Patriką Ribas – jauną žavų vyrą – galima sutikti Stiklių gatvėje, mat čia yra dvi jo parduotuvės „De Ribas Jewellery“, „De Ribas Jewellery Lounge“ bei kavinė „Augustas ir Barbora love story café“, tad savininkas čia sukasi po aštuoniolika valandų septynias dienas per savaitę. Iš pirmo žvilgsnio Patrikas Ribas niekuo neišsiskiria iš bendraamžių: kukliai rengiasi, maloniai bendrauja, nedemonstruoja savo statuso darbuotojams ar pasigrožėti juvelyrikos dirbiniais nuolat užsukantiems praeiviams. Kai atsisėdame pasikalbėti, pastebiu brangakmeniais inkrustuotas nuostabias baltojo aukso apyrankes, auksinius žiedus ant kairės rankos mažylio ir bevardžio pirštų bei tatuiruotes. Viena jų skelbia ištikimybę gyvenimui. O žiedus susikūrė pats dar būdamas paauglys.
Giliau pažvelgęs į Patriko Ribas gyvenimą supranti, kad tai – išskirtinė asmenybė: grūdintas sudėtingų gyvenimo sąlygų, anksti pradėjęs dirbti ir verslauti, dar visai jaunas vaikinas sėkmingai išplėtojo brangakmenių bei juvelyrikos verslą po visą pasaulį, įsitvirtino Kanados, JAV ir Izraelio rinkose.
Žinia, kad brangakmenių ir juvelyrikos imperiją pradėjote kurti būdamas dvylikos metų, šokiruoja. Papasakokite apie tą ypatingą kelią, kaip į Jūsų gyvenimą įsirėžė aštrūs daugiabriauniai deimantai.
Mūsų šeima į Izraelį atsikraustė, kai man buvo penkeri, broliui Alonui – dešimt metų. Po trijų mėnesių tėvas mus paliko. Mama, dar visai jauna, svetimoje šalyje su mumis liko kaip stovi: neturėjo draugų, darbo, pajamų, stogo virš galvos, hebrajų kalbos beveik nemokėjo. Taigi situacija buvo sudėtinga. Žinoma, mama nenuleido rankų, nepalūžo, įsidarbino parduotuvėje ir labai daug dirbo, kad išgyventume itin brangiame Tel Avive. Bet sudurti galą su galu mūsų šeimai sekėsi sunkiai.
Kartą pro parduotuvę ėjęs vyras pastebėjo mamą ir pradėjo siekti jos dėmesio. Tai buvo gerai žinomas Izraelio deimantų biržos narys. Jis dalinosi savo turimomis deimantų gavybos, apdirbimo ir pardavimo žiniomis. Mama gilinosi, analizavo ir greitai suprato, kad turi visas darbui su deimantais reikalingas savybes. Netrukus savo iniciatyva įsidarbino su brangakmeniais dirbančioje įmonėje. Deimantais susidomėjome ir mudu su broliu. Taip brangakmeniai atėjo į mano gyvenimą. Kad ir ką tekdavo dirbti, vis grįždavau prie jų. Sukdavausi aplink mamą, ji pasakodavo apie brangakmenius, mokė įvairių paslapčių. Dvylikos jau dirbau deimantų ir juvelyrikos dirbinių gamykloje, nors tuo metu lankiau mokyklą. Į juvelyrikos kursus nuėjau būdamas šešiolikos metų. Labai anksti susidomėjau deimantais bei juvelyrika, mes visi buvome aistringai įsitraukę į šią sritį, tai pakeitė ir mūsų gyvenimą.
Kiek save pamenu, aš visada dirbau, nes reikėjo padėti šeimai nelengvais laikais.
Gerai kalbate lietuviškai. Penkerių metų berniuko, kai išvykote, lietuvių kalbos žodynas turbūt nebuvo gausus, o Jums reikėjo išmokti ir hebrajų kalbą. Ar gyvendami Tel Avive su mama ir broliu kalbėdavotės lietuviškai?
