1989-ųjų ruduo, tradicinis Nidos fotografų seminaras – savotiški visos Lietuvos fotomenininkų atlaidai. Sudedamoji jų dalis – naujausių kūrinių peržiūros ir gyvos diskusijos. Kaunietė fotografė S. Michelkevičiūtė ant kėdžių, atremdama į atkaltes, dėlioja vyrų fotoaktus, toje pačioje patalpoje savo nuotraukas į eilę rikiuoja ir kitas fotomenininkas, Evaldas Butkevičius. Įeina fotomenininkas, dabar jau a. a. Virgilijus Šonta, apžiūri S. Michelkevičiūtės nuotraukas ir garsiai ima žerti pagyras: „Pagaliau atsirado vyras, kuris pradėjo fotografuoti vyrų aktus! Šaunuolis Butkevičius, va, čia tai drąsus žmogus!“ Kolegai šnipštelėjus, kad čia Snieguolės nuotraukos, nutyla ir išeina. Kiti seminaro dalyviai (čia reikia patikslinti: visi jie buvo vyrai) pro S. Michelkevičiūtės nuotraukas praeina nesustodami ir neištarę nė žodžio.
„Visiškas ignoravimas buvo pati baisiausia reakcija, – lig šiol nuoskaudą jaučia fotografė. – Apie nufotografuotą kokį daiktelį, lapelį, šakelę, debesėlį ar rūkelį diskusijų būdavo marios, fotografai stoviniuodavo būreliais ir kalbėdavosi, rodos, be pabaigos, o apie mano nuotraukas – nieko, pro vienas duris įėjo ir tuoj pro kitas išėjo.“
Reakcijų visgi būta. Kadangi visi seminaro dalyviai gyveno tuose pačiuose poilsio namuose, ko gero, vakare apie S. Michelkevičiūtės nuotraukas kalbėta ne viename kambaryje. „Kitą dieną pasijutau varstoma žvilgsniais, vertinama, kas aš tokia ir kodėl tai fotografuoju“, – prisimena fotografė, kuri į neoficialias diskusijas, aišku, nebuvo pakviesta.
Su S. Michelkevičiūte kalbamės apie tai, kaip jai pavyko įveikti lietuvių nuostatą, kad nuogi vyrų kūnai yra negražūs, netinkami fotografuoti, ir įtikinti kolegas, kad ir moteris gali fotografuoti vyrus.
Fotografuoti vyrus pradėjote užsibrėžusi „nukelti juos nuo postamento“. Esą, kodėl nuogas moteris galima fotografuoti, jų kūnų atvaizdus naudoti dešros, spygliuotos vielos ar variklio reklamose, o vyrų – ne. Tačiau pareiškimas, kad siekiate atkurti pusiausvyrą tarp nuogų moterų ir vyrų kūnų naudojimo fotografijoje, tais laikais be atsako negalėjo likti...
Mano manymu, vyrų kūnai irgi yra gražūs. Ypač išraiškingas seno vyro kūnas, negailestingai bylojantis apie nugyventą gyvenimą: pragertą, praūžtą, o gal praleistą harmoningai. Todėl kolegų varinėjamas kalbas, kad fotografuoti nuogų vyrų nedera, nes tai laužo kažkokias normas, laikiau stagnacine pozicija, siekiu, kad viskas liktų po senovei.
Užsispyrusi fotografavau toliau. Nuotraukas išryškindavau savo buto koridoriuje, kurį užtemdydavau juodomis užuolaidomis, užleistomis ant kambarių durų. Vonioje pasidėtose trijose vonelėse jas ryškindavau, fiksuodavau ir plaudavau, tada visame bute ant lovų išdėliodavau džiūti. Kitą rytą susisukusias nuotraukas suslėgdavau, susidėdavau į aplanką ir nešdavausi pas kokį pažįstamą, dirbusį didelėje valdiškos įstaigos fotolaboratorijoje. Ten nuotraukas iš naujo mirkydavau vandenyje, plaudavau ir džiovindavau ant būgno.
