Unikaliose fotožurnalisto nuotraukose, kurias padaryti kainavo nemažai adrenalino, „žvanga“ ginklai ir šiurpina nepagražinta realybė karinių konfliktų zonose, sustabdytos svarbaus ir sudėtingo žmonių darbo akimirkos, kalnų grožis, giliausi urvai, nuoširdžiai šypsosi mažų Lietuvos kaimelių žmonės. Naujausiose nuotraukose – medikų darbas priešakinėse linijose kovojant su koronaviruso pandemija.
Vieno žymiausių Lietuvos fotožurnalistų darbai ir pasakojimai apie tai, kaip dirba ir kokiomis aplinkybėmis gimsta geriausi reportažai, ne vieną įkvepia imti fotokamerą ir fiksuoti besikeičiantį pasaulį.
Savo darbe daugiausia laiko Vidmantas skiria trims pagrindinėms sritims. Viena jų – teisėsauga. Tačiau jį domina ne avarijos, o tai, ką veikia kriminalinė žvalgyba, žmonės, kurie dirba slapta, seka, sulaiko, atlieka kratas, jų darbo niuansai. Antroji – socialinė fotografija, kaimo gyvenimas ir etnokultūra, papročiai ir tautosaka. Trečioji – karo žurnalistika ir darbas potvynių zonose, karštuosiuose taškuose, riaušėse, kur viskas vyksta neplanuotai. Ten turi pasistengti ir pasukti galvą, kad išliktum gyvas ir sveikas. Fotoreportažuose vietos atsiranda ir ekstremaliam sportui bei kelionėms.
„Man įdomiausios temos ir darbai, kurių niekas nedaro ar kurie kažkam galbūt nepavyko. Kur visi eina, manęs netraukia, savo fotoobjektyvą kreipiu ten, kur sudėtinga patekti. Traukia ir ten, kur reikia prisijaukinti žmones, įgyti jų pasitikėjimą, kur reikia daug energijos ir laiko, kad padarytum darbą nepriekaištingai. Tai reikalauja ir daug komunikacinių įgūdžių, nes žurnalistų, fotožurnalistų darbe tai yra pagrindas. Mygtuko paspaudimas – jau galutinis veiksmas, rezultatas, o bendravimas sudaro 80 procentų darbo. Labai svarbu – kaip prieisi prie to žmogaus, tai gali trukti ganėtinai ilgai. Yra herojų, kuriuos jaukindavausi ne vienus metus, bet po to galiausiai prakalbindavau. Ir į karštuosius taškus vykti taip pat iš anksto nesuplanuosi. Jeigu pasiseka padaryti gerą reportažą, apima vidinis džiaugsmas ir net šioks toks pasididžiavimas savo profesija“, – sako Vidmantas.
Fotografija žavėjosi nuo vaikystės
Vidmantas Balkūnas gimė, augo ir vidurinę mokyklą baigė Varėnoje. Kaip pats sako, gamtos vaikas svajojo būti gamtininku, tad iš pradžių studijuoti pasirinko biologiją. „Pradėjau studijuoti Vilniaus universitete. Galvojau: o, čia bus labai įdomu, mane mokys, kaip iš pėdsakų atpažinti žvėris, iš garsų – koks paukštis praskrido. Kai dėstytojai pradėjo pasakot apie biochemiją, supratau, kad ne į tas roges įšokau.“
Kadangi nuo vaikystės mėgo fotografuoti, pabandė dirbti komunikacijos srityje. Pabandė ir „įklimpo“, suprato, jog fotožurnalistika – jo profesija. Vidmantas juokiasi, kad per tą laiką teko pastudijuoti keturiose Alma Mater, bet nė vienos nebaigė. Taip jau susiklostė, kad vis dar studijuoja žurnalistiką Vilniaus universitete. „Dabar esu trečiame kurse, bet panašu, kad šį kartą tikrai studijas baigsiu, – šypsosi. – Pirma darbovietė buvo „Lietuvos ryto“ redakcija. Kai nužudė fotografą Kapočių, mane pakvietė dirbti vietoje jo. Septynerius metus dirbau žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas“ fotožurnalistu ir operatoriumi, ketverius – naujienų portalo „15min.lt“ fotožurnalistu. Dabar esu nepriklausomas žurnalistas ir freelanceris.“