Man buvo labai sunku išmokti hebrajų kalbą. Atsimenu, iš pradžių visi juokėsi iš manęs, nes vietiniai vaikai neatskiria, kokios tautybės esi, laiko tave rusu, o rusų jie nemėgo. Pradėjęs lankyti mokyklą patyriau nemažai patyčių. Kai atvyksta vienas kitoks, visi prieš jį stoja piestu. Kartą teko bėgti nuo penkių vaikų, kurie mane vijosi, norėjo pagauti ir prilupti. Buvo sunku, labai išgyvenau, bet pagaliau išmokau atsikirsti, esu ne kartą paleidęs į darbą kumštukus. Paskui pradėjau lankyti bokso treniruotes, tapau geru boksininku, tada jau niekas prie manęs nebelindo.
Patyčios mane sustiprino, užgrūdino. Kai antroje, trečioje klasėse išmokau gerai kalbėti, šnekėdavau tik hebrajiškai. Ir šeimoje kalbėjome tik hebrajų kalba. Man tada jau buvo gėda kalbėti lietuviškai ir lietuvių kalbą pamiršau. Kai prieš ketverius metus grįžau į Vilnių, buvo sunku ne tik atsiminti, bet ir ištarti lietuviškus žodžius. Dabar laisvai kalbu hebrajiškai, lietuviškai, angliškai, taip pat studijuoju ispanų kalbą.
Ar su tėvu palaikote ryšius?
Ne. Aš žinau, kad tėvas visada mane mylėjo, jis man nieko bloga nepadarė, bet tai, kad paliko mamą vieną ir mus, du sūnus, svetimoje šalyje ir daugiau mumis nesirūpino, neatleistina. Numesti, ir kaip bus, taip bus...
Turite stiprią mamą. Jos vaikystė buvo skurdi ir nelengva. Darni daugiavaikė skuodiškių šeima gyveno nepritekliuje, ponia Dana Ribas yra sakiusi, kad vaikystės, regis, neturėjo, teko daug ir sunkiai dirbti. O kokia buvo Jūsų vaikystė?
Tikrai nelengva. Reikėjo išmokti gyventi vienam ir pačiam susitvarkyti su visomis kylančiomis problemomis. Mama mane palikdavo vieną namuose, nebuvo kitos išeities. Anksti pradėjau dirbti. Imdavausi bet ko, kad tik užsidirbčiau pinigų. Valydavau stalus kavinėse, plaudavau indus, pardavinėdavau gėles, gamindavau picą... Dalimi uždarbio prisidėdavau prie šeimos biudžeto, už likusius pinigus nusipirkdavau būtiniausių dalykų. Neprisimenu, kad būčiau žaidęs su bendraamžiais, mano vaikiški, paaugliški žaidimai buvo darbas. Mokėjau gerai susitvarkyti, užsidirbti, įsigyti, ko reikia, ir buvo visai smagu jaustis vyruku, kuris padeda mamai, prisideda prie šeimos biudžeto.
Ar teko tarnauti Izraelio armijoje?
Kadangi esu Izraelio pilietis, buvau pakviestas į kariuomenę. Tarnavau ne visą būtinąjį trejų metų laiką, o metus ir aštuonis mėnesius, nes patyriau traumą. Vyko pratybos, buvo ankstus rytas, liūtis, treniravomės mėtyti granatas, paslydau, kritau į duobę, – lūžo koja, nutrūko visi raiščiai, meniskas, kelio sąnarys, apsisuko į priešingą pusę. Po šio įvykio mane iš armijos paleido. Teks daryti operaciją, protezuoti sąnarį. Negaliu bėgti, greitai eiti, turiu stengtis statyti koją stabiliai, kad nepasisuktų.
