30 metų iriatės prieš srovę. Dalis visuomenės vis dar nėra išsivadavusi iš homofobinio mąstymo, nepriima siekio įteisinti tos pačios lyties asmenų santuoką. Kokią kainą mokate, gyvenimą paskyręs ginti likimo brolių ir sesių žmogaus teises, laisves, orumą?
Apsisprendimas protestuoti buvo simbolinis, maišto dvasią įkvėpė kova už Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. sutikau savo gyvenimo partnerį Eduardą. Naiviai norėjosi pakeisti mūsų ir LGBTI bendruomenės (tada taip nesivadinome) gyvenimą. Egzistavo draugų ir pažįstamų būrelis, norėjome ką nors gražaus jiems suteikti, organizuoti laisvalaikį. Manėme, surengus vakarėlį, bus džiaugsmo visiems, gyvenimas keisis geresne linkme. Tuo metu dirbau Lietuvos kino studijoje garso operatoriumi. Baigiau Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) kino filmų institutą ir grįžau į Lietuvą. Mano filmas „Ir jis pasakė jums sudie“ 1995 m. Tarptautiniame kino festivalyje Bratislavoje pelnė prizą už geriausią vaizdą ir garsą.
Taigi darbe sekėsi, ketinau draugams išnuomoti kavinę. Kai kolegos suprato, kokia ta kavinė gali būti, kilo didžiulis pasipriešinimas. Tada suvokiau, kiek daug Kino studijos bendradarbių nusiteikę prieš mane ir mano orientacijos žmones. Išstojau iš Kinematografininkų sąjungos, šiai vadovavo Gytis Lukšas, jis tiesiai pasakė, kad netoleruos tokių santykių. Parašiau visiems sąjungos nariams po laišką. Tada dar nebuvo elektroninio pašto, tad spausdinimo mašinėle atbeldžiau ir išsiunčiau. Tuo metu man paskambino aktorė Gražina Baikštytė, palaikė ir kolega Vidmantas Kazlauskas, garso operatorius.
Turėjote drąsos atvirai prisipažinti, kad esate homoseksualus?
Kai darai pirmą žingsnį, nežinai, koks bus antras. Jaunatviškas maksimalizmas provokuoja daryti didelius darbus. Jau buvo kvaila slėpti savo lytinę orientaciją. Palikti Kino studiją – logiškas mano sprendimas-protestas. Ar gailiuosi? Dabar svarstau, gal karjera būtų pasisukusi kiek kitaip. Dūšioje iki šiol esu menininkas.
Tada išėjote į gatvę?
Taip. 1991 m. man tai buvo įprasmintas žingsnis. Su draugu ieškojom, kuo užsiimsim. Dabar žmogaus teisių gynimas rimta sritis, o tuo metu tokių dalykų nežinojome. Supratau, kad darau kai ką svarbaus. Drąsa gimė iš nežinojimo. Netrukus pajutome, kokie pavojai tyko.
Homoseksualūs santykiai tarp vyrų dekriminalizuoti tik 1993 m. Užsiiminėjome nelegalia veikla, už kurią buvo galima patekti už grotų. Bet apie tai negalvojom. Įkūrėme Lietuvos gėjų lygą, bet Teisingumo ministerija negalėjo jos registruoti, nes ši veikla dar buvo nelegali. Tik 1995 m. pavyko lygą įteisinti. Pamenu, Lietuvių kalbos komisija rekomendavo pakeisti pavadinimą, sakė, kad gėjus – nelietuviškas žodis. Siūlė pasivadinti „Amsterdamo klubu“ ar „Homoseksualistų sąjunga“. Surinkome krūvą užsienio žurnalų, rodėme, kad žodis gay tarptautinis, ėjom į posėdį, koliojomės su komisijos pirmininke, iki šiol pamenu įspūdingą jos šukuoseną. Skubėdami į posėdį su pirmininke patekome į tą patį liftą. Įdomiausi pokalbiai vyksta liftuose, kai negali pabėgti nuo pašnekovo. Tada sugebėjome iš jos ištraukti viską, ką galėjom. Kai dabar jaunimas klausia, kodėl toks organizacijos pavadinimas, sakau, brangieji, mes legalizavome žodį gėjus lietuvių kalboje.
Kas tuo metu labiausiai palaikė?
