Kas Jums yra šeima, kas formavo jos sampratą? Ką pasakytumėte teigiantiems, kad kunigai negali kalbėti apie šeimą, nes jos neturi? Kokių išbandymų patiria šeima kaip institutas, keičiantis civilizacijoms, demokratijos sampratai, ištinkant kataklizmams?
Šeima kyla iš bendrystės ir skirta bendrystei kurti. Malonė, užduotis ir gyvenimo būdas. Duotas ir priimtas, o ne numestas ir pritemptas. Gyvenimas ir preke niekada negalinti tapti tikrovė. Vertybė, o ne pagal poreikius kintanti nuomonė. Dovana ir pašaukimas, o ne bet kokia kaina patenkinta užgaida. Šeima – nuolankumo lopšys. Ir labai liūdna, jei į ją pasikėsina teisinis egoistinės savimylos nihilizmas – „nes aš taip noriu“. „Aš“ dažniausiai gyvenime ir tampa sunkiu suklupimo akmeniu. Šeimoje „aš“ nėra – iš mano išsižadėto egoistinio „aš“ čia gimsta „mes“ malonė.
Tėvų namai ir tikėjimas manyje suformavo aukščiausios natos šeimos sampratą. Labai dažnai kunigams prikaišiojama, kad neturime teisės kalbėti apie šeimą, nes neturime savo šeimos, kad Bažnyčia uzurpavo šeimos institutą, kad juodaskverniai po sunkiais teisiniais ir moraliniais pančiais bei elgsenos reikalavimais laiko uždėtas nepakeliamas naštas. O šiais teisių ir laisvių laikais uzurpavo ir susiaurino šeimos apsiausto plotą... Taip gali kalbėti tik tas, kuris visiškai nepažįsta nei tikėjimo, nei krikščioniškos moralės, nei pašaukimo šeimai. Niekada nepritarsiu minčiai, kad kunigai negali kalbėti apie šeimą, nes jos neturi. Atsargiai: kunigai nekuria šeimos ir jos neturi kaip asmeninio gyvenimo modelio ir pašaukimo, nes pasirinko tarnaujančios kunigystės kelią. Bet kiekvienas kunigas GIMĖ, UŽAUGO ŠEIMOJE ir turi puikią gyvenimo šeimoje patirtį. Kunigai turi teisę kalbėti apie šeimą, nes patys užaugo šeimoje. Žino apie santykius su tėvais ir nesėkmes, kurių šie patiria. Žino, ką reiškia būti broliuku ir turėti brolį arba seserį, senelius ir giminaičius. Kunigai išgyvena ir tėvų mirtis, ir mamų netektis, ir senelių meilę, ir šeimos rūpestį dėl duonos kąsnio. Jie žino, kaip kvepia duona ant šeimos stalo ir kaip sunkiai ji uždirbama. Žino, kaip gali pasiklysti brolis ar sesuo. Ir ką reiškia kęsti bei patirti skalsumą namuose.
Šeima visada man bus Dievo Trejybėje vieno esančiojo Veidas ir santykių atodanga. Ji visada yra ir liks bendrystė. Laisvės, atsakomybės, pašaukimo, gyvenimo būdo, pasiaukojimo su užduotimi ir malone mylėti iki galo. Nei žmogus, nei šeima negali būti paversti žaidimų aikštele. Dievo sukurtas žmogus pašauktas iš Dievo kylančios bendrystės tikrovei ir saviraiškai. Žmogus save atranda kito akivaizdoje, išreiškia save tik prieš kitą. Žmogus ir šeima visada yra santykis ir judesys. Visada dinamika ir niekada statika. Visada ėjimas ir niekada trypčiojimas vietoje. Todėl šeima visada išlieka užduotis. Bažnyčios, visuomenės, tautos, kultūros ir civilizacijos. Užduotis ir pareiga. Atrasti jos spindesį ir šeimos veido grožį istorinių epochų kontekste.
