Atvykote į Vilnių dvasinių pokalbių Vilkpėdės ligoninėje vesti. Apie ką žmonės išsikalba?
Dauguma žmonių Vilkpėdės ligoninėje yra labai garbaus amžiaus. Kai kurie pasakoja apie kančias, kurios buvo slėptos 80 metų. Šie žmonės dar prisimena karo ir partizanų laikų įvykius, su ašaromis akyse kalba apie trėmimus. Mane labai jaudina tai, kad Lietuvoje šios patirtys yra ne tik knygose, bet egzistuoja ir žmonių širdyse.
Kas žmonėms svarbiau – išsikalbėti ar gauti nuodėmių atleidimą?
Pirmiausia yra poreikis išsikalbėti. Jeigu kalba vaisinga, žmogus pasitiki, tada gal norės ir toliau eiti – išpažinti nuodėmę. Pokalbis yra tarsi prieangis žmonių širdyse, o pasikalbėjus gal norėsis įsileisti į svetainę arba net nusileisti į rūsį, kur slepiasi didesni skausmai, žaizdos ir nuodėmės. Atgailaujančiai širdžiai kunigo žodžiai „Viešpats atleido tau tavo nuodėmes, eik ramybėje“ yra vieni nuostabiausių.
Žiemą savanoriavote Santaros klinikose, slaugėte COVID-19 užsikrėtusius ligonius. Po to visi broliai prasirgo koronavirusu. Juk numatėte tokį variantą, tad su kokia mintimi ten ėjote?
Šiuo metu pašvęstieji turi tą laisvę: aš neturiu šeimos, esu gana jaunas, nepriklausau rizikos grupei. Jaučiau didžiulį poreikį padėti. Jeigu aš neisiu – kas nueis? Mano dvasinis vadovas griežtai paklausė: ką daro kunigai ir turintieji kovoti su šia pandemija? Šis klausimas manyje suskambėjo garsiai. Nesu slaugytojas ar daktaras, bet esu unikalus žmogus ir turiu unikalų būdą mylėti bei rodyti dėmesį žmonėms – tik dėl to radau savo vietą ligoninėje.
Sakote, kad Dievas sukūrė žmogų būti laimingą ir visai nebūtinai ta laimė turi būti be problemų?
Pajuokausiu – kokia yra didžiausia žmogaus bėda? Kad jis nėra Dievas. Iš šio fakto išplaukia visos bėdos. Žmogus yra be galo trokštanti būtybė, bet kartu – tik kūrinys. Kūrinys iš esmės ribotas, o kas iš mūsų mėgsta ribas? Jos būna skirtingos prigimties, nebūtinai moralinės. Pirmoji yra esmės riba: pavyzdžiui, jeigu jums patinka kalnai, tai šalia bus ir slėnių, ir šešėlių, nors gal jums nelabai patinka šešėlis. Jis – būtinybė.
Tai galime pritaikyti ir kalbėdami apie santykius su žmonėmis: dažnai reikalaujame iš artimųjų, kad jie su mumis tobulai elgtųsi, mums tarnautų, išpildytų mūsų norus ir poreikius, o jie nesugeba, nes irgi yra riboti. Kai priimi tas ribas, po truputį išmoksti, kad ir tu gali duoti, rasti kitą kelią, kaip padaryti kitus laimingus. Ribos priverčia mus būti kūrybingus, rasti naujų kelių ir, be abejo, padeda pasiekti tikresnę laimę.
Dėl to esu tikras, kad problemos neprieštarauja laimei. Žinoma, yra skirtingų problemų: mažos problemos stiprina asmenybę, bet yra ir tokių, kurios ją naikina. Jeigu gyveni smurto aplinkoje – tokias problemas reikia spręsti ar nuo jų pabėgti. Jeigu kažkas nori atimti tavo gyvybę, tai neatitinka Dievo norų. Dievo troškimas yra būtent toks: kad tu gyventum ir augtum.
Apie Tiberiados brolius sužinojau iš „Bendrakeleivių“: priimate žmones, norinčius išeiti iš skyrybų krizės. Kokių dar veiklų vykdote vienuolyne?
Mes turime veiklų vaikams, paaugliams, jaunuoliams. Po to tie jaunuoliai sukuria šeimas, tad globojame ir šeimas. Visuose gyvenimo etapuose pasitaiko ir nelaimių, todėl globojame ir žmones, kurių santuoka žlugo. Tai yra šeimos pastoracijos dalis. Lietuvos visuomenėje yra didžiulis poreikis padėti žmonėms po skyrybų ir „Bendrakeleiviai“ šioje srityje daro nuostabius dalykus, o mes juos priimame du kartus per metus.