Ar lengviau studijuoti, kai turi daug praktikos ir pats galėtum dėstyti kursą apie fotožurnalistų darbą ekstremaliomis sąlygomis? „Iškyla kitokių iššūkių. Dalis dėstytojų jaunesni, dalis – teoretikai. Kai matau sankirtą tarp to, kas dėstoma, ir to, ir kas vyksta realybėje, kartais nežinau, kaip elgtis. Nors manau, kad dabar žurnalistikos turėtų būti mokoma kitaip ir turėtų būti daugiau praktinių dalykų, tačiau dalis dėstytojų man kelia susižavėjimą.“
Kaip neprarasti žmonių pasitikėjimo
Vidmantą veža iššūkiai, tad sąmoningai renkasi ne tai, kas lengva, o kas nepažinta, įdomu. Net artimiausi žmonės susitaikė, kad klausti jo, kada grįš iš užduoties, beprasmiška. „Kai darbas patinka, tai jis ir lengvas, ir malonus. Jei dirbi dėl pinigų, tai ir orientuojiesi į juos. O jei darai, kas patinka, sieki geriausio rezultato, nors jis ir būtų nuostolingas visomis reikšmėmis. Aš pastaruoju metu imuosi veiklos, kuri man patinka, nors suprantu, kad dažnai į reportažą sudedu laiko, energijos, resursų daugiau, nei gaunu atgalios. Būna, nuvažiuoji kur nors į pajūrį daryti reportažo, o honorarą pasiūlo tokį, kad net kuras neatsipirks.“
Jauną vyrą žavi ekstremalių išbandymų nestokojantis darbas su specialiosiomis tarnybomis. „Pūdą druskos suvalgyt turi su tais žmonėmis, kad tavimi pasitikėtų, įsileistų į slapčiausias operacijas. Kad žaistų atviromis kortomis, reikalingas ilgas įdirbis. Jie turi būti įsitikinę, jog neišduosi, nenutekinsi informacijos net netyčia, ne laiku ir ne vietoj pasirodęs.“ Ar daug atvejų, kai ranka drebėjo, fotoaparato nenulaikė dėl stiprių emocijų? „Tų jautrių akimirkų tikrai būna, bet emocijos liejasi prieš tai ir po to. Dirbdamas turi susikaupti. Sunkiai priprantu prie kai kurių vaizdų, aplinkybių ir kitų dalykų. Jautriausi momentai yra matyti vaikų lavonus. Iki šiol negaliu pamiršti vieno vaizdo Vilniuje, kai narai ištraukė nuskendusį vaiką ir motina atvyko atpažinti... Kad užsimirštum, reikia daug pastangų. Bet rengdamas reportažą dirbu kiek įmanoma šaltakraujiškai.“
Pasakodamas apie darbą potvynio zonoje, Vidmantas sako, jog jį žavi vietinių pagalba ir geranoriškumas. „Dažniau tenka sutikti gerų žmonių nei blogų, o be jų pagalbos nebūtų ir reportažų. Nebūtų nuotraukų, pokalbių, nepamatyčiau įvairių subtilybių, liktų tik stereotipiniai pasakojimai. Neretai jaučiuosi kaltas, kad sulaukiu tiek įvairiausios pagalbos, nes žinau, kad pats tuo niekada negalėsiu atsilyginti. Neretai jaučiuosi toks... truputį parazitas. Siurbi nuoširdumą ir gerumą tam, kad surastum tikslesnį vaizdą, uždaresnius žmones, patektum į sunkiai prieinamas vietas. Be vietinių žmonių geranoriškumo tai niekaip nepavyktų. Žinai, kad trauki, bet jiems nusiųsi tik nuorodą ar kelias nuotraukas. O jie puikiai gyventų ir nepadėję tau ar be to straipsnio.
