Kai tarėmės dėl šio interviu, sakėte, kad jums įdomu kalbėtis tik apie gyvenime sutiktus žmones...
Visada jaučiausi dėkinga likimui, kad suvedė mane su įdomiais žmonėmis: be galo darbščiais, net ir piktais, kvailais ar visiškais bepročiais, – taip pamatau gyvenimo įvairovę. Neverta sėdėti ir svaigti apie išgalvotus žmones, tiesiog žiūrėk aplinkui ir viską pastebėsi. Pamatysi išdavystę, nepaprastą atsidavimą, džiaugsmą. Pamatysi žmogų, kuris iš nieko gali sukurti kažką. Ir žmogų, kuris prarado viską, bet kiek visgi turi atjautos ir gyvenimiško džiugesio! Pažindama įvairiausius žmones jaučiu, kad likimas man padovanojo didžiausią dovaną. O dar galiu ne viena, kaip gobšė, jais pasidžiaugti, bet ir parodyti juos televizijos ekrane arba papasakoti apie juos per radiją.
Pasidalinkite pavyzdžiu, kokie žmonės ir pažintys sujaudino.
Kolumbija. Jurgio Didžiulio seneliai: Laima ir jau šviesaus atminimo Algirdas Didžiuliai. Labai turtingi žmonės ir tikri lietuviai. Pati šalis, Kolumbija, – ne mano šalis, nesaugi. Tik prisimenu, kad tokių skanių ananasų arba jautienos, kaip ten, nebuvau valgiusi. Atėjome pas J. Didžiulio senelius, jie priėmė mus ir šiauliečių ansamblį – tai buvo nuostabu, kaip jie, lietuviai, išlaikė tradicijas, kalbą, humoro jausmą.
Man buvo smalsu, ką seneliai mano apie Jurgį Didžiulį, turbūt labai džiaugiasi (tada jis jau buvo vedęs Lietuvoje). O senelis man sako: „Aš nelabai patenkintas, gerai, kad jis tuo užsiima, dainuoja, bet kur profesija? Su muzika juk ilgai nepasisukinėsi.“ Aš jam sakau: „Na, ką jūs, Algirdai, taigi Jurgis toks aktyvus žmogus.“ Senelis vis tiek: „Ne.“ Spėju, jis ir įkalbėjo J. Didžiulį baigti muzikos vadybos studijas.
Daug sutikau Kolumbijoje lietuvių – jie eina į koncertus, mėgsta meną, jiems reikia dainų, lietuvių kalbos, tradicijų, bet kartu jie tvirtai stovi ant žemės, turi rimtas profesijas – yra gydytojai, teisininkai. Tuo metu Jurgio močiutė Laima buvo Lietuvos konsulė Kolumbijoje. Žmonės gali gyventi jau tiek daug metų užsienyje, bet gražiausiai šneka lietuviškai, „neamsi“, nesako „wow“, o mes dabar Lietuvoje taip sakome, jau net lietuviškų jaustukų nebemokame pasakyti – mūsų kalba rodo, kad nebeturime savivertės.
Kitas pavyzdys iš Kolumbijos. Bogotoje aplankiau Slotkų giminę, kurioje yra 7 vaikai. Visi jie pabiro kaip pupos ir tarp jų bei tėvo, žemaičio Vaclovo Slotkaus, kibirkščiuodavo emocijos dėl lietuvių kalbos arba dėl to, kad jie visi turi būti išvien, krūvoje, kad nevažiuotų į Ameriką, nes tai tėvui atrodytų išdavystė.
Arba Sietlo lietuviai. Jie toks tvirtas kumštis, nėra pletkavyno, čia susibūrę žmonės, kurie nori kurti, pasistatę pirteles periasi, užsiima rankdarbiais. Viskas priklauso nuo pačių žmonių.
Todėl kai dabartiniai emigrantai pradeda reikalauti „kodėl mums nėra vadovėlių?“, stebiuosi. Žmonės, kurie išvyko į Ameriką 1918 metais – pavyzdžiui, Pensilvanijos lietuviai, – viską susikūrė patys. Jie norėjo, kad jų vaikai eitų į bažnyčią, ten tuoktųsi, todėl ją ir pasistatė. Reikėjo lietuvio kunigo – ėmė ir pasikvietė. Įkūrė lietuviškas stovyklas „Dainava“ ir „Neringa“ tam, kad vaikai kalbėtų lietuviškai.
