Ne kino žmonės tavo pavardę įsiminė 2015-aisiais, kai su kitais tarptautinės programos „European Shooting Stars“, skirtos kylančioms Europos kino žvaigždėms, finalistais buvai apdovanota Berlyno kino festivalyje, o prizą įteikė pati Natalie Portman. Paskui – geriausios „Kino pavasario“ aktorės už vaidmenį filme „Sangailės vasara“ titulas, „Sundance“ festivalio įvertinimas, Europos kino apdovanojimų vedėjos pareigos, debiutas Holivudo filme, festivaliai. Ką viena ryškiausių lietuvių, jaunosios kartos aktorių vadinama Aistė Diržiūtė veikia Vilkaviškyje?
Man labai reikėjo stabilumo, saugumo ir ramybės. Viską randu čia, Vilkaviškis yra mano namai! Pernai gruodį nusprendžiau, kad kol kas pabūsiu juose ilgėliau. Anksčiau grįždavau taip trumpam, kad net nespėdavau pajusti, kaip pasiilgau, patirti rutinos džiaugsmo. Pavyzdžiui, šiemet su tėvais pradėjome naują tradiciją, kiekvieną sekmadienį žiūrime serialą: matėme „Černobylį“, dabar – per LRT rodomą „Perplaukus Atlantą“. Su tėvais ryšiai puikūs, bendraujame kaip trys suaugę žmonės, gerbiantys vieni kitų ribas. Jie žino, kad, jei būtų kažkas blogai, tikrai pasakyčiau, o šiaip be reikalo nieko neklausia. Aš elgiuosi taip pat: kai žmogus norės, jis pasakys, spausti kalbėti nereikia, svarbu sukurti erdvę ir saugumą pokalbiui, o tada, jei norės, pamažu žmogus prabils. Šito išmokau su metais, nes anksčiau ir pati buvau atlapaširdė, kuri pasakoja viską viską. Bet kas iš to? Juk tik kalbėdamas neįgysi išminties. Jos gausi klausydamas, galvodamas, bandydamas suprasti. Taip stengiuosi bendrauti ir su draugais, nes vienu metu kai kurie santykiai buvo pavirtę į kalbėjimą apie save, o ne klausymąsi apie vienas kitą.
Atpažinę, jog santykiai yra apie viską, tik ne apie ryšį, sustojom, pasikalbėjome ir pradėjom pamažu mokytis klausytis. Tai peraugo į sveiką vienas kito išgirdimą, buvimą čia ir dabar. Daug kas sako, kad per karantiną labiau ėmė naudotis socialiniais tinklais. Aš – priešingai, nes juose tiek daug triukšmo, susipriešinimo. Man nebereikia nuolatinio socialinių tinklų triukšmo, kitų žmonių patvirtinimų, komplimentų. Jie, beje, tikrai malonūs, bet viską susumavusi pati žinau, kada atrodžiau ar kažką padariau gerai, kada – tik normaliai, o kada suklydau.
Gal su branda, gal – su gyvenimo patirtimi ateina suvokimas, jog emocinį stabilumą ir gerovę galiu susikurti bet kur. Ir daug ką pradedu vertinti visiškai kitaip. Pavyzdžiui, niekada anksčiau nebuvau užmezgusi tokio stipraus ryšio su savo sūnėnu ir dukterėčia. Kadangi turiu laiko, esu čia, galiu tą ryšį auginti, nes niekada jo tokio neužmegsiu per didelį atstumą.
Kas, be tėvų – Lietuvos ritinio sporto federacijos vadovo Rimanto Diržiaus ir mamos – mokytojos, menininkės Vaidutės Diržiuvienės, Vilkaviškyje liko brangaus?
Mano kambarys (šypsosi). Nežinau, kodėl, bet jame man labai gerai susidėlioja mintys. Čia saugu, o tai šiomis dienomis, pandemijos aplinkoje, be galo svarbu. Visą laiką kartojau ir kartosiu, kad Vilkaviškis yra kažkuo stebuklingas – nuo Salomėjos Nėries, Antano Vaičiulaičio laikų iki Napoleono. Jis buvo apsistojęs Vilkaviškio dvare ir pažadėjo: jei paims Rusiją, pavers Vilkaviškį Mažuoju Paryžiumi. Rusijos, kaip žinome, nepaėmė, Mažojo Paryžiaus neturime, bet Užnemunėje jo dėka buvo panaikinta baudžiava. Laisvė čia atėjo anksčiau, užtat čia buvo ir Kudirka, ir Jablonskis.
