Esate iš tų, kurie savo ateitį žinojo nuo vaikystės, nes mėgo kieme karo žaidimus? Ar šis pasirinkimas atėjo vėliau, kaip nulemtas kokių nors įvykių, nutikusių istorijų?
Kaip ir kiekvienas apie 1990-uosius mokyklą bebaigiantis jaunuolis, svajojau apie verslą – tada manėm, kad kažką pirksim, kažką parduosim, viskas ims ir įsibėgės. Tuomet daugybės jaunų žmonių pasaulio suvokimas buvo materialus, atrodė, tam vėrėsi visos galimybės. Mano pasaulėžiūrą iš esmės pakeitė Nepriklausomybės atkūrimas 1990-aisiais ir 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykiai. Ta naktis labai giliai įstrigusi. Augau ir tuomet su šeima gyvenau Joniškyje, nedideliame Šiaurės Lietuvos mieste. Pamenu gatvėmis važinėjančius sovietų šarvuočius ir garsiakalbį, kuris kvietė suaugusius vyrus ir moteris rinktis prie savivaldybės. Visi suaugusieji, kurie buvo namuose, išėjo į centrinę miesto aikštę. Aš, penkiolikmetis, likau prie televizoriaus. Kol tėvai negrįžo, o jie nepasirodė beveik parą, nuo televizoriaus taip ir neatsitraukiau. Stebėdamas tuos įvykius suvokiau, kad pasaulis, kuris buvo piešiamas mokykloje, išties yra visiškai kitoks, jame tiek daug neteisybės. Tada supratau, kad noriu būti tuo didvyriu, galbūt – karžygiu, kuris turėtų eiti ir tą neteisybę pašalinti. Tai ir buvo apsisprendimo taškas. Likusius metus mokykloje paslapčia svajojau apie kareivio-karžygio kelią, kuris išsklaidys neteisybę ir atneš šviesą.
Vis pagalvoju, kodėl pats tą laikotarpį – svajones apie kovą su neteisybe – paverčiau sau tokiu romantišku. Mano amžinatilsį mama labai mėgo knygas, namuose turėjome milžinišką biblioteką. Augant norėjosi vis kitokių knygų, tad palaipsniui perskaičiau viską nuo „Trijų muškietininkų“, istorijų apie Vinetu ir „Drąsiųjų kelių“ serijos. Visose tose knygose yra tam tikras moralas, kovos su blogiu pamokos. Tai formavo vaikišką mano pasaulėžiūrą. Kaip ir pokalbiai namuose, žinoma. Taip pat pamenu, kai paauglystėje, dar Sąjūdžio priešaušryje, kažko besirausdamas namuose atradau lietuvišką trispalvę. Klausiau tėvo, kas čia. Jis ramiai paaiškino ir paprašė apie vėliavą nekalbėti mokykloje: „Tam dar ne laikas.“ Po daug metų pasakojo, kaip tą vėliavą gavo darbe, parsinešė saugoti iki pirmo mitingo, kuriame ji ir buvo iškelta. Vėliau šią istoriją galvoje susiejau su močiutės pasakojimais, kaip būdavo „prie Smetonos“ – tada vis galvodavau, kas gi ta Smetona yra. Suradus vėliavą, sujungus močiutės istorijas, galvoje ėmė dėliotis kontūrai, kad anksčiau buvo kažkas, ko mokykloje niekada nepasakojo, kad tuo kažkuo reikia domėtis, siekti.
