Nebe pirmus metus koncertines programas su šiuo orkestru pristatantis dirigentas šįkart į Klaipėdą pakvietė savo bičiulį, rusų smuikininką Maksimą Fedotovą. Su orkestru rugpjūčio 6 dieną 18.30 val. elinge jis atliks vienus populiariausių romantizmo kūrinių smuikui ir orkestrui: Maxo Brucho Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 1, g-moll, op. 26 (1866) ir Camille‘io Saint-Saënso „Introdukciją ir rondo capriccioso“ a-moll, op. 28 (1863). Koncerto programą užbaigs ištraukos iš Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ (1935), kurio premjera rugsėjo 17—19 dienomis KVMT atvers savo naująjį sezoną.
Koncerto programą pristato ir grojimo ant marių kranto ypatumus atskleidžia dirigentas Robertas Šervenikas.
Kiekvieną vasarą su KVMT orkestru pristatote Lietuvoje rečiau girdimus atlikėjus bei kūrinius. Kuo publiką nustebinsite šį kartą?
Šįsyk publika turės galimybę pasigėrėti smuiko virtuozo iš Rusijos Maksimo Fedotovo muzikavimu su orkestru. Muzikas jau ne kartą koncertavo Lietuvoje, tačiau pirmą kartą pasirodys Klaipėdos festivalyje. M. Fedotovo karjera išties įspūdinga: jis koncertuoja prestižiškiausiose pasaulio salėse, bendradarbiauja su geriausiais pasaulio orkestrais ir žymiausiais dirigentais.
M. Fedotovas yra pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp jų – P. Čaikovskio tarptautinio konkurso II premija, konkurso „Premio Paganini“ Genujoje I premija, konkurso Tokijuje aukso medalis bei specialiosios premijos. 1996 m. jo įrašyti visi Niccolò Paganini 24 kaprisai („DML Classics“) Japonijoje puikavosi perkamiausių klasikinių diskų sąrašo viršuje. Jis taip pat yra įrašęs visus M. Brucho kūrinius smuikui ir orkestrui („Naxos“). M. Fedotovas dirba ir kaip dirigentas, tačiau daugiau dėmesio ir laiko skiria griežimui smuiku.
Labai džiaugiuosi, kad tokio aukšto lygio atlikėjas rado laiko atvykti į Klaipėdą būtent šiuo metu, kai atsilaisvinus pandemijos ribojimams, visur pasipylė gausybė renginių. M. Fedotovo pasirodymas koncerte taps ypatingu renginio akcentu.
Ar anksčiau turėjote progų bendradarbiauti su M. Fedotovu?
Daug kartų. Susipažinome per jo tėvą, žymų dirigentą ir pedagogą Viktorą Fedotovą, kurio klasėje mokiausi operinio ir simfoninio dirigavimo Sankt Peterburgo konservatorijoje. Pirmą kartą pakviečiau Maksimą koncertuoti Lietuvoje 1999 metais ir nuo to laiko tapome ne tik gerais kolegomis, bet ir bičiuliais.
Gal žinote, kodėl šis smuikininkas vadinamas „rusiškuoju Paganiniu“?
„Rusiškuoju Paganiniu“ M. Fedotovą pavadino muzikos kritikai. Šis titulas – įvertinimas už jo ekspresyvią, emocingą griežimo manierą bei įvaizdį scenoje. Visada džiugu būti vienoje scenoje su M. Fedotovu ir tapti jo originalių interpretacijų liudininku.
Beje, M. Fedotovas – vienas iš nedaugelio pasaulio smuikininkų (jeigu ne pirmasis), kuriam teko laimė pagriežti rečitalį iš paties virtuozo paveldėtais legendiniais instrumentais – Bartolomeo Giuseppe „del Gesù“ Guarneri pagamintu ir muziko ypač mėgtu „Il Cannone“ (1743) bei Jeano-Baptiste’o Vuillaume’o pagaminta garsiojo smuiko kopija (1833).
Teko skaityti pamąstymus, kad prieš šimtus metų sukurta muzika šiame amžiuje suskambės kitaip, nes ją įtakoja pašaliniai veiksniai?