Įdomu tai, kad vienus žurnalistus potvynį išgyvenę žmonės gerbia, o kitų neprisileidžia. Paprastai nemėgsta skubančių, naglų ir ieškančių perdėtos dramos ar sensacijų. Dažnai tokie žurnalistai to nė nesupranta – su jais bendrauja mandagiai ir maloniai, tiesiog durys į vietinį pasaulį taip ir lieka uždarytos. Aš ir pats dar nežinau, kiek to pasaulio kaskart pamatau... Bendraujant su žmonėmis viskas palengvėjo, kai praėjo noras smerkti kitus, jų gailėti ar mokyti „teisingo“ gyvenimo. Mes tą ypač mėgstam pamatę kitokį – benamį, ilgaplaukį, keistuolį, puošeivą, tinginį ar trokštantį uždirbti visus pasaulio pinigus. Iškart jį pastatome į lentynėlę, dažniausiai – kiek žemiau savęs. Nes mes juk pasirinkę „teisingiausią“ gyvenimo būdą ir mūsų tiesa „tikriausia“... Labai daug kas pasikeičia, kai į kitus žmones pradedam žvelgti su neapsimestine pagarba ir nuoširdžiai juos pamilstame. Pagarba nėra lygi nuolankumui – tai ne susitapatinimas su aplinkiniais ir noras įtikti, o tiesiog normalus bendravimas kaip su sau lygiais ir įdomiais žmonėmis, nesistengiant pasirodyti, kad už kitus esi geresnis ar protingesnis. Daug kam tai būdinga, man – taip pat, nors ir stengiuosi išguiti šią savybę. Juk visi mes panašūs ir kartu – išskirtiniai, o kuo paprastesni būsim, tuo laimingiau turbūt gyvensim.“
Kiek sveria šarvinė liemenė?
Žurnalisto profesija – viena pavojingiausių. Grėsmė saugumui ypač akivaizdi karinių konfliktų zonose, kai visomis kūno ląstelėmis pajunti, jog mirtis visai šalia. „Bet užsidedi šalmą, šarvinę liemenę, pasiimi fotokamerą ir eini. Siekdamas žūtbūt padaryti išskirtinį kadrą tam, kad saugioje šalyje gyvenantys žmonės suvoktų, kaip gerai jie gyvena.“
Vidmantas parengė ne vieną nepagražintos realybės reportažą iš Kosovo, Afganistano, Ukrainos, Kalnų Karabacho karo zonų ir Maidano revoliucijos Kijeve. Sekė paskui pabėgėlius nuo Sirijos sienos iki Vokietijos, rengė reportažus apie migrantų krizę iš Graikijos ir Makedonijos pasienio, fotografavo teroristinių išpuolių vietas Briuselyje, migrantų stovyklas Sicilijoje.
„Į kiekvieną vadinamąjį karštąjį tašką vykau tik savo paties iniciatyva. Žinoma, rizikavau gyvybe, bet apie tai negalvoju. Važiuodavau kaip redakcijos korespondentas, nors viskas, kas galėjo ten atsitikti, buvo tik mano problemos. Redakcijoms mano komandiruotės į karinių konfliktų zonas kainuodavo labai nedaug, nes ten vykdavau dažniausiai aukodamas atostogas. Daug kas klysta manydami, kad iš karo žurnalistikos galima užsidirbti. Jaunimas visko prisiskaito, įsivaizduoja ir susigundo, galvodami, kad parsiveš tūkstančio eurų honorarą. Aš nė neįsivaizduoju, kiek honorarų reikia gauti, kad iš savo lėšų įsigytum ten vykstant būtiną šarvinę liemenę.“
Kodėl tuomet vis ištrūksta ten, kur smilksta karo dūmai? „Darbas tose vietose – mano patirtis, naujos pažintys, įvairūs žmonės, akiračio praplėtimas. Nori ar nenori, bet emociškai užsigrūdini kaip reikiant! Kartais vykdavau ten ir vienas, bet taio daug sudėtingiau, tad dažniausiai prisikalbindavau kurį nors kolegą. Nesvarbu, kad dirbome su kolegomis iš kitos redakcijos – ten konkurentų nėra. Pasidalini temas, aptari, kuriuos pašnekovus kalbinsi, kad medžiaga nesidubliuotų, gyveni kartu ir saugai vienas kitą. Paprastai kolegos į karinių konfliktų zonas išvažiuoja vieną du kartus ir daugiau nebenori. Išeiti iš komforto zonos ne kiekvienam pavyksta.
