Ar visada svajojote šokti?
Tai pats sunkiausias klausimas! Šokti pradėjau būdama ketverių. Visada buvau aktyvus, judrus vaikas, tačiau turėjau problemų su nugara ir gydytojai nurodė lankyti fizioterapiją. Aišku, ketverių metų vaikui tai daryti sudėtinga, todėl tiesiog pradėjau šokti. Taip viskas ir prasidėjo. O būdama vienuolikos jau svajojau apie šokėjos profesiją. Bet visada turėjau šiek tiek abejonių, mąsčiau ir apie kitus karjeros kelius.
Kuo būtumėte tapusi, jei nebūtumėte šokėja?
Mane domino žurnalistės arba advokatės darbas (juokiasi). Kardinaliai skirtinga, nei šokėja. Tačiau manau, kad šios profesijos turi ne vieną bendrą bruožą. Įžvelgiu panašumų analizuojamose temose, o labiausiai šias profesijas sieja tai, kad visos jos pasakoja istorijas apie žmones. Šokis taip pat dažnai liečia neteisybės temą, norą apie tai kalbėti. Turbūt būdama choreografe visgi nesu taip toli nuo kitų profesijų, apie kurias kažkada svarsčiau.
Jei būtumėte pasukusi žurnalistės keliu, kieno istorijas norėtumėte pasakoti?
Jei dirbčiau žurnaliste, norėčiau kalbinti pačius įvairiausius žmones iš skirtingų kampelių. Norėčiau parodyti įvairovę. Taip pat galiu save įsivaizduoti apžvalgininkės pozicijoje, apie socialines problemas rašančią iš asmeninės perspektyvos. Manau, kad tai panašu į tai, ką darau savo, kaip choreografės, darbe.
Šiandien gyvenate Berlyne. Ar tiesa, kad čia galima tarsi nuolat justi Europos meno ir kultūros pulsą?
Dalinu savo laiką tarp dviejų miestų. Įdomu nuolat būti dviejose, tokiose skirtingose vietose: dūzgiančiame Berlyne ir daug mažesniame, ramesniame Liuksemburge. Dalį laiko Berlyne praleidžiu jau 13 metų ir galiu pasakyti, kad šis miestas be abejonės yra įkvepiantis. Čia yra begalės pasirinkimų, ką pamatyti. Itin skirtingų, net stebinančių – to, kas niekada nė nešautų į galvą. Miestas kupinas skirtingų erdvių ir kontekstų. Nežinau, ar tai pagrindinė vieta, kur galima pajusti vadinamąjį meno pulsą – manau, tai šiek tiek pervertinama. Juk be galo įdomių dalykų vyksta ne tik Europos sostinėse, bet ir periferijoje.
Šiuolaikinis šokis kartais vis dar tampa nesuprasta meno forma, žmonės scenoje bando įžvelgti aiškius ženklus bei žinutes ir nusivilia jų nesupratę. Kokį patarimą jiems duotumėte? Kaip pažinti šiuolaikinį šokį ir juo mėgautis?
Taip, iš tiesų žmonėms dažnai atrodo, kad būtina kažką suprasti, perskaityti paslėptus kodus. Neretai manoma, kad reikia tam tikrų žinių šokiui suprasti. Nesu tikra, iš kur tai ateina. Šiuolaikinis šokis yra labai įvairus, tačiau, kalbant apie mano kūrinius, patarčiau žiūrovams tai priimti kaip patirtį, būti emociškai atviriems. Šokis yra kūnai, judantys priešais kitus kūnus. Tai aktyvuoja veidrodinius neuronus, tam tikra prasme mes judame kartu. Patariu nebūti sau tokiems griežtiems. Viskas, ką išsinešate iš šokio spektaklio, yra nuostabu, neprivalote suprasti kažko konkretaus.
Iš kur paprastai semiatės idėjų savo kūriniams?
Labai mėgstu stebėti pasaulį aplink save. Dažnai sėdžiu mieste, kavinėse ir stebiu kitus žmones. Tuo pačiu metu stebiu, kas vyksta su mano emocijomis. Kai tarp šių dviejų komponentų užčiuopiu ryšį, įsivardinu sau temą ir ją analizuoju, skaitau literatūrą, žiūriu filmus. Pavyzdžiui, šokio spektaklis „Karžygė“, kurį pristatysiu Vilniuje, gimė ypatingu metu: Donaldas Trumpas buvo ką tik išrinktas JAV prezidentu, aš buvau ką tik netekusi mamos. Jaučiausi skęstanti savo mintyse, negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Mąsčiau, kodėl ne tik JAV, bet ir kitose pasaulio šalyse žmonės pasitiki šia „vyro, išgelbėsiančio pasaulį“ idėja ir už ją balsuoja. Šie iš vidaus ir iš išorės vienu metu atėję impulsai ir noras kažką dėl to daryti mane paskatino mintis išreikšti šokiu.