Karantino laikotarpiai man buvo labai skirtingi – pirmąjį, prieš metus, praleidau Ispanijoje, pas buvusį savo partnerį. Vasarą visi gyvenome laisviau, o antrąjį karantiną pasirinkau leisti namie ir nė akimirkos nesigailėjau. Čia viskas susidėliojo, atsigręžiau į save, tai daug davė emocinei, psichologinei, fizinei sveikatai, taip pat – darbui, karjerai. Pernai vasarį, prieš pat karantiną, pasirašėme sutartį su naujuoju – nuostabiu – agentu. Pirmi trys mėnesiai buvo tušti – nieko nieko nevyko. Kadangi esu savarankiškai dirbantis žmogus, o tokie nori nenori privalo turėti santaupų ir projektuoti gyvenimą taip, kad bus ir tuščių laikotarpių, nebuvo nieko itin netikėto.
Užtat leidau sau išbandyti dalykus, kuriems anksčiau nesiryždavau. Pavyzdžiui, atsidūriau dvejose labai profesionaliose scenarijaus rašymo dirbtuvėse. Per karantiną labai skatinau žmones žiūrėti nepriklausomą kiną platformoje „European Film Challenge“, tad buvau pakviesta vesti virtualią kino mugę „Made in Europe“, ten rengiau interviu su fantastiškiausiais kūrėjais, net pačia Marina Abramovič! Paskui netikėtai gavau kvietimą būti Europoje itin svarbaus ir gerbiamo San Sebastiano kino festivalio vienos iš komisijų nare. Gal kinu nesidominčiam žmogui tai ir nieko nesako, bet tai – svarbus įvertinimas. Festivalis buvo vienas iš tų vos kelių kino renginių, kurie net ir pandemijos laikotarpiu, laikantis visų saugumo reikalavimų, įvyko realiai. Daugėja atrankų, gavau vaidmenų – jau netrukus filmuosiuosi Lietuvoje, bet – užsienio kompanijos seriale, su bičiuliais parašėme projektų, dabar reikia tylėti, laukti ir žiūrėti, kas pavyks. Taigi, karjeros požiūriu išgyvenu įdomų laiką, suvokiu, jog tai, kad esu aktorė, nėra mano galimybių ribos, tikiu, jog svarbu plėsti savo veiklos amplitudę ir pamėginti atrasti įvairias raiškos ir kūrybiškumo priemones, tai mane praturtina ir kaip aktorę, ir kaip žmogų. Rašymas man suteikia daugiau erdvės kalbėti mane dominančiomis temomis, analizuoti man svarbius klausimus pasitelkiant man artimą – meno, kūrybos būdą.
Visada tikėjau ir tikiu, jog niekas gyvenime nevyksta veltui ir net sunkiausios patirtys (šiuo metu pandemija) gali atnešti ir atneša kažką naujo ir naudingo. Stengiuosi visas gyvenimo patirtis priimti kaip galimybę mokytis, o abejones patikrinti, patvirtinti arba sklaidyti, o kartais net stebėti, kaip visata jas išsklaido. Pamenu, kai Londone išgyvenau labai sunku etapą, gulėjau lovoje paskendusi apmąstymuose, jog reikia viską mesti, ir tą pačią dieną atėjo elektroninis laiškas, kviečiantis vesti Europos kino apdovanojimus. Tai buvo tarsi priminimas, kad esu savo vietoje, esu ten, kur turiu būti.