Istorija ir gyvenimas šeimą išbando. Juk šeimos tikrovė senesnė už mūsų civilizaciją, teisines sistemas, valstybių demokratijas. Net pačios valstybės sąranga gimsta iš šeimos. Šeimos sukuria ir pagimdo valstybę, o ne atvirkščiai. Šeima kyla iš Dievo ir asmenų bendrystės. Todėl žmogus ir šeima yra Dievo Kūrėjo nuosavybė. Tai Jo planas ir dovana Žemės planetai. Gyvybės planetai. Šeima ir žmogaus gyvybė nėra nei Bažnyčios, nei valstybės nuosavybė ar kūrinys. Nei Bažnyčia, nei valstybė nesukuria gyvybės ir nėra jos šeimininkė. Bažnyčia, tikėjimas, valstybė ir civilizacija yra pašaukti patarnauti šeimai, puoselėti ją ir ugdyti. Saugoti kiekvieną gyvybę. Ir jei šiandien sakoma, kad pasaulyje per daug žmonių, jei karo pramonė tampa skurdo, vaikų mirčių priežastimis, eliminuoja teisę į maistą, vandenį, jei karo pramonei skirti resursai naikina žmogų – tai nedovanotinas skandalas. Gamta to neatleidžia. Ji pati pradeda saugoti žmogų, gyvybę ir šeimą. Nes gamta irgi yra iš Dievo malonės. Pažanga, sukurianti moderniausią ginklą, įrenginys, galintis nuskraidinti į kitą planetą ir ten planuoti, tęsti gyvybę. Šiandien jis pareikalauja mirštančio iš troškulio vaiko gyvybės kainos ar tampa modernios vergystės ir išnaudojimo paveikslu su užrašu „tai laisvas jo pasirinkimas“. Niekada nebetęsia civilizacijos kūrimo ir pradeda stebėti žlugimo, apokaliptinius pabaigos pradžios reiškinius ir pranašysčių išsipildymą. Civilizacija, naikinanti vaiko gyvybę, yra mirties nuosprendžio sau vykdytoja. Ar neliksim tik prarastos civilizacijos įrašu planetoje...
Kai kalbame apie žmogų kaip Dievo kūrinį, koks toje kūryboje tėvų, senelių, prosenelių vaidmuo?
Man žmogus – Dievo Meilės ir kūrybos viršūnė. Aukščiausias šiandien pažintos visatos taškas. Šios planetos kūrybos esmė. Žmogus sukurtas iš žemės ir skirtas nemirtingumui matyti, jis turi patirti pačios Meilės esmę. Dievo sukurtas ir paliestas malonės, nes visas mūsų gyvenimas yra iš Jo malonės ir Jo malonė. Malonė sujungia mus tarpusavio saitais, sukuria dalykus, kurie iš esmės yra šios planetos gyvybės ir santykių įsčios. Pirmoji malonė – sukurkime žmogų pagal mūsų panašumą. Malonė būti panašiam į KITĄ. Žmogui suteikta malonė būti panašiam į Dievą. Ir ši malonė vėliau taps šeimos santykių kultūra. Bruožai, kalba, kultūra, civilizacijos – viskas kyla iš esminės malonės, suteiktos žmogui, – sukurtas pagal panašumą. Sukurtas ir tėvų pagimdytas. Irgi iš malonės.
