„Kalbėdama aš vaikščiosiu“, – tarsi paklausė, tarsi perspėjo Milda, tarsi leido suprasti, kad pasikalbėjimo tema jai labai aktuali ir skausminga. – Mano darbas – rašyti straipsnius portalui „15min“, „Moters“ žurnalui ir pabaigti knygą“, – sako autorė, publicistė ir rašytoja Milda Matulaitytė-Feldhausen. Šveicarijos lietuvė, dažnai kursuojanti maršrutu Šveicarija–Lietuva.

„Galiu rašyti bet kur, bet kada, man tai einasi lengvai, tačiau gana dažnai ateina lūžis, kai, regis, žemė išslysta iš po kojų. Kartais sugalvoju paskaityti komentarus po savo straipsniais, bet tas smalsumas praeina labai greitai, nes komentarai lietuviškoje žiniasklaidoje yra chamiški, žeminantys, klaikūs. Tas lūžis yra baimė, kuri apima kaip netikrumo jausmas, kaip nepasitikėjimo savimi būsena, kuri džiovina mane, atima jėgas ir gebėjimą dirbti. Tai kaip liga: sveikstu, mokausi surasti save, būti su savimi ir nebijoti savęs. Juk labai ilgai neturėjau teisės būti savimi. Tas beteisiškumo jausmas, kurį užaugino mama, yra kaip kirminas ar piktžolė, kuri atželia ir vėl, nes šaknys vis dar manyje. Klaikiausiais momentais visuomet galvoje girdžiu mamos balsą, kuris žemina, niekina, užuot palaikęs. Prisimenu atvejį, kuomet buvau pakviesta į Lietuvos radijo laidą, skubėjau pasidžiaugti ta žinia su mama. Žinot, kokia buvo jos reakcija? Ji sėdėjo ant sofos, net nepakreipė galvos į mano pusę, tik labai šaltu, kaip dažniausiai ir būdavo, lyg paniekinančiu balsu paklausė: „Tu??? Tu eisi į Lietuvos radijo laidą? Ir ką gi ten jiems pasakysi? Tu turi ką jiems pasakyti?“ Tai skambėjo taip, verčiu: ką gi tu, netalentinga namų šeimininkė, gali pasakyti radijuje?“

… Grąžinu Mildą iš minčių pasaulio, bet tik vėliau, po viso ilgo pokalbio, suprasiu, kad tai, ką ji patyrė gyvendama su mama, yra didžiausias Mildos gyvenimo skaudulys. Su mama – gerbiama mokslininke, puikia dėstytoja ir straipsnių autore. Tikriausiai niekas niekuomet nė neįtarė, ką patiria gerbiamos mokslininkės vaikas esant tokiems santykiams. O ką jis patiria, norėtumėte ramiai paklausti, tikėdamiesi, kad atsakymas bus sensacingai netikėtas? Ogi nieko specifiško. Tik ypatingą menkumo, visiško nereikalingumo, nemeilės jausmus, kurie, sudygę vaikystėje, sukuria kompleksų grandinę, apraizgančią rankas, kojas, mintis ir neleidžiančią žmogui gyventi. Tai neleidžia jaustis reikšmingam, galinčiam, protingam, mylimam, nes taip jaustis narciziškos motinos šešėlyje neįmanoma. O dabar galite pasigūglinti, ką reiškia narciziška motina. Kaip ji gali sušikti vaiko gyvenimą.

Ir nors mamos nebėra jau beveik metus, tas pūlinys dar neišpūliavęs, vis neduoda ramiai gyventi, sutindamas ir pritvinkdamas įvairiausiomis formomis bei pačiu netikėčiausiu laiku. Milda rankioja save po gabaliuką, o man vis dar norisi kuo toliau nustumti pagrindinę mūsų pokalbio temą, todėl klausinėju jos apie Šveicariją...

„Šveicarijoje buvo ir labai vargingų laikų. Tereikėjo šimto metų, kad šalis pasikeistų, tikrai tikiu, kad panašiai pasikeis ir Lietuva, – sako Milda. – Gyvenu čia dvidešimt dvejus metus ir viską mačiau savo akimis. Kai atvažiavau, šveicarai nevengdavo savo šiukšlių sudeginti net ir kiemo grilinėje. Skardines nuo žirnelių ar pomidorų pastos mesdavo į buitinių šiukšlių maišą, o per televiziją dar tik startavo kampanija, mokanti žmones rūšiuoti. Aiškinanti, kad, prieš išmetant plastiko butelį, jį reikia suspausti. Ta skardinė mokomajame filmuke šoko ir dainavo apie tai, kad jai vieta ne šiukšliadėžėj, o specialiame rūšiavimo konteineryje. Tik vėliau supratau, kad gyventojų mokymas yra labai svarbu.