Mes su savo pirmo rato draugais jau senstam arba, kaip sakė V. Pauliukaitis, pereiname į rudens sezoną. Pradėjom galvoti apie tai, kad reiktų užrašyti prisiminimus, nes kai kuriuos dalykus jau painiojame. Palaikančiųjų buvo nedaug, mūsų gyvenimo būdas neleido turėti daug draugų. Pirmas jų ratas mažas, mūsų pažįstami slėpė savo gyvenseną. Kai atsivėrėme, „Lietuvos ryte“ pasirodė publikacija apie mus, su Eduardu pirmi prisipažinome, kad gyvename kartu, praradom ir tą ratą, daug kas nusisuko. Kėlėme jiems pavojų: jei praeiviai gatvėje matė mus kartu, galėjo išviešinti kitų gėjų orientaciją. Galite įsivaizduoti, kokioje priespaudoje gyveno mūsų bendruomenė. Ir taip turėjome mažai pažįstamų, o po to jų beveik neliko. Iki šiol panašiai ir gyvenam.
Kaip su Eduardu susipažinote?
O tai paliksiu knygai. Susipažinom atsitiktinai, per bendrą draugą, kurio jau nebėra. Jis pristatė mane Eduardui Gedimino prospekte. Ir iš pirmo žvilgsnio abu supratome, kad esame skirti vienas kitam. Mes – labai skirtingi, bet vienas kitą papildome. Tuo ir įdomu, nesame saldi porelė. Žaviuosi ir galvoju, kaip, būdami priešingybės, galime 30 metų gyventi kartu.
2015 m. susituokėte Romoje, ar klystu?
Mes nesusituokėme. Buvo daug pasiūlymų, gera mūsų draugė iš Kopenhagos skambino, jau nekart kvietė atvažiuoti – miesto meras rengia vienalyčių partnerių santuokos ceremoniją Kopenhagos rotušėje. Mus kvietė susituokti ir Lisabonoje ar Paryžiuje. Prieš pandemiją beveik buvom apsisprendę, bet... maniau, jei jau tuoktis, tai tik Lietuvoje. Tačiau laikui bėgant, kai tampame protingesni ir matome, kokie debatai vyksta dėl partnerystės įteisinimo, viltis susituokti gimtojoje šalyje blėsta. Gali būti, kad nebelauksim, priimsime draugų pasiūlymą dėl džiugios mūsų šventės. Gyvenimas duotas vienas, o kiek čia jo liko...
Gal jau šį pavasarį Seimas priims Partnerystės įstatymą?
Manau, procesas bus nelengvas ir užtruks. O jei įvyks toks stebuklas, labai džiaugsimės. Partnerystės įstatymas – vakarykštės dienos patiekalas. Europoje 13 šalių jau seniai nemato skirtumo tarp heteraseksualios ir homoseksualios šeimų. Likome tarp šešių šalių, kurios niekaip nereglamentuoja homoseksualių santykių. Balandžio 1-ąją sukako 20 metų, kai Olandijoje pripažinta santuoka tarp homoseksualų. Atsiliekame nuo Vakarų pasaulio 20 metų. Ar galiu tikėtis, kad mano kišenėje dar 20 metų? Norėtųsi jau pasidžiaugti šeiminiu gyvenimu.
Ar anksti pajutote, kad esate gėjus?
Dažnai pats sau užduodu šį klausimą. Analizuoju, ar buvo ženklų, ar galėjau tai suprasti. Negaliu sau atsakyti, kada. Mažyčių signalų anksčiau gal ir buvo, bet gyvenome tarybiniu laikotarpiu, kai žodžio seksas netardavome. Prisimenu tiesioginį TSRS ir JAV televizijos tiltą, laidą vedė V. Pozneris ir F. Donahju. Viena moteris iš tarybinės pusės atsistojo ir pasakė: „Žinote, o pas mus sekso nėra.“ Mes apie jį nekalbėjome, net mąstyti buvo gėdinga. Kai ateina laikas tuoktis, tada ir pradedi apie tai galvoti. Iki tol jo gal ir nereikia. Tai va, kai neturėjau noro ženytis, ir sekso nereikėjo.
Nebuvo, kas skatina, nejutote provokacijų, flirto?
Gal kai kam ir buvo, bet man taip nepasisekė (juokiasi).