Kaip vyrams ir moterims lengviau susikalbėti, atrasti bendrą pagrindą būti kartu?
Verta pirmiausia pagalvoti, ar tikrai noriu pagarbiai ir nuoširdžiai bendrauti su kitu žmogumi, su moterimi. Jeigu nenoriu – kodėl nenoriu? Jeigu esu nepatenkintas atsakymu „nenoriu bendrauti“, ką galiu daryti, kad labiau norėčiau? Reikia auginti norą gyventi bendrystėje ir ramybėje su kitos lyties asmeniu, be destruktyvaus varžymosi.
Kaip sako anoniminiai alkoholikai, svarbu pripažinti: aš norėčiau, bet nemoku. Nuolankumas prieš kitą žmogų yra labai svarbus. Jeigu žmogus išpuikęs, patenkintas savimi, jokios bendros kalbos nebus. Nuolankus žmogus ieškos pagalbos ir tuomet trečias žmogus tikrai gali padėti. Jeigu pora sutinka eiti pas terapeutą ar kunigą, jie abu žiūri į trečią žmogų ir ta erdvė didėja. Vyrams labai sunku prašyti pagalbos. Aš esu iš tų vyrų, kuriems teko prašyti pagalbos, ir dėl to nė karto nesigailėjau – tai tikrai išlaisvina.
Ką patartumėte vyrams, kaip perlipti per save ir prašyti pagalbos?
Susidaryk privalumų ir trūkumų sąrašiuką – kas bus, jeigu neprašysi pagalbos ir jeigu prašysi, – ir juos palygink. Jeigu vienintelis privalumas neprašant pagalbos – „nejausiu gėdos“, ar tikrai dėl to verta neprašyti ir būti vienišam? Paprastai ta gėda išsisklaido vos pradėjus kalbėti. Nes kai esi vienas su savo problema, ji atrodo labai didelė, bet kai pradedi apie ją kalbėti, kai tik įvardini problemą, ji įgauna ribas ir nebeteršia tavo širdies. Taip, tu turi problemų, bet turi ir gerųjų pusių – taip ta problema tampa reliatyvi.
Taigi, du dalykai: išdrįsti patirti gydančią žodžio bei kalbėjimo galią, susidaryti privalumų bei trūkumų sąrašą ir elgtis pagal sąžinę, atsižvelgiant į tą sąrašą.
Istorijoje moterims nebuvo geresnio laiko, negu yra dabar. Kaip jūs matote moteris šių dienų visuomenėje?
Tikrai džiaugiuosi ir sutinku, kad dabar geras laikas moterims. Be pavydo, su džiaugsmu. Nes kiekvienas žmogus – vyras tai ar moteris – turi orumą ir niekas neturi teisės šio orumo naikinti. Tai, kad moterys šiandien gerbiamos, yra geras žmogiškumo ženklas. Gal tai kartu ir kvietimas vyrams persikurti?
Šiandien moterys daro viską, kas būdavo tik vyrų sritis. Moteris gali būti Lietuvos Prezidente, vadovauti daugeliui dalykų. Atitinkamai kyla kvietimas vyrams tobulinti savo vyriškumą: ką reiškia būti vyru šiandienos visuomenėje?
Tai – sunkus iššūkis vyrams, bet ir labai įdomus. Gal vyriškumas išryškės gražiau ir gryniau. Situacija kviečia vyrus būti labiau savimi, ne tik gyventi pagal stereotipus. Moterų pagalbos mums irgi reikės randant naują savo vietą visuomenėje.
Kviečiate tobulinti savo vyriškumą... Kokius klausimus sau gali užduoti vyras, norintis perkurti save?
Mes visi pradėjome būdami sūnūs. Ką man reiškia būti sūnumi? Aš juk pats nesusikūriau, esu kilęs iš kažkur, aš dovanotas sau – ką tai reiškia? Tai tikrai labai įdomus filosofinis klausimas. Pavyzdžiui, ligoninėje seni žmonės man pirmiausia kalba apie savo tėvus. Šis klausimas mums daro įtaką iki paskutinės akimirkos. Apsispręsti ir priimti, kas esu, iš kur esu, – tai sutaikina su savimi ir nuramina.