Šveicarija keitėsi gana staigiai, bet labai nuosekliai. Jie laiku suvokė, ką reikia daryti: mokyti, edukuoti ir... bausti. Kitaip juk nesuvaldysi populiacijos, kurią lemia ne natūralus prieaugis, o tai, kad į šalį atvažiuoja daug žmonių, nebūtinai labai išsilavinusių. Viskas čia puikiai sustyguota ir apgalvota. Įstatymai surašyti taip nuosekliai ir aiškiai, kad nerasi vietos interpretacijai ar neturėsi galimybės suprasti taip, kaip tau patogu. Tvarka Šveicarijoje susideda iš aiškių nurodymų, kas galima ir ko negalima. Ir nemenkų bausmių, tad susimokėjus baudą antrą kartą ko nors pažeisti nekiltų noro. Įstatymas nurodo net tai, kiek laiko per dieną gali loti šunys. Tai reiškia, kad šuo be priežiūros negali būti paliktas ilgiau kaip iki tam tikros valandos. Šveicarijoje šunys yra dresiruoti ir, galima sakyti, neloja. Lietuviai gi užsišaipo negyvai iš kiekvienos naujos taisyklės ar nuostatos. Daugiau negu ketverius metus dirbau Lietuvos ambasadoje. Sutikau ir lydėjau daug lietuvių delegacijų. Žinot, kas mane visuomet stebino? Lietuvių vertinimas. Išgirdę pasakojimus apie šveicarišką tvarką, jie visuomet pasišaipydavo: „Na, kokie tie šveicarai durni.“ Ne, jie ne durniai. Jie tiesiog taip susitvarkė gyvenimą, kad viskas būtų aišku ir visiems būtų malonu gyventi.

Kas dar būdinga Šveicarijai? Tai, kad kiekvienas kantonas yra atskira žemė, atskira valstybė, o tai, kas normalu vokiškoje mano dalyje, kitur nebenormalu. Pavyzdys: neseniai važiavau pas savo fotografę, kuri gyvena vokiškoje dalyje. Likus kilometrui iki jos namų sustojau telefone pasitikrinti, ar tikrai gerai važiuoju. Stabtelėjau minutei, ir tuoj pat išgirdau, kad kažkas bilsnoja į mašinos stogą. Stovėjo moteriškė ir pasipiktinusi pareikalavo išjungti mašinos variklį, jei jau stoviu: „Privažiuoja čia iš kitų kantonų ir gadina gerą mūsų kantono orą“, – buvau apstulbusi, moviau iš tos vietos kuo greičiausiai. Yra daug moterų liudijimų, kurios nutekėjo į kitą kantoną, apie tai, kaip sunkiai sekėsi integruotis, nes jos visą laiką būdavo stebimos. Laikomos tarsi svetimšalėmis, net jei gimė ir augo Šveicarijoj. Kaimynės piktindavosi, kad jos net skalbinių vasarą nemoka lauke taip išdžiauti, kaip tame kantone priimta.

Kas yra Milda? – klausiu jos ir girdžiu laimingai moteriai nebūdingą atsakymą: „Ji yra pavargusi, labai pavargusi tvirta moteris, kuri gali ir tempia viską, kas jai užkraunama. Kartais atrodo, kad net jei labai aiškiai pasakau, jog man reikia pagalbos, žmonės, įpratę matyti mane geležinę, mano, kad apsimetinėju. Draugai ir pažįstami dažniausiai pataria: Nagi, tik susiimk ir viską įveiksi. Kartais jaučiuosi, kad neturiu erdvės net pažliumbti. Nežliumbiu dažnai. Net žliumbti man reikia išmokti, nes tuomet, kai augau, tai daryti buvo beprasmiška – vis tiek niekas nepagailės, o dažniausiai net nepastebės. Ir tuomet, ir dabar žliumbti reiškia pralaimėti. Todėl susiimk ir stok į stakles, – dažnai paraginu save pati.“

… Kas pasakys, kodėl kalbėdamasi su Milda matau mergaitę? Na, ne mergaitę, tokią pusmergę didelėmis akimis, bet tik jau ne suaugusią ar, kaip ji pati sako, tvirtą moterį. Juokdamasi to klausiu Mildos, sakau, gal man trečioji akis prasivėrė su ja besikalbant?