Man bebaigiant vidurinę, tėvai puoselėjo didelių svajonių. Jie, kaip ir dauguma tėvų, nė neklausę vaikų apie jų troškimus, norėjo, kad šie taptų gydytojais, mokslininkais, dideliais žmonėmis, taip linkėdami geriausio gyvenimo, kaip jie tokį supranta. Atsimenu, kaip tyliai priėjau prie tėvo: „Man reikia pinigų, noriu važiuoti stoti į Vilnių, Karo akademiją. „Palauk, palauk, mes apie tai juk nekalbėjome! Šnekėjome apie visai ką kitą“, – nustebo. „Bet tai jūsų, ne mano svajonės!“ – užginčijau. Šeimoje kilo mažas konfliktas, bet galiausiai tėvai mane suprato, išleido ir, tikiuosi, dėl to nesigailėjo (šypsosi).
Istorija – tikro idealisto, norėjusio kovoti su neteisybe. Bet ar pasirinkęs kariuomenę nė karto nenusivylėte? Tikrovėje romantika paprastai išgaruoja.
Niekada. Nuo tada, kai tėvelis davė pinigų kelionei į Vilnių, išvažiavau ir jau 27 metus esu kariuomenėje. Joniškyje lankausi tik tada, kai galiu, arba per šeimos šventes, kuomet dalyvauti privalu. Per savo karjerą tarnavau visuose geografiniuose Lietuvos kampeliuose – Klaipėdoje, Alytuje, Panevėžyje, Rukloje, Vilniuje, dar aštuonerius metus tarnavau užsienyje...
Tarnyba užsienyje stipriai skiriasi nuo Lietuvos? Kariuomenės sistema turbūt visur jau tokia pati?
Nuo 2004 metų Lietuva yra NATO valstybė, esame prisiėmę tam tikrus įsipareigojimus, kuriuos vykdyti pradėjome dar prieš tapdami aljanso nariais. Savo tarnybos metu atlikau keturias tarptautines misijas, per kurias maždaug dvejus su puse metų buvau karo zonose. Pirmąsyk – Bosnijoje ir Hercegovinoje, konfliktas Balkanuose prasidėjo dar apie 1993-iuosius ir tęsiasi praktiškai iki dabar. 1998-aisiais aš, ką tik akademiją baigęs jaunas leitenantas, su 30 žmonių būriu išvykau tenai, kur su mūsų partneriais Danijos karalystės kariais praleidome pusę metų. Pusmečiui parvykęs namo, vėl iškeliavau į Bosniją ir Hercegoviną, tik šįkart 2000-aisiais ir su kuopos dydžio – šimto – žmonių grupe. Esu dėkingas vadovybei, kad taip manimi pasitikėjo, aišku, pats jutau didžiulę atsakomybę už visą šimtą karių, kiekvieno jų gyvybę.
2003-iaisiais prasidėjo karinis konfliktas Irake, o mes 2006-aisiais kartu su britų sąjungininkais išvykome į misiją vėl. Patekome į Basros miestą šalies pietuose, ten karo zonoje praleidome septynis mėnesius. Tas laikas man buvo vienas sunkiausių, nes pats karinis konfliktas turėjo kiek kitokį pobūdį nei Bosnijoje, kur buvo ramiau, reikėjo viską tik stabilizuoti, kinetinių veiksmų ant žemės buvo palyginti nedaug. 2006-ųjų laikotarpis Irake – visiškai kitoks, nes prieš vyriausybę kovojantys sukilėliai buvo pasiekę tam tikrus kovinius pajėgumus ir kiekvieną dieną mums keldavo iššūkius, kurie baigdavosi aukų pareikalavusiais susišaudymais. Laimei, lietuvių kontingentas nenukentėjo, bet kartu buvusių mūsų partnerių britų ir amerikiečių žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius vis augo. Tokioje aplinkoje pamatai, iš naujo įvertini kitus, pradedi pažinti pats save. Deklaruoti savo drąsą, fizinę jėgą namuose yra viena, tikrame kare – kas kita. Ten aiškiai pajunti, koks žmogui svarbus psichologinis pasirengimas, įvertini, ar viskam esi pasiruošęs pats, tavo kolegos, ar galime pasitikėti vieni kitais. Pasitikėjimas virsta kantrybe, mokėjimu valdyti emocijas. Tokio užsigrūdinimo, psichologinės stiprybės neįgausi tik pasiskaitęs knygų, reikia pabūti toje aplinkoje, pamatyti kraujo. Tada aiškiausiai suvoki, kaip viskas yra trapu.