Paradoksas: pirmo didelio pripažinimo Jūsų nuotraukų ciklas „Moteris apie vyrus“ susilaukė moters – menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės dėka...
Ji pastebėjo mano nuotraukas ir atrinko į metinę 1994-ųjų parodą „Duona ir druska“. Lig tol mudvi nebuvome pažįstamos. Kai atvykusi pas Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovą Aleksandrą Macijauską R. Jurėnaitė žvalgėsi po jo darbus, man buvo pavesta išvirti ir atnešti kavos. Išviriau, nunešiau ir vėl atgal į savo kabinetėlį (aš irgi tuo metu priklausiau sąjungai). Nutaikiusi akimirką, kai menotyrininkė trumpam išėjo į koridorių, pasivadinau pas save ir parodžiau vyrų fotoaktus – po ne vienerius metus užtrukusio ignoravimo buvau ištroškusi bet kokios nuomonės. Ji pažiūrėjo, ištarė tik du žodžius – „Taip, gerai“ – ir išėjo. Baigusi pokalbį su A. Macijausku, grįžo. „Šiais metais aš negaliu paimti tavo nuotraukų, bet kitiems metams tu man jų paruošk“, – pasakė. Iš pradžių nesupratau, ką tai reiškia, nežinojau, kad ji tuomečiame Soroso šiuolaikiniame meno centre kuruoja grandiozines konceptualias parodas, į kurias patekti tuomet visiems buvo prestižas.
Praėjus metams R. Jurėnaitė atsirinko ir išsivežė nuotraukas, o paskui paskambino ir paragino dalyvauti parodos atidaryme. Atsisakinėjau teigdama, kad neturiu galimybių atvykti. „Nesiteisink, atvažiuok“, – nukirto. Ką gi, nuvažiavau, stoviu šalia fotografijos grando, kurio nuotraukos irgi buvo parodoje ir kuris gal juokais, gal rimtai išsitarė, kad pagrindinis metinės parodos apdovanojimas – jau beveik jo kišenėje. Ir staiga paskelbiama, kad premiją laimėjau aš! Kolega iškart atšalo, kalba nutrūko, po kurio laiko priėjęs mestelėjo: „Kadangi moterys sprendė, apdovanojo tave...“ Sutrikusi perklausiau R. Jurėnaitės: „Gal išties?“ „Nieko panašaus, tarptautinės komisijos pirmininkas – vyras, švedas, o jo balso svoris neabejotinas“, – patikino „Duonos ir druskos“ kuratorė.
Po šio apdovanojimo įvyko proveržis – visiems buvo smalsu, kas tie vyrų aktai ir kodėl jie apdovanoti. Kiekviena dailės, fotografijos galerija norėjo juos eksponuoti, o mane matyti parodų atidarymuose. Kelerius metus kelionės po Lietuvą buvo tokios intensyvios, kad, vos baigusi pakuoti nuotraukas vienai galerijai, sulaukdavau skambučio iš kitos. Tai man išties daug reiškė: žmonės pagaliau ėjo žiūrėti mano kūrybos ir apie ją kalbėjo!
Labiausiai įstrigo menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio kalba atidarant parodą Šiaulių fotografijos muziejuje. Tiek emocinio susižavėjimo, įsijautimo, filosofinių paralelių! Kai mano fotografuotus vyrų aktus pamatė lenkų, vokiečių fotografai, labai stebėjosi, kad jie surežisuoti, su socialine potekste, o ne daryti psichiatrinėje ligoninėje. Nesupratau, kodėl tai stebina. Pasirodo, Rytų bloko šalyse psichiniai ligoniai buvo patogūs modeliai: vaikšto apsinuoginę nieko nesuprasdami, esą tik trauk fotoaparatą ir fotografuok. O man net į galvą nešautų fotografuoti nieko nesuvokiančius žmones...