„Noriu papasakoti neseną atvejį, – sako Milda. – Važiavom į Lietuvą iš Šveicarijos, kaip visuomet, pagrindinė vizito priežastis – tvarkyti mamos reikalų. Žinodama jos charakterį, kad vos iškėlusi koją iš mašinos būsiu įkinkyta iki ausų, ir norėdama tiesiog pailsėti po kelionės (vis tik du tūkstančiai kilometrų), sutariau, kad pasimatysim kitądien po pietų. Vos įėjom pas mamą pro duris, po neaiškaus „Labas“ ji pakvietė ateiti į virtuvę. O ten, už radiatoriaus stovo, kad nenusimestų, užkištas vokas, ant kurio užrašyta: „Darbai Mildai.“ Kaip kitaip, Milda negali būti neįdarbinta, juk negalime abi tiesiog pasėdėti ir pasikalbėti, išgerti kartu kavos ir patylėti, ne, Milda atvažiuoja į Lietuvą atlikti mamos reikalų.

… Aš tik nedrąsiai klausiu, kodėl per tiek metų ji nė karto nepasipriešino. Kodėl nepasakė: „Mama, tu – buvusi dėstytoja, docentė, tavo pensija ne centai, kodėl gi tu nepasisamdai pagalbininko? Kodėl tu vaikai mane ir kada tai baigsis?“ Aš klausiu Mildos, bet ji neturi atsakymo. Tikriau turi: ji niekuomet negalėjo pasipriešinti mamai, nes buvo užauginta taip, jog priešinasi tik kiaulės, o ne geros mergaitės – dukros. Be to, kaskart pasiūlius surasti valytoją ar kitą žmogų asistentą, be abejo, už viską jam sumokant, būdavo agresyviai atsakoma, jog tai Mildos pareiga. Apie tai, kad mama pati už ką nors mokėtų, negalėjo būti net kalbos. Man atrodo, kad aš padaryčiau kitaip. Bet man tik taip atrodo. Aš juk niekuomet nebuvau Mildos batuose.

„Mes negalim kartu gerti kavos, nes, jos manymu, tai tik laiko švaistymas, kai tiek daug reikia padaryti. Mano atvažiavimas turi turėti prasmę, kuri vadinasi „padėti motinai“, – sako Milda. – Taigi stovim su dukra toj virtuvėj, o mama iš stalčiaus išsiima kitą voką ir sako: „Štai, imk, sakau, tą voką, imk. Čia yra pinigai ir aš perku savaitę tavo laiko. Jie tegu važiuoja namo – (vyras su dukra), o tu pasilik, čia tiek visokiausių darbų. O tarp eilučių gali įskaityti: „Jei esi toks monstras, kad nepadedi vargšei savo senai motinai, tai imk pinigus.“

Nuo to laiko, kai atidarėm mamos namų duris, iki voko padavimo trūko tiek žmogiškų grandžių: užeikit, prisėskit, gal gerti norit, gal pavargę? Tada, būtent tą kartą, supratau, kaip jūs sakėt, tuomet man atsivėrė trečioji akis pakaušyje ir pamačiau tą mažą mergaitę, kuri metų metais stovėdavo toje virtuvėje, laukdama jos nurodymų. Tai dabar galbūt galėčiau trenkti durimis ir pasiųsti ją velniop. O tuomet? Neturėjau kur pabėgti. Tai jausmas, kad esi niekas, niekada neturėjusi jokių šansų būti tiesiog vaiku, esi mašina, kuri vykdo tam tikras funkcijas. Tuomet pajutau tokį beviltišką liūdesį, niekuo neišgydomą skaudulį ir atsipeikėjau nuo trenksmo – dukra, nebepakentusi pažeminimo, išbėgo iš buto žiebusi durimis. Pasivijau ją, tą, kurią buvo ištikęs šokas ir kuri negalėjo žiūrėti, kaip mane žemina, – pati jau aštuoniolikmetė, tad pradėjo situaciją vertinti objektyviai. Tai ir buvo mano transformacijos pradžia. Mano ilgo kelio – išsivadavimo iš narciziškos motinos įtakos pradžia. Tada iš dukros reakcijos supratau, kaip tai baisiai atrodo iš šono.

