Martynas ne tik rūpinasi, kaip apsaugoti Lietuvos ūkininkų laukus, bet ir nešiojasi 200 metų kolektyvinę patirtį, sukauptą per 100 tūkst. ūkininkų vienijančio tarptautinio Vokietijos pasėlių savidraudos fondo „Vereinigte Hagel“, kurio filialui „VH Lietuva“ pašnekovas vadovauja.
Gyvenate Kuršėnuose, dirbate Kaune, kitur Lietuvoje ir Latvijoje, bet sakote visuomet prisimenantis, kad esate kaimo vaikis. Kodėl kaimas jums svarbus? Pasidalinkite keliais vaikystės prisiminimais.
Gimiau kaime, netoli Kuršėnų. Gyvendavau šalia esančiame parke – išeidavau ten ir man nei valgyti, nei gerti nereikėdavo. Tėvai vertėsi ūkiškai, turėjo daug daržų, gyvulių, tad vasarą nebūdavo didelio poilsio: reikėdavo šieną krauti, daržus ravėti, gyvulius prižiūrėti. Augdamas vis laukdavau pasivažinėjimų kombainais, kai kuldavo javus. Po visų darbų dar sėsdavau ant dviračio ir lėkdavau krepšinio ar futbolo žaisti. Grįždavau naktį, mama palikdavo ant stalo stiklainį pieno, uogienės ir batono. Manau, tokios vasaros būdavo visų, kas gyveno ar leisdavo laiką kaime. Dabar jau gaila, kad kaimuose nebematau tiek gyvulių. Džiaugiuosi, kad mano vaikai dar spėjo pažinti gyvulius ir žino, kad pieną gauname ne iš prekybos centro.
Gyvenimas kaime paliko didžiulį pėdsaką. Mačiau sunkų tėvų darbą ir tai skatino investuoti į save, daug dirbti, nebijoti fizinio ir protinio darbo, pastebėti ir įvertinti aplinkinių žmonių darbą, eiti į priekį, matyti, kad būna visko. Su sese ir tėvais iki šiol esame tvirtas kumštis, besąlygiškai vienas kitą palaikome. Neįsivaizduojame buvimo kartu be siejančios veiklos. Dykaduoniavimas mane verčia iš koto.
Tarp kaimo ir žemės ūkio galima dėti lygybės ženklą. Žinau, kad į žemės ūkį žmonės investuoja beprotiškai daug energijos ir ne visada rezultatas būna teigiamas, nes žemdirbiai negali uždaryti durų, jų turtas – po atviru dangumi. Jie gali sudėti viską – rudenį išbarstyti pinigus, o pavasarį ir vasarą dėl gamtos išdaigų jų nesurinkti. Tai – psichologiškai sunkus niuansas.
Kokią žinią apie kaimą norite perduoti savo dukroms?
Kad kaimas nėra atskirtis, o tam tikras gyvenimo būdas su savomis galimybėmis ir tradicijomis. Rodau žmonių darbą – važiuojame per laukus ir vaikams viską pasakoju: iš kur duona, pienas atsiranda, kokie yra augalai, kaip jie keičiasi. Kalbu ir apie ekonominius dalykus: kiek kainuoja ką nors užauginti, kuo skiriasi apsaugotas laukas nuo neapsaugoto.
Nereikia bėgti iš kaimo. Matome naujosios ūkininkų kartos verslo viziją, kai į kaimiškas vietoves atsikelia žmonių, dažnai visai nesusijusių su žemės ūkiu, tačiau norinčių sukurti kažką naujo. Jie nebėga iš miesto, bet pasirenka taip, kad mieste būtų darbinė veikla, o kaime – saviraiška. Jiems patinka gyventi sveikai ir turėti erdvės. Nebėra ankstesnio suvokimo: viskas, kas ne miestas, tai kaimas. Dabar kaimas, kaimiška vietovė yra galimybių vieta, kur gali save išreikšti visai kitokiais būdais.
Turizmu, sveikatingumu, edukacijomis, gastronomija rūpinasi žmonės, kurių gal dauguma grįžta iš užsienio, turi įvairių patirčių ir kaimą mato visai kitaip. Jie pasitelkia rinkodarą, sutrumpinančią maisto tiekimo grandinę: daržovės ant virtuvės stalo pristatomos tiesiai iš kaimo. Iš tokios idėjos jie uždirba net 40–50 procentų daugiau. Įsivaizduokite, koks tai stiprus kontaktas ir gera grąža – tiek tiekėjams iš kaimo, tiek pirkėjams iš miesto. O specializuoti ūkiai, kur maisto tiekimo grandinė ilga, gauna iki 10 proc. grąžą.