Norime ar nenorime, tačiau prieš kelis šimtus metų parašyta muzika, atliekama šiais laikais, suskambės kitaip nei parašymo metu. Tas šiuolaikinis požiūris tūno mumyse – mūsų galvose, patirtyse, gyvenime. Atlikdami prieš šimtmetį sukurtą kūrinį, net ir išmanydami jo muzikinį stilių, nejučia pridedame šių dienų ritmą, tempą, charakterius, net savo patyrimus – tiek asmeninius, tiek mūsų epochos. Juk muzikos atlikimas nuolat kinta. Kas vyko prieš 100 metų galime atsekti klausydami senų įrašų, bet dabar sugrosime jau kitaip. Muzika kinta priklausomai nuo atlikėjo talento, nuo jo įsigilinimo į kūrinį, jame rastų slėpinių.
Kokius jausmus kelia tai, kad koncertas vyks ant marių kranto, atvirame ore?
Ant marių kranto man dar neteko groti, tačiau atvirame ore – kone kiekvieną vasarą. Groti lauke sudėtingiau nei groti uždaroje salėje, nes garsas sklinda skirtingai. Jei įgarsinimas geras – puiku, jei pučia vėjas – nelabai gerai, nes orkestro muzikantams sunku net perversti natas. Baisu, kad vėjas nenuneštų natų į marias. Oro sąlygos labai svarbios. Jei oras geras, kokio mes ir tikimės, publikai bus labai smagu mėgautis nuostabia muzika. Manau, kad KVMT Klaipėdos festivaliui išrinko nuostabią vietą. Tai tiesiog atradimas.
Aš labai džiaugiuosi KVMT orkestru, kuris nuolat pildosi naujais muzikantais ir virsta vis labiau tarptautiniu kolektyvu. Repetuodamas su orkestru, pastebiu teigiamus pokyčius: kai į jį ateina nauji muzikantai su kitose šalyse įgyta gera atlikimo mokykla, kolegoms kyla ūpas groti dar geriau. Tai labai motyvuoja tobulėti.
Su KVMT orkestru naujo sezono pradžiai rengsite S. Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ pastatymą kaip muzikos vadovas, o festivalio koncerte išgirsime baleto muzikos ištraukas. Papasakokite, koks tai kūrinys?
S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ – sudėtingas kūrinys, reikalaujantis ypatingos orkestro grupių skambėjimo darnos ir virtuoziškumo. S. Prokofjevo muzika – tikras išbandymas orkestro muzikantams. Juk „Romeo ir Džuljeta“ atskleidžia ryškius veikėjų charakterius, jausmus, troškimus, vaizduoja jų mirtį...
Koncerte taip pat išgirsime Maxo Brucho bei Camille‘io Saint-Saënso kūrinius. Kas lėmė repertuaro pasirinkimą?
Šiuos kūrinius pasirinko bei su mumis derino smuikininkas M. Fedotovas. Repertuarą nulėmė specifinė koncerto vieta – marių pakrantė. Rinktasi atsižvelgiant į jų nuotaiką, charakterį, epochą. Kompozitoriai M. Bruchas bei C. Saint-Saënsas tam puikiai tiko.
Jūsų palinkėjimas į koncertą besiruošiančiai publikai?
Visi karantino metu labai pasiilgome publikos. Atsivėrusios galimybės klausytojus po truputį išjudina: vieni jau aktyviai eina į koncertus, kiti dar dairosi, mąsto. Noriu paraginti nedvejoti, nelaukti kitų metų ir laikantis visų saugumo priemonių jau dabar gyventi visavertį kultūrinį gyvenimą. Kuo greičiau žmonės išsirangys iš savo namų ir sodų į koncertus, tuo visi bus laimingesni ir sveikesni. Kalbu apie psichologinę-emocinę sveikatą. Aš tuo labai tikiu. Juk normalus, įdomus, turiningas gyvenimas be kultūros ir muzikos tampa mažiau vertingu, ar ne?
Ar stovėdamas ant dirigento pakylos jaučiate publikos reakcijas?
Priklauso nuo to, ar publiką užvaldo kūrinių atlikimas. Jei muzika prikausto ir išlaiko publikos dėmesį, susidariusį ryšį jaučiu net stovėdamas nugara į publiką. Tai, kad nematau publikos, netrukdo nebyliam bendravimui su klausytojais ir muzikos cirkuliavimui tarp atlikėjų bei publikos. Juk muzika – tai jausmai! O Klaipėdoje bus grojama ypatinga muzika, atspindinti mūsų išgyvenimus. Orkestro ryšys su publika priklauso ne tik nuo muzikos atlikimo kokybės, bet ir nuo to, ar publika noriai tame dalyvauja – klauso ir skleidžia savo jausmų bangas. Ar žinote, kokia ypatinga tyla koncerte? Ji pasako daugiau nei žodžiai.
