Operinio dainavimo bakalauro studijas baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Karališkajame Velso muzikos ir dramos koledže, pirmąsias magistro – Hamburge, antrąsias – Kardife, tobulinęsis Londone, Nacionalinėje operos studijoje, Romanas Kudriašovas iki šiol nesustoja mokytis. Dirbęs garsiajame Londono „Covent Garden“ teatre, prestižiniame Glyndebourne’o festivalyje sėkmingą Ceremonijų meistro vaidmenį Jules’o Massenet operoje „Pelenė“ sukūręs ir su juo apkeliavęs visą Jungtinę Karalystę, jis nuolat dalyvauja garsių Europos pedagogų meistriškumo kursuose, sėkmingai bando jėgas tarptautiniuose konkursuose. Prieš kelerius metus Liverpulio filharmonijoje buvo nutarta apie vieną garsiausių pastarųjų dešimtmečių baritonų Bryną Terfelį ir dar keletą žvaigždžių suburti jaunų artistų komandą ir pastatyti Giacomo Puccini operą „Toska“, kurioje Romanui teko Zakristijono vaidmuo. Atsidūrus vienoje scenoje su Brynu Terfeliu, Latvijos sopranu Kristine Opolais, italų tenoru Vittorio Grigolo, jaunam solistui galva nesisuko – priešingai, norėjosi gerte gerti jų pamokas ir patirtis. Šis spektaklis su visomis įžymybėmis ir Romanu taip pat rodytas nuo Anglijos iki Abu Dabio scenų.
Romanai, galima sakyti, jus į Lietuvą parviliojo režisierė Dalia Ibelhauptaitė su „Vilnius City Opera“ pastatyta „Toska“, o vėliau – „Pikų dama“. Daug kas išgirdęs jūsų dainuojamą Jeleckio partiją nustebo, kad turime tokį puikų solistą, apie kurį jo gimtinėje taip mažai žinoma. Prisistatykite.
Kaip kažkada apie Jeleckį sakė vienas kolega: išeini, padainuoji ir visi tave atsimena, dainuoti – mažai, aplodismentų – daug (šypsosi). Jeleckio arija labai graži, ją publika įsimena, nors kiti personažai dainuoja daug daugiau nei jis.
Muzika mano gyvenime atsirado labai anksti – nuo penkerių. Prieš eidamas į pirmą klasę, lankiau paruošiamąją mokyklėlę, kur mokiausi anglų kalbos, šokti, – tėvai tiesiog norėjo mane taip užimti. Mokykloje lankiau chorą, nuo septynerių – ir muzikos mokyklą. Kad tai – mano kelias, niekad nedvejojau. Konservatorijoje mokiausi dirigavimo, labai patiko ir iki šiol už tas studijas esu dėkingas, nes žiūrėdamas į dirigentus suprantu jų, orkestro, solistų bendradarbiavimą.
Tai, kad mano sritis tikrai bus dainavimas, supratau tik Muzikos ir teatro akademijoje. Nes norėti ir gebėti, turėti duomenis ne visada sutampa. Reikėjo laiko, kad suprasčiau, pajausčiau, jog aš ne tik noriu, bet ir galiu, sugebu dainuoti, jog kada nors tai taps mano pragyvenimo būdu.
Dar bestudijuodamas pradėjote dairytis į užsienį. Nenorėjote įsitvirtinti Lietuvoje?
Operos ir baleto teatras tuo metu turėjo dramatiškesnį repertuarą. Ir dabar ten vyrauja Verdi, Wagneris, – to aš iki šiol nedainuoju, nors akademiją baigiau jau prieš vienuolika metų. Nelabai mačiau, kur galėčiau įsiterpti į teatro repertuarą. Be to, nemanau, jog buvau pakankamai geras, kad bent jau bandyčiau ten eiti. Norėjau patirties, žinių, mokslų, naujų dalykų.