Mūsų tėvų istorijos – unikalios. Jų asmeniniai gyvenimai, veiklos, sprendimai ir apsisprendimai. Susitikimai. Patirtys. Aistra susitikus ir atradus. Meilės gelmė. Lyties dovana. Aukščiausia nata – tavo gyvybės pradžia. Mūsų tėvų gyvenimas mums ir dėl mūsų yra jų dovanojama malonė. Dievas sukuria suteikdamas panašumą, tėvai pradeda žemišką mūsų kūną aukščiausiame meilės ir lyties dovanos taške. Rūpestis mumis irgi juk nesibaigianti tėvų, senelių malonė. Priežiūra, pirmas žingsnis, žengtas įsikibus į tėvų rankas. Pirmas žodis, kalba, kultūra, tikėjimo pažinimas. Vertybinis ugdymas. Pastebėti mūsų talentai, puoselėtos viltys ir lūkesčiai – viskas iš malonės. Tėvynė suteikia malonę čia gyventi, kalba – susikalbėti su tautiečiais. Kultūra – atrasti savo tapatumo malonę. Pašaukimai, profesijos – saviraiškos malonę. Civilizacija – pasaulio pažinties malonę, mokslo, medicinos, išsilavinimo malonė – tai visavertį gyvenimą kurti leidžiančios dovanos. Žmogus yra vaikščiojantis malonės liudijimas. Net religinis žmogaus atpirkimas iš nuodėmės, mirties ir kapo sąstingio – Dievo dovanojamo nemirtingumo malonė. Taip, krikščionybė skelbia tiesą, esančią mumyse: mirtis turi galią kūnui, bet ne žmogui kaip asmeniui. Esame nemirtingi. Mūsų tikėjimas – tuščias kapas. Mes – tuščio kapo religija. Žmogus yra tiesa, kurios negalima paneigti. Bus norinčiųjų šią tiesą sumenkinti ir eliminuoti. Bet tiesos negalima paneigti – daug dalykų galėdamas tau padaryti ir net pakelti ranką prieš tavo gyvybę, niekada negalėsiu paneigti tavęs. Todėl nepaneigiama nė viena pradėta gyvybė. Ne veltui krikščionybė yra gyvybės ir gyvenimo civilizacijos lopšys ir įsčios, o žmogus – Dievo sukurta, niekieno niekada nepaneigiama TIESA.
Kur slypi Jūsų tikrasis „aš“? Dažnai su juo susitinkate?
Jis yra kiekviename iš mūsų. Ne visada toks, kokio pats norėtumei, bet yra. Gali maištauti, vaidinti ir suktis nesibaigiančių kaukių puotoje, bet nepaneigsi, kad esi ir turi tą tikrąjį „aš“. Jis kartais labai ryškus veikloje, kartais slypi širdies kertelėse, o kartais aplamdytas grįžta kaip pralaimėtojas ir užsidaro protesto menėse. Sužalotas, įskaudintas ir sutrikęs, susigūžęs kaip įtūžusios minios apspardytas kamuolys. Ir ką daryt? Leistis į ilgą savęs pažinimo, suvokimo ir atradimo, susidraugavimo ir apsisprendimo kelią. Tai įmanoma. Bet tik einant – sėdint ar protestuojant neišeina, maištaujant – irgi menki rezultatai. Aiškinant – galima paspringti dėl išdžiūvusios gerklės. Įrodinėjant – žinom, kuo baigiasi įkyrios reklamos, – perjungiamas kanalas. Ir taip dėlionę galima dėlioti, bet nesudėlioti. O reikia, gyvenimas to paprašo. Žmonės, įvykiai, sprendimai įpareigoja.
Tada tiesiog supranti, kad tikrąjį „aš“ belieka paliudyti. Eiti priimant mintį „aš gyvenu, aš toks esu, štai kas esu“. Tikrąjį „aš“ parodo realus jo buvimas kasdienybėje, santykiuose, saviraiškoje. Tas „aš“ bręsta, kol atsiskleidžia ir leidžiasi būti pamatomas. Žinau, kad esu kūrinys. Ir tai mane daro orų ir garbingą. Įpareigoja nenuvilti Kūrėjo. Pateisinti savo buvimą.
Nėra nė vieno nereikalingo žmogaus – Dievas nekuria šiukšlių. Tik mes, žmonės, vieni kitiems kartais pasiūlom modernumo niekšybę – eutanaziją su melo ditirambais – orią mirtį. Nes mano teisė gyventi negali tapti dovana būti šalia tavęs. Kai šalia žmogus su negalia, kai kaimyno namuose ant patalo gulintis ligonis, tai mane varžo, neleidžia džiaugtis ir jaustis unikalia asmenybe. Man būti dėl kito? Jūs ką, juokaujate? Man pasilenkti kito link – baikite juokus, aš pats dar neatsitiesiau. Tarnauti kitam ilgus metus – viršūnė, juk gerumo ir savanorysčių geriausios tik akcinės patirtys: įvyko akcija, pažaidėm gerumą ir vėl į savo „aš“ grįžtame.