Visa tai rodo žmonių nuostatas. Jeigu koks nors žmogus išvyko gyventi į užsienį, jis turi būti atsakingas. Bet dabartiniai vadinamieji ekonominiai emigrantai dažniausiai tik reikalauja iš Lietuvos, nors Lietuva tikrai jiems nėra skolinga. Tie, kas nori, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai, patys taip ir kalba. Viskam reikia pastangų.
Pavyzdžiui, ėmiau interviu iš fotomenininko ir jo žmonos grafikės, kurie grįžo iš Amerikos į Lietuvos kaimeliūkštį, prisipirko avių, šias vaikai gano pievose, o menininkas Ukmergės rajone ir galeriją įkūrė, šviečia žmones, kad jiems nors šiek tiek meno reikėtų. Vienas žmogus tai daro! Ar jam kas nors liepė, viršininkas? Ne.
Daug jūsų įspūdžių – iš kelionių. Ką jums reiškia kelionės?
Esu visiškai sugadintas žmogus, nebemokantis atsipalaiduoti. Matau žmones ir iškart galvoju, ką būtų įdomu parodyti per televiziją.
Ilsėtis visada keliauju viena. Nesuprantu, kaip kitiems gali būti liūdna. Man su savimi taip smagu – einu, kur noriu, darau, valgau, žiūriu, ką noriu, miegu, kada noriu. Būtų kas nors šalia, tai burbėtų, o man taip smagu su savimi atostogauti. Aš sau dar neatsibodau.
Su kuo renkatės bendrauti, kuriate draugystę?
Draugystė... Man norisi ir labai mėgstu bendrauti su išmintingais, jaunesniais ir kitų specialybių žmonėmis. Iš vyresniųjų retas žmogus gyvena šiame gyvenime – jiems labai pikta, kad dabar „ne taip, kaip buvo“. Jie varto savo gyvenimo albumą. Puiku, vartykime – negalima apleisti, prarasti prisiminimų, bet taip pat svarbu eiti į priekį! Mums jau laiko nebėra! Jeigu žmogus visąlaik gyvens „kaip buvo“ pasaulyje, jis negalės pakelti sparnų. Negalima gyventi aptukus savo prisiminimais.
Kokios bendražmogiškos vertybės jums svarbios?
Pirmiausia, žmogau, būk teisingas. Juk žmonės turi visokių silpnybių – gal nori išsisukti, pamiegoti, bet tu pasakyk tiesiai ir elkis tinkamai. Niekaip nesuprantu, kaip galima nesilaikyti žodžio. Verskis kūliais – įvykdyk kitam duotą pažadą. Svarbu būti nuolankiam – nepasipūsk, nesusireikšmink.
Esu visuomeniškas žmogus ir atidžiai viską stebiu. Kokia dabar mūsų gyvenimo dinamika? Labai daug melo, netiesos. Dėl to ir daug nenuspėjamų dalykų. Net ir kalbant apie pandemiją: pasakykite taip, kaip yra, suprasime, stengsimės, o dabar iš ryto pasakoma vienaip, po pietų – kitaip. Žmonės pasimeta, ištisai jaučia nerimą, tampa lengvai pažeidžiami.
Nuolat keliaujate po Lietuvą. Kokią juostą išaustumėte sutikdama tiek visokų žmonių?
Dzūkeliai – visada naudingi pašnekovai: atviri, jausmai trykšta, gali išsiverkti man ant peties, operatoriui tik reikia spėti fiksuoti. Jiems tik knatuką pakūrei – dzūkai spirga, dega ir liepsnoja.
Suvalkiečiams galite auksinį knatą „įstatyti“, bet kokią alyvą pilti ir ne degtuku, o fakelu kurti – jie nedegs. Net neleis, kad tą auksinį knatą įstatytumėte. Ir paklaus: kodėl jūs klausiate? Žmonės ten labai atsargūs, konkretūs, racionalūs.
Žemaičiai visada velnią mislija, jų nenuspėsite. Žemaičiai kai šaus, tai šaus: tiesiai, stačiai, kietai – net sudrebėsite. Jų atvirumas gali kitus iš balno išspirti, iššauti kaip šampano butelio kamštis.