Paskui galima mąstyti apie žodį brolis – ką man reiškia brolija, būti broliu, turėti brolių? Kaip tas mano noras būti broliu reiškiasi? Kokio broliškumo tikiuosi šeimoje, tarp tautų ir pan.? Brolių nepasirenki, bet draugus pasirenki – ką man reiškia būti draugu? Kokius santykius galėčiau kurti būdamas draugu?
Kai tampu brandesnis, draugystė jau yra artimas ryšys, bet gal mano pašaukimas – tapti sutuoktiniu? Ką gi man reiškia būti sutuoktiniu? Sutuoktiniai nėra tik vedę žmonės. Pavyzdžiui, Jėzus dažnai buvo pristatomas kaip sužadėtinis, nes jis mylėjo iki pasiaukojimo. Tu gali pasiaukoti už žmoną, žmoniją arba svarbiai veiklai.
Ir pagaliau – ką man reiškia būti tėvu? Žiūrėti į savo tėtį gal ne visada lengva. Bet jeigu esi tikintis, gali žiūrėti, kaip elgiasi Dievas Tėvas. Tai labai įdomu, nes išnyksta daug stereotipų. Pavyzdžiui, dažnai įsivaizduojame Tėvą, esantį soste, viskam vadovaujantį. O žinote, kad Dievas Tėvas Evangelijoje kalba tik 3 kartus? Visuomet kalba sūnus Jėzus. Tėvas kalba per sūnų. Reiškia, tėvas yra brandus žmogus, kuris moka pasitraukti ir leisti sūnui būti savimi, užimti savo vietą. Taigi, tėvas nebūtinai yra pirmas, jis leidžia sūnui augti ir dėl to patiria gryną, o kartais ir skaudų džiaugsmą. Tikiu, kad keliant tokius klausimus daug gražiau apsišvies tam tikras vyriškumo kelias, be stereotipų.
Juokavote, kad nors nesate vedęs, bet be moterų neišsiverstumėte.
Duosiu pavyzdį. 2017 metais nutiko staigmena – buvau paskirtas į Lietuvą. Buvau laimingas Belgijoje, o Lietuvoje nieko nepažinojau, nemokėjau kalbos. Bet norėjau pabandyti – juk jeigu nepasiseks, visada galėsiu grįžti į Belgiją. Vis tik tuo metu jaučiausi vienišas, tarp vyrų neradau supratingumo ir intuityviai ieškojau moterų pagalbos, norėjau pasikalbėti. Radau senų vienuolių, vieną koučerę – turėjau savo moterų ratą, jos mane palaikė ir psichologiškai padėjo atsikraustant į Lietuvą.
Ir dabar Belgijoje gyvenanti Tiberiados seserų vyresnioji nuolat domisi, kas vyksta Lietuvoje: skambina, rašo laiškus, atsiunčia nuotraukų. Man tai – didelė paguoda. Vyrai man rašo tik su reikalais. Tai aš ir galvoju, kaip smagu ir nuostabu, kad mūsų bendruomenėje yra seserų.
Kai ruošėtės tapti vienuoliu, ko jus mokė apie moteris?
Mes studijavome antropologiją, filosofiją, psichologiją, bet tai buvo labiau žmogaus, žmonijos, žmogiškumo studijos. Gal tada dar nebuvau toks atidus – kas yra vyrai, kas yra moterys. Po truputį pats gilinausi į šį klausimą ir, manau, šis kelias dar nesibaigė.
Kokį matote savo santykį su moterimis?
Kai gyvenau Tiberiados vienuolyne Belgijoje, seserys buvo arčiau mūsų. Joms dažnai prireikdavo pagalbos ir mes turėdavome eiti jų gelbėti. Tuo metu manyje gyveno stereotipai: ai, jos visada priklausomos nuo mūsų, būtų paprasčiau, jeigu jų neturėtume. O vienu metu supratau, kaip neteisinga taip galvoti. Kai tik sugebėjau įvardinti manyje gyvenusį stereotipą, supratau, kad Dievas vis tiek sukūrė žmoniją iš vyrų ir moterų, tai gal geriau man pakeisti savo akinius. Iki dabar prisimenu tą akimirką, kai pasakiau sau: nustok žiūrėti į moteris kaip į problemą. Jos tau nurodo platesnį horizontą, atveria kitą pasaulį.
Į ką pakeitėte senąjį požiūrį „moteris yra problema“?