Po antro kurso vasarą išvažiavau į Vokietiją – Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalis į vasaros akademiją-chorą rinko dainavimo studentus iš Vokietijos, Rytų Europos. Buvau atrinktas ne tik į chorą, bet ir dainuoti solo vienoje tos vasaros oratorijų. Trečiame kurse pagal „Erasmus“ programą išvažiavau į Didžiąją Britaniją. Paragavęs įvairios duonos – mokslų skirtingose šalyse, supratau, kad ir toliau norėsiu išvažiuoti.
Dar studijuodamas Vilniuje stojau į magistrantūros studijas dviejose vietose Kardife, Velse, – į koledžą ir Tarptautinę dainavimo akademiją. Į abi ir įstojau, bet studijos buvo labai brangios. Man, tada 22-ejų jaunuoliui, tie pinigai atrodė visiškai nesuvokiami, tad pagalvojau: pabandysiu rinktis Vokietiją. Mokslai Hamburge buvo palyginti pigūs, be to, gavau stipendiją. Vokietijoje jau buvau nemažai lankęsis, dirbęs, tad įsivaizdavau, jog nesunkiai pritapsiu.
Negąsdino studijos vokiečių kalba? Juk iki tol mokėtės ir mokėjote anglų.
Jau įstojus atėjo baisus suvokimas, jog man dabar reikės kalbėti vokiškai (juokiasi). Ne tik kalbėti, bet ir kitus suprasti! Pradėjau mokytis savarankiškai ir po pusės metų šnekėjau laisvai. Svarbu pradėti, o paskui jau nejučia gaudai žodžius, perpranti gramatiką. Hamburgas – Vokietijos šiaurėje, ten žmonės atšiauresni, bet, jei jau prisileidžia, tampi jiems gana artimas. Aš pažįstamų turėjau. Buvęs Šlėzvigo-Holšteino festivalio vadovas Rolfas Beckas (beje, ne kartą dirigavęs Lietuvoje) ir padėjo gauti stipendiją, ir vis paklausdavo, ar ko netrūksta. Taip pat jo vadybininkas bei asistentas gyveno Hamburge, tad nebuvo taip, kad likęs gatvėje neturėčiau kur nueiti. Tada buvau to amžiaus, kai beprotiškai norėjosi pažinti pasaulį, kuo daugiau visko išmokti.
Studijos buvo sunkios?
Labai. Būdavo, baisiausiai nekantraudamas laukiu savaitgalių, kad per juos spėčiau viską išmokti, nes darbo dienomis laiko tarp paskaitų ir kitų užsiėmimų nepakakdavo. Čia pirmą kartą pajutau, ką reiškia mokytis ne sau patogiu tempu, o tokiu, kaip reikia, kokį tau diktuoja. Labai džiaugiuosi, kad tenai greitai supratau, kas yra disciplina, nes paskui gyvenime teko matyti, kaip kolegos nepadaro laiku to, ką privalo, o pasiteisinimo neturi. „Nespėjau“ ar „buvau užsiėmęs“ Vokietijoje negalioja. Gauni užduotį ir su ja tvarkaisi nesidairydamas į šalis.
Ten taip pat supratau, jog daug dalykų gali padaryti savarankiškai, tiesiog reikia įdėti daugiau darbo. Pavyzdžiui, partitūrą gavusiam solistui visai nebūtina nuo pirmos dienos dirbti su pianistu, kalbos pedagogu. Viską gali parengti pats, o tada jau kreiptis į kitus, kurie kažką pataisys, pastebės, padės patobulinti. Tą juodą darbą, pradžią, kiekvienas galime padaryti patys – juk turime išsilavinimą, žinių, kitų pagalbos reikia tik finaliniame etape. Šis studijuojant išsiugdytas bruožas dabar labai padeda, nes kiekvieną pagalbininką reikėtų samdyti.