Aukštaičiai – nelygu, iš kurio krašto. Biržiečiai bus santūrūs. Pasvaliečiai – linksmi, tik paims alaus kvorčikę – jau daina ir pašnekėti smagu. Uteniškiai, ukmergiškiai bus pakanamai šnekūs. Kupiškio, Rokiškio žmonės – santūresni, kuklesni. Ignalina, Dusetos, Zarasai – ten žmonės nepasipūtę, labai paprasti.
Klaipėdos kraštas, Šilutė, Rusnė – nuvažiuokite pas lietuvininkus, ten vėl žmonės santūrūs, vandens nublokšti, vėjo nuglostyti. Klaipėda – graži kaip perlas.
Lietuvos miesteliuose yra daugybė talentingų, dirbančių žmonių. Vilniuje sėdintiems valdininkams sakau: tik nenurodinėkite tiems žmonėms, ką daryti, duokite jiems ramybę, netrukdykite dirbti, bet pridėkite pinigų, truputį padėkite. Rajonuose atsiranda bendruomenių namų, regionai smarkiai atkuto.
Kokie žmonės jus labiausiai įkvepia?
Didžiausią įspūdį man daro žmonės, kurie jaučia aistrą savo pasirinktam darbui. Kurie ir realybę suvokia, ne tik ant debesies krašto sėdi. Tokie žmonės turi norų, užsispyrimo, fantazijos ir neturi kvailo įsivaizdavimo, kad jie yra žvaigždės.
Minite, kad Lietuvos padangėje per daug žvaigždžių. Ko turi būti pasiekęs žmogus, kad nusipelnytų priesagos „-iausias“?
Tai šiuolaikinių žmonių problema – vadinti visus žymiausiais, fantastiškais, primadonomis. O tas žmogus gal yra vieną kartą kažkur padainavęs, niekada neužlipęs ant pasaulinio garso scenos. Toks požiūris kenkia ne tik skaitytojams, bet ir pačiam žmogui – jis nebežino savo vietos, yra pastatomas kažkur labai aukštai, bet tai tik šou verslo kuriama iliuzija.
Štai profesorius Virginijus Šikšnys – išskirtinis mokslininkas. Profesorius Vladas Bumelis – riktingas žemaitis, suderinęs mokslą su verslu. Iljai Laursui jaučiu didžiulę simpatiją. Bet visi jie kaip tik yra kuklūs ir nesipuikuoja.
O ką matome viešai? Vienas pyptelėjo, kitas klyktelėjo ir tapo „žymiausi“. Tie, kuriuos anksti pakelia ant šakių, paskui labai skaudžiai krenta ir jiems atrodo, kad pasaulis subyrėjo. Asmik Grigorian, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Edgaras Montvydas – jie dainuoja didžiausiuose pasaulio teatruose. Kiek jie vaidmenų sudainavo – tai ir yra vertė!
Žmonių sureikšminimas yra žmonių išbalansavimas. Pažiūrėkite, kaip vaikai būna nusivylę konkursuose. Jie turi dalyvauti ir pabandyti, bet turi ir žinoti, kad ta žvaigždė blyksteli taip retai. Dabar populiaru sakyti, kad visi viską gali. Gal vis tik negali.
Paimkime Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną – pasaulinio garso dainininkė, švytinti garsiausiose pasaulio scenose, iš tikrųjų atlikusi sunkiausius vaidmenis, bet ji niekada (ne veltui sakiau – suvalkietė) neputojo ir nekaišiojo savo pasiekimų kitiems po nosimi. Jai nereikia kaišioti, nes ir taip žino savo vertę. Arba turėjome fenomeną Virgilijų Noreiką, kuris iki tokio garbaus amžiaus gebėdavo uždegti publiką ir scenoje padaryti stebuklus.
Dabar labai ryškiai pasaulyje žiba Asmik Grigorian. Ji nepaprastai teatrališka, labai graži, turi Dievo duotą balsą ir aš linkėčiau jai ilgus metus švytėti, bet niekas nežino, kaip bus. Manau, kad jos mama, Irena Milkevičiūtė, lygiai taip pat galėjo užkariauti pasaulį, bet gyvenimas taip susiklostė, kad ji į tą kovą nestojo, tad daug kas ir nuo žmogaus priklauso. Gal kažkas turi puikų balsą, bet neturi kitų savybių ir todėl į pasaulio elitą neužkopia, neatsiranda tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, pritrūksta ištvermės. Kitam reikia šeimos...
