluojamas kaip judėjimas prieš šeimą, prieš Ameriką. Tai padarė stiprią įtaką mano mamai, kuri viena augino dukrą, dirbo ir nors susidūrė su daugybe iššūkių, savęs feministe nevadino. O aš, jos dukra, save identifikuoju kaip feministę. Turime pripažinti, kad moterų noras pasiekti tiek pat, kiek pasiekia vyrai, yra stigmatizuojamas. Nesuprantu, kodėl tai turėtų būti problema, tačiau, akivaizdu, yra. Manau, kad moterų judėjimas neteisingai dėliojosi savo viešuosius ryšius ir todėl įgavo neigiamą konotaciją. Galima sakyti, kad pačios moterys sugadino lygių teisių sampratą. Ir ateities kartoms tai pakeisti – tikras iššūkis.“
Apie feministinio judėjimo autoritetus
„Man, kaip australei, labai patinka Germaine Greer. Kokius renginius ji rotušėje organizuoja, kokias kalbas sako, kokius straipsnius rašo – nuostabu. O dar tas faktas, kad ji kaip ir aš – australė! Manau, kad būtent ji ir padarė man didžiausią įtaką. Tiesa, aš gal ne su viskuo, ką ji sako ar rašo, sutinku. Kartais ji per daug provokuoja... Tačiau tikrai verta jos paklausyti.“
Apie šių laikų feministes
„Evan Rachel Wood – nuostabi, įkvepianti moteris. Man patinka, kaip ji skatina jaunas merginas netylėti, kalba apie smurtą šeimoje. Ji nebijo pasakoti apie save, savo patirtis, būti pavyzdžiu. Tai taip trapu, bet kartu tai ir jos stiprybė.“
Apie teigiamus pokyčius
„Gražiausias pokytis, mano manymu, yra tas, kad baigėsi era, trukusi nuo aštuntojo dešimtmečio iki maždaug 2000 metų, kuomet moterys viena kitai būdavo konkurentės, supriešintos viena su kita. Kita vertus, gal būtent dėl to moterys pamatė, kad daugiau naudos yra ne konkuruojant, o būnant vieningoms. Tai ypač juntama mano industrijoje. „Ponios Amerikos“ režisierės, neskaitant Ryano, – visos moterys. Mes visi susėdome pasikalbėti ir nusprendėme sudaryti sąrašą moterų ir vyrų, kurie mums įdomūs ir su kuriais norėtumėme dirbti. Gavome 60 pavardžių. Visi žmonės buvo tikri profesionalai ir mes nekantravome su jais susisiekti. Tikiu, kad dar dešimt metų atgal nieko panašaus nebūtų nutikę.“
Apie viltį
„Kiekvienas turime turėti viltį. Turi gyventi su viltimi, ypač jei turi vaikų, sūnėnų, dukterėčių ar anūkų. Tai, kaip mes elgiamės su savo planeta, mane stipriai neramina. Kokių baisumų dėl neatsakingo mūsų elgesio ateities kartoms teks patirti – kraupu. Jau vien dabar ką patiria visi mokyklinio amžiaus vaikai, dėl pandemijos negalėdami eiti į mokyklą... Tai paveiks jų sampratą apie save ir saves suvokimą pasaulio kontekste. Tačiau reikia turėti ir vilties, kad tai prives ne prie destruktyvių padarinių, bet prie naujų išradimų. Juk žmonės – išradingi. Labai viliuosi...“
Apie veiklas per karantiną
„Stengiuosi daug skaityti ir daug galvoti (juokiasi). Šiuo metu skaitau, tiesa, pradėjau dar prieš pandemijos piką, knygą „Negyvenama žemė: gyvenimas po atšilimo“, autorius Davidas Wallace’as-Wellsas. Taip pat skaitau ir kitą knygą – Alvos Noë „Keisti įrankiai: meno ir žmogaus prigimtis“. Pastebėjau, kad šiuo metu visai neskaitau grožinės literatūros. Kasdien užmigdama galvoju, kad ryte atsikelsiu, pasportuosiu, paskaitysiu, bet... Galiausiai su dukra kepame kukurūzus ar ką kito gaminame. Šiandien išsiurbliavau namus ir laikau tai pasiekimu.“