Įdomiausi ir gražiausi metai prabėgo studijuojant Sankt Peterburge. Man rūpėjo parodos, muziejai, kasdien vaikščiojau į Ermitažą. Studentų draugystės buvo visai kitokios, buvom užsiėmę, institutas – tarptautinis, daug atvykusiųjų iš kitų šalių. Man patiko stebėti, kaip ir kuo gyvena užsieniečiai. Kurse mokėsi 12 kubiečių. Gyvenome bendrabutyje, Naujuosius kiekvienos šalies atstovai pradėdavo švęsti pagal savo šalies laiką. Pamenu, muzikalūs kubiečiai karnavalą surengdavo šeštą ryto. Gražus laikas, kai apie seksą nebuvo poreikio galvoti. Grįžęs į Lietuvą supratau, kad kai kas man negerai. Tėvas buvo griežtas karininkas, nė minties nekilo, kad galėčiau mylėti vyrą.
Tiesa, viena provokacija buvo. Studijų metais keliskart teko važiuoti į Berlyną, Potsdamą, ten buvo Rytų Vokietijos kino studija. Susidraugavome su vokiečių studentais, jie mane pakvietė į Berlyną tada, kai griuvo siena. Atsidūriau Vakarų Berlyne pirmą dieną po sienos atidarymo. Užsukau į vieną videosaloną ir pamačiau, kad tai gėjų videosalonas. Pasidarė labai įdomu, likau sužavėtas. Gėjų gyvenimas Vakarų Berlyne buvo matomas. Visą naktį vaikščiojau po tą rajoną, stebėjau, kaip gyvena gėjai, ir galvojau, kad būtinai turėsiu sugrįžti. Bet Rytų Berlyno pasieniečiai suskato „susitvarkyti“, ir kitą dieną į Vakarų Berlyną išleido tik tuos, kurie turi Rytų Vokietijos pasus. Taigi viltys žlugo, bet galvoje kartu su Berlyno sienos griūtimi įvyko lūžis. Atsivėrė langas į laisvą pasaulį, pajutau galimybę laisvai mąstyti. Vakarų Berlynas mano vienas mylimiausių miestų. Čia supratau, ko norėčiau. Visada troškau grįžti arba pabėgti į Vakarų pasaulį. Bet pabėgo visi draugai, o aš likau Lietuvoje.
Kaip Jūsų seksualinę orientaciją priėmė tėvai?
Jie taip ir nesužinojo, kad esu gėjus. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę tėvas nutarė išvažiuoti iš šalies. Ilgai įkalbinėjo išvykti kartu, jį parėmė motina ir brolis, bet tada dirbau Lietuvos kino studijoje, tad likau. Kai jie išvyko, pradėjau gyventi su savo draugu. Gal motinai būčiau išdrįsęs prisipažinti, bet neturėjau progos, o tėvui – nė už ką. Jis to nebūtų supratęs. Nors tėvų nebėra, iki šiol jaučiu baimę prieš griežtąjį tėvą.
Kaip ryžotės pasipasakoti apie Judviejų porą?
Mano artimųjų čia neliko, tad nejutau didelių keblumų. Bet buvo sunku mano partneriui. „Lietuvos rytas“ ilgai spaudė, Audra Telksnienė švelniai įtikinėjo, nebijokit, pasakojimas bus 45 puslapyje, niekas nepamatys. Naktį prieš pasirodant publikacijai ji skambina, sako, turiu didelį prašymą. Pakalbėjom su redakcija, kolegos sako, kad tai – neeilinis įvykis, labai prašome leidimo istoriją atiduoti pirmam puslapiui. Paklausiau, kiek laiko turiu pagalvoti, ji pasakė, kad neturit, dėl jūsų sutikimo dar nepaleidžiam spausdinti tiražo. Kai dėl mūsų stabdomas tiražas, nutarėm sutikti. Eduardo motina nieko nežinojo apie jo lytinę orientaciją, išgirdo tik per rytinę laikraščių apžvalgą. Buvo šeštadienis... Iki šiol jaučiu kaltę prieš jo mamą. Taip su tėvais elgtis negalima. Tokiai žiniai juos reikia paruošti. Sužinoti apie sūnaus orientaciją iš rytinės laidos žiauru. Atsiveri ne vienas, tavo pasakojime dalyvauja tėvai, giminės, seserys ir broliai. Reikia viską pasverti ir pagalvoti, kaip tai padaryti, kad nesukeltum jiems ir draugams problemų.