Geras dalykas tarnauti Izraelio kariuomenėje. Daug ko ten išmokau, supratau, daug patirties įgijau. Tarkim, Lietuvoje vaikinai baigia vidurinę mokyklą, jiems aštuoniolika metų, įstoja mokytis į universitetą. Izraelyje baigi mokyklą, gauni automatą į rankas ir eini treniruotis. Beje, armijoje tarnauja ir merginos. Izraelyje moterys yra kietos.
Minėjote, kad vaikas jautėtės labai vienišas, būdamas šešiametis svajojote tapti magu, kad viską paverstumėte auksu, kad tiesiog būtų už ką pavalgyti. Ar ant Jūsų šeimos stalo trūkdavo maisto?
Trūkdavo. Daug ko trūkdavo. Atsimenu, neturėjome net lovos, miegodavome ant čiužinio. Bet esame stiprūs, buvome komada, kaip kumštis laikėmės vienas kito. Mūsų stiprybė buvo mūsų vienybė, po vieną būtume pražuvę. Privalėjome labai stengtis ir padaryti viską, kad išgyventume. Sunkiai dirbome ir susikūrėme gerą gyvenimą.
Visi sunkumai, matyt, buvo reikalingi mūsų ateičiai, tam, kaip gyvename dabar. Užsigrūdinau, esu stiprus. Kas kitiems atrodo labai sunku, man yra visai paprasta, lengva.
Troškimas prisidėti prie šeimos biudžeto Jus, mažą vaiką, vertė galvoti apie tai, kaip prasimanyti pinigų. Kokį verslo planą sumanėte ir įgyvendinote būdamas antroje klasėje?
Daug vaikščiodavau miesto gatvėmis. Vienoje elektronikos prekių parduotuvėje aptikau pulteliu valdomų mašinėlių. Nusipirkęs vieną išmontavau, o sudėjęs detales į vietas jau žinojau, kaip prireikus galėčiau jas sutaisyti. Tokias mašinėles vaikai mėgo, jos buvo populiarios. Įsigijau dešimt, už kiekvieną mokėjau po dešimt šekelių. Visas pardaviau bendraklasiams po šimtą šekelių su remonto garantija. Užsidirbau tūkstantį šekelių. Man, vaikui, tai buvo nepaprastai dideli pinigai, nežinojau, kur juos pasidėti. Nunešiau mokyklos direktorės asistentei, kad pasaugotų. O ji pradėjo šaukti, kad aš tuos pinigus pavogiau. Iškvietė mano mamą, grąžino vaikams pinigus, sakė, kad mašinėles pardaviau per brangiai. Man buvo skaudu, bet šis nemalonus įvykis prigimtinio verslumo gyslelės nesužlugdė. Mama mane labai palaikė, sakė, šaunuolis, ir gyrė už gerą sumanymą. Labai svarbu nedemotyvuoti vaiko, duoti jam laisvę mąstyti, klysti, kurti. Pastebiu, kad Lietuvoje nuo mažens vaikų iniciatyvos yra slopinamos, jie tik ir girdi: „Negalima, nedaryk, neik.“ Reikia pasitikėti vaiku, skatinti veikti, kurti.
Ar versle komanda likote iki šiol?
Mes absoliučiai skirtingai dirbame, tik toje pačioje srityje. Jei kas nors netikėto įvyksta, palaikome vieni kitus. Tačiau stengiamės kuo mažiau dirbti kartu, kad nebūtų konkurencijos ir galimų priežasčių susipykti. Mūsų verslai yra atskiri.
Sakoma, jei lizdas būtų didelis ir kupinas dangiškosios manos, paukštelis niekada neišmoktų skraidyti. Vargo patirtys priverčia išmokti dirbti ir tinkamai elgtis su pinigais.