Be to, juk miesto žmonės, kurie gyvena kaime, ir atgaivino ūkininkų turgelių idėją. Amerika, Naujoji Zelandija, Australija, Kanada šiuos dalykus išnaikino, ten viskas paremta prekybos centrais, o pas mus ūkininkų turgeliai vėl populiarėja. Dabar pasakymas „einu į turgų apsipirkti“ yra tam tikras lygis, aukštesnė vertė. Miesto ir kaimo sąvokos, galima sakyti, plokštėja.
Kodėl kaimo įvaizdį formuoja miestiečiai?
Kas yra miestas Lietuvoje? Dažniausiai tai suvažiavę kaimiškų vietovių gyventojai. Grynų miestiečių – labai mažai. Juk daugumos proseneliai, seneliai ar tėvai vis dar gyvena kaime. Tie suvažiavusieji gal turi neigiamų su kaimu susijusių patirčių ir mano, kad jame gyventi lieka tik nenusisekusio likimo žmonės. Tai – visiška netiesa! Galėčiau važiuoti per kaimus ir pasakoti apie kiekvieno jų žmones, kiek gero jie yra padarę.
Emigracija yra dviejų krypčių – į didžiuosius miestus arba į užsienį. Manau, reikia pasiraitoti rankoves ir daugiau kurti kaime. Yra kaimiškų vietovių verslų ir partnerysčių skatinimo programų, nes suprantame, kad visi negali gyventi mieste.
Maistas būtinas, todėl svarbu, kad viską galime užsiauginti patys. Kaimo žmonės apskritai turi kilnų tikslą – aprūpinti mus maistu, o miestas turėtų aprūpinti kaimą finansiniais resursais ir kurti naujus lūkesčius, kurie įkvėptų naujiems darbams.
Turite viziją, kaip į kaimą pritraukti daugiau jaunų specialistų?
Kaime reikia įvairių specialistų: ir verslių, kuriančių darbo vietas, ir ateinančių dirbti į puikias žemės ūkio įmones, kuriose trūksta žmonių. Kaime nebėra tokios profesijos kaip traktorininkas. Jie yra operatoriai, valdantys žemės ūkio techniką, kurioje daugiau mygtukų negu lėktuve. Todėl kaime svarbių profesijų nedera nuvertinti.
Savivaldybės skatina specialistus kurtis kaimuose: skiria būstą, papildomų išmokų. Tik reikia pakeisti požiūrį. Ne visi nauji verslai pasiseks, bus ir bankrotų, bet ateis idėjų turinčių žmonių, pasiryžusių jas realizuoti.
Naujakuriai kaimuose negali nusipirkti daug žemės, todėl geba sukurti visai kitokią pridėtinę vertę iš hektaro. Pavyzdžiui, galite į namus užsisakyti šparagų iš žmogaus, kuris juos augina 50 arų sklype ir sukuria apie 10 tūkst. eurų pridėtinę vertę. O mes įpratę sėti javus ir rapsus, kurių pridėtinė vertė – mažesnė... Šiaulių rajone turime puikų braškininką, kuris sako: nereikia daug, turėk 2 hektarus, augink braškes, nuvažiuok į turgų, pardavinėdamas jas bendrauk su žmonėmis ir pamatysi, kokį turėsi pasisekimą. Ta sėkmė priklausys tiek tau, tiek tavo pirkėjui.
Kodėl specialistų kaime vis tik trūksta?
Suformuotas požiūris, kad nėra galimybės įsikurti, žemės ūkio profesijos nėra populiarios. Aišku, reikalingos pradinės investicijos, bet dėl to ir skiriama parama. Kita priežastis: yra per mažai influencerių, kurie reabilituotų kaimo vaizdą. Per mažai girdime su kaimu susijusių sėkmės istorijų.