Man aktų fotografavimas – dviejų žmonių žaidimas. Modelis juda, aš stebiu apšvietimą (kadangi fotografuoju be blykstės, reikia, kad būtų pakankamai natūralios šviesos), kitus techninius dalykus, prisitaikau prie pozuotojo judesių. Iš įtampos nejaučiu nei šalčio (esu fotografavusi ir apleistoje ligoninėje, ir nešildomoje parodų salėje, ir miške, ir šiltnamyje), nei laiko. Jei įjungiu muziką, įtampa kiek atsileidžia, dar geriau einasi. Beje, kadangi fotografuoju beveik prietemoje, matau tik modelio figūros kontūrus. Nuogą kūną pamatau tik išryškinusi fotojuostelę.
Pakalbėkime apie modelius. Kas Jums pozuoja? Žinau, kad pirmam vyro aktui pozavo Jūsų vyras vestuvių naktį.
Taip. Su būsimu vyru ilgai draugavome, aš jį vis fotografuodavau, jau buvo pripratęs prie objektyvo. Nors vestuvių naktis, fotoaparatas – šalia, galvoju, reikia įamžinti svarbią datą. Minimalioje šviesoje (juk naktis) ir nufotografavau nuogą sėdintį ant lovos. Paskui jau modeliai mane rinkosi, ne aš juos. Nė vieno nesu prašiusi pozuoti, nė vienam už pozavimą nesu mokėjusi, visi pasisiūlė patys: rusai, žydas, vokietis, bet daugiausiai lietuvių, nuo 28-erių iki 73-ejų metų.
Vienas buvo klierikas, norėjęs suprasti, kas yra nuogas kūnas. Kitas prisipažino norįs, kad jo atvaizdai kabėtų parodose. Trečias susirado mane susilažinęs su draugais, kad išdrįs atvažiuoti iš Vilniaus į Kauną ir nusirengti prieš fotografuojančią moterį.
Nors pozavimo motyvai buvo skirtingi ir gana buitiški, su visais vyrais radome bendrą kalbą. Jie padėjo man įgyvendinti kūrybinę idėją – pakluso prašymui judėti nuogiems: klupti, stoti, šokti, laipioti, griūti ar įsisukti į grubios medžiagos draperijas. O aš paklusau jų prašymui jiems patiems padaryti nuotraukų, kurios jiems atrodė gražios.
Esu turėjusi tik vieną profesionalų pozuotoją. Kai režisierė Janina Lapinskaitė apie mane kūrė dokumentinį filmą „Aktas“, surado Vilniaus dailės akademijos studentams pozuojantį vyrą. Šiaip mano nuotraukose vyrų veidų nesimato, o kine be to jau neišsisuksi, todėl reikėjo tokio, kuris išdrįstų filmuotis nuogas. Man tik buvo sunku jį vaikyti, žmogus – vyresnio amžiaus, be to, įpratęs dailininkams pozuoti sustingęs tam tikra poza. Teko prisitaikyti prie judesių lėtumo, tai irgi buvo įdomu.
Beje, režisierė liepė tik vaizduoti, kad fotografuoju, pyškinti be fotojuostelės, nes pinigų filmo biudžete tam nesą. Bet aš vis vien įsidėjau juostelę: man taip buvo paprasčiau nekreipti dėmesio į kamerą. Įsijaučiau ir beveik pamiršau, kad esu filmuojama, tik stengiausi operatoriui Algimantui Mikutėnui neužstoti vaizdo. Rezultatas: „Skalvijos“ kino teatro, kuriame įvyko „Akto“ premjera, fojė surengiau filmavimo metu gimusių nuotraukų parodą.
2003-iaisiais surengusi savo kūrybos parodą didžiausioje prestižinėje Kauno ekspozicijų erdvėje – Paveikslų galerijoje nutilote iki pernai, kai „Prospekto“ galerijoje Vilniuje buvo surengta fotografuotų vyrų aktų paroda ir pasirodė Lietuvos fotomenininkų sąjungos išleistas fotografijos albumas „Moteris apie vyrus“. Kas vyko tarp šių parodų?