Ir tuo sunkiausiu laiku Irake nesudvejojote dėl savo pasirinkimo?
Ne. Net negalėjau sau leisti dvejoti. Matote, kai esi vadas, atsakai už karius, negali sau leisti net mintyse įjungti atbulinės pavaros. Visų pirma galvoji apie kitus: turi kiekvieną karį, sveiką ir gyvą, grąžinti tai šeimai, kuri jį tau atidavė. Kare užsimezga kitokie santykiai tarp žmonių. Tas „aš – vadas, tu – pavaldinys“ perauga į vieno tikėjimą kitu, tai reiškia, kad kitas saugo tavo nugarą, o tu – jo. Kariuomenėje tai vadiname tiksliniu vadovavimu, jis ir yra grįstas pasitikėjimu. Juk net duodamas įsakymą rodai, kad žmogumi pasitiki. Jei juo netiki, net negalima duoti užduoties – kokia prasmė, jei abejoji, kad žmogus ją įvykdys? Nesulaukęs rezultato, ir pats jausies blogai, turėsi atsiskaityti savo vadui, – taip susidaro ištisa pasitikėjimo grandinė. Civilinėje šeimoje, kurią sudaro du žmonės, abipusis absoliutus pasitikėjimas yra būtinas, su metais jis tik auga. Tas pats principas būtinas kariuomenėje, tik ji – labai didelė šeima, kurią sudaro šimtai ir tūkstančiai.
Kaip pasitikėti tais šimtais, jei kartais tikėjimas ir vienu susvyruoja?
Per 27-erius kariuomenėje praleistus metus mačiau daug įvairiausių žmonių įvairiose situacijose. Tik taip – stebėdamas juos skirtingomis aplinkybėmis, kaip jie tvarkosi su tekusiais iššūkiais, gali atsirinkti kolektyvą, su kuriuo nori dirbti, kuriuo pasitiki. Su kuriuo eitum į žvalgybą, – juk taip sakoma.
O jumis kariai pasitiki, nes esate tas vadas, kuris pats žino, kas yra apkasai, ne tik moka duoti nurodymus iš dabartinio erdvaus kabineto?
Dabar pagrindinis mano ginklas – pieštukas ir tušinukas (šypteli), nes baigdamas trečią tarnybos dešimtmetį daugiausia dirbu prie didelių administracinių, biurokratinių ir finansinių reikalų. Sausumos pajėgose yra keturiolika tūkstančių žmonių ir kiekvienu jų reikia pasirūpinti. Tas rūpinimasis – resursai, finansai. O karjeros pradžioje, kuomet buvau jaunas leitenantas ir turėjau trisdešimt savo žmonių, viską dariau kartu su jais – keldavausi anksti rytą, darydavau mankštą, kasdavau apkasus, vakarieniaudavau ir, jei reikėdavo, kartu miegodavau palapinėse. Tik taip formuojasi kolektyvai, kartu augame, užaugame, darome karjerą. Vėl grįžtu prie to paties, kad kariuomenė pirmiausia yra didelė šeima, kur vienas kitu pasitikime, žinome, kad vienas kitam padėsime.
Mus visus vienija bendras tikslas – ginti ir saugoti tėvynę. Geografijos pakeisti negalime – esame paribio šalis tarp Vakarų ir Rytų, grėsmių patirdavome per visą laiką, kiek turime savo valstybę, jos niekur nedingo ir dabar. Juk grėsmių iš Rytų jautėme dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, ir dabar jos likusios toje pačioje pusėje. Dažnai kariuomenę suvokiame kaip konvencinio, kinetinio karo įrankį, bet būna ir ekonominiai, informaciniai karai. Sklandančios melagienos – taip pat priešiškų šalių metodas kažkokiam efektui pasiekti. Mūsų tikslas – apsaugoti, edukuoti visuomenę, kad kritiškai mąstydami apsisaugotų nuo melagienų, o ne viskuo tikėtų.
