Šiemet per „Auksinių gaublių“ apdovanojimų ceremoniją, dėl COVID-19 pandemijos vykusią virtualiai, Alas Pacino buvo pričiuptas užmigęs, tačiau tai tikrai nereiškia, kad aktoriaus karjera eina į pabaigą. Ilgus metus Holivudo legenda laikomas A. Pacino ant laurų neužmiega niekada. Ir nors pastaruoju metu daugiausia buvo matomas teatro scenoje, aktorius suvaidino ir tokių garsių režisierių, kaip Quentinas Tarantinas ir Martinas Scorsesė, kino filmuose (atitinkamai „Vieną kartą Holivude“ ir „Airis“). Šiuo metu Alas Pacino filmuojasi naujausiame Ridley Scotto filme „Gucci namai“, o jame vaidina ir Lady Gaga bei Adamas Driveris.
Per penkiasdešimt karjeros metų Alas Pacino vaidino mafijos narius, narkotikų baronus, policijos tyrėjus, CŽV ir FTB agentus. Tai įrodo, kad jo įkūnijamiems herojams būdingas ne tik nepažabojamas temperamentas, bet ir nepaprasta charizma. Be abejo, taip yra tik dėl A. Pacino asmenybės – jis tiesiog gimęs būti aktoriumi. Dar vaikystėje Alas Pacino buvo įsimintinas ir nepalikdavo abejingų – ne dėl mažo ūgio, o dėl gyvybingumo, guvaus būdo ir gebėjimo atkartoti įvairių personažų mimikas bei elgesį. Būtent dėl to vaikystėje jam ir prilipo pravardė Aktorius.
Ar žinojote, kad iš tiesų Alo – tai Alfredas? Esame įpratę girdėti sutrumpintą aktoriaus vardą, o Alfredu, kaip jį pavadino tėvai, imigrantai iš Italijos, jo niekuomet niekas ir nevadino. Kilęs iš religingos šeimos Alas Pacino vis dėlto nepasižymėjo nei pamaldumu, nei švelniu charakteriu. Būdamas jaunuoliu nuolat įsiveldavo į muštynes, o kartą jį netgi pašalino iš mokyklos už prastus pasiekimus. Kažin, kur dabar būtų šis garsus vyras, jei ne jo talentas vaidinti. Laimei, Alas Pacino visą savo energiją ir aistrą nukreipė į darbą kino industrijoje ir taip pelnė pripažinimą bei šlovę. Tačiau, nepaisant garsių vaidmenų ir sėkmės didžiuosiuose ekranuose, tikroji šio aktoriaus meilė yra teatro scena.
Savo karjerą A. Pacino pradėjo dar 1966 m. Niujorko aktorių studijoje, o visai neseniai tapo šios organizacijos prezidentu. Visą save pašventęs aktorystės menui Alas Pacino taip ir nesugebėjo išlaikyti asmeninių santykių. Tačiau turi tris vaikus nuo dviejų skirtingų moterų: Marie (32 m.) ir dvynius Antoną Jamesą bei Olivią Rose (20 m.).
Manau, kad man pasisekė, nes A. Pacino teko sutikti net kelissyk. Kaskart nenustoju stebėtis, kaip jis geba perteikti mintis ne tik žodžiais, bet ir nepaaiškinama energija. Kaip pats sako: „Kai pasensti, tavo sakiniai tampa kur kas ilgesni.“ Ir iš tiesų, apie ką Alas Pacino bekalbėtų, tai daro su aistra ir todėl monologas primena trumputį spektaklį. Pamatęs šį vyrą gyvai gali pamanyti, kad jis nė kiek nepanašus į garsų ir įtakingą aktorių: papūstų plaukų šukuosena, pridedanti kelis centimetrus prie nedidelio ūgio, bohemiškai netvarkingi barzdos šeriai, į erelio snapą panaši nosis ir kimus balsas. Visgi ne veltui sakoma, kad apie knygą negalima spręsti iš jos viršelio. Vos atsidūrę šalia Alo Pacino būsite pakerėti charizmatiškos jo asmenybės. Ko gero, raktas į kiekvieno širdį yra tyras nuoširdumas. Ir šis vyras tą raktą turi.
