Geltonoji šaka gyventi pagal tris skautų principus – mylėk Dievą, Tėvynę ir artimą – kviečia 8–12 metų vaikus (kalbant skautų terminais – vilkiukus), žalioji – 12–17 metų paauglius (skautus), o raudonoji šaka ugdo 17–19 metų jaunuolius (roverius ir pilotes). Šešerius metus skautų vadės (Akelos) pareigas ėjusi Ona Kvašytė (32) įsitikinusi, kad skautiškas ugdymas šiandien aktualus ne mažiau nei prieš 115 metų, kai buvo sukurtas. Šio ugdymo rezultatas – laisva, nuovoki ir tvirtai ant žemės stovinti asmenybė.
Vaikystėje žiūrėjau animacinius filmukus apie Mauglį, tačiau tik neseniai sužinojau, kad šia Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knyga“ yra paremtas skautų ugdymas...
Ugdymo pagal R. Kiplingo „Džiunglių knygą“ programa pritaikyta jauniausiai skautų šakai – 8–12 metų vilkiukams ir vilkiukėms. Skautų organizacijos įkūrėjas lordas Robertas Badenas-Powellis, buvęs Didžiosios Britanijos karininkas, po visų savo žygių ir pergalių Afrikoje bei Indijoje parašė skautybės vadovėlį kaip karių ir žvalgų ugdymo programą vaikams, papildydamas ją Amerikos indėnų gyvenimo detalėmis apie tai, kaip stebėti gamtą, užsiimti medžio darbais.
Saviugda, patarimai asmeninio tobulėjimo tema pirmiausia buvo skirti 12–17 metų skautams. Kai jis pamatė, kad yra ir jaunesnių berniukų, galvojo, kaip padaryti tą ugdymo metodą unikalų. Norėjo visiškai kitokio pasaulio, kitokios atmosferos ir jam labai patiko bičiulio Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knyga“, tad paprašė leidimo naudoti kai kuriuos knygos skyrius vilkiukų pedagogikoje. Skautų organizacija įkurta 1907 metais, o darbą su vilkiukais jis pradėjo 1916-aisiais.
Vilkiukų ugdymas remiasi vaikų noru žaisti: atėję į sueigą, jie pasineria į „Džiunglių knygoje“ aprašytą pasaulį, patys yra to pasaulio dalyvias. Vadai ir jų asistentai pasivadinę „Džiunglių knygos“ personažų vardais. Vaikai nuolat klausosi istorijų apie Mauglį, užaugintą vilkų, gyvenantį džiunglėse kaip žmogus tarp gyvūnų ir besimokantį draugystės, pasitikėjimo, drąsos, įveikti sunkumus.
Džiunglių istorija atliepia vaikų poreikį pasitelkti vaizduotę ir jie gali susitapatinti su Maugliu, jo broliais vilkais, kurie labai žmogiški, nes turi ir stipriųjų pusių, ir silpnybių, o šias stengiasi įveikti mokomi vadų. Vadai žaidžia kartu ir padeda išspręsti įvairias situacijas šiame vaizdingame džiunglių pasaulyje.
Kaip atrodo jūsų sueigos?
Susitikimai prasideda Uolos taryba, kur puslankiu susėdę vaikai klausosi nuo uolos kalbančio vado – vilko Akelos – pasakojamos džiunglių istorijos, pasibaigiančios išmintingais žodžiais. Pavyzdžiui, jeigu istorijos pabaigoje Akela sako Maugliui „mano grobis visada bus tavo grobis, mano ola bus tavo ola, jeigu prireiks – kausiuosi už tave iki mirties“, tai vaikai išsikalba, ką, jų nuomone, reiškia vilko žodžiai Maugliui. Ką reiškia būti dosniam, ar man sunku būti dosniam, kada būna sunku, o galbūt lengva?
Kaskart užsibrėžiame po vieną mažą tikslą, kuris leistų vaikams tą dieną šiek tiek paaugti. Tai būna sutartas konkretus veiksmas – pavyzdžiui, užkandžiaudamas pirmiausia pasiūlysiu sumuštinį esančiajam šalia ir tik po to valgysiu pats, kad vaikai galėtų vakare įsivertinti, kaip jiems tai pavyko. Pagal džiunglių istorijas vyksta žaidimai, vaidinimai, diktuojama visa dienos nuotaika ir taip mes išlaikome vaikus įsitraukusius.
Kokia buvo skautybės pradžia?