Įsivaizduokite, atvažiuojate pas šilauogių augintojus, jie jums duoda krepšelį – imk, prisiskink. Puikiai praleidžiate dieną gryname ore, parsinešate pilną krepšelį. Tada girdite: „Jūs patys prisiskynėte, 2 eurai už kilogramą.“ Tokių istorijų niekas neviešina. Vietoje jų matome tokius pavyzdžius: aš geriau saulėje pagulėsiu, paskui nueisiu į parduotuvę ir nusipirksiu šilauogių iš Pietų Amerikos, nors pusė uogų bus prastos kokybės.
Žemė duoda mums produktų, kad galėtume išgyventi. Lietuvos žemė dosni. Mūsų prigimtis vis tiek žemdirbiška – prie sodo ar senelių žemės visi esame prisilietę. Grįžę iš kaimo turbūt visi jaučiame tą tikrą, gerą nuovargį.
Kaip vieną iš kaimo stiprybių minite bendruomenių kūrimąsi?
Bendruomenės kaimo vietovėje kuriasi daug lengviau nei mieste, nes visi vieni kitus pažįsta. Atsiranda bendrų veiklų, interesų: kaip vaikai keliaus į mokyklą, ar mūsų pakelės nušienautos... Paprasti buitiniai klausimai suburia tam tikrą aktyvą, o šis telkia ir kitus gyventojus. Prasideda bendros šventės, bendri vakarai, iš to atsiranda žaidimo aikštelių, sporto aikštynų poreikiai. Mažoje bendruomenėje tokie dalykai kaipmat išauga iki konkrečių veiksmų. Yra bendruomenių rėmimo programų. Kaimiškose bendruomenėse turime daugiau lyderių nei miestuose, kur lyderystę užgožia pati aplinka.
Saugios kaimynystės programos geriau veikia kaimiškose vietovėse, negu mieste. Mieste tai – lentos ant namų sienų, o kaime tai ir tam tikras įpareigojimas.
Kasdien bendraujate su ūkininkais. Kaip nupieštumėte jų portretus, skirtingų kartų ūkininkus?
Vyresnė karta pasižymi dešimtmečiais skaičiuojama patirtimi. Jaunieji ūkininkai – be galo imlūs, išsilavinę, baigę žemės ūkio mokslus, inovatoriai, labai mėgsta eksperimentuoti, ieškoti, drąsiai taiko naujausias technologijas. Jaunų žmonių žemės ūkyje – iki 15 proc., vyrauja 60 metų ir vyresni. Tad kyla klausimų, kas tęs tradicijas, ar nekeliausime ūkių stambėjimo keliu, ar išliks šeimos ūkiai.
Koks čia darbštumo vaidmuo? Gal jauni žmonės mažiau nori dirbti?
Jauni žmonės ieško technologijų, padidinančių našumą, kad darbas būtų greitesnis, kainuotų mažiau resursų. Žemės ūkyje ne tiek svarbu darbštumas, kiek imlumas ir noras veikti. Be to, svarbu išmanyti šią sritį, nes bet kuris augalas yra gyvas organizmas, jį reikia pažinti, rūpintis juo, kad šis paskui tau atsidėkotų geru derliumi.
Jauni žmonės supranta, kad žemės ūkis – sudėtingas verslas, reikalaujantis įvairių kompetencijų: ūkininkas yra ir buhalteris, ir inovacijų kūrėjas, ir sprendimų priėmėjas, ir vadovas. Gal kai ką ir atbaido tai, kad reikia tiek daug gebėjimų, todėl dalis pasirenka paprastesnes ir greitesnių rezultatų duodančias veiklas.
Kiekvienas verslas susijęs su rizika. Ne visi linkę rizikuoti. Tikrai nesakyčiau, kad jauni žmonės ne tiek daug dirba, tiesiog jų kompetencijos kitaip išreikštos.
Tarp žemės ūkio ir kaimo dedate lygybės ženklą. O kaip juos matote bendrame šalies paveiksle?
Lietuvos ūkininkai priklauso nuo bendros rinkos, kurioje parduodami grūdai. Pernai derliaus buvo mažiau, bet pasaulinė rinkos kaina – gera, todėl Lietuvos žemės ūkio sektorius buvo vienas iš ekonomikos garvežių, sudarė virš 25 proc. eksporto – padėjo valstybei surinkti mokesčių, o ūkininkai ir kiti sektoriaus atstovai tuo džiaugiasi, didžiuojasi prisidėję.