Netekau darbo, išsikrausčiau gyventi į kolektyvinį sodą pakaunėje. Pasikeitus kasdienybės ritmui, beveik neliko laiko ir sąlygų toliau tęsti vyrų aktų ciklą. Po žemės darbų norisi atsipalaiduoti – paskaityti knygą, imtis tapymo ar šiaudinių sodų rišimo, o ne fotografuoti. Prisipažįstu: užmečiau fotografiją, gal įtakos turėjo ir nelabai gražus bei teisėtas mano atleidimas iš darbo Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriuje. Tačiau sukaupti didžiuliai archyvai laukia ir fotoaparatai tebėra, gal kada ir pratęsiu vyrų aktų ciklą... Kol kas fotografuoju tik gamtos motyvus.
Reziumuokime kūryboje išsikeltus tikslus: norėjote nukelti vyrus nuo postamento, sulyginti su moterimis, ar pavyko?
Iš dalies. Vyrus nukėliau, parodžiau, kad jie gali būti ne tik stiprūs, bet ir randuoti, raukšlėti, išbandę visokį gyvenimą, liūdni, nelaimingi. Bet moterų kūnai reklamoje lig šiol eksploatuojami, o vyrų – ne.
Apie gyvenimišką patirtį: kadaise esate sakiusi, kad vyrus, kaip vaikus, reikia labai mylėti ir labai daug iš jų reikalauti. Ir atleisti kuo mažiau, nes kuo moteris atlaidesnė, tuo vyras daugiau ja naudojasi. Ar su laiku pasikeitė šis Jūsų požiūris į vyrus?
Tapau ramesnė ir ne tokia aštri. Anksčiau man buvo pikta dėl vyrų valdomo pasaulio, norėjosi siekti teisybės, kerštauti, o dabar atsiradę daugiau atlaidžios meilės ir supratimo, kad abi lytys yra vienodos. Ir vyrai, ir moterys vienodai jaučia skausmą, vienodai nori verkti ir vienodai nori būti suprasti.
Kūryba ir įvertinimas
1994 m. S. Michelkevičiūtė pelnė Soroso šiuolaikinio meno centro parodos „Duona ir druska“ Didįjį prizą.
1998 m. buvo priimta į Tarptautinę meninės fotografijos federaciją (FIAP) – tarptautinę organizaciją, pasaulyje populiarinančią meninę fotografiją.
1999 m. suteiktas FIAP fotografės menininkės (AFIAP) garbės vardas.
Surengė apie 50 personalinių parodų ir dalyvavo beveik 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Nuotraukos yra pelniusios daugiau kaip 16 įvairių apdovanojimų.
Ciklo „Moteris apie vyrus“ fotografijų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, MO muziejus, Nacionalinė Paryžiaus biblioteka.
Iš recenzijų
„Tuomet moters kūnas dažniausiai būdavo erotizuojamas, o Snieguolės darbuose vyrauja kūno studija, judesys, detalė, nuotraukose nepamatysime veikėjų veidų, pati kadro kompozicija abstrahuoja kūną, nepaisoma kitų tuometinių fotografavimo taisyklių.“ (Vaida Samulionytė)
„Kai Soroso šiuolaikinio meno centro parodoje „Duona ir druska“ Alfonsas Budvytis ir Snieguolė Michelkevičiūtė gavo pagrindinius apdovanojimus, tapo aišku, kad naujosios fotografijos bangos nebegalima ignoruoti.“ (Agnė Narušytė)
„Ji yra menininkė, kuriai pakako vieno suteikto šanso.“ (Raminta Jurėnaitė)
„S. Michelkevičiūtė jokiu būdu nesiekia kvestionuoti vyriškumo. Atsirinkdama ir išdidindama atskirus fragmentus, būdingiausias detales, judesius ir gestus, ji tiesiog formuoja kitokį vyro paveikslą. Jame vyras, kaip ir moteris, – įvairus. Tiek pat stiprus, kiek ir silpnas, toks pat švelnus, kiek ir grubus, tuo pat metu jautrus ir abejingas, bet visada gražus.“ (Adamas Mazuras)