Taip ir yra, vienareikšmiškai. Mano pažįstami iš Izraelio, iš ankstyvos jaunystės laikų, važinėjo prabangiomis tėvų pirktomis mašinomis, turėjo viską, ko tik užsigeisdavo. Dabar jie nieko nedaro. Gyvena iš tėvų malonės. Vienas norėtų būti fotografu, bet jam nepavyksta, kitas – menininku, bet visi tėra svajotojai.
Ponia Dana Ribas yra sakiusi: „Mano sūnūs užaugo sudėtingoje aplinkoje.“
Patirtys, kurios mus užgrūdino, šiandien mums yra naudingos.
Atidaręs barą buvote paauglys?
Su draugu pajūryje tarp krūmynų aptikome lūšną, jos link reikėjo eiti per akmenis. Lūšną suremontavome, išvalėme aplinką ir atidarėme alaus barą. Po mėnesio mūsų baras pasidarė labai populiarus, kas vakarą suplūsdavo po keturis šimtus lankytojų, jie kantriai stovėdavo eilėje. Aptarnavome dviese, aš gaminau humusą. Ten buvo į akmenis įeinančių alkų, mes pasakėme, kad toje oloje patys gaminame vyną. Sumaišėme du gerus izraelietiškus vynus ir padarėme savo ženklo vyną „Apholonia“. Visi ėjo ir ėjo to vyno atsigerti.
Kadangi norėjau dirbti be partnerio, uždarėme populiarų barą, o už pinigus, kuriuos užsidirbau ir susitaupiau, būdamas dvidešimties atidariau tvarkingą gerą barą Tel Avivo centre. Norėjau dirbti, tad visai iš nieko sukūriau verslą.
Ar Jūsų mama skatino užsidirbtus pinigus investuoti į deimantus?
Buvo visaip. Iš pradžių užsidirbęs prisidėdavau prie šeimos biudžeto, įsigydavau, ko man reikia, neturėjau minties taupyti ar kur nors investuoti. Nuo šešiolikos pradėjau pinigų atsidėti.
Bet niekada pinigų nešvaisčiau. Tiesa, kai buvau mažas, užsidirbęs kartais pasilepindavau skanumynais, man nereikėjo prašyti: „Mamyte, duok man dešimt ar šimtą šekelių.“ Atsimenu, man buvo šešeri, gyvenome labai blogoje vietoje, blogoje aplinkoje, tėvas jau buvo mus palikęs, labai liūdni, kupini sielvarto metai... Ir štai atėjo mamos gimtadienis. Neturėjome už ką nupirkti jai torto. Nuėjau ir parnešiau ledų, sudėjau juos vieną ant kito, ant viršaus patrupinau šokoladuką, įstačiau žvakutes – padariau ledų tortą. Kai įteikiau mamai, ji pravirko, ilgai negalėjo liautis raudojusi. Niekada šio emocionalaus įvykio nepamiršiu. Pernai per mamos gimtadienį padariau jai tokį patį tortuką. Ji ir vėl graudžiai pravirko. Tada, kai nieko nebuvo, ir dabar, kai visko yra, mes – tie patys žmonės.
Natūrali deimantų žaliava turi netobulumų. Tikras menas yra rasti būdą, kaip tą žaliavą paversti deimantu, turinčiu didžiausią kiekį karatų, kuo švaresnį, geriausių proporcijų, tiksliausių pjūvių. Tai – mokslas, reikalaujantis daug praktinio darbo. Mama visiškai Jumis pasitikėjo, anksti leido dirbti su brangiais akmenukais?
Pro mano akis praėjo daugybė deimantų. Gavau nepaprastai daug gyvos patirties, anksti išmokau išsirinkti brangiuosius akmenukus pagal spalvą, kokybę, karatų kiekį, domėjausi juvelyrikos dizainu ir t. t. Tai buvo geriausi kursai, kokius žmonės gali baigti. Manau, mama tinkamai elgėsi, nuo mažų dienų įtraukdama mus į verslą.