Geriausias būdas pažinti Alą Pacino – tai išgirsti apie jį iš jo paties.
Apie autobiografinės knygos rašymą
Neretai gėdijuosi prisipažinti, kad esu paprašęs padėti parašyti autobiografinę knygą. Žinot, gera būti pripažintu aktoriumi, tačiau buvimas garsiu aktoriumi skiriasi nuo buvimo garsiu žmogumi. Aš visuomet jaučiausi laimingas ir dėkingas už tai, ką turiu ir kiek pasiekiau kino industrijoje, tačiau knygų pasaulis yra visai kas kita. Knygoje aprašysiu daugelį dalykų, kurie yra tikri, nesuvaidinti. Nieko keisto, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame triumfuoja socialinė žiniasklaida ir internetas, o bet kas gali būti išimta iš konteksto ir iškraipyta, jauti nerimą. Kad ir kaip ten būtų, tikiu, kad knyga turi būti parašyta, nes mano istorija išties įdomi. Manau, kad jau radau labai gerą rašytoją, kuris susidomėjo mano pasiūlymu ir idėjomis. Šiuo metu labai daug apie tai galvoju...
Apie pirmą kartą teatre
Labai gerai pamenu, kaip mama vedėsi į kino teatrus. Buvau dar visai mažas – trejų, ketverių, penkerių... O kai buvau penkerių, su mama kino teatre žiūrėjome Ray’aus Millando filmą „Prarastas savaitgalis“. Ji daug dirbo, tačiau norėjo kuo daugiau laiko praleisti su savo vaiku ir taip pat pamatyti šį kino filmą. Manau, kad tai man padarė milžinišką įtaką – nuo pat mažens žinojau, ką noriu veikti gyvenime. Mes neturėjome namie televizoriaus, tad žiūrėjome filmus tik kino teatre. Namuose atkartodavau visus pamatytus vaidmenis. Būdamas tokio amžiaus, įsivaizduojat!
Labai džiaugiuosi, kad dabar man to daryti nebereikia – gaunu vieną vaidmenį ir to visiškai pakanka. Puikiai pamenu, kai namuose vaidinau vieną sceną iš minėto filmo. Įkūnijau patį R. Millandą, kuris būdamas apsvaigęs kažkur pasidėjo butelį alkoholio ir pamiršo kur. Nubudęs ryte blaivas jis norėjo išgerti ir niekaip negalėjo prisiminti, kur tas nelemtas butelis. Tada jis puola versti visus namus aukštyn kojomis jo ieškodamas. Kiekvieną sykį, kai lankiausi pas gimines ar kokius svečius, visi manęs prašydavo suvaidinti šią sceną. Ir vaidindavau taip intensyviai – vaidindavau, kaip einu iš proto, kad negaliu surasti to butelio, – jog visi juokdavosi. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl jie juokiasi, juk tai visai nejuokinga! Bet dabar suprantu – juk man tebuvo penkeri (juokiasi). Įsivaizduojat, tik neseniai supratau, kodėl visiems buvo taip juokinga – ne todėl, kad juokingai vaidinau, o todėl, kad tebuvau mažas vaikas, vaidinantis isteriškai butelio ieškantį alkoholiką (juokiasi). Štai tokia istorija.
Apie aktoriaus karjeros pradžią
Vaidinau nuo pat vaikystės. Būdamas 21 metų jau turėjau šiokius tokius aktorystės meno pagrindus. Tada pamačiau, kad galbūt galiu net pragyventi iš šio amato. Pirmas sėkmingas mano vaidmuo buvo spektaklyje „Indėnas nori Bronkso“. Būtent šis vaidmuo pakeitė mano gyvenimą ir tapo tikrosios karjeros teatre pradžia, nepaisant to, kad ir iki tol labai intensyviai vaidinau įvairiose scenose ir teatruose Bostone, Grinvič Vilidže, kartais tekdavo per savaitę suvaidinti šešiolikoje spektaklių. Taigi, jau turėjau patirties ir netgi gerą draugą, kuris buvo ir mano mentorius – Charlie Laughtonas. Jis visuomet buvo šalia, man labai daug padėjo ir visai neseniai išėjo anapilin...