Šiais laikais ypač daug diskutuojame apie stereotipus, kas yra vyriška, kas – moteriška. Kaip jums atrodo, ar vieta moteriai kariuomenėje, kuri tradiciškai laikoma vyrų zona?
Be jokios abejonės. Kariuomenėje iš esmės nebėra lyties, joje moterys labai laukiamos! Ir ne tik tose sferose, kur ir dabar jų yra daug: tai finansų, resursų, personalo administravimo sritys. Turime puikių pavyzdžių, kai karininkės moterys vadovauja kuopoms, departamentams, kurie vykdo didelius ir sudėtingus projektus. Mes, kariuomenės vyrai, labai lauktume jų dar daugiau ir labai šiltai priimtume (šypsosi).
Su karyba susijęs net jūsų laisvalaikis – domitės karo istorija. Kuris mūšis ar karas svarbiausias jūsų domėjimosi lauke?
Kariuomenėje, kai bandome identifikuoti ateities grėsmes, vis kartojame: norint numatyti ateitį, reikia suprasti praeitį ir dabartį. Tyrinėti istoriją būtina, kad suprastume daug dabarties aktualijų. Juk turime iki galo neatsakytų klausimų, kai kalbame, pavyzdžiui, apie Lietuvos ir Lenkijos, Lietuvos ir Vokietijos ar Lietuvos ir Rusijos santykius.
Šiam pomėgiui skiriu laisvalaikį, kurio, tiesą sakant, nuo tarnybos nelieka labai daug. Man įdomiausias Antrasis pasaulinis karas. Prieš kokius dvidešimt metų savęs paklausiau, kodėl jis apskritai įvyko, kokios jo priežastys, kas turėjo atsitikti, kad pasaulio visuomenė taip drastiškai – krauju pradėjo siekti savo tikslų. Norint atsakyti, reikia skaityti didžiausių to laikmečio asmenybių – politikų, karvedžių atsiminimus, biografijas. Stengiuosi rinktis leidinius originalo kalba, daugiausia – Vakarų pasaulio istorikų knygas, gilintis ne tik į ekonomines, politines, bet ir į socialines, kultūrines karų pasekmes.
Atsakymą sau jau radau.
Ir koks jis?
Nebūna konflikto be priežasties, reikia ieškoti šaknų, o jos dažniausiai nusidriekusios iki prieš tai kilusio konflikto. Trumpai sakant, šio karo priežastis slypi Pirmajame pasauliniame kare, jo rezultatuose. Vokietija jais nebuvo patenkinta, iš to kilo nacionalsocialistinės idėjos, kurios ir vedė prie revanšo, į dar vieną konfliktą. Jei brėžtume paralelę su šiomis dienomis, irgi rastume sąsajų. Iš vienpolio pasaulio, kur ilgą laiką dominavo viena valstybė, atsiranda kelios ar keliolika naujų, kurios ekonomiškai stiprios, turi savo ambicijų, interesų ir bando juos ginti. Čia jau užkoduoti konfliktai. Jei lygintume 9-ojo dešimtmečio ir šios dienos karinius konfliktus, matytume, kad jie tik didėja, gilėja, jų daugėja. Nesakau, kad tai veda į katastrofą – ne, bet turime situaciją stebėti, analizuoti ir likti budrūs. Mūsų situacija palanki, nes priklausome didiesiems pasauliniams aljansams: NATO, Europos Sąjungai, Pasaulio prekybos organizacijai, esame demokratinė respublika. Demokratinis pasaulis konfliktus išsprendžia taikiai, per 70 pastarųjų metų karų tarp jam priklausančių valstybių nevyko.
