Kaip šiuolaikinė opera atsidūrė Tavo kūrybiniame lauke ir koks gi tai žanras?
Maždaug 2010 m., ką tik baigusi garso meno bakalauro studijas Londone, domėjausi darbu su tekstu, dainavimu, vizualiaisiais menais. Opera atrodė kaip daug potencialo turintis žanras. Tuo metu daugelis buvusių bendramokslių Lietuvoje eksperimentavo su šiuo žanru „Naujosios operos akcijos“ (NOA), dar žinomos kaip „Operomanija“, kontekste. Jos įkūrėja beje, yra Ana Ablamonova, prodiusavusi ir operą „Geros dienos!“. Buvo smalsu išbandyti save bei galimybę dirbti su Vaiva Grainyte ir Rugile Barzdžiukaite.
Tiek mano asmeniniai, tiek mūsų trijų darbai rodomi teatro, muzikos festivaliuose, įvairiuose meno centruose. Mums svarbu būti tarp kontekstų, o opera tam labai palanki – tai ir muzika, ir teatras, ir poezija, ir vizualusis menas.
Operos „Geros dienos!“ premjera įvyko 2013 m. Kaip per šį laiką keitėsi operos pastatymai ir Tavo požiūris į juos?
Pats rezultatas beveik nesikeitė, tik tiek, kad mes tą operą rodėme labai skirtingose erdvėse. Pirminė idėja buvo rodyti galerijų erdvėse, vadinamajame „baltame kube“. Premjera vyko Šiuolaikinio meno centre. Tuo metu matėme labai aiškią paralelę tarp prekybos centro ir meno. Paradoksalu, kad vėliau sulaukdavome daugiau pakvietimų iš teatrų, kurių ervės dažniausiai juodos. Pavyzdžiui, Niujorke dėl mūsų spektaklio visa salė buvo perdažyta baltai. O daug kur baltas fonas ir aplinka yra kuriami specialiai.
Žvelgiant iš architektūrinės pusės, reikalinga labai ilga scena, apie 17 m, o aplink žiūrovus yra kuriama garso ir šviesų instaliacija, leidžianti jiems patirti kūrinį iš vidaus. Tačiau kuo toliau, tuo labiau tampame lankstesnės, bandome priimti kompromisus, norisi net ir neturint idealių sąlygų įgyvendinti tobulą techninį scenarijų, kad kūrinį galėtų pamatyti kuo daugiau ir įvairesnių žmonių. Tikimės ateityje darbą parodyti ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose. Dabar opera „Geros dienos!“ yra daugiau rodyta Prancūzijoje negu Lietuvoje.
Pati savanoriavai Pažaislio muzikos festivalyje, kuriame šiemet bus rodoma ir opera „Geros dienos!“. Kokia tai buvo patirtis?
Šis festivalis man, dar besimokančiai mokykloje, buvo vienas iš svarbiausių įvykių Kaune. Savanorystė jame buvo galimybė patekti į visus festivalyje vykstančius renginius.
Jau nebekeista, kad dalykai, žavėję vaikystėje ir paauglystėje, tapo mano gyvenimo dalimi – žmonės, vietos, renginiai, kažkuriuo metu atrodę kaip tolimi ir nepasiekiami, šiandien yra tai, kuo ir su kuo gyvenu.
Koks darbas ar veikla Tau šiandien svarbiausi?
Šiandien man labai svarbu atrasti pusiausvyrą. Ir vėl!
Karantinas leido kiek sulėtinti tempą, skirti dėmesio ramiai kasdienybei, minčių laisvei. Dabar vėl viskas grįžta į pirminį pagreitį, atrodo, kad įvykusi pauzė tampa pretekstu daryti dar daugiau ir dar greičiau – tai miniu turėdama mintyje minorinę priegaidę.
Prieš mėnesį naujas mano darbas atsirado „Tai Kwun“ meno centre Honkonge, liepos mėnesį naujas performansas pasirodys Briuselyje, „Kunsten“ festivalio programoje. Operos „Saulė ir Jūra“ gastrolės prasidėjo Kopenhagoje ir jau greitai kelioms savaitėms persikelsim į Romą, kur ši opera bus rodoma „Teatro Argentina“ – nuostabiame barokiniame teatre. Jame prieš kelerius metus rodėme ir operą „Geros dienos!“ (beje, ten būdamos ir sužinojome, kad „Saulė ir Jūra“ atstovaus Lietuvai Venecijos bienalėje). Planuose jau ir gastrolės JAV, grupinės parodos ir performansai Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Vokietijoje.
Kaip vertini savo populiarumą? Visgi sulauki daug pasiūlymų duoti interviu, esi apdovanota ne viena premija, dalyvauji gastrolėse. Ar reikėjo laiko priprasti, ar visa tai iškart tapo artima?
Populiarumas netapo artimas, viduje nesijaučiu svarbesnė ar didesnė, negu buvau prieš visus laimėjimus. Dažnai perdėtas dėmesys kelia tuštumos jausmą, tačiau jaučiu atsakomybę dalintis, noriu būti maloni su turinį kuriančiais žmonėmis. Viskas yra mainai – energijos, idėjų, ir man jie be galo svarbūs. Tik norėčiau, kad tos energijos pakaktų viskam.