Prisimename 2009 metus, pasaulinę finansų krizę. Kas traukė iš padėties? Žemės ūkis. Todėl jis yra reikšmingas verslo flagmanas Lietuvoje – turime gilias tradicijas, šią sritį išmanome ir esame išplėtoję. Svarbiausia žemdirbiams netrukdyti, nekaitalioti sąlygų. Taip, Lietuvoje nejaučiame nepritekliaus, parduotuvių lentynos lūžta nuo maisto produktų, bet pasaulyje virš 50 valstybių kiekvienais metais badauja, todėl žemdirbio profesija yra labai svarbi.
Užauginti grūdai yra Lietuvos „nafta“, tad keiskime juos į kitus išteklius – į atsinaujinančius resursus, inovacijas, technologijas, į gražesnį ir pilnesnį pasaulį. Pasitikėkime žemės ūkiu. Nenuvertinkime ūkininko profesijos, nepašiepkime ūkininkų, esą jie važinėja džipais. Ūkininkams tai darbo priemonė, nes įvažiavęs į lauką mažu automobiliu iš jo neišvažiuosi, o reikia ir darbuotojus nuvežti, laukus stebėti, ir juose greitus sprendimus priimti. Juk į laukus veda ne asfaltuoti, o žvyruoti kaimo keliai, kur elektriniu paspirtuku nenuvyksi.
Turbūt daug kas pažįsta žemdirbiškų profesijų žmonių – rekomenduoju nuvažiuoti su jais į laukus, praleisti dieną kartu. Smagu važiuoti į laukus, kai šviečia saulė. Tačiau kai važiuoji į juos lyjant, sningant, kai tavo augalai žūsta, kai darai įvairius eksperimentus lauke, tai yra tikros gyvenimo spalvos.
Taigi žemdirbiai turi ilgalaikę viziją, nėra tik šios dienos vartotojai...
Tvarumo ir darnumo strategijas, apie kurias kalba pasaulis, žemdirbiai įgyvendina ne žodžiais, o darbais. Bet kuris žemdirbys trumpąjį laikotarpį įsivaizduoja bent 5 metus į priekį, kas jo lauke bus daroma, kokia bus sėjomaina. Nuolat girdžiu iš žemdirbių: „Mes esame atsakingi, kokia bus žemė man išėjus, kas mano ūkį perims, noriu savo anūkams turėti ką perduoti, tai yra mano senelio žemė“, ir panašiai.
Ilgalaikė strategija žemės ūkyje – būtina, nes pasaulyje žmonių kiekis milžiniškais tempais didėja, o žemės plotai mažėja. Kuo savo žemės ūkio sektorių labiau apribojame, tuo aktyviau neatsakingose pasaulio valstybėse kertami miškai, kad būtų auginamos palmės ir gaminamas jų aliejus, esą taip įrodysime „atsakingą“ vartojimą.
Lietuvos žemdirbiai tikrai elgiasi atsakingai, jie nori išsaugoti dirvožemį, kad būtume aprūpinti lietuvišku maistu. Nesutikau nė vieno ūkininko, kuris norėtų kažką daryti blogai. Jie nemėto pinigų ir nemąsto: „Ai, jeigu patręšiu per daug azoto, tai išplaus į upes, nieko baisaus.“ Žemdirbiai nuolat važiuoja į seminarus, mokosi, kaip tausojančiai elgtis su žeme, veikti nekenkiant gamtai.
Papasakokite apie ūkininkes moteris – koks jų indėlis?
Yra inovatyvių ir tikrai garsių ūkininkių. Moterys – žymiai stropesnės, atsakingesnės, reiklios, geriau pastebi detales. O juk visas vaizdas ir susideda iš detalių.
Lietuva turi daug iškilių žemės ūkio mokslininkių, lyderių – daug kas tai pažymi. Manau, tai geras balansas. Daug ūkių yra šeimos ūkiai, kuriuose žmona ir vyras – vienodai svarbūs ir įsitraukę. Žmona dažniau atsakinga už finansinę, vyras – už gamybinę pusę. Sprendimus jie priima kartu.
Kokią matote ekologinių ūkių ateitį?