R. Badenas-Powellis iškėlė skautybės idėją matydamas XX a. pradžios situaciją, norėdamas atliepti vaikų poreikius ir kovoti su visuomenės trūkumais. Jis pastebėjo, kad mokykla suteikia teorinių žinių, tačiau nepakankamai rūpinasi fiziniu lavinimu, dar mažiau – charakterio formavimu, auga egoizmas, nyksta patriotizmas, nebesirūpinama bendra gerove, smunka moralinės, pamatinės, religinės vertybės. Skautai buvo sukurti kaip atsvara tam ir papildymas ugdymui namuose.
Pasakojate apie skautų pradžią prieš daugiau kaip 100 metų, bet visa tai ir šiandien skamba aktualiai...
Pirmoji vilkiukų Akela buvo Vera Barclay. Tai, į ką ji kreipė dėmesį ugdydama vaikus, nesiskiria nuo to, ko mes siekiame šiais laikais. Pasak jos, svarbiausia žvelgti vaikų akimis, patenkinti jų norą žaisti, nes žaidimas yra nuolatinė vaikų būsena, atliepti jų norą dirbti, užsiimti kažkuo konkrečiu. Dar ugdant vaikus svarbu palaikyti nuostabą, žavėjimąsi viskuo.
Ar šito jus moko vadų mokymuose?
Taip, visąlaik vyksta žaidimas. Bet tam, kad nebūtų žaidimas dėl žaidimo, įvelkame viską į 5 skautų tikslus. Pirmas – sveikata, fizinis lavinimas, antras – konkretumo jausmas, trečias – charakterio formavimas, ketvirtas – tarnystė ir penktas – Dievas. Šie 5 tikslai apima nuo pamatinių iki aukštesnių, dvasinių tikslų ir turi būti subalansuoti, kad skautai netaptų sporto ar religiniu būreliu. Kiekviena veikla turi šiuos 5 elementus.
Akcentuojami trys dalykai, kokia turėtų būti vadų laikysena: nuolankumas, atvirumas ir laisvė.
Nuolankumas reiškia, kad aš visko nežinau, esu pasiruošęs išmokti naujų dalykų, turiu būti atviras tam, kas vyksta pasaulyje, ir klausytis kitų, nes tik išklausydamas kitus galėsiu patarnauti ten, kur reikės. Nuolankumas taip pat reiškia, kad rizikuoju suklysti. Mes mokomi, kad susimauti irgi yra nuolankumas. Nes tie, kurie šneka, bet nieko nedaro, turbūt turi daugiau puikybės, jie niekuo nerizikuoja.
Būnant vadu svarbu asmenybę paslėpti už funkcijos, suprasti, kad būdamas vadu aš nieko negelbėju, nes ir prieš mane buvo vadų, ir po manęs jų bus, ir pasitarnauju tik dabar. Dažnai tai sunku suprasti, nesusireikšminti, todėl ir reikia nuolankumo. Hierarchijos čia nėra – jeigu pareigomis esi aukštesnis, tai tik tam, kad galėtum kažkam padėti.
Vadams svarbu ir būti atviriems, neprisirišti prie savo planų – taip, aš turiu nusistačiusi planus, bet kartu esu atvira, kad mane gyvenimas pakreiptų kitur. Būdami skautais mes raginami priimti, kad mus gali išvesti iš mums patogios situacijos ir esame laisvi veikti, kai mums nepatogu.
Trečias dalykas, kurį akcentuoja vadams, – vidinė laisvė. Laisvė neegzistuoja pati savaime, be įsipareigojimų. Ištikimybė kažkam yra laisvės sąlyga ir čia slypi didelis džiaugsmas. Daryti gera kitam mane džiugina, jei tai laisvai pasirenku. Davimas garantuoja vidinį džiaugsmą.
Kaip integruojate 5 skautų tikslus į veiklas su vaikais?