Matome dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą. Turbūt jos šeima, du vaikiukai irgi ją kažkiek pristabdys. Tai priklausys nuo jos pačios, susidariusios aplinkos, nuo to, kas jai gali padėti. Vienokie ar kitokie įvykiai susiję su daugeliu dalykų ir negalima smerkti žmonių, kad jie kažko nepadarė. Tik lygiai taip pat nereikia nė vieno žmogaus kelti į aukštumas, o kitą dieną kaip nereikalingą vienkartinį indą išmesti. Kiekvienas turi savo vietą. Duokdie, kad atsirastų daugiau jaunų žmonių. Dabar situacija – dramatiška: jauni studentai nori muzikuoti, bet visame pasaulyje orkestrų mažėja, viskas keičiasi.
Mane žavi garsių žmonių nuoširdumas, paprastumas. Pavyzdžiui, Mstislavas Rostropovičius iškart kreipdavosi vardu, nuoširdžiai skirdavo tau savo laiką, bendraujant su juo apimdavo jausmas, kad šimtą metų esame pažįstami. Niekada nepamiršiu ir šviesaus atminimo Yehudi Menuhino. Kai jis viešėjo Vilniuje, Gintautas Kėvišas manęs paklausė, ar aš galiu Y. Menuhinui padovanoti skudučių, nes jam patinka keisti instrumentai. Sakau – gerai. Keli ansamblio „Ratilio“ vaikinai parodė, kaip skudučiuoti. Jis taip nuoširdžiai domėjosi, pūtė į tuos vamzdelius, smalsavo ir džiaugėsi kaip vaikas! Stebėjosi, kad ritminės formulės leidžia ištūtuoti įdomią muziką. Pasaulinio garso menininkas – paprastumo įsikūnijimas! O mūsų žmonių akyse nėra džiugesio...
Kodėl nėra džiugesio?
Jie užgęsta net neįžengę į senatvės lauką. Niekada nesutiksiu, kad degti galima tik jaunystėje!
Įsivaizduokite: turite galimybę papietauti su bet kokia įžymybe – ką pasirinktumėte?
Norėčiau pasiklabėti su Oprah Winfrey. Ji – puikiai kalbinantis žmogus, atvira ir pati, ir atverianti kitus. Štai kad ir vienas paskutinių jos interviu – sudrebino britų monarchijos pamatus, prinešė šiukšlių į monarchijos darželį – visi tiesiog plyšta dėl to interviu. Kalbėtumėmės su ja apie žmones.
Iš muzikos pasaulio būčiau norėjusi susitikti su Placido Domingo, Freddie Mercuriu ir Sergejumi Prokofjevu. Iš režisierių – su italu Franco Zeffirelli, sukūrusiu nuostabių muzikinių filmų. Iš aktorių mane žavi Sophia Loren ir Meryl Streep.
Koks jausmas išugdžius šitiek studentų? Dėstytojai juk formuoja studentų asmenybes...
Būna studentų, kuriems, atrodo, atidaviau visą širdį, ir pasirodo, kad jiems to visai nereikėjo. Ir būna tokių, kuriems galbūt skyriau mažiau dėmesio, lyg ir laikiau tarsi antros eilės studentais, o jie kaip tik būna labai dėkingi ir laimingi.
Mano santykis toks: kiek galiu, tiek studentams ir atiduodu. Visada smagu sutikti buvusius studentus, nes jauni žmonės suteikia gyvybės. Gyva paskaita su studentais man geriau už tailandietišką masažą.
Sakote, kad svarbiausia būti savimi. Ką jums reiškia – būti savimi? Aplinkui tiek daug dirgiklių, kad ne visi žino...
Kaip galima nežinoti? Man didžiausia nuostaba, kai paklausiu jauno žmogaus „ko tu norėtum?“ ir jis sako „nežinau“. Pasimetu. Pasigendu smalsumo, noro pažinti. Gal esu nesusitupėjusi, bet aš visai nejaučiu savo metų. Man viskas įdomu! Kaip smagu filmuoti žmones, kurių akys žiba, jie knygų prisiskaitę, žmonėmis domisi, ir senatvėje smalsūs, visko trokšta. Kaip smagu tokį žmogų prarakti. O tu pabandyk atverti tokį, kuriam niekas neįdomu, – jam viskas netinka.