Tai – procesas, bet mano pirmas žingsnis buvo toks: būdamas teisininku, galvojau: kai yra tautos mažuma, ji turi papildomų teisių. Kadangi seserų yra mažiau ir jų bendruomenė jaunesnė, jos turi daugiau teisių ir mes turime joms padėti. Gali skambėti, kad kalbu iš aukšto, bet mano žodžiuose yra tiesos ir kai susitaikiau su mintimi, kad jaunesnei ir mažesnei bendruomenei reikia daugiau pagalbos, iškart tapau nuolankesnis. Dabar daug labiau sugebu matyti, kaip seserys mus apdovanoja. Dėmesingas jų elgesys man turi didelę vertę, jis kuria ir stiprina mūsų bendruomenę.
Įsivaizduokite, einate gatve ir pamatote ypač gražią moterį... Kokios mintys kyla?
Pirmiausia pripažįstu, kad ji – labai graži. Nemeluoju sau. Pripažinti grožį ir už jį dėkoti itin svarbu. O jeigu pasireikštų geismas, tada priminčiau sau žiūrėti į Dievo grožį. Natūralu, kad kartais gali užmiršti, kodėl tapai vienuoliu. Bet juk iš pradžių tikrai degiau stipria ugnimi ir meile Dievui, tad jeigu moters grožis suka man galvą, aš vis tiek turėsiu ir norėsiu sukti galvą į Dievą.
Ar tikrai vis turite sau priminti, kodėl pasirinkote būti vienuoliu?
Žinoma. Jeigu esi kam nors įsipareigojęs, kažkuriuo metu turėsi priminti sau, kodėl įsipareigojai. Prancūziškai sakome „meilė – akla“, o po kelių metų santuokos pamatome tikrą žmogų. Bet gal meilė ne akla, o atvirkščiai – aštrina tavo regą? Tačiau palaipsniui aštrus regėjimas praeina ir tavo akiniai apsineša. Tai gal reikia valytis akinius ir prisiminti, kaip aš mylėjau, kokia ugnis degė manyje, kai buvau įsimylėjęs. Yra skirtingų būdų, kaip atgaivinti jausmą ir prisiminti, kad ta meilė nebuvo tik reginys, svajonė, bet gyvenau tuo. Visada galiu prie to sugrįžti. Santuokoje – gal gali nueiti į restoraną su mylimąja ir prisiminti pradžią, tai atgaivins meilės ugnį.
Apie žydų tautą sakoma, kad jie žengia pirmyn, atsigręždami atgal, nes, kad eitum pirmyn, turi prisiminti praeitį – tada žinai, kodėl eini ten, kur eini.
Juokėtės, kad apie knygą „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“, nesate girdėjęs. O ką skaitote?
Turiu savo sezonus ir skaitau keletą knygų tuo pačiu metu, prie lovos turiu visą biblioteką. Skaitau knygą apie maldą – Henrio Nouweno „Vienintelis būtinas dalykas: gyventi pamaldžiai“. Skaitau po puslapį kasdien, tai – meditacijos knyga. Šiuo metu mane itin domina knygos, kurios sujungia psichologiją su dvasingumu. Skaitau: „Psichologija ir dvasingumas: pastoracijos iššūkiai“, Catherine L’Écuyer „Puoselėti stebėjimąsi ir natūralų mūsų vaikų smalsumą“, Jacqueline Kelen „Vienatvės dvasia“, Pierre’o Giberto „Ką Biblija sako apie gailestingumą“. Skaitau ir vieną sunkią knygą – Antoine’o Vergote’o „Psichoanalizės išbandymas sublimacija“. Biblija yra pagrindinė mano knyga. Vienuolyne ją skaitau kasdien, nes ten apsireiškia Dievas. Norėdamas atsipalaiduoti skaitau grožinę literatūrą, dabar – Mozės Mitkevičiaus psalmių mąstymus „Nesuskambėjęs pragaras“. Man labai svarbu pramogauti skaitant gerą literatūrą – joje atrandu žmogiškumą. Skaitydamas Dostojevskio romaną, suprantu daug dalykų. Arba „Mažąjį princą“ galiu skaityti tūkstantį kartų.
Vienuolis asocijuojasi su atsiskyrimu, o jūs, atvirkščiai, traukiate mases žmonių...