Atvažiavau į Vilnių, padėjau jai atidaryti juvelyrikos parduotuvę, grįžau į Tel Avivą, sutvarkiau ten esančio savo deimantų verslo bei baro reikalus, o vėl grįžęs į Vilnių Stiklių gatvėje aptikau nemažas patalpas. Čia ir „Panoramoje“ atidariau deimantų bei juvelyrikos parduotuves ir kavinę.
Ar aštriais deimantais klotas gyvenimas yra saugus? Kokia šio verslo rizika? Man net baisu įsivaizduoti, kaip brangūs deimantai saugiai atkeliauja iš vieno pasaulio krašto į kitą.
Gal iš šalies atrodo lengva plėtoti šį verslą, bet iš tiesų tai labai sudėtingas dalykas. Labai brangus verslas, reikalaujantis itin didelių investicijų. Žaliava brangi, darbuotojai brangūs, daug smulkių detalių, reikia prižiūrėti, pasirūpinti estetika, išmanyti, kaip kurti ir gaminti juvelyrinius dirbinius. Daug šio verslo atstovų bankrutuoja, nes nemoka dirbti, negyvena tuo. Aš šiame versle gyvenu nuo vaikystės, išmanau jį nuo pačių pagrindų, pusę savo gyvenimo tuo užsiimu. Be to, didelė konkurencija. Privalai nuolat laikyti ranką ant pulso. Atsidaro nemažai juvelyrikos parduotuvių, kur prekių ženklai, vardai yra perpirkti. O čia yra mano kūrybos, mano gamybos rankų darbo juvelyriniai kūriniai.
Nuo dvylikos sėdėjau fabrike ir gaminau papuošalus. Beje, tada pasidariau auksinį žiedą, kurį nešioju iki šiol. Bet šiuo metu esu atsakingas už papuošalų gamybos procesą, prižiūriu 30 žmonių darbą, dizainą, tuo pat metu man tenka daug skraidyti. Verslo reikalais į Torontą vykstu kas tris mėnesius, į Las Vegasą – kiek rečiau, į Izraelį – kiekvieną mėnesį. Aš visada stengiuosi būti tarp žmonių, su jais pasišnekėti, pristatyti, papasakoti apie savo juvelyriką, tai yra mano kaifas.
Šis verslas yra rizikingas, kad ir deimantų gabenimas, apie tai užsiminėte. Šį mėnesį mane apvogė, dingo ne viena juvelyrinių dirbinių ir deimantų siunta.
Ar niekada nekilo pagunda sprukti iš šio verslo ir užsiimti kuo nors, kas teikia mažiau galvos skausmo?
Ne, niekada, aš labai labai myliu tai, ką darau. Šis darbas man nėra sunkus, priešingai, dirbdamas jaučiu malonumą. Daug kas stebisi, kad darbe praleidžiu septynias dienas per savaitę, po šešiolika, aštuoniolika valandų kasdien. Tai – mano gyvenimo būdas. Žinoma, yra daug visokių ryšių, reikalų, tenka nemažai skraidyti po pasaulį, bet aš tuo gyvenu. Mėgstu bendrauti, man reikia adrenalino, tad net ir nesėkmės mane toliau grūdina, stiprina. Taip pat daug dirbu nekilnojamojo turto srityje.
Pandemijos suvaržymai turbūt riboja ir deimantų bei juvelyrinių dirbinių prekybą. Labai gaila, kad Jums per karantiną teko uždaryti unikalią Stiklių gatvėje įkurtą kavinę „Augustas ir Barbora love story café“, kur gerdami kavą galėjome gėrėtis rankų darbo juvelyrika, matyti, kaip ji gaminama.
Kai buvo leidžiama dirbti ir nebuvo jokių apribojimų, dirbome. Per karantiną išsaugojau visus darbuotojus, nė vieno neatleidau iš darbo.
Laišku kreipdamasis į visuomenę, perspėjote apie galimai artėjančią ekonominę krizę, patarėte žmonėms taupyti. O juk turėtumėte skatinti pirkti Jūsų juvelyrikos kūrinius...