Koks čia tėvų vaidmuo – pažadinti vaikų smalsumą?
Svarbiausias. Vaikai mato tėvų gyvenimą. Asmenybė nesusijusi su materialine gerove. Pavyzdžiui, broliai Algis ir Marcelijus Martinaičiai iš Paserbenčio kaimo – argi jie kažką ypatingo namie turėjo? Bet jie tokie iškilūs žmonės, visada buvę tvirtos pasaulėžiūros. Arba Algis ir a. a. Faustas Latėnai iš Dusetų – jų namuose irgi šilkai neplazdėjo, bet žmonės turėjo savo stuburą, savo tiesą.
Man daug džiaugsmo teikia tokie pašnekovai, kokia, pavyzdžiui, yra šimtametė mokytoja iš Telšių. Ji moka septynias kalbas, pati yra lotynistė, iki šiol skaito, prenumeruoja „The Guardian“ – tokie žmonės man yra balzamas sielai. Apie juos reikėtų daugiau pasakoti, o ne apie vienkartines žvaigždutes – jos per smulkios. Gyvenime – tiek daug įdomių dalykų. Ypač vaikams svarbu tai parodyti ir papasakoti, kad jie neaugtų manydami, jog gyvenime svarbu tik nusipirkti mašiną ir naują telefoną, kuriuos rodo televizija.
Sakote, kad rengiant laidas vienintelis jūsų tikslas – atskleisti žmogų tokį, koks jis yra. Žurnalas „Moteris“ nori jus parodyti tokią, kokia esate. Kokia gi?
Stačiokė. Aš tiesiog tokia esu. Stengiuosi nebūti šalia žmonių, kurie yra nepatiklūs, itin ramūs, manau, kad aš jiems kaip rakštis, kaip banga, kuri gali juos nublokšti. Nes man viskas turi būti greitai, turi degti.
Taip pat niekada negalėčiau išdurti kito žmogaus.
Kiek jums svarbu, ką apie jus pagalvos kiti?
Neskaitau jokių komentarų – nei apie save, nei apie kitus. Ne į gandus žmonės turėtų kreipti savo energiją. Tik paaugliai gali galvoti, ką apie juos pasakys... Vakar buvau parduotuvėje, įeina simpatiška moteris, matuojasi ir sako: „Kokia graži palaidinė, bet tokia ryški – ką pasakys mano bendradarbės.“ Man į galvą neateitų, ką apie mane pasakys. Aš tik galvoju, ar ši spalva tiks televizijoje, ar aš gerai jaučiuosi ir su kuo tai derinsiu.
O į ką žmonės turėtų kreipti savo energiją?
Į tai, ką jie gali padaryti savo kraštui, savo šeimai. Jeigu sukūrei kažką gero, kad ir nedidelio, tai yra puiku. Pavyzdžiui, aš pati neturiu gabumų rankdarbiams, bet labai juos vertinu, nes juos sukūrę žmonės pasižymi kantrybe, kruopštumu. Užtat aš skaniai gaminu. Arba per tą laiką galėčiau parašyti tris straipsnius, arba kai kurie dalykai gal galėtų sugulti į noveles – apie tuos žmones, kuriuos filmavau. Pažiūrėkite, kiek yra žmonių, kurie sėdi ir dejuoja. Vietoj dejonių sėsk ir, pavyzdžiui, užrašyk savo krašto žodžius. Šiandien žmonės jau nebežino, ką reiškia skrynia, kraitis...
Iš jūsų kalbos matyti, kad jums imponuoja tvirtai ant žemės stovintys žmonės, o ne svajotojai. Betgi dabar visa literatūra moko: daug svajokite, viskas prasideda nuo svajonės...
Negali gyventi be svajonės! Visas gyvenimas yra svajonės. Tik kaip galima svajoti, bet nedaryti?
Pagalvoju apie dabartinę grožio industriją – didžiulė pinigų mašina. Žmogus sensta ir tai – gražu. Gal negražu, jeigu tau ant nosies užauga baisių karpų, bet kad aplink akis atsirado geležinkelių, o aplink lūpas – barkodas, tai natūralu.
Apie ką svajoja Zita Kelmickaitė?
Oi, aš labai daug svajoju. Dar daug ką norisi nufilmuoti. Svajoju dar sutikti bendraminčių, kurie norėtų sukurti įdomių world music projektų. Gal dar rasiu jaunų žmonių, kuriems reikia padėti susigaudyti tarp kūrybinių stilių.