Vienas dvasininkas apibūdino šitaip: vienuolis yra žmogus, atskiras nuo visų, kad būtų susijungęs su visais. Turime saugoti mumyse esančią vienatvės erdvę. Dalį laiko tikrai esame vieni, be prisijungimo, tyloje. Iš to šaltinio galime grįžti į bendravimą.
Vienatvė nėra tikslas. Ji yra žmogaus matmuo, net jei jis nėra vienuolis. Jeigu tavo širdyje yra vienatvės erdvės, tada širdis bus svetinga kitiems, o jeigu esi visada pilnas reikalų arba kontaktų – kur svečiuosis staiga atvykęs draugas?
Todėl mes ir stengiamės sukurti vienatvės erdvę, kad žmonės galėtų joje prisiglausti. Dėl to vienuoliai nesituokia, bet neatsisako mylėti, būti svetingi, kurti kokybiškus santykius.
Jūs daug kalbate apie vienatvę kaip apie palaimą, kūrybiškumo variklį. Koks tas vienatvės gerumas ir kuo jis skiriasi nuo vienišumo?
Vienišumo atsiranda, nes gyvename kietaširdžių visuomenėje arba pats žmogus yra užsidaręs. Tad jeigu esu vienišas, nes man gėda arba esu išpuikęs, tikrai reikia šią gėdą ir puikybę mesti lauk, kad galėčiau bendrauti su žmonėmis.
O kodėl patiri vienatvę? Nes esi unikalus. Nėra dviejų vienodų žmonių ir dėl to tavo viduje yra erdvė, nepasiekiama kitam. Atrasti vienatvės lobį yra grįžti prie savo unikalumo ir grožėtis, džiaugtis tuo. Tai nėra paprastas kelias, tačiau kai žmogus moka būti vienas – šaunu, reiškia, jis turi tam tikrą rezervą.
Kokios dar temos jus jaudina?
Kaip turėti švelnią širdį, ne kietą. Švelnumas susijęs su gailestingumu ir svetingumu, kad tavo širdyje būtų gera kitiems pabūti.
Kitas man įdomus klausimas – kas yra tiesa. Ką reiškia gyventi tiesoje? Bendraudamas su žmonėmis jaučiu, kad visi mes siekiame tiesos, bet tuo pat metu yra labai skaudu gręžtis link šviesos ir gyventi tiesoje. Jeigu nori kurti tiesa grįstus santykius, kartais reikia kalbėtis apie sunkius dalykus. Užtat koks džiaugsmas apima, kai galime išsakyti tiesą, kad ir sunkią, ir dėl to ryšys tampa stipresnis.
Tiesa neįmanoma be nuolankumo. Teisėjo tiesa nebus gyvybinga.
Esate autoritetas į Baltriškes atvykstančiam jaunimui. Kokią žinią norite perduoti jaunuoliams?
Tu esi šaunus, gabus, turi ateitį, nebijok eiti pirmyn. Gal ne visais keliais esu praėjęs, bet gal galėsiu tau kažką parodyti, padėti nepasiklysti. Norėčiau, kad tu savo gyvenime padarytum kažką gražaus, ir kaip vienuolis manau, jog draugystė su Jėzumi yra nuostabus palaikymas. Kai turi tokį draugą, visa aplinka būna kitokia, saulė šviečia skaisčiau.
Esate belgas, gyvenote Pietų Amerikoje, nuo 2018 metų – Lietuvoje. Kas svarbiausia prisitaikant naujoje šalyje?
Taip, dėl tėčio karjeros gyvenau Venesueloje ir Ekvadore, ten man nebuvo sunku prisitaikyti, nes buvau vaikas. O gyvendamas Lietuvoje, domiuosi šalies kultūra, lietuvybe, man svarbu suprasti, kaip elgiasi žmonės.
Svarbu išlikti savimi ir mokėti žavėtis tuo, kas būdinga kitai šaliai. Dažnai mes reaguojame etnocentriškai: jeigu yra ne taip, kaip Belgijoje, tai bus prasta. O iš tikrųjų – kitoje šalyje gali būti kitaip, bet irgi gerai. Matau, kad lietuviai kitaip išreiškia gerumą: kukliai, ypač taupo žodžius. Kitoks elgesys praturtina mano požiūrį, asmenybę. Pavyzdžiui, dabar jau neužmirštu, kad einant į svečius bus malonu, jei atnešiu lauktuvių. Žmonėms lauktuvės atrodo savaime suprantamas dalykas. Pastebiu, kad lietuviai meilę išreiškia padėdami – vienuolyne tai patiriame nuolat. Nenoriu perdėti apibendrindamas, bet ar tikime, kad lietuvybė spindi ypatingu grožiu?