Pavyzdžiui, sveikatos tikslu teigiama, kad negalima ugdyti dvasios apleidus kūną. Todėl stengiamės parodyti vaikams, kaip galima lavinti savo jėgas, stiprinti sveikatą, vengti klaidų, kaip pajusti, kad patys atsako už savo sveikatą. Esmė – fiziškai išsikrauti ir vėl pasikrauti jėgų. Svarbu būti gryname ore, žygiuoti, stiprinti ir lavinti kūną, išlieti susikaupusią energiją pamažu, nepersistengiant, kaupti naujas jėgas. Akcentuojame švarą ir higieną, kad vaikai išmoktų reguliariai valytis dantis, šukuotis, persirengti, suvoktų elementarių higienos reikalavimų svarbą. Taip pat pabrėžiame susivaldymą. Susivaldyti reiškia būti laisvu žmogumi, nepriklausyti nuo savo įgeidžių: stovykloje pasitenkinti trupučiu, gerti paprasčiausią vandenį, valgyti tai, ką pasigaminome, o ne tai, kas patinka. Sveikatos tikslas apima ir suderintą gyvenimo ritmą. Savaitės stovykla padeda atkurti natūralų gyvenimo ritmą, kuris naudingas ir grįžus į miestą.
Konkretumo jausmas – šiuo tikslu siekiame, kad vaikai susidurtų su gyvenimo realybe, mokėtų suktis įvairiausiose situacijose, apsisaugoti nuo vėjo, lietaus ar saulės. Konkretumo jausmą puikiai lavina rankų darbas: mazgų rišimas, maži medžio darbai, maisto gaminimas, palapinės sutvarkymas. Tiesiogiai susidūrus su problemomis, lavėja mąstymas, tampi kūrėju, tau nebereikia svajoti – gali tiesiog pasiruošti ir įgyvendinti savo projektą.
12–17 metų skautai išeina į mišką ir visas stovyklas įsikuria patys: laužavietę, medinį stalą, platformas, ant kurių stato palapines. Su vadais jie tam ruošiasi visus metus. Rankų darbas labai svarbus, nes atpalaiduoja smegenis ir leidžia pasidžiaugti paprastais, konkrečiais dalykais.
Trečiuoju tikslu – charakterio formavimu – siekiama, kad vaikai būtų tvirto būdo, drąsūs, ryžtingi, energingi, atkaklūs, valingi. Vadai rodo vaikams pasitikėjimą duodami užduočių – tai padeda vaikams augti. Jie skatinami negailėti jėgų, įveikti kliūtis, daryti viską iki galo, peržengti savo ribas. Stengtis nereiškia kentėti, todėl užduotys parenkamos pagal vaikų sugebėjimus, visi išbandymai įpinti į žaidimus, tad ištvermė ugdoma džiugiai.
Ketvirtas tikslas – tarnystė. Būdami 8–12 metų, vaikai žaidžia tarnystę, turi kasdien padaryti po gerą darbelį. Ryšys su Dievu yra neatsiejama skautiškos veiklos dalis.
Vadai mokomi gyventi tais pačiais 5 tikslais, kaip ir vaikai. Pavyzdžiui, dabar aš dirbu su pilotėmis, 17–19 metų merginomis, ir mes visos gyvename vadovaudamosi 5 tikslais. Esame užsibrėžusios reguliariai sportuoti, kasdien skiriame laiko konkrečiam darbui (pasigaminti maisto ar kt.). Charakterio formavimas svarbus santykiams, todėl kasdien skiriame laiko apmąstyti, kas tą dieną įvyko, su kuo kalbėjausi, kaip vyko pokalbis, gal kažko neišgirdau, – tai padeda formuoti charakterį ir tobulinti santykius kitą dieną. Tarnystė mums yra nuolatinis nusiteikimas, ne tik per savaitgalio sueigas.
Penktas tikslas yra tikėjimas – laikome, kad per dieną išsikrauni kaip telefono baterija ir būtinas dvasinis ryšys su Dievu, kuris padeda vėl įgyti energijos.
Taigi, skautybė yra ne savaitgalių, o kasdienė jūsų veikla?
Taip. Kai esi vaikas, žaidi, paaugliai nuotykį išgyvena gamtoje su bendraamžiais, o suaugęs supranti, kad skautybė tiesiog yra gyvenimo būdas. Gyventi šiais 5 tikslais tampa kasdiene mūsų laikysena.
Kaip jūs pati tapote skaute, kokia buvo padžia?
Prie skautiškos veiklos prisijungiau studijuodama Prancūzijoje. Kai studijuoji užsienyje, viską darai dėl savęs, ir tada pagalvojau, kad man trūksta veiklos, noriu daugiau pasitarnauti visuomenei, bažnyčiai. Taip bemąstydama sulaukiau pasiūlymo tapti skautų vado asistente. Iškart supratau, kad tai ir yra tas būdas, kaip galiu pasitarnauti.