Tai rašau todėl, kad tikrasis, Dievo sukurtas „aš“ nėra šiukšlė ar klaida. Tai mes vieni kitus tokiais padarome. Aš savo tikrąjį „aš“ irgi kildinu iš Dievo. Esu Jo kūrinys, tėvų pradėtas, motinos krūtimi išžindytas, kultūros apgaubtas, išsilavinęs, save pašventęs tarnauti kitiems, puoselėjant asmeninius gabumus kai kuriems tampantis patikimas. Kitiems – pajuoka ir atmestinas kaip pažangos stabdis, viduramžių tamsumo liekana modernumo ir teisių pasaulį tepantis.
Labai svarbu, kad kiekvienas turėtume drąsos paliudyti savo „aš“ gyvenime. Veiksmais, laikysena. Visada liksim paslaptimi, patys sau būsime didžiuoju stebintoju ir esminiu gyvenimo atradimu. Visada šiame gyvenime atsakingi esame tam, kuris kiekvieno mūsų gyvenime tars esminį sakinį, – Dievui. Reikia drąsos būti tuo, kas esi, ir gerbti kitokį kito buvimą. Tarpusavio bendrystė ir visuomeninė, tautinė, kultūrinė bendrakeleivystė tik praturtina ir atidengia unikalumo klodus. Jei tavęs bus mažiau – manęs bus mažiau. Bet jei aš būsiu tavo akivaizdoje, leisi man būti dideliam ir padėsi būti tuo, kas esu, laimėsi atsirėmimo uolą, ramybės užutėkį ir padrąsinimą. Visą gyvenimą tuo „aš“ esame tiek, kiek gauname malonės iš aplinkos būti tuo, kas esame, ir dėl to, dėl ko esame. Manau, gražiausias kiekvieno tikrojo „aš“ įvertinimas yra išgirstas sakinys: tu esi geras žmogus.
Ar prisiminimai daro Jus sentimentalų, suteikia stiprybės, drąsos?
Atminties dovana visada paliudija žmogaus, kaip savitos erdvės, darnos, įvykių, nežinojimo ir vilties ateičiai, tikrovę. Prisiminti, vadinasi, būti ir gyventi. Prisiminimai – kiekvieno mūsų prakaito lašais sukaupta patirtis, formuojanti sąmonę ir leidžianti būti savimi dabartyje. Jie gali blokuoti mano ėjimą pirmyn, paversti mane ciniku gyvenime ir santykiuose. Gali sužlugdyti puoselėtą vilties daigą arba kaip tik tapti įkvėpimu siekiant aukštumų.
Prisiminimai būtini. Jie – mano, kaip gyvo asmens, tapatybės dalis. Jie veikia ir yra aktualūs. Vaikystės bus vieni, studijų – kiti. Brandos amžiuje gilesni, nes tampame užgrūdinti ir patikrinti. Prisiminimai man yra įkvėpimas judėti, kilti aukštyn. Nepasiduoti ir nenuleisti rankų. Svarbiausia nenunarinti galvos ir neleisti nevilčiai imti vadovauti. Išvengti liūdesio ir kintančio optimizmo spąstų. Prisiminimai man padeda išlikti sąmoningam ir gyvam dabar, čia, šiandien. Tai mano pamokos, gyvenimo įrėžiai. Mano gyvenimo santykių syvai, kuriais teka patirties kraujas. Rykšiausias vaikystės prisiminimas – kelionė su tėvais ir broliuku prie jūros. Į Šventąją. Ir šalia kopų, prie namelių, kur gyvenome, – voveraitės gaudynės. Kažkas vaikiškai didingo buvo tą dieną.
Kunigystės kelyje ryškiausias prisiminimas – aukotų pirmų Mišių dieną tėvams suteiktas sūnaus kunigo palaiminimas ir tėvų man pabučiuotos rankos. Bučinys įspaudė neišdildomą žymę jau ne sau priklausančio vaiko rankose. Dabar daugelis prisiminimų atrodo kaip natūralios patirtys, kurios suteikė ilgesnį ar momentinį džiaugsmo patyrimą ar sukrėtimą. Iš sukrėtimo prisiminimų – pamatytas tik ką mirusios mamos kūnas ir pridėta ant jo ranka. Ant kūno, iš kurio gimė mano kūnas. Toks įvykis niekada nepasimirš.
Iš kelionių prisiminimų ryškiausias – Afrikos safaryje pro tave praeinanti dramblių šeimyna.