Kūrinys, kurį liepą pristatysite festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, pavadintas „Karžygė“ (angl. Warrior). Jis siunčia žinutę apie stiprią moterį, kaip priešpriešą jūsų minėtam pasaulį gelbėjančio vyro stereotipui. Kaip manote, kodėl moterims vis dar tenka būti karžygėmis gyvenime?
Dėl mūsų visuomenėje egzistuojančių patriarchalinių struktūrų tiek savo asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime dažnai jaučiu, kad turiu būti stipri, atitikti tam tikrus standartus, pelnyti pasisekimą. Moterims visuomenė kelia daug uždavinių, todėl suprantu, kad jos dažnai jaučiasi turinčios būti karžygėmis.
Tai ypač aktualu ir jauniems žmonėms. Šia tema kalbėjausi su vidurinės mokyklos moksleiviais. Jie pasakojo, kad jaučia turintys segėti šarvus kasdien eidami į mokyklą, nes susiduria su nepakeliamu stresu, patyčiomis.
Dirbate ir kaip atlikėja, ir kaip choreografė. Koks jausmas atlikti savo ir kieno nors kito sukurtą šokį?
Savo šokio atlikimas yra emocionalesnis, nes jį sukūriau pati, jis atėjo iš mano jausmų. Kūrybinis procesas virsta tarsi kūrybine karštlige. Nuo pat pradžių būnu užsidegusi, o tai kartais tampa ir kliūtimi, nes sunku atsitraukti, pamatyti savo kūrinį iš šalies.
Dirbdama šokėja ir atlikdama kitų choreografų kūrinius elgiuosi visiškai kitaip. Bandau suprasti choreografo idėjas, po pasirinktomis temomis slypinčias priežastis. Turiu įsilieti į jo pasaulį ir suvokti, kaip galiu prisidėti prie jo vizijos įgyvendinimo.
Menas – tarsi pasaulio veidrodis, nuolat atspindintis žmones, problemas, įvykius. Kaip pasaulyje aktualios temos atsispindi jūsų mene?
Manau, šiuo metu pasaulyje visko vyksta be galo daug, pilna sąmyšio ir skausmo, bandymo su tuo susidoroti. Visa tai mane tarsi paralyžiuoja. Ypač prisideda COVID-19 pandemija, kuri taip stipriai paveikė visą mūsų kasdienybę. Tačiau net ir norėdama akcentuoti pasaulio įvykius aš vis tiek galiu kalbėti tik apie tai, kas fiziškai susiję su manimi. Į viską galiu žvelgti tik iš savo asmeninės – baltaodės vidurio Europos gyventojos – perspektyvos ir kalbėti apie mane liečiančias problemas, kurias savo kūnu galiu išreikšti scenoje. Šiuo metu tai – patriarchalinės sistemos ardymas, moterų ir vyrų stereotipų analizavimas. Viename naujausių savo kūrinių išryškinu moters kūno temas, raganas istorijoje, pasakų naratyvus. Žinoma, yra dar daugybė temų, kuriomis galima kalbėti meno darbais, tačiau aš ne visomis jomis turiu teisę kalbėti.
Ar laikote save feministe? Ką jums tai reiškia?
Nemėgstu klijuoti sau etikečių, bet sakyčiau, kad taip. Manau, feminizmas nėra susijęs tik su moterimis, jis apima visus žmones. Būti feministe man reiškia matyti, pažinti sistemą, kurioje gyvename, joje egzistuojančią neteisybę, diskriminaciją, smurtą ir rasti būdą apie tai kalbėti. O mano būdas apie tai kalbėti yra kūryba.
Praėjusiais metais jūsų šokio spektaklis buvo atrinktas prestižinei Europos jaunųjų šokio menininkų programai „Aerowaves“. Koks jausmas sulaukti tokio pripažinimo?
Buvau labai laiminga sulaukusi šios žinios! Apie tai sužinojau dar 2019-ųjų gruodį, kai Europoje apie artėjančią pandemiją dar nežinojome. Atrodė, kad atsiveria plačios durys, galvoje sukosi daugybė planų.
Neretai būtent jauni menininkai sulaukia daugiausiai dėmesio, specialiai jiems skirtos paramos programos. Ar amžizmas yra problema šokio bendruomenėje?
Kai žurnalistai rašo apie mane, dažnai esu pavadinama jauna choreografe. Tai juokinga, nes nežinau, kiek laiko save galima laikyti jaunu. Man 37-eri. Ar jauna mano kūryba, ar mano amžius? O gal mano darbą vadina jaunu, nes laiko jį nebrandžiu? Tai labai įdomu. Smagu matyti vis daugiau iniciatyvų, kai šokio trupės kviečia prisijungti karjerą jau baigusius šokėjus, tačiau šioje srityje visgi reikia dar daug padirbėti. Man taip pat kyla klausimų apie tai, kokius kūnus mes įpratome matyti scenose ir kokius turėtume matyti. Kodėl dažniausiai tai jauni, pusnuogiai, stangrūs kūnai? Ar taip turi būti? Kol kas šia tema turiu daugiau klausimų, nei atsakymų.