Prancūzijoje asistavau metus, baigusi studijas grįžau ir pradėjau tarnauti Lietuvoje. Man pasirodė įspūdinga, kad lietuvės vilkiukės gyvena tuo, kuo ir prancūzės: dūksta tame pačiame džiunglių pasaulyje, visa vaikų laikysena dėl tų penkių tikslų yra tokia pati, tais pačiais momentais jie išklauso vieni kitus ir palieka erdvės kitiems.
Uniformos, rikiuotės, disciplina – skautų vadai atrodo griežti žmonės...
Griežtumo įspūdį gal sudaro tai, kad mes raginami būti pasiruošę. Vilkiukų šūkis „Kuo geriau!“ reiškia – aš noriu stengtis išmokti kažko naujo, patobulėti. Skautų šūkis „Budėk!“ reiškia, kad turi būti pasiruošęs padėti, reaguoti, išklausyti. Roverių ir piločių šūkis „Tarnauk!“ reiškia – auk atsiduodamas tarnystei. Tokia mūsų laikysena. Tiesiog negalime būti suglebę, nes bet kada gali prireikti pagalbos.
O rikiuotės ir tvarkinga uniforma yra kaip šventė. Mums reikia švenčių. Jose daug simbolikos, per jas prisimename, kas esame.
„Mauglio“ knygelėje rašoma „prisimink, vilkas yra medždiotojas“. Ką tai reiškia?
Tai Akela sako vaikams, kai nori ugdyti pasitikėjimo savimi dorybę, savarankiškumą, įsitraukimą į veiklas, entuziazmą. Vilkas yra medžiotojas, vadinasi, jis veikia. Vaikai raginami nebijoti nesėkmės, pasitikėti savimi, neatidėlioti darbų, imtis iniciatyvos.
„Su mumis tu užkrečiamai medžiosi, tapsi guvus, išradingas ir naudingas. Atrasi stebuklus, kuriuos dovanoja Dievas, kurdamas visatą. Pažinsi džiaugsmą stengdamasis daryti gerąjį darbelį ir būti paslaugus kitiems. Išmoksi gyventi draugystėje <...>“, – rašoma „Mauglio“ knygelės įžangoje. Ar tai yra pažadas vaikui, ką jis išsineš po pirmųjų ugdymo metų?
Taip, žaidimas gamtoje paaštrina pojūčius, jautiesi kaip niekad gyvas, tvirtai stovintis ant žemės ir viskas yra tikra. Tikras maistas, kurį pasigamini ant laužo, tikras miegas, tikra medžioklė slapstantis už medžio, tykant grobio. Pats principas, kad vaikai žaidžia gamtoje, puikiai papildo tai, kuo jie gyvena namuose. Vaikai stengiasi patys to nepastebėdami ir jiems pavyksta pasiekti rezultatą. Taip jie tobulėja nejučiomis. Tai yra galimybė išbandyti save, augti pačiam ir kartu bendruomenėje.
Ugdymas, paremtas visais 5 tikslais, tęsiasi nuosekliai nuo vaikystės, vėliau paauglystėje, o suaugus tai tampa visavertės, harmoningos asmenybės pagrindu.
Ką pasakytumėte vaikams, kurie gal tingi sekmadienį keltis iš lovos ir eiti į skautus?
Kitąkart ir man pačiai sunku išsiruošti į žygį su pilotėmis, kur viskas paremta kelio pedagogika. Kaip susikrausi kuprinę, kad žygis būtų malonus, kaip reaguosi, kai pradeda lyti, o reikia statyti palapinę... Ruošdamasi į šiuos žygius žinau, kad bus smagu, bet ir nelengva, nes tai yra augimas. Tu laužai save, kad paaugtum. Visada patogiau nieko nedaryti, bet tai niekur ir neveda. Kai esame veiklūs, tai duoda daugiau naudos.
Kelio pedagogika?..
Taip mes vadiname roverių ir piločių ugdymą. Kai merginos pereina į raudonąją šaką, yra 17 metų, ruošiasi baigti mokyklą ir dar turi priaugti iki buvimo vadėmis. Šiuos 2 metus mokomasi kelyje. Esmė – tu visą laiką eini. Merginos daugiausiai laiko praledžia žygiuodamos, vieną kartą sustojusios išmoksta kažkokią naują techniką, kitą kartą – pasigaminti valgyti, dar kitą – užsuka į kaimelį, kur galbūt pasisveikina su žmonėmis ar atlieka kažkokią tarnystę. Tai – savęs ir kitų atradimas kelyje. Tik po 2–3 metų pilotės jau yra pasiruošusios išbandyti savo jėgas kaip asistentės ar kaip vadės.