Tikiu, kad kiekvienas prisiminimas auga ir įvairiose patirtyse atsidengia su savo unikalumu – padrąsinti, nuraminti, nudžiuginti ir teikti stiprybės visada judėti tik pirmyn.
Ar esate gavęs tokių gyvenimo pamokų, kokių linkėtumėte ir kitiems?
Pamokos... nelabai jų norime, bet gyvenimas neišvengiamai mus moko. Ir sutinki su tų pamokų prasmės būtinybe. Patirtys reikalingos kaip augimo ir brandos kelias. Laimingi išmokę pamokas, kantrumu turi būti apsigaubę tie, kurie savotiškai vis gyvenimo sugrąžinami prie tam tikrų pamokų – tik jas išmokus suteikiama dovana judėti pirmyn.
Gyvenime esu patyręs ir gavęs jau daug pamokų. Vienos patirtys išvadavo iš naivumo, kitos stiprino charakterį ir skatino veržtis pirmyn. Didžiausią pamoką gavau vaikystėje tėvų namuose. Su kiemo draugais visas dienas praleisdavome išdykaudami kieme. Mano vaikystė – vaikų klegesio laikas kiemuose. Kiemai aidėjo nuo mūsų gyvasties. Gyvenome netoli Kalvarijų gatvėje esančios turgavietės, vasarą prekiautojai iš užsienio atveždavo arbūzų, melionų ir laikydavo juos kiemų sandėliuose. Prekeiviai kviesdavo aplinkinių kiemų vaikus ir jaunimą padėti iš didelių sunkvežimių iškrauti vaisius ir sudėti į sandėlius. Už tai gaudavome tiek vaisių, kiek tik galėdavom panešti. Jei gerai pamenu, ir po kokį rublį dar į delną įdėdavo. Tad ir pramoga, ir nauda – viskas tilpdavo dienos įvykiuose.
Vieną dieną su broliu ir kitais kiemo vaikais ėjome pasidarbuoti. Jau ne pirmą kartą. Tik viena subtili detalė – nepasakėm tėvams. Šeimoje buvome taip auklėjami, kad net eidami į lauką žaisti, grįžę iš kiemo, tėvams ir močiutei grįžus iš darbo visada vieni kitus pasveikindami pabučiuodavome į skruostą. Tai buvo mūsų namų taisyklė. Ir visada vienas kitam pasakydavome, kur einame, kada grįšime. Turėjau laimingiausius namus pasaulyje – vaikystės namai, pilni kasdien išdalintų dešimčių bučinių į skruostą. Taip elgėsi tėvai tarpusavyje, net marti ir anyta. O tą dieną nieko nepasakėm, norėjom nustebinti. Ir visai dienai dingome iš namų. Smagu. Pilnas krepšys saldžių arbūzų ir rublis kišenėje – vakarėjant grįžta jaunimėlis namo.... ir vietoj džiaugsmo – liūdesys. Tėvai paklaikę, močiutė ir kaimynai sutrikę, tėtis prarėkė visą gerklę – tiek gavome pylos. Pirmą ir vienintelį kartą teko klūpėti kampe ant žirnių. Ir dėl to, kad padarytas geras darbas nepasakius tėvams, kur esam, bei sulaužyta esminė šeimos santykių taisyklė – viskas galima, žinant, kur esu, kada grįšiu. Ši pamoka visą gyvenimą lydi. Turėjom vėliau daug ilgų pokalbių, tėvai aiškino ir prašė suprasti, ką reiškia atsakinga meilė ir pati atsakomybė. Dėl šio įvykio labai sutvirtėjo mano ir brolio tarpusavio santykiai. Ir dabar mūsų gyvenimo įvykių dienotvarkės yra vienas kito sąmonėje bei kas antrą dieną, o kartais ir kasdien pokalbis telefonu – kaip laikaisi? Kaip sekėsi darbuose? Ar turi duonos ant stalo?
Jūsų vertybės tvarkingai išdėliotos tarsi lentynoje ar dar yra vietos įsiterpti ir kelioms neseniai atrastoms?