Vis prisimenu frazę iš Hermanno Hessės „Sidharthos“, kad reikia išmokti galvoti, laukti ir pasninkauti. Kartais labai neblogai tuo vadovaujuosi ir viskas ateina tarsi savaime, be spaudimo. Žinoma, nesėdžiu ir nelaukiu stebuklų. Mano brolis psichiatras nuolat kartoja, kaip svarbu yra rutina ir disciplina, šeimoje tai taip pat buvo skiepijama nuo pat vaikystės, tad man tai natūralu. Kiekvieną rytą keliuosi septintą ar aštuntą, bėgioju, užsiimu joga, darau artikuliacinius įvairių akcentų pratimus – mankštinu vadinamąjį vidinį aparatą net tada, kai nerengiamos jokios atrankos. Tą darau, kad, kai jos ateina, būčiau pasiruošusi. Aš esu kareivukas ir labai tikiu darbu. Jei dabar yra metas, kai niekas nevyksta, galvoju, ką galiu padaryti, kad paaugčiau kaip žmogus. Taip daug metų gyvenau iki pandemijos, taip gyvenu per pandemiją ir taip, manau, gyvensiu ir jai pasibaigus. Visada galvoju, ką iš kiekvieno laikotarpio galiu pasiimti. Gal skambu kaip nušvitusi, bet, kai dirbi diena iš dienos, tai tampa rutina, priimi ją kaip būtinybę. Juk su karantinu niekas nesustojo. Nesustoja niekada – viskas auga, keičiasi, teka.
Optimizmą, požiūrį, jog niekas nesustojo, reikia laukti savo progos ir ji būtinai ateis, įdiegė šeima?
Iš senelių ir tėvų girdėdavau, kad niekada negalima tikėtis blogiausio. Per Naujuosius tėtis priminė seną istoriją. Sėdi du žmonės ir kalbasi. Vienas sako: „Kaip blogai, kokie blogi metai, kokie blogi!“ Kitas atitaria: „Kokie geri metai, kokie geri!“ Dievas žiūri į juos abu ir sako: „Tu dar nežinai, kas yra blogai. O tu – kas yra gerai.“ Bet kokia patirtis, kad ir pati sunkiausia, yra pamoka. Be patirčių mes neužaugsime. O juk vienas gražiausių ir įdomiausių dalykų pasaulyje yra progresas, evoliucija, augimas. Būna, sustoji, žengi atgal, bet iš esmės vis tiek judi pirmyn, nes augi, bręsti ir kinti.
Šiandien aš nebenoriu nei radikaliai gerų, nei radikaliai blogų emocijų. Tokias patiriu aikštelėse, atrankose, vaidindama, o gyvenime noriu būti kiek įmanoma stabilesnė, tai reiškia – ir sveikesnė. Kuo daugiau turiu emocinės ir fizinės sveikatos, tuo daugiau visko galiu duoti kūrybingajai savo pusei.
Kelerius pastaruosius metus, kai gyvenai ir dirbai Londone, vadini viena stipriausių patirčių. Koks tas etapas atrodo dabar, atsigręžus atgal?
Žiauriai sunkus. Išvažiavau, nes pasirašiau sutartį su agentūra, pagal kurią turėjau atsikraustyti, kad kuo greičiau tobulėtų mano kalba, kad prireikus būčiau labai greitai pasiekiama. Ir pačiai tuo metu atrodė, kad man trūksta erdvės, norisi kvėpuoti, o ambicijoms – augti. Tai, maniau, įmanoma tik Londone. Gauta patirtis buvo labai sunki, bet ir labai daug davė. Po jos supratau, kad savo ambicijas, siekius – viską – galiu turėti ir nešiotis gyvendama bet kur, nes viskas yra mano galvelėje, kūnelyje. Tiek man užtenka, esu sau pakankama, džiaugiuosi, augu.
Londone kas savaitę eidavau į atrankas, susipažinau su kastingų režisieriais. Ėmiausi ir įvairių darbų, kad pragyvenčiau, o jie irgi davė įdomių pamokų. Pažinau didžiulį miestą su begale galerijų, skirtingų žmonių, mano anglų kalba, žinoma, patobulėjo labai smarkiai, susiradau naujų draugų, patyriau daug emocinių momentų, kuriais vengiau dalintis nenorėdama jaudinti artimųjų.
Ir kas gi tai buvo?
