1941 metų liepos pabaigoje jau sunaikinti beveik visi žydų vyrai, gyvenę 25 km. pasienio ruože su Vokietija – tai įvyko pirmosiomis karo dienomis. Pirmiausia Gargžduose, po to Palangoje, Darbėnuose, Kudirkos Naumiestyje, Vilkaviškyje. Po to judėta toliau, į Lietuvos gilumą, naudojant tą pačią techniką – vyrai atskiriami, nuvedami į pamiškę, į senas judėjų kapines, o kartais tiesiog tolėliau nuo paskutinių namų, ir sušaudomi. Moteris ir vaikus tas pats likimas ištiks jau netrukus.
Liepos pabaigoje, prieš 80 metų, Švenčionyse nebėra gydytojo Benjamino Kovarskio, turėjusio net rentgeno aparatą. Benjamimas Kovarskis gimė 1890 m. Švenčionyse, aukso medaliu 1910 m. baigė Švenčionių gimnaziją ir išvyko mokytis į Rusiją – jo tėvas, draudimo agentas, nutarė duoti sūnui aukštąjį išsilavinimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę medicinos tarnybai, o prasidėjus revoliucijai Rusijoje, vedė ir nutarė grįžti į Lietuvą. 1918 m. lapkričio mėnesį Kovarskių šeimoje gimė pirmagimis sūnus, o po devynerių metų šeima susilaukė dukrų dvynukių. B. Kovarskis buvo aukštos kvalifikacijos gydytojas, teikęs pagalbą visiems, kam jos reikėjo mieste ir apskrityje, nepriklausomai nuo tautybės ir tikybos, nepasiturinčius gydydavo nemokamai. Turėjo nuosavą rentgeno aparatą. 1939-1940 m. jos buvo Švenčionių ligoninės direktorius. Prasidėjus II Pasauliniam karui, jis bandė emigruoti kartu su kitais medikais, tačiau būdamas prie pat sienos pastebėjo, jog pamiršo dokumentus, todėl buvo nepraleistas ir priverstas slapta grįžti. Besislapstantis gydytojas buvo išduotas. Vokiečių kariai jį atvežė į Švenčionis ir žiauriai tardė: B. Kovarskis buvo įstumtas į tvenkinį, talžomas, žeminančiai fotografuojamas ir nužudytas.
Prieš 80 metų nutrūksta Matildos Olkinaitės – talentingos tarpukario Lietuvos poetės, gyvenimas. Matilda Olkinaitė gimė 1922 m. birželio 6 d. Panemunėlyje, Rokiškio apskrityje, vaistininko Noacho (Naumano) ir Asnos Olkinų šeimoje. Baigė Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto valstybinę gimnaziją dėstomąja lietuvių kalba. Matilda mokėjo penkias kalbas, tačiau rašė tik lietuviškai. Pirmasis jos eilėraštis pasirodė 1931 m., kai autorei tebuvo 9 m. 1937 m. Rokiškyje atidengiant J. Tumo-Vaižganto paminklą, gimnazijos mokiniai deklamavo Matildos eilėraštį „Vaižganto jaunimas“. 1939 m. rudenį jauna poetė pradėjo studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vėliau studijas tęsė Vilniaus universitete. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Matilda grįžo į gimtąjį Panemunėlį. 1941 m. liepos pradžioje Panemunėlio žydai buvo suimti, Olkinų ir Jofių šeimos buvo atskirtos ir nužudytos atokiame miškelyje prie Šeduikiškio ir Kavoliškio kaimų ribos. Matildai buvo 19 metų.
Prieš 80 metų Kupiškyje sunaikinta arti 2000 žydų, tarp jų ir Nochemas Šmidtas, vadintas „Šviesos ministeriu“ – iš tėvo jis paveldėjo malūną ir įkūrė elektros stotį, tarpukariu Kupiškiui tiekusią elektrą. 1932 m. Nochemas Šmidtas ėmėsi elektrinės modernizavimo darbų: nusipirko tris dyzelinius motorus, senus elektros stulpus pakeitė naujais, pertempė laidus ir pagerino tiekiamos elektros energijos kokybę. N. Šmidtas, vadintas pačiu turtingiausiu Kupiškio verslininku, iki karo turėjusiu milijoną litų, prieš 80 metų buvo nužudytas ant Laisvamanių kapinių.
Prieš 80 metų, liepą, pradedamas getų kūrimas. Liepos 10 d. išleidžiamas įsakas Kauno žydams persikelti į getą, liepos 19 d. pranešama apie Šiaulių geto kūrimą. Į Kauno getą patenka ir nepriklausomybės kovų dalyvis, mokytojas Michaelis Bramsonas, gimęs 1895 m. Seinų apskrityje. 1915 m. jis baigė privačią gimnaziją Vilniuje, buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, tarnavo Sibiro šaulių pulke karininku. M. Bramsonas 1920 m. grižo į Lietuvą, čia mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į atsargos bataliono atsargos kuopą jaunesniuoju karininku. Tarnavo 3-iajame LDK Vytauto pėstininkų pulke, buvo pulko raštvedys. 1921 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis, o 1922 m. vyresniojo leitenanto laipsnis. 1934 m. M. Bramsonas persikėlė į Panevėžį, kur dirbo mokytoju žydų gimnazijoje. Nuo 1933 m. priklausė „Žydų karių, dalyvavusių nepriklausomybės atvadavime, sąjungos“ Panevėžio skyriui. 1938 m. jis išrinktas visos Lietuvos žydų karių sąjungos centro valdybos nariu. 1939 m. M. Bramsonas persikėlė į Kauną, ten mokytojavo. 1941 m. patenka į Kauno žydų getą, vėliau išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą, kur žuvo 1945 m. pradžioje.