Vertybė visada yra tiesa. O tiesos antspaudas yra grožis. Tad man vertybė visada yra graži. Nes tiesa yra graži ir tiesos vertybė yra verta viso pasaulio grožio. Vertybės yra ilgo kelio, patirčių, apsisprendimų ir formacijos regimybė. Vertybė nėra nuomonė, kuri pavaldi laikui, ji kinta. Tikra vertybė tik auga, bręsta, atsidengia iš pozityvios pusės ir paliudija, kad tai yra tiesa. Man visada reikia daug pastangų bandant suprasti – ir būsiu atviras, beveik nepavyksta, – kai sutiktas žmogus sako: „Pakeičiau vertybes.“ Ką toks posakis reiškia? Arba tu jas turi, arba neturi. Pakeisti galima požiūrį, kuris gali tapti puikia proga pradėti atrasti vertybinius dalykus, kurių formavimasis mumyse užtrunka ilgą laiką.
Mano supratimu, vertybės įskiepijamos su pirmu motinos pieno lašu, sodinamos kaip daigai nuo ankstyvos vaikystės akimirkų, laistomos asmeniniu pavyzdžiu ir kantriai ugdomos kasdienio prakaito kaina. Suklupimo, išmoktų pamokų, padarytų išvadų, išsilukštentų tamsos kiautų patirtyse. Tik tada galima pradėti kalbėti, kad skiepijamos vertybės prigijo, gyvenimo patirtyse bręsta ir įvykiuose duoda vaisių. Tad mano sąmonėje vertybė ir nuomonė skirtingi dalykai. Drąsus žmogus visada augdamas patiria nuomonių kaitą – kitaip neįmanoma augti. O vertybės auga ir yra puoselėjamos. Esu dėkingas savo religinei, kultūrinei, šeimos santykių formacijai už dėtas ir dedamas pastangas vertybiniam mano stuburui formuoti. Man labai graži vertybė – ŽODIS. Duotas ir ištesėtas. Žodis, kuris išreiškia ir paliudija mane. Žodis, kuris tampa susitikimo su kitu tikrove ir santykių kultūros raiška. Nuo namų lopšio man įskiepytos pamatinės vertybės: GYVYBĖ, DIEVAS, tiesa apie mane – esu KŪRINYS; ŠEIMA IR VIDINIAI JOS NARIŲ SANTYKIAI, TĖVYNĖ, KALBA, KULTŪRA, TIKĖJIMAS, PAREIGA IR ATSAKOMYBĖ, DARBAS IR SAVĘS DOVANOJIMO LOGIKA.
Aš puikiai suprantu, kad niekada neturėsiu teisės į tobulos asmenybės statusą, nes asmenybė bręsta visą gyvenimą, o atsiskleidžia tik peržengdama šio gyvenimo tikrovės slenkstį į amžinumą. Esu dėkingas kiekvienam, kuris, kantriai būdamas mano gyvenimo dalimi – nuo tėvų šeimoje iki mokytojų mokykloje, universitetuose, didingų dvasininkų, – įneša po prakaito lašą kaip dovaną – padeda man augti vertybiškai.
O Jūsų širdies vieta – kur ji? Gal tų vietų daug?
Gimtieji namai – 16 kv. m kambarėlis ir visa šeima toje erdvėje – tai pirma mintis, atėjusi ne į galvą, o iš širdies, kaip vidinio ilgesio ir poreikio oazės. Daug ko atsisakyčiau dėl vienos dienos tokiuose namuose su tėvais, močiute, broliuku. Namai yra ne tik tvirtovė ir saviraiškos mokykla, bet ir ir tikrasis uostas, iš kurio išplaukiama į gyvenimą ir kur gyvenimo tėkmių vis gali būti sugrąžinamas. Gal todėl mes, lietuviai, taip stipriai ir vertiname gimtųjų namų tikrumą. Yra sakoma, kad prastas tas gyvenimo kelias, kuris neveda į šventovę, tad galiu labai tvirtai paliudyti, koks laimingas žmogaus gyvenimas ir koks jam suteiktas turtas, jei jis vis keliauja į gimtųjų namų erdves.