Per pandemiją menas kėlėsi į virtualiąją erdvę, tačiau šokis atrodo ta meno rūšis, kuriai itin svarbu gyvas ryšys su žiūrovais, atmosfera, emocijos. Kaip, jūsų nuomone, šokiui sekėsi persikelti į internetą?
Menininkai, dirbantys su šokio filmo žanru, tai darė dar iki pandemijos, tad jų kūriniai išlaikė savo vertę. Manau, kai kurie scenai skirti šokio darbai gali sėkmingai persikelti į virtualiąją erdvę. Bet supratau, kad asmeniškai man savo kūrinių perkelti nepavyks, nes intymumas ir gyvas ryšys su žiūrovais man yra vieni svarbiausių aspektų šokyje.
Karantino laikotarpiu sukūrėte ypatingos formos darbą, kai šokis vyksta... telefono skambučiu. Kaip tai įmanoma?
Įprastai žiūrėti šokio spektaklio ateiname į teatrą ar kitą erdvę, kur gyvai stebime pasirodymą scenoje. Tačiau iš tiesų kūrinys juk įvyksta žiūrovų galvose – spektaklio suvokimo, interpretacijos, pajautimo procesai vyksta mūsų mintyse. Kadangi tuo metu savo idėjas žiūrovams išreikšti šokiu scenoje buvo neįmanoma, sumaniau tiesiog praleisti pirmąją – spektaklio – dalį ir keliauti tiesiai prie vaizduotės. Rezultatas – itin intymios akimirkos tarp manęs ir dalyvių. Kalbėdamiesi telefonu drauge įsivaizduojame kraštovaizdžius, šokį, judesius. Vaizduotėje šoka net patys dalyviai, mintyse „samdome“ ir kitus šokėjus. Valandos pokalbis virsta vaizduotės kelione per šokį. Kartu su dalyviais supratome, kad mūsų vaizduotėje šokis gali turėti daug skirtingų pavidalų. Jis gali būti ir vaikščiojimas šlapia žole basomis ar kasdieniai rankų judesiai. Tai priverčia pagalvoti: „O! Aš juk visą laiką šokau!“
Jums tenka daug laiko praleisti gastrolėse įvairiose šalyse. Ar randate kada patyrinėti lankomus miestus, jų kultūrą?
Jei turiu laiko, visada stengiuosi susipažinti su žmonėmis, su jais pasikalbėti. Tai geriausias būdas pajusti, ką reiškia gyventi tame mieste. Labai mėgstu ne tik pabendrauti, bet ir stebėti žmones ir miestą iš šalies. Niekada nebuvau Lietuvoje, todėl labai laukiu šio apsilankymo.
Ką paprastai girdite apie Lietuvą ir Vilnių kitose šalyse? Kokį paveikslą mintyse turite prieš atvykdama?
Kai pagalvoju apie Lietuvą, mintyse pirmiausia išnyra miškai ir upės. O įsivaizduojant Vilnių – įdomus modernios ir istorinės architektūros mišinys, bylojantis apie sudėtingą šalies istoriją. Taip pat nekantrauju pamatyti Lietuvos menininkus, labai tikiuosi turėti galimybę susipažinti su jų kūryba.
Šokis ir kiti menai dažnai yra tai, ką vadiname savo hobiu, ką veikiame po darbo. Jūsų darbas yra šokis, tad ką po jo mėgstate veikti jūs?
Iš tikrųjų, man kartais sudėtinga atsiriboti nuo darbo ir nubrėžti aiškią ribą tarp jo ir laisvalaikio. Darbas dažnai sukasi mano galvoje. Kai nedirbu, mėgstu įvairius žygius ar tiesiog eiti pasivaikščioti, ypač aplink ežerus. Myliu gamtą ir mėgstu leisti laiką joje, būti prie vandens, važinėti dviračiu. Laisvalaikiu taip pat lankausi muziejuose – semiuosi įkvėpimo iš kitų menininkų.
Pamažu atsiveria kultūros pasaulis ir tarptautinės sienos. Kokių planų turite artimiausioje ateityje?
Metų pabaigoje planuoju naujo solinio darbo premjerą ir pradėti darbuotis prie kito kūrinio, suplanuoto 2022–2023 metams. Kitų metų planuose taip pat yra nemažai gastrolių, kuo labai džiaugiuosi. Daugelis planų turėjo būti atšaukti dėl pandemijos, tad tikiuosi tiesiog tęsti pradėtus kūrybinius darbus, auginti mane supančią komandą. Noriu ir toliau leisti nuostabias akimirkas su auditorija ir kolegomis.