Lietuvoje numatyta ekologinių ūkių skaičių padidinti bent iki 50 procentų. Tampame kokybiškesnio maisto vartotojais ir ekologija užpildo svarbią nišą. Juk galima nusipirkti modifikuoto maisto, bet žmonėms vis svarbesnis tampa ekologinis aspektas. Manau, ateityje valgysime vis daugiau ekologiško, skanaus, lietuviško maisto. Tačiau reikia nepamiršti, jog, norint užauginti ekologiškus produktus, reikia ir daugiau resursų. Taigi balanso paieška yra svarbi tema.
Lietuvoje atsiras ir įvairesnių augalų, galėsime gaminti daugiau rūšių produkcijos. Šiltesnės vasaros leidžia auginti vaisius ir daržoves lauke. Klimato kaita po truputį viską stumia: pietų šalis verčia atsinaujinti, o mus – perimti jų gerąją patirtį. Kas dabar auginama Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, po kurio laiko pasieks ir mus. Įvairių rūšių vaismedžiams auginti mums trūkdavo saulės ir ilgesnio vegetacijos periodo, o dabar jis kinta. Kas galėjo pagalvoti: lauke augs abrikosai ir kiti egzotiniai augalai! Dabar Lietuvoje tai jau vyksta.
Paminėjote modifikuotus maisto produktus. Ką apie juos manote?
Mano požiūris nėra teigiamas. Mes galime užauginti sveiką maistą, kuris turėtų savo skonį, kvapą, būtų natūralus. Turime šias galimybes saugoti, nes viską šiandien galima greitai pakeisti – užauginti „vandenį“ ir sakyti, kad tai – mėsa. Noriu valgyti sveiką, saugų, Lietuvoje užaugintą maistą, kurio tiekėjais galėčiau tikėti ir pasitikėti.
Jūsų vadovaujamas pasėlių savidraudos fondas leidžia apdrausti pasėlius nuo meteorologinių reiškinių. Darbe tiesiogiai susiduriate su gamtos kataklizmais. Šnekant vaikų kalba, kokių supergalių norėtumėte turėti?
Vis keliu sau tikslą – padaryti žemės ūkio verslą nuspėjamą, suvaldyti meteorologinius reiškinius. Žinau, kad šis tikslas – didesnis negu aš pats, bet tam ir yra tikslai. Dažnai girdžiu ūkininkus sakant: „Padariau viską, dabar jau viskas priklauso nuo gamtos.“ Tai skatina mane ieškoti sprendimų.
Mano supergalios būtų turėti didžiulį skėtį: kai reikia saulės – jį suskleisčiau, kai per daug kritulių – išskleisčiau. Visi mano siekiai susiję su tuo, kaip geriau valdyti žemės ūkio sektoriaus rizikos veiksnius ir suteikti ūkininkams tinkamus valdymo instrumentus.
Kurti rizikos valdymo instrumentus – skamba kūrybiškai...
Visi matome, kas darosi su gamta, todėl žemės ūkis negali būti kampe stovinčio vaiko vietoje, apie jį vis garsiau turime diskutuoti ir daryti sprendimus jau dabar. Pasėlių savidraudos fondas dirba daugelyje Europos Sąjungos šalių, gauname informaciją apie tai, kas vyksta pasaulyje. Tai įpareigoja ieškoti sprendimų.
Girdžiu žmones kalbant: „Ak, kad gyventume kaip Vokietijoje.“ Kodėl tada nedarome taip, kaip daro vokiečiai? Jie jau 200 metų draudžia pasėlius, o mes tuo abejojame. Kodėl augalininkystės ūkiai draudžia techniką, padargus, bet nedraudžia didžiausio savo turto – pasėlių? Manoma, kad pasėti augalai yra mažiausiausios vertės, bet yra atvirkščiai – jie didžiausias turtas, nes juos pardavęs susimokėsi už techniką ir padargus, nuo to priklauso tavo šeimos ir darbuotojų gerovė.
Taigi kūrybos čia mažai: matau skaičius, besikeičiantį klimatą ir ieškau būdų, kaip apsaugoti laukus.
Pastebėjote, kad dar niekada nebuvo tokių aukštų maisto kainų...
Pasaulyje daugėja meteorologinių reiškinių, mažėja dirbamos žemės plotų, dėl įvairių priežasčių pernykštis derlius buvo mažesnis ir per šešis mėnesius stipriai išaugo maisto kainos. Turime telktis ir pergalvoti: ar teisingai auginame tuos augalus, tas veisles, kurios nuolat nukenčia? Pavyzdžiui, šį pavasarį Prancūzijos vynuogynai nušalo, o nuostolių dėl pavasarinių šalnų patyrusiems augintojams išmokėta 2 mlrd. eurų. Rizikos valdymo instrumentai būtini, tada žemdirbių pajamos nekis, o tai leis nedidinti maisto kainų.