Gyvenimas, pareigos, įsipareigojimai suteikė progų keliauti ir pamatyti pasaulį. Studijuoti Romoje, vykti į labdaros misijas, ekskursijas ir piligrimines keliones. Vykti į jas, o paskui pačiam organizuoti ir kviesti kitus. Kaip smagu sulaukti pasitikėjimo iš žmonių, surinkti 40 žmonių grupę ir vykti į Izraelį, Jordaniją, keliauti piligrimų takais po Turkiją ir Sakartvelą, Portugaliją ir Prancūziją, Italijos kelius išbandyti ir Europos šventąsias vietas aplankyti. Indiją ir Afriką paliesti. Aš atsiduodu keliui ir kelionėms. Tai mano aistra. O kai kelionės grupėje yra senolių, kurie alsuoja aštuoniasdešimtmečio žavesiu, ir matau, kaip jie suranda jėgų įkopti į Tauro kalnyną Turkijoje ir sutikti tekančią saulę – tada krykštauju iš džiaugsmo kaip mažas vaikas.
Daug svajonių pavyko išpildyti. Be man, kaip kunigui, šventų ir brangių vietų, be išsipildžiusios svajonės – būti laive viduryje vandenyno ir nematyti kranto, yra ir keletas kraštų, į kuriuos norėčiau grįžti... Jos man trys – pakerėjusios, įtraukusios ir visais mano syvais tekančios. Kalnai – aukšti su snieguotomis viršūnėmis; Afrika – su savo žemės raudoniu; ir Indija – su kunkuliuojančiu gyvybės įsčių katiliuku...
Tačiau visam tam patirti reikia vietos, kurioje šventumas susipina su kelio dulkėmis, ieškojimai su atradimais, klausimai su atsakymais, gyvenimo pradžia su gyvybės baigtimi... Viskas įvyksta ŠIRDYJE. Ji kaip gyvybės įsčios. Gimsti ir gyveni, keliauji, matai, atrandi, netenki, ieškai ir supranti arba lieki dykumų miražų vergu. Visada verta pasirinkti vidinės laisvės istoriją. Širdies vietos ir erdvės istoriją.
Be kokios auksinės taisyklės neįsivaizduojate savo gyvenimo? Ar Jūs taisyklių žmogus?
Taisyklėmis teka išmintis. Be jų neįmanoma demokratija, be įsipareigojimų – santykiai, be savęs dovanojimo kitam, aukštų siekiamybių ir galimybių, kurios pranoksta net gyvybės aukos ir savęs atsižadėjimo unikalumą, – ateitis. Tikiu, kad kiekvienas turime gyvenimo ramsčius – taisykles, kuriomis vadovaujamės, į kurias remiamės ir kurių neišsižadam, nes kiekviena gyvenimo patirtis jas tik patvirtina. Tad jų turime ne vieną ir esam laimingi, jei mūsų gyvenime egzistuoja taisyklės. Nesuvokčiau gyvenimo be jų, o žmogaus be jo charakterio ir elgsenos kultūros.
Man gražiausia taisyklė – auksinė taisyklė – įskiepyta krikščioniško tikėjimo kultūros, kuri suformavo ir mano sąmonę. Tai MYLĖTI IKI GALO. Tokį elgsenos kelią man paliudija tikėjimas į Jėzų Kristų. Savo, kaip žmogaus, gyvenime stengiuosi, kad įsišaknytų Evangelijoje pateiktos Kristaus Kalno pamokslo taisyklės, kurios tampa kvietimu į palaiminimo kelią.
Taisyklė, kuria vadovaujuosi kasdien, – padėti būti kitam tuo, kuo jis yra, ir niekada nesitvarkyti savo gyvenimo kito žmogaus gyvenimo sąskaita. Kunigiškos sielovados tarnystėje kasdien prisimenu taisyklę, kad nėra šventųjų be praeities ir nusidėjėlių be ateities. Tai apsaugo nuo teisimo, arogancijos ir noro vadovauti ar kitą laikyti padėties įkaitu. Taisyklės turi kelti gyvenimo kartelę, puošti gyvenimą, teikti prasmę ir auginti. Palaimintas ir laimingas žmogus, kurio gyvenime taisyklės skamba kaip harmonijos melodija, liudijanti tylų didelės asmenybės buvimą šalia. Krikščioniškos meilės taisyklė – nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.