Aukso ir deimantų kaina per karantiną pakilo apie 30 procentų. Tai yra investicija.
Kai ateina ekonominė krizė, jei žmogus turi daug pinigų, visada pravartu į ką nors investuoti. Deimantai visada bus ta prekė, kuri nenuvertės. Kai sakau „taupyti“, turiu galvoje nešvaistyti pinigų vertės neturintiems dalykams. Vyrai turėtų daugiau investuoti į savo moteris, kiekviena moteris turi būti savo vyro veidas.
Nežinau, kaip yra Izraelyje, tačiau arabų šalyse skyrybų atveju moteris gali išeiti tokia, kaip stovi, ir išsinešti didelį turtą – visą auksą, juvelyrikos dirbinius, brangakmenius, kurie puošia visą jos kūną – nuo kojų, rankų iki kaklo bei galvos.
Taip, vyrai Rytų šalyse nepaprastai daug investuoja į savo moterų papuošalus, o Lietuvoje šios tradicijos nėra. Nežinau, ar tai lemia lietuvaičių kuklumas, ar tradicijos nebuvimas. Pastebiu, kad kai ateina apsipirkti pora, vyrai dažnai sako: „Brangioji, išsirink, imk šiuos auskarus ir žiedą.“ O ji: „Ne, per brangu.“ Bet juk čia tau skiriama dovana, vyras nori ją įteikti. Ir ji visada bus tavo, net jei kada nors išsiskirsite. Aš visada pastebiu moteris. Net jei ji kukliai apsirengusi, geras deimantas man pasako, kad ji suvokia savo vertę.
Žvelgiu į Jūsų rankas, matau apyrankes, žiedus, tatuiruotes. Apie ką visa tai pasakoja?
Ant mažylio pirštelio – vienas iš pirmųjų žiedų, kurį pats pasidariau dirbdamas juvelyrikos fabrike, ant bevardžio – Vilniuje pagamino mano juvelyras. Tatuiruotes... Per visus mano gyvenimo etapus ir sunkumus susirinko daug visokių dalykų. Buvo sunkūs laikai, turėjau būti kovotojas, tada ir pasidariau tas tatuiruotes, viena jų skelbia: „Už gyvenimą.“ Gal dabar jau nieko nedaryčiau. Bet tuo metu jos mane sustiprino.
Šiandien daug kalbame apie būtinybę švarinti mūsų planetą Žemę. Kaip šiuo požiūriu vertinti deimantų gavybą? Lankėtės Afrikos deimantų ir aukso kasyklose. Ar ten vis dar išnaudojami darbininkai?
Ne, laikai pasikeitė ir darbo sąlygos, užmokestis už darbą pakito. Tas kasyklas valdo australai, anglai. Ne vienas milijardas yra investuotas į gavybos mašinas, modernias technologijas. Kiekvienas darbininkas uždirba daugiau nei tūkstantį dolerių ir nevargsta, kaip anksčiau, su kaltuku rankose, o valdo mašinas. Reiktų susirūpinti ryžių laukais, kur dirba maži vaikai, jų išnaudojimas yra blogis. O deimantų ir aukso kasyklose gavybos procesas yra visiškai pasikeitęs.
Aš lankiausi Tanzanijoje, ten yra privačių labai aukšto lygio kasyklų ir valstybės valdomų. Pastarosiose dirbama nelabai tvarkingai.
Kaip matote, ar deimantų ir aukso ištekliai nesibaigs artimiausiais dešimtmečiais?
Geras klausimas. Gal nesibaigs, o gal ir pasibaigs? Gamtos resursai yra limituoti.