Kuri istorinė asmenybė jums labiausiai imponuoja?
Taip iš karto paminėti vieną asmenybę, kuri labiausiai imponuoja, yra labai sunku. Įvairiais istoriniais laikotarpiais, nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iki naujausių laikų periodo, gyveno ir gyvena daug iškilių asmenybių, kurių darbai ir žygdarbiai yra verti būti pagarsinti. Dabar kaip tik skaitau Danielio Butlerio knygą „Field Marshal: The Life and Death of Erwin Rommel“. Tai biografinė knyga apie Antrojo pasaulinio karo strategą generolą Erwiną Rommelį, dar kitaip vadinamą Dykumų lapinu. 1944-aisiais, po liepą įvykusio pasikėsinimo į Hitlerį, kurio vienu organizatorių Rommelis buvo, paties jo paprašyta pasitraukti iš gyvenimo. Generolas suprato, kad, norėdamas apsaugoti savo šeimą ir garbę, turi pasirinkti mirtį, ir savo ginklu nusižudė. Iš Rommelio, kaip karo vado, galima pasimokyti labai daug – jis taikė visokiausių ir dabar aktualių vadovavimo metodų, aprašė lyderystę konflikto aplinkoje, vado vaidmenį mūšyje, apie šiuos dalykus ir dabar daugiau diskutuojama ir studijuojama karo mokyklose.
Koks esate namuose, kai nusivelkate pulkininko uniformą?
Labai racionalus, ramus, apie darbą visiškai nekalbantis žmogus. Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti šeimai, nes dėl tarnybos jį iš šeimos tenka vogti, kartais dirbu ir savaitgaliais. Nors nuoširdžiai stengiuosi kuo daugiau dėmesio suteikti antrajai pusei, su jos leidimu nemažai jo tenka ir karo istorijai – knygoms. Turime ir bendrų pomėgių. Abu su žmona Lina labai mėgstame gamtą, tad radę laisvą minutę stengiamės ištrūkti pakvėpuoti grynu oru, pasiklausyti miško ošimo. Gamta labai ramina, padeda susidėlioti mintis ir pažvelgti į pasaulį ne vadovaujantis emocijomis, o išmintimi, kritiniu mąstymu. Tada nereikalingų emocijų nelieka ir namuose.
Beje, Lina taip pat susijusi su kariuomene – dirba su ilgalaikiais projektais finansų ir resursų srityje. Abu beveik po dvylika valandų per dieną praleidžiame darbe, tad po jo apie kariuomenę tikrai nebenorime kalbėtis. Mieliau – apie keliones, nes, kai keliauti dėl pandemijos negalime, džiugiai jas planuojame. Dabar kartu sėdime prie žemėlapio, ieškome vietų Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurias aplankysime, naršome internete, rinkdami informaciją apie nacionalinius parkus ir kitas įdomybes, kur žadame pabuvoti. Kitas bendras hobis – intelektiniai žaidimai. Mėgstame „Kas ir kodėl?“, „Auksinį protą“, kuriuos rodo LRT, stengiamės savo „sofos lygoje“ pasivaržyti, kuris kurį nugalės. Didinti žinių bagažą, visą gyvenimą mokytis yra tiesiog būtina. Ir kaip žmogui, ir kaip kariui.
Kokias tris kariui svarbiausias savybes išskirtumėte?
Drąsą, kompetenciją, patikimumą. Drąsa – tai gebėjimas šiame besikeičiančiame pasaulyje priimti tam tikrus savalaikius sprendimus, kompetencija – nuolat atnaujinamos žinios, profesinių gebėjimų tobulinimas, o apie patikimumą jau daug kalbėjome. Jo reikia ir kare, ir gyvenime. Gal po metų galvosiu kitaip, bet šiandien šios trys savybės man atrodo svarbiausios.