Kai viešai pasipasakojome, apie saugų gyvenimą teko pamiršti. Ir iki tol jautėmės nesaugiai, o po to... Mus atpažindavo gatvėje, o tolerancija tuo metu buvo lygi nuliui. Kartu kur nors eiti išdrįsdavome tik dieną, o vakarais kviesdavomės taksi, mašinos neturėjome. Ten, kur gyvenome, buvo tragedija, kasdien gaudavome po keliolika ranka rašytų šlykščių laiškelių. 1995-ieji. Teko visa praeiti. A. Giržadas vedė laidą „Šeštadienio pokalbiai“ ir paprašė dalyvauti laidoje su kolegėmis iš mūsų organizacijos Irena ir Aušra. Tada supratau, kokią galią turi televizija. Tapau visai atpažįstamas, buvau keliskart sumuštas, nesaugumo jausmas įsismelkė į sąmonę. Daug visko teko ištverti. Vėliau situacija kito, bet iki šiol girdime visokių komentarų, patyčios tapo gyvenimo dalimi. Kartais pagalvoju: kiek galima, jau 2021-ieji...
Tyrimai rodo, kad lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių, interseksualų (LGBTI) emocinė ir psichologinė būklė Lietuvoje prasčiausia Europoje.
Mes visada turime būti pasirengę gintis, sunku išsivaduoti iš baimės, kad bet kada galime būti sumušti, šlykščiai apjuodinti. Tai sveikatos neprideda. Mes, aktyvistai, žmogaus teisių gynėjai, vykstame į seminarus, konferencijas, toks gyvenimas suteikia galimybę dažniau lankytis laisvose demokratinėse šalyse. To privalumas – gauni atokvėpio, pakvėpuoji laisvės oru, pamatai, kaip būtų kitaip, jei pasirinktum gyventi kitoje šalyje. Nesigailiu, kad nežengiau to žingsnio, nors daug mūsų draugų išvyko iš Lietuvos. Gerai, kad visada galime juos aplankyti. Kartais gaila, kad kūrybingi, darbštūs, gražūs, linksmi žmonės, galėję daug nuveikti mūsų šalies labui, dirba svetur. Ką jaunimui čia daryti, kai homofobija tvyro ore? Ne visi jauni žmonės išprotėję aktyvistai, norintys Lietuvą pastumti į progreso kelią. Kai kas pasirenka lengvesnį kelią.
Skaičiau įdomų Jūsų pasakojimą, kokios būdavo gėjų meilės paieškos sovietmečiu. Homoseksualai susipažindavo vyrų pliaže, butuose, bet visur tykodavo chuliganų, save vadinusių „remontininkais“, grupuotės.
Jei mintimis grįžtume į laiką, kai pradėjau galvoti, kad esu homoseksualus, santykiai ir prisirišimas prie partnerių būdavo žymiai stipresni. Turėjai suprasti, kad sutiktas partneris gali būti tavo dalis. Iki šiol pamenu vieno vaikino frazę, kai gulėjom vyrų pliaže – šie tarybiniais laikais buvo, kaip dabar suprantu, dovana homoseksualiems vyrams, – kur buvo galima beveik nevaržomai susitikti. Jis pasakė: „Vasara duota tam, kad būtų galima susirasti partnerį metams, iki kitos vasaros.“ Turėjai garantuoti sau nelikti vienas.
Taip, vyko „remontas“, susiburdavo grupės, kurių tikslas – „remontuoti“ (žiauriai sumušti) tuos keistuolius. Kelias nuo vyrų pliažo iki kelto – netrumpas, labai bijodavom juo eiti, nes burdavosi „remontininkų“ komandos, laukdavo ir sumušdavo mūsų bendruomenės narius. O jie tada nė negalėjo pasiskųsti milicijai. Pliaže veikė „sarafannoje radio“ – žinios, perduodamos iš lūpų į lūpas. Greitai sužinodavome, kad mūsų tyko. Nesaugumo jausmas cirkuliavo kraujyje.
Kai kalbu jaunimui, sakau, kad neturėjau jaunystės, kokią dabar jie turi. Iš manęs ji pavogta. Bandžiau ją kompensuoti kūrybiniu procesu. Savęs paieškos ir atsivėrimas įvyko tada, kai buvau 26-erių. Neturiu gražios, linksmos, romantiškos jaunystės patirties, tas vakuumas nėra užpildytas. Peterburgas padovanojo kitokios romantikos, bet tada dar nebuvau savimi. Labai norėčiau, kad jaunimui netektų išgyventi likimo, panašaus į manąjį.