Žinau, ką reiškia bendrauti su Londono grietinėle, nešiojant jiems ant padėklo brangių gėrimų taures. Žinau, ką reiškia aptarnauti bendruomenes didelėse šventėse, vynioti cukraus vatą ir būti aplipusiai ja nuo galvos iki kojų nuolat gendant aparatui, o žmonėms reikalaujant vis daugiau ir daugiau vatos. Žinau, ką reiškia tampyti sunkias pripučiamas pilis, surinkinėti photobooth, bendrauti su priekabiai nusiteikusiais, šventėse kiek padauginusiais klientais ir greitai keisti metro tiems klientams sekant tave po darbo. Žinau, ką reiškia pažeminimai, replikos ir kaip į visa tai tenka atsakyti šypsena. Žinau, kad vieną dieną galiu skristi į Šanchajaus kino festivalį, žengti raudonu kilimu su „Oskarų“ laimėtojais, kurie iki šiol yra mano draugai, o lėktuvui nusileidus Londone jau kitą dieną dirbti padavėja per kokį nors priėmimą. Londonas buvo kupinas radikalumo – aukštyn arba žemyn, balanso ar stabilumo ten neradau. Išskyrus tą laiką, kai bėgiodavau (juokiasi). Bet man Londono reikėjo. Iki tam tikros ribos, žinoma. Manau, labai svarbu pajusti ribas ir atpažinti bet kokioje patirtyje galimus blogus scenarijus, o tai atpažinus, sutelkti valią ir visa palikti arba kažką keisti. Tai sunku, neįvyksta per vieną dieną, bet sprendimų reikia.
Tačiau Londono etapas padovanojo holivudinę patirtį – nedidelį, tačiau karjerai reikšmingą Jenny vaidmenį filme „Vyrai juodais drabužiais 4“.
Iki tol nemažai filmavausi masuotėse, kad užsidirbčiau pinigų. Dalyvaudavau daugybėje atrankų ir gaudavau daugybę neigiamų atsakymų, tad, kai jau atėjo šis vaidmuo, buvau pasiekusi didelį nesaugumo lygį. Net pradėjusi filmuotis vakarais nerimaudavau, kol nesulaukdavau kitos dienos plano: galvodavau, kad mane jau pakeitė, nebepakvies, neįtikau. Juk išties pakeisti mane jiems būtų lyg spragtelti dviem pirštais. Aišku, planuotes atsiųsdavo laiku, smagiai, pagarbiai, bet iki tol mano nesaugumo jausmas, įtampa imdavo viršų.
Šio filmo aikštelėje sutikau nepaprastų žmonių, su jais susidraugavau, žavėjausi pagarba, puikia atmosfera, tempu, bet taip savimi nepasitikėjau, kad po mano scenų garsusis britų aktorius Liamas Neesonas, norėdamas mane palaikyti, padrąsinti, vis iškeldavo nykštį, taip patvirtindamas, kad viską darau gerai. Užtrukdavo galvoje viską perrikiuoti: „Taip, čia tas tavo labai mėgsrmas aktorius iš „Šindlerio sąrašo“, jis tau dabar rodo, kad nusiramintum, kad viskas gerai.“ Taip būna visada: netikėtais ar sudėtingais momentais išlaikau šaltą protą, o visi taškai, kas ir kaip, susideda jau vėliau, po kelių valandų, tada galiu verkti, džiaugtis, šokinėti iš laimės.
Beje, iki paskutinės akimirkos galvojau, kad iš filmo mane iškirps. Apie šį vaidmenį pasakiau tėvams, draugams, bet visiems prigrasiau tylėti. Viešai prabilau tik pamačiusi save treileryje. Bet ir tada sukirbėjo: o jei tik paliko treileryje, bet iš filmo iškirps? (juokiasi) Matyt, nenorėjau per anksti apsidžiaugti ir bijojau nusivilti. Dabar jau manau, kad, jei kažko labai labai trokšti, bet negauni, vadinasi, tai nebuvo skirta, reikia sulaukti, kol man duos dar daugiau, dar geriau. Nebenusimenu, jei kažkas nepaskambina, nebetikiu, kad gyvenimas sugrius, jeigu kažko negausiu. Reiškia, tai buvo ne mano. Kas mano, dar ateis.