Aš galvoju, ką daryčiau pati, jei mano mama būtų buvusi tokia pat. Nežinau. Tiksliau – negaliu įsivaizduoti. Net neįtariu. Na, taip, mano mama buvo labai griežta. Pasakiusi, kad grįšiu šeštą, negalėjau grįžti penkiomis minutėmis vėliau, nes tai jau būtų žodžio nesilaikymas. Aš taip pat turėjau krūvas pareigų. Mano paskutinė atostogų paskutinė diena mokyklos metais visuomet buvo tragedija, nes ji sugalvodavo daryti moralinę ir fizinę reviziją – nuo „ką naujo perskaitei per atostogas?“ (už ką iš esmės esu jai dėkinga) iki „parodyk rašomojo stalo stalčius“ (jie visuomet būdavo sukuisti). Bet aš jai nejaučiu pykčio. Ne.

„Visuomet jaučiausi kaip cirko žvėriukas, kuris daro tai, kas pasakyta. Mama mane augino viena, tėvo nebuvo. Dar šeimoje buvo močiutė. Tačiau su ja susijusių atsiminimų aš neturiu, nes, labai keista, save atsimenu tik nuo kokios septintos klasės. Kur visi kiti atsiminimai? Jie užrakinti ir tai yra normalu, kadangi narcisistinių motinų vaikai neturi prisiminimų. Kuomet vienas mano draugas ėmė pasakoti savo trejų metų vaiko prisiminimus, nežinojau, ką galvoti. Maniau, kad sergu, kad mano galvoje auglys, kadangi pati tokių prisiminimų neturėjau. Ėmiau kuistis po vokiškas narcisistinių motinų dukrų grupes, jose visose buvo akcentuojama: „Neatsimenu, nežinau, mano galvoj nėra prisiminimų.“ Tada supratau, kad, ko gero, prisiminimai yra, tačiau giliai užrakinti ir dar ne laikas jiems pasirodyti.

Aš buvau suplanuota savo motinos poreikių tenkintoja. Nuo pat vaikystės kitaip negirdėjau ir nežinojau, kaip tik „čia tavo pareiga“. Ir, neduok Dieve, jos neatliksi... Narcizės motinos turi du tobulus įrankius – kaltę ir gėdą. Ir tuos mygtukus nuolat spaudinėja. Neturėjau jokių galimybių atsisakyti, negalėti, nevažiuoti, nesiplėšyti. Juk aš gera mergaitė. Gera dukrelė. Atsisakyti negalima, nes mama tikisi. O jei ji nepatenkinta rezultatu, tai „kaip tave šventa žemelė nešioja?“. To posakio nereikia išrėkti, nes parazitinė programa, kurią pati mama įdiegė nuo vaikystės, puikiai vykdė savo užduotį. O kita instaliuota programa graužia iš vidaus: na, kodėl negalėjau pakentėti, juk tikrai galėjau padaryti...

Kodėl nepasitikėjau savimi? Gal todėl, kad niekuomet nebuvau sulaukusi įvertinimo: „Tau puikiai pasisekė! Kokia tu šaunuolė!“ Kelis kartus mane kvietė į televiziją, pokalbių laidas, tačiau mama niekuomet nežiūrėjo tų transliacijų, nes tuo metu arba „darė mankštą“, arba „nerado“, kur pasidėjo akinius. Narcizių motinų pilnas pasaulis. Išskirtinis dalykas yra tas, kad aš drįstu apie tai kalbėti, o milijonai dukrų kenčia. Ir bijo pasidalinti patirtimi. Kai esi kompleksuotas, kai savimi nepasitiki, visa tai projektuoji į savo vaiką, nes gali jį valdyti. O jis – tiki motinos institucija, be išlygų. Juk mama vaikui yra Dievas.“

Jokių švelnybių, jokių fainų pokalbių, jokių mielų valandėlių kartu? – klausiu Mildos ir girdžiu, kaip ji sako, kad palaidojus motiną kiek palengvėjo. Tačiau ji vis dar mokosi būti su savimi, nes iki šiol nežinojo, kas ji tokia, viską vertino motinos matais ir kategorijomis.