Pripažinkime, Jūsų bendruomenė Seime jau turi atstovą, Jūsų siekiams pritariančių politikų. Nebėra taip blogai.
Ar stiprus Jūsų šeimos jausmas? Ar svarbi santuoka? Daugelis heterokseksualių porų gyvena nesusituokę ir sako, kad šeimos institutas jiems nesvarbus, svarbiausia meilė, gražūs tarpusavio santykiai.
Manyje labai stiprus protesto jausmas. Jei valdžia bando mane reguliuoti, renkuosi pasipriešinimą.
Niekada neabejojau, ar mudu su Eduardu šeima. 1995 m. straipsnio „Lietuvos ryte“ antraštė skelbė: „Mes esame šeima“, tai jau buvo deklaruota, de facto gyvename kaip šeima, o ką įdedame į šeimos sąvoką, jau kiekvieno reikalas. Kai buvau 35-erių, aplankė stiprus tėvystės jausmas, maniau, labai norėčiau turėti vaiką. Bet kartu lydėjo ir neviltis, kad negaliu sau to leisti. Disharmonijoje gyvenau ilgai, kol sunaikinau tą troškimą. Biologinis laikrodis tiksi, užgniauži savyje tėvystės jausmą ir prie tokių svajonių nebegrįžti. Bet matau, kad daug homoseksualių porų, ypač moterų porų, gyvena su biologiniais vaikais. Miela matyti, kaip gražiai jos augina atžalas.
2013 m. su Eduardu vykome į Izraelį. Didžiausią įspūdį padarė viešas homoseksualių porų gyvenimas. Matai: eina du vaikinai ir vedasi dvynukus. Siekiant susilaukti vaikų ir pasinaudojant dirbtinio apvaisinimo metodu, neretai gimsta dvynukai. Tel Avivo paplūdimyje stebėjome amerikiečių vyrų porą su dvyniais – berniuku ir mergaite. Abu tėvai nuėjo išsimaudyti, o šešiamečiai žaidė prie vandens. Mergaitė pakvietė: „Tėveli, ateik.“ Pamaniau, kaip jie žino, kuris tėvelis.
Taigi tėvystės jausmai mūsų bendruomenės nariams nesvetimi, kai kurie homoseksulūs vyrai turi biologinius vaikus iš pirmos santuokos arba susitaria su biologine motina, gyvena poroje. Jei kas ir sako, kad homoseksualai nedidina gimstamumo, tai neturi fantazijos. Mes irgi prisidedame prie gimstamumo rodiklių (juokiasi).
Perskaičiau Artūro Tereškino knygą „Nesibaigianti vasara“ ir susidarė įspūdis, kad gėjai – neištikimi partneriai. Keliaujantieji po didžiuosius pasaulio miestus žino specialius numerius, kuriais paskambinę gali į viešbučius išsikviesti homoseksualų sekso partnerį.
Nenoriu oponuoti Artūrui, tai, ką jis pasakoja, man suprantama. Kai gyvenimas sutvarkytas pagal heteroseksualių porų modelį, sistema neskatina partnerystės tarp kitokių žmonių, tai subuvimas kartu yra iššūkis, ne norma. Tada gal kai kuriems mūsų bendruomenės nariams ir nesinori patirti tų iššūkių, jie renkasi lengvesnį kelią. Kam gyventi poroje, kuri nebus pripažinta, ir aiškintis aplinkiniams.
Seksualinių mažumų būtis diktuoja kitokį gyvenimo stilių. Gyvenimas kartu nebuvo skatinamas, buvo laikotarpis, kai atrodė paprasčiau gyventi vienam arba dviese „nuo vasaros iki vasaros“. Bet pastaruoju metu aplinkoje matau nemažai kartu gyvenančių porų. Jei kalbame apie tuos, kurie gali pasinaudoti tam tikromis programėlėmis, tai nesvetima ir heteroseksualiems žmonėms. Jie taip pat turi panašią programėlę. Kai kuriems žmogiška klysti arba ieškoti nuotykių.
Yra duomenų, kad ŽIV pirmiausia išplito gėjų bendruomenėje, tad ištikimybė svarbi ne tik moraliniu, bet ir sveikatos požiūriu. Ką Jums pačiam reiškia ištikimybė?