Londono etapas pametėjo daugybę įdomių pažinčių. Kuri sutikta kino asmenybė paliko didžiausią įspūdį?
Kenas Loachas! Jis – nepriklausomo britų kino režisierius. Tikra legenda, bet koks nuostabiai paprastas! Jį sutikau Europos kino apdovanojimuose. Ne tuose, kuriuos vedžiau – anksčiau, 2016-aisiais, kai buvau pakviesta per ceremoniją įteikti prizą už geriausią animacijos darbą. Susitikę po oficialiosios dalies, smagiai plepėjome su juo ir jo žmona, užkandžiavome. Atėjo laikas desertui, o filmavimo aikštelėse sklando legendos, esą šis režisierius aktoriams draudžia valgyti saldėsius, kad šie neapsunktų. Tą žinodama, pradėjau: „Kadangi nesifilmuojame, visai norėčiau ir deserto.“ O jis: „Gerai! Einu atnešiu jo mums, o tu gal gali papildyti vyno taures?“ Stojau į eilę prie vyno, užkalbino pro šalį ėję žinomi aktoriai iš „Sostų karų“: „Ką čia veiki?“ – „Laukiu vyno sau ir Kenui Loachui, o jis nuėjo mums desertų.“ Kolega prapliupo juokais piktintis: „Aš, airis, tiek metų vaidinu, filmuojuosi „Sostų karuose“, bet gyvenime Kenas Loachas nėra pasiūlęs atnešti man pyrago!“ Grįžome prie stalo kas su vynu, kas su desertu ir toliau smagiausiai vakarojome. Loachas darsyk patvirtino tiesą: kuo žmogus daugiau pasiekęs, tuo jis paprastesnis, malonesnis, mandagesnis.
Tą patį pasakyčiau ir apie kitas sutiktas įžymybes. Tarkim, Natalie Portman ant raudono kilimo Berlyno festivalio scenoje buvo išsigandusi ir sutrikusi ne mažiau nei mes visi, drebantys iš jaudulio jaunieji „European Shooting Stars“ dalyviai. Toks pats nepaprastas, o kartu – ir neįtikėtai paprastas Liamas Neesonas. Priėjęs prie manęs per filmavimą sklaidė įtampą klausdamas, iš kur aš: „Lietuvos? Ten neseniai filmavosi mano kolegė Helen Mirren! Girdėjau, pas jus upėse leistina muselinė žvejyba.“ Toliau jau plepėjome apie žūklę, Londoną, aktoriaus kelią. Toks gražus jų palaikymas, šviesumas, draugiškumas duoda labai daug.
Galbūt man lengva ir dėl to, jog netikiu autoritetais. Nors ir turiu itin daug pasiekusių artimų draugų, aplink yra pripažintų žmonių ir jų pasiekimais labai džiaugiuosi, tačiau žmogiškumas man yra aukščiau už bet kokius titulus. Niekada nebendravau su žmonių apdovanojimais, ar tai „Oskaro“ laimėtojas, ar gėlių pardavėjas, kiekviename visų pirma vertinu žmogiškumą.
Gal tai lemia ir tavo asmenybė, gebėjimas prakalbinti, prieiti, pajausti? Mums besišnekant vis kartoji, kad labai myli gyvenimą, – gal dėl to ir jis tave myli, apdovanodamas žmonėmis, patirtimis. Ar tokia nepataisoma optimistė buvai ir, tarkim, prieš dešimtmetį, kai iš pirmo karto neįstojai į Muzikos ir teatro akademiją?
Žinoma, tada verkiau. Draugė, pas kurią buvau apsistojusi, pasakė paprastus žodžius: „Bet juk viskas praeina.“ Ji buvo neseniai netekusi sesers, mane tie žodžiai labai palietė. Juk stoti aš dar galėsiu šimtą kartų, tai nėra baigtinis procesas. Paskui, kai kažkas nutikdavo, pajusdavau, kad nukrypau nuo savosios ašies, grįždavau mėnesiui ar dviem į Vilkaviškį – bėgiodavau, galvodavau, kol viskas praeidavo. Aš labai gerai save pažįstu, žinau, kas man kels stresą, kaip tas stresas pasireikš – pavyzdžiui, kad sustos skrandžio veikla. Užtat ramiai ir sveikai žiūriu į viską, kas su manimi vyksta.