Po studijų Hamburge gyvenau Lietuvoje, turėjau nemažai darbų Vokietijoje, kol gavau laišką iš Kardifo, tos pačios Tarptautinės dainavimo akademijos, į kurią jau buvau įstojęs, bet mokslų atsisakęs dėl finansinių priežasčių. Nuostabus dėstytojas Dennis O’Neillas, kurio perklausoje tąsyk dainavau, manęs nepamiršo ir pakvietė grįžti. Gavau stipendiją iš Tarptautinių operos apdovanojimų fondo ir privataus rėmėjo. Tie metai man buvo nuostabūs. Vėl patekau į naują pasaulį, nes britai akcentuoja ne tik techniką, bet ir atlikimo meną. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra normalu ramiai, be didelių intonacijų, veido išraiškų ar kūno kalbos pasakyti: „Aš šiandien labai laimingas, nutiko geras dalykas.“ Tai atsispindi ir atlikime – vokiška mokykla pernelyg nesistengia perteikti emocijų kuo nors daugiau nei žodžiais. Britai moko dirbti taip, kad ir nemokėdamas kalbos žiūrovas iš atlikėjo galėtų suprasti, kas įvyko, ką jis norėjo pasakyti. Tą ištransliuoti, perduoti reikia ne tik tekstu, bet ir visomis kitomis išraiškos priemonėmis. Esu laimingas, kad iš šių dviejų įdomių, bet skirtingų mokyklų susirinkau įvairių žinių, patirčių ir dabar jas galiu sujungti.
Po studijų Kardife metus stažavausi Londone, ten buvau pastebėtas, sulaukiau pasiūlymo iš Glyndebourne’o festivalio paruošti Grafo vaidmenį „Figaro vedybose“. Žinoma, labai jo norėjau, bet darbas – didžiulis, 300 puslapių muzikos, o dar nebaigti mokslai Nacionalinėje operos studijoje... Du mėnesiai buvo beprotiški, bet viską suspėjau: penktadienį baigiau mokslus, pirmadienį pradėjau dirbti. Geriau sutapti ir negalėjo! Per tokį intensyvų laiką ne tik daug išmoksti profesinėje srityje, bet ir sužinai apie save, savo galimybių ribas. Jei stažuotės užsiėmimai vyksta kasdien nuo 10 iki 17 valandos, supratau, kad nuo 8 valandos iki 9.30, paskui – nuo 19 iki 23 val. laisviausiai galiu mokytis vaidmenį. O kur dingsi? Ir puikiausiai viskas pavyko. Kai kartais ėmęsis naujo vaidmens sau sakau, kad šiandien gal jau užteks, pavargau, primenu sau tuos laikus: tada sugebėjai, ir dabar pasėdėk.
Nemažai profesinių pamokų gavote ir iš garsiojo Bryno Terfelio, su kuriuo susitikote statydami operą „Toska“.
Likimas mums, keliems jauniems solistams, įteikė dovaną dirbti kartu su žvaigždėmis, atlikusiomis pagrindinius vaidmenis. Kadangi manasis Zakristijonas su Bryno atliekamu Skarpija nemažai bendrauja, susibendravome ir mes. Žaviuosi jo dainavimu, stengiuosi iš jo mokytis artistams reikalingos laisvės. Kas tai yra? Pavyzdžiui, mokaisi dainos ir nutari paklausyti, kaip ją atlieka kažkas kitas. Žiauriai gražu, jaudina, džiugina. Pradedi dirbti pats – nieko panašaus nepavyksta! Ir ne todėl, kad neįdedi emocijų, blogai dainuoji. Tiesiog neįvyksta kažkoks momento stebuklas. Tada žiūri į natas: neparašyta, kad čia sulėtinti, o kitas solistas tą daro. Ir kaip gražu! Vadinasi, žmogus, į natas žiūrėdamas kaip į kelio ženklus, leidžia sau nukrypti, padaryti taip, kad būtų gražu jo vaizduotėje, ir nebijo, kad nubaus kokia nors muzikos policija. Juk kaip dažnai galvojame, kad, jei neparašyta, vadinasi, negalima. Bet jeigu gražu! Drąsos daryti tai, kas pagražins, paįvairins atlikimą, prireikia dažnai.