Tuo metu buvau paauglys ir dirbau teatro „The Living“ trupėje. Nebuvau aktorius – komandos dalis. Tvarkydavau sceną. Sunkiai verčiausi ir kasdien tekdavo sukti galvą, iš kur gauti pavalgyti. Po spektaklio į žiūrovų salę paleisdavome kepurę, į kurią mums sumesdavo pinigų. Iš jų ir gyvendavome. Mūsų pasirodymai vykdavo įvairiausiuose teatruose, kavinėse, bet kur, kur tik priimdavo Niujorke. Brodvėjus mums atrodė tolimas ir nepasiekiamas – juk tai profesionalų vieta, o mes tebuvome mėgėjai. Bet žinot, ką? Aš mylėjau tokį savo gyvenimą. Pažinau daug žmonių ir iš tiesų gyvenau. Žinoma, teko skaičiuoti kiekvieną centą, bet net ir dabar, kai prisimenu tą gyvenimo etapą, džiaugiuosi, kad toks buvo. Būtent Grinvič Vilidže, galima sakyti, ir buvo mano karjeros pradžia. Būtent ten 7-ajame dešimtmetyje Samas Shepardas ir kiti kūrybininkai pradėjo rinktis. Manau, kad ši vieta ir tas nuostabus laikas padėjo pagrindą viskam, ką šiandien turiu.
Apie įkūnytus vaidmenis, kurie labiausiai skiriasi nuo paties
Kaip Šekspyras pasakytų, per gyvenimą mes suvaidiname daug vaidmenų. Manau, kad, vaidindami vieną ar kitą asmenį, personažą, sąmoningai ar nesąmoningai pateikiame asmeninę interpretaciją. Lygiai kaip ir tapydami paveikslą. Net jeigu skirtingi žmonės piešia vieną ir tą patį, galutinis rezultatas skiriasi. Pradedant potėpiais, formomis, baigiant pasirinktais atspalviais. Man patinka palyginimai su Picasso. Patikslinsiu, savęs nelaikau Picasso, nors man jis be galo patinka ir įkvepia mane. Kartą apie jį ir jo paveikslus žiūrėjau dokumentinę juostą. Kai jis tapo, nesupranti, ką daro, bet smalsumas dėl to tik didesnis. Kai baigia, Picasso atsistoja šalia paveikslo, o šis jau atrodo visai kitoks. Lygiai taip pat yra su atliekamais vaidmenimis – tu nesi tas asmuo, kurį vaidini, tu jį sukūrei. Turbūt sudėtingai paaiškinau, atsiprašau. Bet toks jau esu (juokiasi).
Apie susigyvenimą su šlove
Viskas priklauso nuo to, kur šiuo metu esi, kokiu gyvenimo keliu eini ir kaip prie to prisitaikai – ar kalbėtume apie šlovę, ar apie bet ką kitą. Tiesiog su tuo gyveni. Manau, kad kažkuriuo metu man pasisekė atsidurti tinkamu metu tinkamoje vietoje, bet juk buvo ir kita medalio pusė – prisitaikymas. 8-ajame dešimtmetyje man buvo labai nelengva ir nuostabusis Lee Strasbergas tai pamatė. Jam tai nebuvo naujiena, kadangi matė daug aktorių, išgyvenančių tokį etapą. Pamenu, kaip kartą jis pažvelgė į mane ir tarė: „Brangusis, turi su tuo susitaikyti.“ Šie žodžiai man tada nuskambėjo taip paprastai, bet kartu suvokiau, kad kol nesusigyvensiu su šlove, tol nieko nebus. Jauniems aktoriams, kuriems nepavyksta susigyventi su ant pečių užkritusia šlovės našta, neretai gyvenimas pasisuka blogiausia vaga – jie įklimpsta į alkoholį, narkotikus ir skandalus...