Ko visada paklausiate žmonių, kuriuos filmuojate?
Dviejų dalykų. Visada liepiu atnešti albumą su nuotraukomis, nes mėgstu parodyti tiltą tarp to, koks žmogus buvo, ir to, koks yra dabar. Antras klausimas – iš kur jūsų tėvai? Kapstau giliau, nes tėvai visada daug pasako apie tai, kodėl vaikai atsidūrė čia, kur yra. Man įdomu, iš kokio kelmo žmogus išdygęs.
Ką jūs širdyje nešiojatės iš savo tėvų?
Iš savo mamos išmokau niekada nepasiduoti, nebūti niūri. Išmokau siekti, norėti. Iš tėvo paveldėjau darbštumą. Jis buvo šeimos žmogus. Tad kas gi mane šeimoje pakęstų, kai man reikia viso pasaulio, o šalia gal koks nuoboda sėdėtų.
Tiek daug keliavote. Jeigu ne Lietuvoje, kokioje kitoje šalyje save matytumėte?
Anksčiau man patiko Amerika. Jeigu ten dirbsi, sieksi, tikrai pasieksi – tai galimybių šalis. Bet dabar Amerikoje tas pasitikėjimas savimi jau peraugo į jovalą, šalį sukrėtė esminiai įvykiai. Dabar jau niekur, tik Lietuvoje.
Sakote, atidžiai stebite, kas vyksta. Kokios jums atrodo pasaulinės tendencijos, į kurią pusę pasaulis sukasi?
Čia jau egzistenciniai klausimai. Dėl pandemijos pasaulis sujauktas, žmonės atskirti vieni nuo kitų – to pasekmes pamatysime vėliau. Tai, kad tėvai negali aplankyti vaikų, vaikai – tėvų, yra baisu. Atsiradusios didelės baimės akys. Nereikia taip pasiduoti, kad būtumei išgąsdintas!
Gal tai Dievulio siekis parodyti, kad žmogui reikia žmogaus. Kam jam tas turtas? Gal tai pagrūmojimas pirštu: žmonės, sustokite, nerykite, neterškite, jūs nesuvartosite visų tų milijardų. Stovi jaunuolis, kuris sako, kad jam reikia visko: geriausios mašinos, brangiausių namų, išvažinėti visą pasaulį. O kur tu dabar išvažinėsi pasaulį? Šis pristabdymas ir kelia klausimą: ar tau tiek daug reikia? Gal išnaudok tą laiką ir apsikuopk savo šalyje, pastebėk gražius kraštus netoliese, duok užsidirbti Marytei, Petrui, kurie yra pastatę namus prie Versekos ar kitame gražiame Lietuvos kraštelyje. Ar tau, žmogau, tiek daug reikia, jeigu tu vis tiek nepakeli akių nuo telefono?
Paminėjote Versekos upę, o kokia jūsų mėgstamiausia vieta Lietuvoje?
Jūra. Aš klaipėdietė, prie jūros vaikystę praleidau. Jūra yra galingas dalykas. Rami jūra – nyki, neįdomi, bet kai matau pasišiaušusią jūrą – tas vėjas, sūrus vanduo, tada verda ir putoja gyvenimas.
Dabar įvairiuose renginiuose populiarus klausimas „what’s next“, kas bus toliau. Kokia jūsų versija?
Būdavo tokių anekdotų. Klausia: ar po atominio karo bus tualetų? Armėnų radijas atsako: jeigu jūs rasite savo užpakalį, tualetų tikrai bus.
Stebiuosi, kodėl žmonės klausia, kas bus toliau. Ar jie savimi nepasitiki? Žmogau, kurk, daryk. Ar tu nori iškabinti gyvenimą vienu šaukštu ir iš karto? Pilvas nesuvirškins... Toliau bus tai, ką patys pasidarysite, kiek patys būsite įdomūs.
Tokius žmones, kurie klausia, kas bus toliau, aš nuvesčiau pas didelę šeimą, kurioje mažiausiai trys vaikai. Ten, kur visi gražiai susėdę, mama įpila sriubos, kvepia valgiai – skanios bulvės, kopūstienė, sėdi visi, kerta, šnekasi, namai kvepia namais ir visi čiauška. Tai yra tai, kaip gyvena žmonės.