Kaip jaučiatės būdama taip arti vaikų? Kas antrą savaitgalį susitinkate su jais, vasarą – visą savaitę stovykloje. Kokie jie jums atrodo, apie ką pasikalbate?
Su vaikais smagu dirbti dėl aiškaus grįžtamojo ryšio. Galime savaitę kurti strateginį žaidimą, ruoštis vakaronei ir, tam įvykus, viskas iškart atsiperka – vaikai dėkoja, apsikabina. Matau geras jų emocijas ir rezultatą, kaip juos tai ugdo.
Bendraudama stengiuosi padėti vaikams, kad jie atrastų save, kad padėčiau jiems pamatyti vis daugiau savo galimybių. Man atrodo itin svarbu lavinti vaikų nuovoką, gebėjimą gaudytis situacijoje – aplink tave vyksta dalykai ir turi kažkaip reaguoti, negali tiesiog sėdėti ant sofos. Jei reikia – kažkuo padėti, panešti ar paprasčiausiai atsakyti į klausimą.
Jūs savaitei apsigyvenate miške su daugiau kaip 20 pradinukių mergaičių. Nedaugelis išdrįstų taip išeiti iš komforto zonos. Kodėl verta?
Tai daro žmogų laisvą. Kai sugebi sąmoningai kažko atsisakyti, prisiimi atsakomybę, tada net ir nemalonius dalykus priimi paprastai, jie tavęs neerzina, nekelia blogų emocijų. Jeigu prieš supykdamas sugebi suprasti, kad dabar aš pykstu, tas pyktis tampa nebe pykčiu, o įsisąmoninta emocija, kurią galiu valdyti. Gebėjimas stebėti savo ego iš šono padeda būti tarp žmonių. Tas išvykimas su vaikais į mišką yra išvykimas susitikti su savimi – ten bus žaidimų, bet iš tikrųjų tai yra saviugdos, savęs atradimo stovykla.
Kaip vaikams tapti autoritetu?
Tėvams būti autoritetu – vieni žingsniai, mokytojams – visai kiti. Kaip skautų ugdytoja mąstau paprastai: suaugusieji ir vaikai yra labai skirtingi ir jeigu norime, kad kažkas gero iš to išeitų, kiekvienas turi duoti tai, ką gali geriausio, bet ir neprarasti savęs. Aš esu suaugusi ir lieku suaugusi. Taip pat ir vaikas neturi imituoti suaugusiojo, tegul jis lieka prie savo vaikiškų reikalų. Aš galiu jam padėti atrasti savo galimybes, kad šiandien jis padarytų truputį daugiau, kad ūgtelėtų iki būsimo savęs, kad tos pastangos padėtų išlieti susikaupusią energiją ir suteiktų džiaugsmo. O vaikai man teikia daug džiaugsmo, tikrumo, leidžia pasireikšti kūrybiškai.
Kuo Europos skautai skiriasi nuo kitų skautiškų organizacijų?
Europos skautų organizacija įkurta 1956 metais kaip būdas po karo nualintai Europai siekti taikos, kartu pabrėžiant krikščioniškas vertybes kaip Europos civilazacijos pagrindą. Europos skautų ugdymas remiasi krikščioniškąja antropologija, socialiniu bažnyčios mokymu ir skautiška R. Badeno-Powellio metodika. Mes suaktualiname jo iškeltą krikščionybės svarbą – tuo skiriamės nuo kitų skautiškų organizacijų. Europos skautai veikia 23 Europos šalyse ir Amerikoje.
Skautų vadai – IT specialistai, bankininkai, teisininkai, pedagogai. Kas atveda suaugusius žmones į skautus?
Gal noras praleisti daugiau laiko gamtoje, kompanijoje, o gal asmeninio tobulėjimo siekis. Tai ir galimybė išreikšti save, nes būdamas skautu greit supranti, kiek daug gabumų turi ir kiek nedaug reikia, kad būtum laimingas. Pietūs ant laužo, žaidimas, kurį taip pat smagu rengti, kaip ir žaisti...