Kartą Italijoje buvau meistriškumo kursuose, kuriuos vedė žymus australų dirigentas Richardas Bonynge’as, dabar jau amžinatilsį operos žvaigždės Joan Sutherland vyras. Jis pirmasis pasiūlė kontraktą Lucianui Pavarotti, supratęs, koks tai talentas, padėjo iškilti visai garsenybių kartai. Dabar jis jau labai garbaus amžiaus, užsiėmimuose daug nešneka, ką reikia, parodo ranka. Ir parodo genialiai. Kai baigėme dirbti su itališkomis arijomis, atnešiau repertuarą, kurio jis visiškai nežinojo, – rusiškų kūrinių. Bet ir jų, iki tol negirdėtų, klausydamas, jis vis parodydavo, ką jas atliekant keisti. Sutrikau: „Tikrai taip galima?“ „O ar gražu?“ – paklausė ir kartu atsakė.
Tai prisimenu gal per retai, bet tikrai stengiuosi. Ypač dabar, kai tiek mažai galimybių pasirodyti, būti išgirstam, pateikti savo interpretaciją, žinutę klausytojams, negalima laiko švaistyti vidutiniškai daromiems darbams. Jei per savaitę būtų penki koncertai, galbūt paskutiniam pristigčiau emocinių jėgų, bet dabar, kai yra vienas per mėnesį, tiesiog neturiu teisės sudainuoti ne šimtu procentų taip, kaip norėčiau, kaip tą muziką įsivaizduoju. Net spektaklyje, kur lemiamą žodį taria dirigentas, stengiuosi sudainuoti taip, kaip noriu aš. Žinoma, savo interpretaciją įpinu nieko neišmušdamas iš vėžių, nekišdamas pagalių į ratus. Jei kada nors kažkas klausysis tos operos ir replikuos: „Sudainavo niekuo neišsiskiriančiai, neypatingai“, juk nepasiteisinsiu, kad man taip liepė dirigentas, tad šiokią tokią teisę į savivalę pasilieku (šypsosi).
Prieš pusantrų metų dirbote Karališkajame „Covent Garden“ teatre, dalyvavote garsaus režisieriaus sero Davido McVicario „Mirties Venecijoje“ pastatyme. Kokį įspūdį paliko ši legendinė įstaiga?
Jei Glyndebourne’o festivalyje tvyro jauki atmosfera, atlikėjai gyvena viename miestelyje, į repeticijas važiuoja tais pačiais mikroautobusais, tai „Covent Garden“ esi mažas sraigtelis didelėje mašinoje, kuriai terūpi tiek, kiek esi priveržtas laikyti tai, ką reikia. Nieko kito negali tikėtis – juk ateini ne rūpesčio laukti, o dirbti. Ta mašina puikiai sustyguota ir labai greitai sukasi. Be proto įdomu ir naudinga tą pamatyti.
Iki karantino blaškėtės tarp skirtingų šalių, darbų. Kur paties namai?
Kas verčia konkrečią vietą vadinti namais? Pripratimas ir laikas, kurį praleidi juose. Dabar visi mano daiktai, drabužiai laikomi centralizuotai – bute Vilniuje. Smagu turėti tokią bazę, žinoti, kur grįžti. Kol kas esu nusprendęs, kad čia ta bazė ir liks, nes nebenoriu lakstyti po pasaulį ir bandyti apsėsti visų kėdžių vienu metu. Žinoma, jei sulaukčiau ilgalaikio pasiūlymo, karjeros galimybės, ją tikrai svarstyčiau. Trumpiems darbams galima skraidyti iš Vilniaus, kur dabar mano namai, šeima, draugai.
Kaip ilsitės, ką tuose namuose veikėte per karantiną?