Anglies kasyklos uždaromos, nes iškastinis kuras labai taršus. Deimantų ir aukso kasyklos neteršia gamtos. Naudingosios medžiagos kartais išgaunamos iš kalnų paviršiaus, o kartais rausiamasi į gilumą. Tanzanijoje buvo įdomu stebėti aukso gavybą. Auksas nėra matomas, jis susimaišęs su smėliu. Uoliena sprogdinama, akmenys sutrupinami, sutrinami iki smėlio kruopelių ir tada prasideda aukso atskyrimo procesas.
Deimantai yra akmenys, jie išgaunami kitaip. Tai taip pat ilgas procesas.
Kokį didžiausią deimantą esate nupirkęs?
Kai pirkau asmeniškai sau, tai buvo labai didelis 18,18 karatų fancy intense yellow radiant shape deimantas. Jį iš manęs nupirko Kanadoje.
Lietuvos rinka nėra didelė, bet Jūs savo verslą plėtojate visame pasaulyje, turite biurų Izraelyje, Kanadoje, JAV ir Indijoje. Kai nusprendėte išvykti iš Tel Avivo, ar nekilo minčių įsikurti Toronte? Kodėl pasirinkote gyventi Vilniuje? Ar čia Jums gera, saugu?
Pusantrų metų gyvenau Toronte, man ten buvo labai nuobodu ir šalta. Jei nori kur nors nuskristi, yra keblumų. Iš Vilniaus patogiai nuskrendu į Izraelį, Italiją, į Kubą, kitas vietas. Be to, pajutau, kad esu labai toli nuo šeimos.
Esate sakęs: „Aš nieko sau neleidžiu. Viską, ką uždirbu, investuoju į savo verslą.“ Vadinasi, sąlygos, kad verslininką lydėtų sėkmė, yra prigimtinis talentas, begalinis darbštumas ir asketiškumas?
Taip, esu paskendęs savo versle ir man taip gyventi gera. Dirbu kiekvieną dieną ir man tai patinka. Netgi nejaučiu, kad dirbu. Šauni aplinka, šaunūs žmonės. Manęs netraukia barai, vakarėliai. Vilniuje jaučiuosi saugiai ir patogiai. Netoliese turiu namus, visur, kur reikia, galiu nueiti pėsčias.
Daug laiko praleidžiu ir Izraelyje, ten yra mano antri namai, bet smagu ir kitur pagyventi. Daug gerų dalykų pasisėmiau iš Tel Avivo, daug semiuosi ir iš Vilniaus. Gyvenimas nuostabus.
Kas Jūsų darbe sudėtingiausia?
Visada būti priekyje, pirmam. Rinka – itin judri, visada turi būti lyderis. Nė dienos negalima atsipalaiduoti. Jei tik užsnūsi, tave kas nors aplenks. Reikia daug galvoti, judėti, veikti, dirbti.
Ar kada nors atostogaujate?
Mėnesį pabuvau Tanzanijoje, ten dvi savaites dirbau, o likusį laiką atsikvėpiau nuo darbo. Bet šiaip neatostogauju.
Kas teikia daugiausiai malonumo?
Man smagiausia, kad sukūriau 30 darbo vietų, matau, kaip žmonės, dirbdami su manimi, auga, tvarkosi savo gyvenimus. Mano įmonėje nėra darbuotojų kaitos. Pats perku ir parduodu butus, skatinu ir savo darbuotojus įsigyti nekilnojamojo turto. Viena darbuotoja, paklausiusi mano patarimų, neseniai senamiestyje nusipirko ir susitvarkė butą, yra labai patenkinta. Dėl to mano darbuotojai – labai lojalūs.
Koks svarbiausias Jūsų tikslas, viltis?
Visada dirbu turėdamas tikslų, mano tikslai yra užrašyti, konkretūs. Kai planus įvykdau, pasirašau naujus. Jei važiuoji su navigacija, bet nesi įvedęs galutinio kelio taško, pasimesi. Visada reikia žinoti, kur važiuoji. Visada reikia matyti naują viršūnę, kad būtų ko siekti.