Ar neapima baimė? Didžiausia baimė būna iki įsėdimo į lėktuvą, o grįžęs kartais įkrenti į psichologinę duobę. Tokios komandiruotės užtrunka apie kelias savaites, nors Afganistane teko išbūti visą mėnesį, tiek pat keliauti su pabėgėliais nuo Sirijos sienos iki Vokietijos. Teko dirbti ir priešakinėse Ukrainos fronto linijose, Marjinkoje, kurios pusę užėmę separatistai. Rizika gyvybei milžiniška, bet atvykęs stengiesi stebėti, kaip elgiasi vietiniai. Kiekvienas išvykimas į karinę zoną yra lyg pirmas. Prieš keletą mėnesių ruošiantis į Kalnų Karabachą buvo labai baisu. Bet kai atsisėdi į lėktuvą, šaltu protu viską permąstai, nusiramini. Susidėlioji taktiką, kaip turi dirbti. Mąstai apie fizinį ir psichologinį saugumą, kai reikia susitvarkyti su pačiu savimi, kaip bendrauti, kad neišduotum savo informavimo šaltinių. Užsienio šalyse karo žurnalistams vyksta įvairūs mokymai – kaip sutvarstyti žaizdą, imituojami net pagrobimai. Po tokių kursų ne visi pasiryžta važiuoti į karo zonas.
Kuo daugiau patiri, kaip tose situacijose reikia fotografuoti, tuo geriau gali susitelkti į darbą. Kai fotografuoji pirmą kartą, daug ko nežinai, tad pirmiausia dirba smegenys, mąstai, kaip apsisaugoti. Kaip pailsėti po įtemptų situacijų? Reikia įsiklausyti į savo būseną. Kuo daugiau karų ir įvairių negandų pamatai, tuo labiau džiaugiesi ramybe namie. Lietuvoje gyvename išties gerai, tik kartais to nesuvokiam ir neįvertinam.“
Įtaigūs fotopasakojimai apie Lietuvą
Vidmanto iniciatyva tyliai ir kantriai atliekamas keliolikos metų kūrybinis projektas – Lietuvos vietovių fotografavimas. Šio projekto archyve – maždaug 50 tūkstančių aprašytų dvarų, bažnyčių, paveldo objektų, kaimų, žmonių nuotraukų. „Kodėl ėmiausi fotografuoti Lietuvos vietoves? Žiniasklaidoje labai trūksta temų iš regionų, iš provincijos. Daugiausia publikacijų iš miestų gyvenimo, tarsi provincijų Lietuvoje nebūtų. Daug objektų apskritai išnykę, per tą laiką nebeliko kelių bažnyčių. Fotografavau degančią senąją Labanoro bažnyčią ir jau naują. Nebeliko ir senosios Balbieriškio bažnytėlės, jos vietoje stovi nauja. Turiu nuotraukų, kurios darytos prieš kokį dešimtį metų, bet vaizdai jose – istorija, nes objektų jau nebėr.“
Fotografas mėgsta bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis. Daro fotoreportažus iš visos Lietuvos, bet labiausiai traukia Dzūkijos pasienio kaimai. „Man atrodo, kad su kaimo gyventojais paprasčiau. Senosios kartos žmonės tikresni, išsiilgę bendravimo. Kai išvažiuodamas atsisveikini, nuliūsta, prašo dar pabūti, norėtų dar pašnekėti. Su kaimo žmonėmis stengiuosi kalbėti dzūkiškai. Yra tokių žodžių, kurių nesuprantu, bet šilinius dzūkus suprantu. Pavyzdžiui, kalbinau dzieduką iš pasienyje su Baltarusija esančio Ašašninkų kaimo. Šiame kaime kai kas dar kalba buvusia jotvingių tarme. Iš karto nė velnio šio žmogaus kalbos nesupratau, lyg ir dzūkiškai kalbėjo, bet negalėjau užsirašinėti, nes įdėmiai klausiausi. Turbūt sunku būtų rasti didesnį miestelį, kurio nebūčiau nufotografavęs. Toks darbas mane džiugina, labai smagu pamatyti įvairias vietas. Tais atvejais, kai niekas kartu nevažiuoja arba pasitiki tik manimi, važiuoju vienas, fotografuoju, filmuoju ir rašau tekstą. Vienam nėra taip paprasta. Šiais laikais žurnalistas, ypač fotografas, turi būti „barbė devyndarbė“. Dėl to kartais nukenčia kokybė. Jei atvažiuoji vienas, negali susikoncentruot vien į fotografiją arba vien į rašymą.“