Apie tai, kaip su amžiumi keičiasi pasaulėžiūra
Turiu pripažinti, kad prieš metus, kai man sukako 80 metų, susimąsčiau, kodėl manes niekas nebestebina, ir priėjau prie išvados, kad tai – dėl amžiaus (juokiasi). Žinoma, į daugelį dalykų pradedi žiūrėti visai kitaip ir nejauti to, ko nenori jausti. Ar tai pirmas kvaziintelektualus dalykas, kurį pasakiau per šį interviu (juokiasi)? Nežinau, gal ir esu kada taip jau sakęs, tačiau nuskambėjo išties įdomiai net man pačiam. Kažkas man yra sakęs, kad matau tuos skirtumus, koks tampi su amžiumi. Tačiau, tiesą pasakius, kad kažkas pasikeitė, pastebėjau tik sykį, kai man buvo virš 70 metų. Kiti tuos pokyčius pastebi 60-ies ar net 50-ies. Mano pasaulėžiūra šiek tiek pasikeitė tik gana neseniai. Galbūt dabar į daugelį dalykų žiūriu paprasčiau, nemėgstu šurmulio. Bet jei kažkam atrodo kitaip, tegul jie mėgaujasi tuo, kas jiems patinka.
Apie pamirštus žodžius ant scenos
O varge... Apie tai galėčiau papasakoti mažų mažiausiai 30 istorijų (juokiasi)! Norite pamatyti, kaip viskas buvo? Galiu atsistoti ant stalo ir Jums suvaidinti – pažadu, mirsite iš juoko. Pateiksiu pavyzdį apie Šekspyrą. Esu vaidinęs ne viename Šekspyro spektaklyje. Anksčiau teatruose būdavo tokia suflerių pareigybė. Žmogus su scenarijumi stovėdavo žemiau scenos ir visuomet būdavo pasiruošęs pasakyti pamirštus tavo žodžius, pavyzdžiui, sušukti: „ar nebūti!“ (juokiasi). Tai štai, aš vaidinu Julijų Cezarį ir sakau savo žodžius „Mano lorde...“ ir t. t. Tada staiga suvokiu, kad šios eilutės yra kito mano personažo iš spektaklio „Hamletas“. Galvoju: tai ką dabar daryti? Bet tada suprantu, kad spektaklis vyksta originalia Šekspyro kalba ir žmonės vistiek nieko nesupranta, ką sakau (juokiasi). Todėl kažkaip palengva sujungiau vieną tekstą su kitu ir grįžau į originalų dialogą pagal scenarijų. Žinot, gyvas vaidinimas tuo ir žavus, kad gali nutikti visko, ir turi mokėti susitvarkyti su įvairiomis situacijomis.
Arba kitas atvejis. Spektaklyje „Amerikietiškas buivolas“ vaidinau jau pusantrų metų, o su ta pačia komanda – metus. Tai štai vyksta spektaklis, aš scenoje... ir pamirštu pačius pirmus savo žodžius. Niekaip negaliu prisiminti paprasčiausių žodžių: „Prakeikta Ruthie.“ Kolegos aktoriai žiūri į mane, aš į juos... tyla. Tada pradedu kalbėti bet ką: „Kokia graži diena! Kokia puiki mano nuotaika!“ (juokiasi). Vienas iš aktorių įsijungė į mano improvizaciją ir tarė: „Mokytojau, kas Jums nutiko, kas nutiko Ruthie?“ Ir tada „šoviau“: „Prakeikta Ruthie!“ Žiūrovams labai patiko (juokiasi). Štai kaip viskas būna ant scenos. Būtent todėl mėgstu vaidinti teatre – ten gali nutikti visko.
Apie skaitymą
Visuomet jauniems aktoriams patariu kuo daugiau skaityti – tai labai padeda ugdyti save. Mokslai, žinoma, irgi, tačiau skaitymas, ką beskaitytum, ir tai, kaip priimi perskaitytą informaciją, veikia stebuklingai. Baugina tai, kad šiais laikais tai vis sunkiau daryti. Tačiau aš radau išeitį! Turiu „iPhone“ telefoną, į ausis susikišu šiuos daikčiukus (parodo ausines) ir klausausi audioknygų. Tiesa, šiame procese labai daug kas priklauso nuo skaitančiojo... Jei jis ar ji tiesiog murmuliuoja ar skaito be intonacijos – labai sunku sekti naratyvą. Tačiau kartais skaitytojas savo darbą atlieka iš visos širdies ir tuomet viskas būna nuostabu. Būtent taip yra šiuo metu – klausausi knygos „Klubas“. Man labai patinka. Yra knygų, kurias skaitai ir nori mesti į šalį, bet yra ir tokių, kurias galėtum skaityti ir vėl. Tai šią aš galėčiau klausyti ir vėl.