Ne kartą minėjote, jog didžiuojatės Lietuvos ūkininkais. Kuo jie išsiskiria pasaulyje?
Daug užsienio įmonių naujus žemės ūkio produktus kuria ir išbando Lietuvoje, nes čia – kvalifikuoti žemės ūkio specialistai, kompetentingi mokslininkai, nėra kalbos barjerų. Kai atvyksta kolegų iš užsienio, žemdirbiai dažnai sulaukia pagyrimų – kaip jūs taip greit sugebėjote viską modernizuoti? Lietuvos žemės ūkyje taikoma 90 proc. visų pasaulinių inovacijų. Dažnai esame ir tų inovacijų bandytojai, „lakūnai“. Žemės ūkis Lietuvoje buvo, yra ir bus. Tradicijas reikia kurti ilgai, o pamatinių dalykų žmonės nepamirš.
Turite platų akiratį – kokie dabar aktualiausi žemės ūkio klausimai pasaulinėje darbotvarkėje?
Visiems rūpi klimato kaita, Europoje – žaliasis kursas. Jei Pietų Amerikoje kerta miškus ir mes tą produkciją vartojame, kaip tai koreliuoja su mūsų propaguojamu žaliuoju kursu? Turime jausti atsakomybę. Negalime galvoti, jog vartojame dabar, o po mūsų nors ir tvanas, nes Žemė kenčia. Kaip jaučiamės, kai mums 1,5 laipsnio pakyla temperatūra? Blogai. Taip jaučiasi ir Žemė. Reikia apsvarstyti veiksmus, kad žmonės, norėdami išgyventi, neblogintų pačios ekosistemos.
Tai globalios temos, kurias dažniausiai užgožia kasdieniai rūpesčiai. Tačiau svarbu žvelgti plačiau. Man tikrai rūpi, kaip gyvens mano anūkai.
Žaliasis kursas yra lūkestis bei signalas žmonėms sustoti ir pamąstyti apie viską – nuo mitybos raciono iki kelionės į darbą, kiek ir ko mums reikia bei ką paliksime ateities kartoms.
Jūsų iniciatyva Kuršių Nerijoje Lietuvos „Lions“ klubai organizuoja jau tradicinėmis tapusias talkas. Kodėl jums tai rūpi?
Man, kaip ir kiekvienam lietuviui, tas kraštas patinka. Esame įtraukę jį į UNESCO paveldo sąrašą, norime juo didžiuotis, todėl kiekvienas turime pagal galimybes juo rūpintis. Kaip ir kiekviename krašte, taip ir Kuršių Nerijoje yra problemų. Aplinkosauga yra viena iš 4 strateginių „Lions“ pagalbos sričių, o kai buvau Lietuvos „Lions“ gubernijos valdyboje, kilo idėja sutelkti narius ir jų šeimas, kad aplankydami patį gražiausią kraštą jam ir padėtume. Klubų nariai į šią talką pažvelgė kaip į didelę šventę, nes žmonės nori rūpintis gamta, ir tai jau tapo tradicija.
Pirmas mūsų darbas buvo sutvarkyti Gintaro įlankos aplinką Juodkrantėje. Dabar važiuojame pro tą vietą su šeima ir rodome vaikams: čia tėtis su mama savo rankomis rovė medžius, tempė šakas tam, kad jūs matytumėte tokį gražų vaizdą. Tikiu, kad tos vertybės aktualios bus ir vaikams.
Koks būtų jūsų kaimiškos laimės vaizdinys?
Ryte atsikeliu, išeinu į lauką, nusiskinu obuolį, suvalgau, nusiskinu braškę, serbentų nuo krūmo, grįžtu šlapiomis kojomis, kimbu į dienos darbus. Vakare atsisėdu po medžiu, stebiu bėgiojančius vaikus, klausausi paukščių, matau besikeičiančius augalus, sodą ir aplink esančią gamtą. Tai ir yra mano kaimiška laimė. O kiekvienas pasirenka tai, ko nori. Abi obuolio pusės – vienodai svarbios. Kaimas ir miestas yra vienis, dermė.