Tačiau ne viską galiu daryti pati. Atitinkamu momentu mano gyvenime atsirado psichoterapija, kuri padėjo išgyventi, suvokti, susitvarkyti su itin sunkiais dalykais. Padėjo juos atpažinti ir pasiruošti tam, kas laukia. Nors ir gali pasirodyti, jog man viskas einasi lengvai, taip nėra, turiu labai daug žilų plaukų.
Terapijos prireikė ilgai?
Tuoj bus metai, kai ją tebelankau. Tai buvo vienas geriausių mano sprendimų, todėl raginu ir drąsinu kiekvieną, kuris jaučia poreikį ir turi galimybę, kreiptis pagalbos į specialistus. Mano nuomone, labai svarbu normalizuoti rūpestį emocine ir psichologine sveikata. Terapija yra darbas, kurį valios pastangomis turi daryti diena iš dienos, nes pokyčių ir sprendimų niekas neatneš ant lėkštutės. Palyginu save prieš metus ir dabar – esu į priekį nužengusi septynmyliais žingsniais.
Pasirūpinti emocine sveikata prireikia net stipriausiems, kurie, atrodytų, visada šypsosi ir kuriems viskas tarsi klojasi lengviausiai. Taip, aš turiu daug draugų, kuriems galiu išsipasakoti, bet pasidalijimas su draugais ir darbas su terapeutu yra skirtingi dalykai, draugystė nors ir gali būti terapeutinė, bet nėra terapija. Savo problemas renkuosi tvarkytis ne viešai, o tik su savimi ir specialistais.
Aistė ir buitis – suderinami dalykai?
Aš negaminu – nejaučiu tam jokios aistros, užtat save juokais vadinu profesionalia ragautoja. Labai gerbiu kulinarijos meną ir tuos, kuriems jis svarbus. Kasdien mano poreikiai maistui minimalūs ir paprasti: mėgstu burokėlius, kiaušinius, grikius, nevalgau mėsos. Mažo miestelio privalumas yra tas, kad pažįsti žmones, iš kurių perki produktus, o jie čia ypatingi. Pavyzdžiui, tik Vilkaviškyje randu juodos be mielių keptos duonos, kuri vienintelė man patinka. Perku sėmenų aliejų, kuris toks lietuviškas ir taip tinka organizmui. Natūralūs, su meile, rūpesčiu pagaminti produktai yra prabanga ir ją čia turime šalia.
O buitis?.. Labai ilgai net nenorėjau savų namų, man patiko gyvenimas „ant lagaminų“. Aš labai greitai naujoje vietoje įsikuriu ir išsikuriu, esu įpratusi keliauti. Bet, turiu prisipažinti, jau vis labiau susimąstau, kad jau norėčiau savos erdvės, namų. O kur tai bus, dar nežinau.
Palauksi, papasninkausi, pagalvosi – ir su laiku atsakymas ateis.
Taip! Dabar labai laukiu savo trisdešimtmečio, nes žinau: po jo ateis dar geresnių dalykų. Dar daugiau visko įdomaus bus sulaukus keturiasdešimties, o penkiasdešimties kas bus! Jei bėgantis laikas atneš motinystę, dar kiek atradimų, kokie jų klodai atsivers! Kai pažvelgiu atgal, į dvidešimtuosius metus, galvoju: kaip gerai, kad jūs jau praėjot! Tokio amžiaus dar nieko nesuvoki, bet leki, mėgaujiesi, viską darai, neri į kraštutinumus, nesaugai savęs. Tikriausiai skaitydama šį interviu po dešimties metų stebėsiuosi, kaip artėjant trisdešimtmečiui galėjau galvoti, kad jau pasiekiau stabilumą. Smagiausia, kad žmogus nėra baigtinis, kad jis keičiasi, atranda vis naujų dalykų, suvokimų. Labai tais atradimais mėgaujuosi.