Apie apdovanojimus
2020 metais dalyvavau BAFTA apdovanojimuose. Buvo nuostabu ir vėl atsidurti Anglijoje. Ir štai einu sau raudonuoju kilimu, o kažkoks vyrukas sušunka: „Ei, Alai!“ Sustoju ir pradedame kalbėtis. Jis sako: „Praėjo jau 44 metai.“ Žiūriu į jį ir nesuprantu, apie ką jis. Patikslina: „Praėjo 44 metai nuo to laiko, kai laimėjote BAFTA apdovanojimą.“ Tada aš jo paklausiau: „Aš kažkada laimėjau BAFTA apdovanojimą?“ (juokiasi). Dažnai buvau nominuojamas, tačiau visuomet pralaimėdavau. Pamenu, per vienų apdovanojimų ceremoniją taip ir neišgirdęs savo vardo pakilau eiti, o vedėja sušuko: „Visus laimėtojus prašau lipti ant scenos.“ Sušukau atgalios: „O kur siūlytumėt eiti praleimėtojams?“ (juokiasi). Štai toks buvau 8-ajame dešimtmetyje. Apdovanojimai susuka galvą, varo iš proto, tu nori juos gauti, supyksti, jei negauni. Žinoma, nominuotam būti taip pat labai gerai. Tai – pliusas tavo karjeroje. Bet pralaimėti juk niekas nemėgsta... Bet kokiu atveju privalai trokšti laimėti ir vėl, nes tai yra variklis, kuris skatina savo darbą atlikti maksimaliai gerai. Tik reikia nepamiršti leisti sau ir tiesiog gyventi, paleisti skaudulius.
Apie vaikus
Turiu tris vaikus ir jų gyvenimai yra dalis manojo. Tai kodėl aš šiandien esu čia ir gyvenu pakrantėje... Ilgiuosi Niujorko – ten mano namai. Žinoma, teko pabuvoti įvairiuose miestuose, turiu begales gražiausių prisiminimų iš skirtingų kampelių. Negaliu sakyti, kad man nepatinka miestas, kuriame dabar gyvenu. Patinka.
Vyriausia mano duktė kuria kino filmus. Rašo scenarijus, režisuoja ir jai puikiai tai pavyksta. Ji labai daug dirba, beveik visą laiką. Sūnus – programuotojas. Jis taip pat kuria vaizdo įrašus ir jie yra nepakartojami. Neseniai parodė vieną, sukurtą kompiuteriniam žaidimui. Neturiu žodžių apsakyti, kokios šiais laikais galimybės ir technologijos. O jaunėlė tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Vyksta su manimi į apdovanojimus. Jai patinka mano aplinka ir aš tuo labai džiaugiuosi.
Apie viešai neišsakomą politinę poziciją
Dažniausiai tai galima pajausti matant žmogaus darbą. Ne visada, žinoma. Man labai patinka viena citata. Tai – sunkiasvorio kovų čempiono Joe Louiso žodžiai, pasakyti tada, kai jam buvo 30 metų. Jis sakė: „Aš pasisakau ringe.“ Tai yra meno išraiška. Savo mintis, požiūrį per paveikslus išsakė ir Picasso.
Apie aistrą
Žinot, labiausiai jaudinantis dalykas pasaulyje yra aistra. Aistra tam, ką darai. Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau tai labai retas dalykas. Retas žmogus jaučia aistrą savo veikloms. Turbūt neužtektų rankų ir kojų pirštų, kad suskaičiuočiau vaidmenis, kuriuos atlikau, nes tiesiog norėjau! Visada turime daryti tai, ką iš tiesų norime, ir daryti tai su didžiausia aistra.