Žmonės taip sukurti, kad jiems reikia ką nors daryti. Norisi būti produktyviam, kad dienos pabaigoje galėtum pasakyti: šiandien nuveikiau kažką geresnio savęs link, pajudėjau pirmyn. Per pirmąjį karantiną ėmiau mokytis kalbų – juk reikia kažkaip save išvarginti, jei negali dirbti įprastų darbų. Pasiilgęs protinio darbo, klibinau italų kalbą, kurią jau šiek tiek mokėjau, labiau gilinausi į vokiečių, nes kalbos gali mokytis iki begalybės, kol perprasi visus niuansus, humorą. Kada nors norėčiau imtis prancūzų. Šiandien gerai moku abi gimtąsias – lietuvių ir rusų (nes mano tėtis rusas), taip pat – anglų.
Dainuoti daug nedainavau. Ypač antrojo karantino pradžioje, kai sužinojau, jog planuoto naujamečio koncerto nebus. Kai nėra kam konkrečiai ruoštis, nematau tikslo dainuoti dėl formos palaikymo. Turint pagrindus, gerą techniką, atsiradus reikalui pasiekti formą nėra labai sunku – tai šiek tiek panašu į važiavimą dviračiu, kurio nepamirši. Kai gavau kelis kvietimus, su džiaugsmu grįžau į darbų ritmą. Beje, kaimynai, gyvenantys už sienos, prie kurios stovi pianinas, nepatikėjo, kad dirbu operoje, kasdien namuose dainuoju. Štai ką reiškia storos Vilniaus senamiesčio sienos!
Karantino mėnesiais daug sportavau, nes tai suteikia fizinę iškrovą. Be to, kaip sakoma, sveikame kūne sveikas protas. Daug kur nenueisi, buvo šalta, tad sportavau namuose – tereikia erdvės, gali daryti visus aerobinius pratimus, kilnoti svorius. Pajudėti priverčia ir Mūza – gatvėje rastas ir priglaustas šuo. Gyvūnas – rimta priežastis kasdien gerą valandą vaikštinėti po parką.
Labai mėgstu gaminti. Nuo studijų laikų, kai neturėjau galimybių išeiti kur nors įvairiau pavalgyti, bandydavau ieškoti, kaip iš kažko pigaus ir paprasto pasigaminti kažką nepaprasto. Kai per karantiną kiti ėmė užsisakinėti maistą ir ilgėtis restoranų, aš kaip tik džiaugiausi, kad pagaliau turiu laiko gaminti. Darau viską: sriubas, troškinius, apkepus, pyragus. Man svarbu nesikuisti dvi valandas virtuvėje, kad paskui suvalgyčiau viską per penkiolika minučių. Stengiuosi greitai pasiekti skonio pilnumą, tą „vau“ rezultatą. Papildomas impulsas ieškoti naujų receptų, ingredientų atsirado prieš septynerius metus, kai nustojau valgyti mėsą. Vegetaru tapau dėl paprasčiausios priežasties – nenoriu, jog kažką reikėtų žudyti dėl to, kad pavalgyčiau. Jau seniai nebegalvoju, kuo pakeisti mėsą, tiesiog renkuosi tai, kas man skanu ir sveika. Savijauta pakeitus mitybą labai pagerėjo.
Ar turite svajonių vaidmenį, kurį labai norėtumėte atlikti? Galbūt – svajonių teatre?
Turiu tik vieną – Oneginą iš Piotro Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“. Tą operą aš labai myliu, žiūriu visus jos pastatymus. Žinot, būna, susitapatini tai su vienu, tai su kitu personažu, o dabar, manau, galiu suprasti juos visus. Tiek kartų šią operą matęs kaip žiūrovas, labai norėčiau tapti atlikėju. Nesu buvęs daugelyje pasaulio teatrų, kad išsirinkčiau, apie kurį svajoti. Manau, kiekviename teatre, kiekvienoje šalyje galima surasti, susikurti kažką ypatinga. Man svarbiausia, kas vyksta scenoje. Ir – kad joje vyktų stebuklai.