Jeigu stengiamės dėl kitų, mes visi esame skautai. Kartais iš skautų pasišaipoma „ai, čia tie geriečiai su gelbėjimo ratu, kepantys sausainius“. Jeigu būti pilietiškam kelia juoką, tai rodo gilias visuomenės problemas. Nes visuomenė, kuri baidosi kenčiančiųjų, ligonių, silpnesniųjų, pati serga. Mūsų egzistencija glaudžiai susieta su tais, kurie aplink. Popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad gyvenimas yra ne laikas, kuris prabėga, o laikas, skirtas susibėgti, susitikimų laikas.
Edmundas Jakilaitis, kalbėdamas apie iniciatyvą „Stiprūs kartu“, išskyrė skautus kaip patikimiausius savanorius, kuriems gali ramiai patikėti banko kortelę, jeigu ja reikia sumokėti už maistą rizikos grupėje esančiam žmogui, ir sakė, kad kol turėsime skautų, jam ramu dėl visuomenės ateities...
Savanoriavau iniciatyvos „Stiprūs kartu“ skambučių centre. Nupirkę maisto, savanoriai turėdavo man paskambinti ar parašyti žinutę. Kai žmogus paskambindavo, jo balsas būdavo pasikeitęs: tu tiesiog kažkam nupirkai maisto, bet tai kažkodėl buvo geriausia tos tavo dienos akimirka. Tad pripažinkime sau, kad būti geram yra gera.
Į skautų vadų gretas įsiliejote Prancūzijoje. Ten įgijote retą specialybę Lietuvoje – komiksų kūrėjos?
Taip, Vilniaus universitete baigiau prancūzų filologijos bakalaurą, o magistrantūrą pasirinkau Prancūzijoje – teksto ir vaizdo studijas Angulemo (Angoulême) mieste esančioje Aukštojoje Europos vaizduojamojo meno mokykloje. Ši specialybė Lietuvoje mažai žinoma, kartais asocijuojasi su animacija, Antulio Donaldo komiksais, bet tai – plati sritis, jungianti tekstą ir vaizdą. Nustebau Prancūzijoje vartydama itin aukštos meninės vertės komiksų albumus, kaip meno kūrinius.
Istorija, papasakota vaizdais ir žodžiais, neapsiriboja mažų paveikslėlių serijomis. Teksto ir vaizdo junginys – ypatingas, nes jie varžosi tarpusavyje. Vaizdas tarsi verčia sustoti, kelia emocijas, o tekstas, atvirkščiai, – kviečia mąstyti, judėti į priekį. Tad komiksas gali būti ir greitas procesas – skaitai ir suvartoji paveikslėlius, bet kartu visada yra galimybė sugrįžti, užsibūti tame paveikslėlyje. Štai kodėl man patinka grafinis romanas, kuris gilinasi į siužeto linijas, veikėjus, personažus, psichologinį paveikslą, ir taip išeina iš tradicinio komikso rėmų.
Kitos savo specialybės – prancūzų filologijos – žinias pritaikote ir skautų veikloje. Jūs išvertėte „Vilkiukų dainyną“ iš prancūzų kalbos?
Taip, kiekviena skautų vadė turi asmeninį tobulėjimo projektą. Pasirenkame, kurioje srityje norime patobulėti. Man skautiškoje veikloje visąlaik patiko išraiška – dainavimas, vaidyba, šokis, todėl ir pasirinkau išversti į lietuvių kalbą daineles ir šokius. Mėgstu laisvą, kūrybinį vertimą. Ypač smagu, kai žinau, kad tai dainuodami visi gerai leis laiką, nes dainos kelia dvasią, nuotaiką. Kai būna sunku – paskutiniai žygio kilometrai arba krūva indų plauti, – tiesiog uždainuojame ir viskas praeina linksmai.
Užaugote 9 vaikų šeimoje, iš kurių 8 skautai?
Taip, esu vyriausia ir paskutinė tapau skaute, tad kai man pasiūlė šią veiklą Prancūzijoje, jau žinojau, kur veliuosi. Mums skautai buvo galimybė pabūti su kitais ir patirti, kas aš pats esu, nes namie viskas vyksta kartu.
Dabar gyvenate atskirai, kokias vertybes išsinešėte iš gyvenimo gausioje šeimoje?
Augau labai kūrybiškoje aplinkoje, tai paveikė. Dabar vienas iš aktualiausių dalykų man yra paprastumas, gebėjimas pasitenkinti trupučiu. Tai man padeda neprisirišti prie materializmo, hedonizmo.