Dar prieš atvykdamas čia susitariau, kad man leistų 6 mėnesius mokytis lietuvių kalbos. Žinojau, kad turėsiu pareigų Lietuvoje bent 6 metus, todėl nenoriu gyventi čia su vertėju. Atsikėliau į Lietuvą tarnauti žmonėms ir man nesvarbu, kad lietuvių kalba šneka tik 3 milijonai. Mano pastangos kalbėti lietuviškai yra kelias į žmonių širdis – man tai labai svarbu. Lietuvių kalba man labai graži, atrandu daug bendrumų su prancūzų ir kitomis indoeuropiečių kalbomis. Šnekėdamas lietuviškai jaučiuosi kaip pas pusbrolius. Pagalvojęs giliau kartais net jaučiuosi esąs „įsūnytas“ šioje žemėje.
Kaip pozityviai išnaudojote karantino laikotarpį?
Karantinas rodė mano ribas – nesielgiau kaip herojus. Paskutinė mano saviizoliacija truko mėnesį ir per jį mokiausi, kaip būti bendruomenės vyresniuoju. Išmokau daug naujo ir tapo akivaizdu, kad turiu puoselėti vidinį gyvenimą, nes kai esi vienas ir turi mažiau veiklų, labiau išryškėja vidinis gyvenimas ir pamatai, ką reikėtų susitvarkyti. Nuotoliniu būdu bendrauju su dvasiniu palydovu, man svarbu susitvarkyti savo stalčius, susivienyti su savimi, todėl ėmiausi atidaryti kiekvieną stalčių ir žiūrėti, kaip Dievas čia gali pagelbėti.
Vienas pavyzdys: nesu iki galo susitvarkęs su neapykanta ir stebėjau, kad kai kuriems artimiesiems tiesiog turiu atleisti, nors skausmas – didelis. Kai esi užsiėmęs, primiršti, bet kai atsiduri vienas su tuo skausmu – ką darysi? Ar užsisklęsi neapykantoje, ar eisi atleidimo keliu? Tai procesas: nebūtinai galiu šnekėtis su tais žmonėmis, kuriems noriu atleisti, nebūtinai jie pasiruošę išgirsti mano skausmą, skundą. Bet galiu nusikratyti to kartėlio ir nebegyventi su juo iki mirties. Šiuo metu tai yra vidinės mano statybos.
Paminėjote savo dvasinį tėvą. Papasakokite apie jį.
Jis yra patyręs žmogus, perėjęs galybę sunkumų, bet vis dar gyvas, linksmas, turi vilties. Aš irgi noriu eiti tokiu keliu. Kai tik atsikėliau į Lietuvą, iškilus sunkumui, norėdavau pabėgti į Belgiją, nors žinojau, kad tai būtų neteisingas žingsnis. Tada sutikau šį žmogų, kuris nuolankiai įveikė sunkumus. Iš jo pavyzdžio matau, kad visada yra išeitis. Jis neturi visų atsakymų, bet viską priima su gailestingumu, išgirsta, liudija remdamasis savo patirtimi.
Kokia dovana, kai tave besąlygiškai priima ir neteisia, kad ir kokie būtų tavo sunkumai, iššūkiai, naštos, kai tave išgirsta iki pat sielos gelmių ir mato tave kaip žmogų, brolį ar sūnų.
Jūsų manymu, kokio žmogaus nori Dievas?
Manau, Dievas sukūrė žmogų norėdamas, kad šis būtų savimi. Kitaip nebūtų sukūręs. Tikiu, kad Dievas yra ištroškęs, įsimylėjęs asmuo, kuris nuolat santūriai ir kukliai elgetauja mūsų meilės. Kartu Jis plečia mūsų žvilgsnį sakydamas: mylėk savo artimą kaip save patį. Vadinasi, Dievas niekuomet nepavydi. Atvirkščiai, prašo mylėti ne tik Jį, bet ir kitus. Svarbu nepamiršti „kaip save patį“. Aš esu artimiausias asmuo sau, nors kartais būna sunku priimti save.
Taigi, jeigu pripažįsti šį trikampį – save, savo artimą ir Dievą, esi savimi, laisvas ir gyvas. Tokia ir yra Dievo svajonė.