Vienas iš Vidmanto fotografijų ciklų – vienišų žmonių nuotraukos. „Ieškau vienišių. Man pasidarė įdomu sužinoti, kodėl žmonės tapo benamiais arba pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą. Tai darau neidealizuodamas ir nesmerkdamas. Dėl reportažo, aišku, turiu susitarti. Dažnai manom, kad šie žmonės neturi galimybių. Lygindami su savimi, laikome juos vargšais, bet realybė dažnai būna visai kitokia. Šių žmonių filosofija tokia: susirasti darbą reikia pastangų, o rinkti išmaldą paprasčiau. Nori – dirbi, nori – nedirbi. Gavai pinigų, susileidai narkotikų, pakaifavai…
Visi tokie darbai yra iš savo iniciatyvos. Kol kas nežinau, kas iš to bus. Dabar norisi tiesiog lėtai ir tyliai dirbti, kad paskui atsirastų paroda ar knyga.“
Karantinas jauno vyro veiklos nevaržo. „Dingo lėkimas, pagaliau pabaigiau tuos darbus, kurie laukė metų metus. Žinoma, trūksta natūralaus pabendravimo kad ir sėdint prie laužo. Bet pandemija mus visus taip gerai nuleido ant žemės, daugybės dalykų išmokė. Mes turbūt per aukštai buvom pakilę, tad šiek tiek net džiaugiuosi, kad tai įvyko. Gaila tų, kurie neišgyveno, bet manau, kad pandemija atsilieps tiek Lietuvai, tiek visai žmonijai ir iš gerosios pusės.“
Dirbti kabinete, net kai buvo nuolatinis redakcijos darbuotojas, pašnekovas labai nemėgo. „Esu įsitikinęs, kad žurnalistą, kaip vilką, turi penėti kojos. Kažkada mokymuose labai patiko vieno iš lektorių, prancūzo, redakcijos žurnalisto pasakymas, jog redakcijos turi būti kuo nepatogesnės, nes žurnalistai čia ateina tik teksto surašyti, o visas darbas – bendraujant su žmonėmis. Dabar, deja, atvirkščiai. Straipsniai rašomi renkant medžiagą iš socialinių tinklų, pranešimų spaudai ar telefonu. Todėl kartais daug kas skiriasi nuo realybės.“
Paklaustas, ar turi į ką lygiuotis savo darbe, Vidmantas sako: „Vieno autoriteto neturiu, bet kolegų, kuriais pasitikiu, yra. Jie padeda, kai kyla klausimų dėl profesionalumo ir žurnalisto etikos.“ Vidmantas prisipažįsta, kad žurnalisto etikos laikosi visada. „Pavyzdžiui, darau reportažą tam tikra tema, kalbinu žmogų, o jis sako: „Gali fotografuoti, filmuoti, aš nieko nebijau.“ Bet aš žinau, kad jis po to nukentės. Tai specifiniai etikos dalykai, dėl kurių neretai tampa keblu. Dažniausiai vadovaujuosi susikurta taisykle: jei jauti, kad žmogui tai gali pakenkti, nerodyk to. Žinau, kaip dirba įvairios tarnybos ir kaip iš tam tikrų detalių žmogų gali atsekti. Mano informacijos šaltinis man visada svarbiausias. Tarkim, padariau interviu su kontrabandininku. Išėjo tas interviu, bet tik aš vienas žinau, kas tas žmogus.“
Vidmantas nežino, kas yra laisvalaikis. „Darbas užima visą mano gyvenimą. Jeigu tavo pomėgis ir gyvenimo būdas yra fotografuoti, visur nešiesi fotoaparatą. Keliauji į kalnus – būtinai su fotoaparatu. Iš ten parsineši nuotraukų, parašai tekstą. Laisvalaikį leidi taip pat su fotoaparatu. Jei pamatai išskirtinių vaizdų, tiesiog darai reportažą.“ Kokių reportažų nesiimtų daryti? „Visai nedomina dirbtinės pramogos, vakarėliai, kur tenka fotografuoti žmones prie renginio sienelės. Nesiimčiau ir tokių temų, kurios prieštarauja mano vertybėms. Pavyzdžiui, ateina politikas, atneša apie kitą politiką neigiamos informacijos ir prašo parašyti straipsnį. Suprantu, kad jis nori pašalinti konkurentą. Tada, vadovaudamasis objektyvumo principais, kalbinu abi puses... Būdamas laisvu žurnalistu, laisvės turiu daug daugiau. Dabar, žinoma, duona skalsesnė, bet džiaugiuosi. Kol kas nėra kliūčių, trukdančių prieiti prie temų kaip laisvam žurnalistui.“