Ištikimybės jausmas laikui bėgant stiprėja. Kol esi jaunas, atrodo, norėtum daug visko išbandyti. Vėliau vis stipriau prisiriši prie partnerio, atsiranda pagarba. Visi nejaunėjam. Kartais pagalvoju, ar galėčiau gyventi be savo partnerio. Ar galėčiau jį pakeisti? Jau seniai sau pasakiau: „Ne.“ Ištikimybė galbūt lygi stabilumui. Jaunystės laikotarpis skatina paieškas, o branda diktuoja kitokias galimybes ir prioritetus.
Gegužės 17-oji – Tarptautinė diena prieš homofobiją ir transfobiją. Rengsite „Vaivorykštės dienas“?
Turim tradiciją – tą dieną siekiame atkreipti dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria homoseksualūs žmonės asmeniniame gyvenime ir darbe. „Baltic Pride“ renginiai buvo organizuojami tam, kad įprasmintume šią dieną. Pasaulinė sveikatos organizacija homoseksualumą išbraukė iš psichinių ligų sąrašo. Mums ši diena labai prasminga. Turėjome tradiciją važinėti su vaivorykštės spalvų autobusu grojant muzikai, pasidžiaugti. Šiemet dėl pandemijos to atsisakysime.
Mūsų bendruomenė, kaip ir visa visuomenė, pavargusi nuo vienišumo. Žmonės gyvena šeimose, o mes, kaip teigia Vyriausybė, tik ūkiniai vienetai. Atsitiko nelaimė, mirė Eduardo brolis. Reikėjo važiuoti į laidotuves, į Šiaulius. Aš neturėjau teisės vykti iš vienos savivaldybės į kitą, nes nesu šeimos narys. Mano partnerio sveikata sušlubavo, jam padarė operaciją, o man apie ją nepranešė. Atgavęs sąmonę jis paskambino. Supratau, kad nė neturėjau teisės žinoti apie savo žmogaus ligą. Tie, kurie gyvena santuokoje, nė nesusimąsto, koks svarbus šeimos institutas, o mes nieko neturime. Nepamiršiu Eduardo skambučio ir žodžių „Vladimirai, man viskas tvarkoj“, bet tai buvo po operacijos.
Gyvenimas ne visad rožinis, linksmas ir geras. Ar turime kokių nors teisių, pasitikrinam, kai susiklosto nepalankios situacijos. Galvoju, o jei kas nors vienam iš mūsų nutiks? Kaip tvarkysime paveldėjimo reikalus? Kodėl kartu išgyvenę daugiau nei 30 metų negalėsime pretenduoti į našlio pensiją? Rudens sezonas gražus, bet nenoriu lakstyti pas notarus ir svarstyti, ar tinkamai sutvarkėme paveldėjimo reikalus.
Ar galvojote apie tai, kodėl Jums skirta tokia dalia, apie vieno žmogaus misiją, galimybę keisti visuomenės požiūrį? Sako, vienas mūšio lauke – ne karys, bet ir vienas gali daug nuveikti.
Pradėsiu nuo nuoskaudos. Kartos keičiasi. Kai kam atrodo, kad viskas, ką dabar turi mūsų bendruomenė, atėjo savaime. Jei ne „Baltic Pride“ 2010, 2013 ir 2016 m., nebūtų euforijos, kai žmonės, užsienio šalių ambasados iškėlė vaivorykštės spalvų vėliavas 2019 m. Pradedu analizuoti, ką daviau valstybei, ar padėjau savo bendruomenei. Aišku, norėjosi staigesnių pokyčių. Buvau naivus. Kai įstojom į Europos Tarybą, maniau, praeis 5 metai ir viskas bus kaip Vakaruose. Paskui įstojom į Europos Sąjungą. Maniau, tuoj pasivysim senųjų šalių vidurkį... Toks jausmas, kad mes bėgam, bet niekaip negalim pasivyti. Judame į priekį, bet kitos šalys juda greičiau. Kiek bedirbčiau, niekada negalėsiu padaryti visko.
Buvo ir gražių momentų: laikotarpių, kai 1994 m. surengėme pirmą Rytų Europos konferenciją Palangoje, 2007 m. organizavom pirmą mūsų organizacijos konferenciją Vilniuje. Visada buvome tie, kurie kovoja už LGBTI teises, o „Baltic Pride“ – mūsų kūdikis, kuriuo rūpinomės, ir matau, į ką jis išaugo. Mūsų veikla duoda vaisių, bet, kiek bedirbtume, jos visada bus, ir daugiau, nei įsivaizduojame.