„Išvažiavusi į Šveicariją jutau dvejopą kaltę, nes man nuolat buvo būgnijama: „Viską numetusi palikai, kaip taip galėjai, tu visai nesirūpini savo motina.“ Nežinau kitos tokios dukros, kuri penkis šešis kartus lėktų pas mamą į Lietuvą, tenkintų jos įgeidžius, tvarkytų reikalus Lietuvoje ar per atstumą ir niekuomet nesijaustų, kad pagaliau atėjo ta diena, kai padarė viską. Esu užauginta jaustis taip, tarsi iki galo visko neatlikau. Arba atlikau pusėtinai, toks būdavo mamos vertinimas. Ir niekuomet ačiū. Kad stengeisi ir aukojaisi, kad viską metei ir darei. Kiek kartų ji tiesiog išsireikalavo duoti jai pinigų, nors gaudavo pensiją, kurios laisvai pakaktų dviem žmonėms pragyventi. Padariau kapitalinį remontą jos namuose – nuo naujų grindų iki lubų, kad jai būtų šviesu ir jauku. Vaikščiodama po gražų butą ji tiesiog transliavo – viskas ne taip, negerai, neatitinka jos poreikių. Sakykime tiesiai šviesiai: neatitinka, nes niekada tai, kas mano duota, pirkta, parvežta, daryta, už ką mokėta, ir netiko.

Galvodama apie visą žalą, kurią ji man padarė, negaliu nepaminėti močiutės priežiūros. Kai jau visai silpna močiutė buvo parvežta iš ligoninės į namus, jos priežiūra buvo perkelta ant mano, paauglės, pečių. Neturėjau galimybės nei atsisakyti, nei ką nors pakeisti. Ketverius metus prižiūrėjau ją kaip suaugusi slaugė: ryte paduodavau pusryčius, parėjusi iš mokyklos – pietus, pakeisdavau paklodes ir skalbdavau jas rankomis kriauklėje, nes sauskelnių tuomet juk nebuvo. Kita siaubo stotelė būdavo skalbykla, į kurią man reikėdavo atnešti tas dvokiančias paklodes, jas išteptas iškėtoti – toks buvo reikalavimas, jaučiau tų tarybinių priėmėjų žvilgsnius... Visiškai bejėgis vaikas, kuriam ir gėda, ir šlykštu, ir kuris negali pasipriešinti motinos komandai. Buvau tarnas, kuris atlikdavo namuose viską ir mainais negaudavo nieko. Buvau nemylimas vaikas. Sužalotas ir neturėjęs vaikystės.

Kai tik pradėjau apie tai kalbėti garsiai – žinoma, po mamos mirties, – po kiekvieno komentaro apie tai mano feisbuko paskyra imdavo lūžti nuo moterų žinučių. „Kalbėkite, Milda, nes apie tai niekas nekalba“, – rašė jos. Tarsi gavau teisę ir prievolę apie tai papasakoti. Apie viską, ką reikia iškentėti, kad vėl atrastum save, kad išmoktum norėti. Nes iki šiol man norėti – tai lyg būti egoiste. Įskaudinti mamytę.

Žinau, kad mane pasigimdė tam, kad, kaip tame posakyje, paduočiau stiklinę vandens, – sako Milda, ir tai yra jos verdiktas. Jos istorija yra tarsi kupra, kurią galima nusimesti, bet reikia laiko. Nes ji priaugusi prie nugaros su visa mėsa. – Mano knyga vadinsis „Aš ateinu būti“ – jau beveik baigiu. Labai tikiuosi, kad ji bus naudinga visoms, kurios turi panašių patyrimų, kaip mano. Kurios bijo būti blogomis dukromis. Ten, o ir kitur rašau apie problemas su pinigais ir apie svorį, nes tai tiesiogiai susiję su mano išgyvenimais ir patyrimais. Mano svoris pradėjo augti nuo to laiko, kai gavau prievolę slaugyti močiutę. Maistas tuomet buvo vienintelis malonumas. Jis buvo tam tikra apsauga.“

Galvoju, koks dar ilgas kelias laukia Mildos. Mes baigiame kalbėtis. Vėl išnyra jos vaizdinys – paauglė, kuri žiūri didelėmis akimis, tarsi tikrindamasi, ar teisingai pasakė. Ar viską gerai padarė.