Fotožurnalistas prisipažįsta, jog visose gyvenimo srityse yra perfekcionistas, o įgyvendindamas paties sugalvotas temas būna labai reiklus. „Savo darbe siekiu tobuliausio rezultato, bet dažnai tas perfekcionizmas kiša koją. Pavyzdžiui, paskutinę temą apie Lietuvos vadovų apsaugą vienaip ar kitaip rašiau apie trejus metus. Dailini, dailini, galvoji, gal gali dar ir tą padailinti. Ir tuomet supranti, kad gali dailinti iki begalybės, bet rezultatu vis tiek nebūsi patenkintas. Kažkur reikia braukti brūkšnį. Visiems atrodo, kad gerai padarei, bet pačiam kažko trūksta, atrodo, galėjai dar patobulint, dar labiau pasistengt. Taip būna su kiekvienu reportažu. Jais nesu iki galo patenkintas, nors po kokio pusmečio atrodo kitaip. Tuomet lieka neparašytų kitų temų ir pykstu ant savęs, kad nesugebėjau įveikti savo perfekcionizmo.“
Jam teko dirbti net už poliarinio rato, rengti reportažus ir kartu su alpinistais kopti į kalnus, su urvus tyrinėjančiais speleologais leistis po žeme. Speleologija – dar viena Vidmanto aistra. Daugiau kaip 15 metų jis yra speleologų klubo „Aenigma“ narys, drauge su tokiais pat patrakusiais urvų tyrinėtojais yra įlindęs į maždaug 20-ies šalių urvus. „Dūšia traukia bent kartą per metus tai padaryti. Pirma ekspedicija buvo 2004 m. Kaukaze. O Estijoje yra urvas, kuriame dviese pralindome dar niekam nežinoma 50 m ilgio siauruma. Sudėjus seną ir mūsų naujai atrastą dalį, išėjo 120 metrų. Net Afganistane esu lindęs į tokį urvą, į kurį vietiniai lįsti bijojo. Daug urvų išlandžiojau Pirėnų kalnuose.“ Vyras užtikrintai teigia: „Man ten po žeme ramybės oazė, niekur jaukiau nesijaučiu, kaip šliauždamas tarp tų uolų. Ten, kaip ir kare, nebelieka jokių kitų poreikių, apsiriboji tik pagrindiniais – šilumos, maisto ir išgyvenimo. Ten negalvoji, kaip atrodo šukuosena, ar susiglamžę drabužiai, kas ir ką pasakys.“ Žinoma, po tokių ekspedicijų taip pat būta daug be galo įdomių kadrų.
Vidmanto fotoreportažai, straipsniai buvo publikuoti Lietuvos bei užsienio žiniasklaidoje: „Lietuvos ryte“, „Verslo žiniose“, „Lietuvos žiniose“, „Kauno dienoje“, „Vakarų eksprese“, 15min.lt, delfi.lt, alfa.lt, „Ekstra panelėje“, „Kelionėse ir pramogose“, „Kelionių magijoje“, „The Wall Street Journal“, „The New York Times“, „Die Zeit“, „Hufvudstadsbladet“ ir kitur. Jis – Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos spaudos fotografų klubo narys. Profesionalas, kurio darbais grožėjosi daugiau kaip 20-ies Lietuvos fotografijos parodų lankytojai. Daugybėje žinomų konkursų per daugiau nei 10 metų Vidmantas pelnė įvairių apdovanojimų ir premijų. Tai vienas žymiausių šalies fotožurnalistų. Kartais jis skaito paskaitas apie ramybės ir saugumo pamokas neramiame žurnalistų darbe, o paskaitų klausytojai – nuo vaikų namų auklėtinių iki verslo įmonių darbuotojų. Remiasi ne vadovėliais – ilgamete praktika. Moko ne tik fotografavimo subtilybių: leisdamas pakilnoti sunkų šalmą bei šarvinę liemenę primena, jog fotožurnalisto profesija ne tik įdomi. Ją pasirinkęs, turi dirbti su didžiausia atsakomybe ir pasiaukojimu.
