JAV „BMC Public Health“ publikuotas tyrimas parodė, kad savanorystė stiprina ja užsiimančių žmonių fizinę ir psichinę sveikatą, didina jų pasitenkinimą gyvenimu, socialinę gerovę, savivertę, laimės jausmą, mažina depresijos požymius ir kitokių psichologinių problemų tikimybę. O savanorius nuolat lydintys dosnumas ir dėkingumas ypač stiprina psichinę sveikatą.
Apie savanorystę – sveikatos ir laimės šaltinį – kalbamės su didžiausios pasaulyje savanoriškos klubinės organizacijos LIONS gubernatore Lietuvoje Daiva Grikšiene. Šiauliuose gyvenanti moteris sako: jeigu tik turi galimybę padaryti gerą darbą, būtinai daryk, net nedvejok. Juk savanorystė veikia bumerango principu: duodi kitam, o iš tikrųjų galbūt net daugiau gauni pats.
Atgyja pojūtis „aš esu reikalingas“
Daiva mato, kad savanoriavimo tema ypač aktuali dabar: per pandemiją kasdienis gyvenimas, atrodo, slysta iš mūsų rankų, o savanoriška veikla kaip tik grąžina tikėjimo savimi ir kontrolės jausmą. „Karantinas parodė, kad žmonėms trūksta ne pinigų, o sociumo, bendravimo, buvimo su kitais, kurie padeda atrasti save, su kuriais jautiesi pakylėtas. Karantinas turi tiesioginę analogiją su savanoryste, nes jos pamatas – ne pinigai, o žmonių empatija, požiūris, nuostatos, vertybės“, – įsitikinusi nuo 2004 metų savanoriaujanti LIONS vadovė.
„Savanoriška veikla užsiimantys žmonės daug dažniau išgyvena tokius jausmus kaip dosnumas, dėkingumas, empatija, atjauta, geranoriškumas. Savanoriaujant užplūsta pojūtis „aš esu reikalingas, mano pagalba svarbi kitiems“. Įsitraukusieji į šią veiklą patiria didžiulį prasmės jausmą, itin sustiprina gebėjimą įveikti problemas, išplečia socialinį savo tinklą, neatlygintinai pagelbėdami netgi įgauna tam tikrų privilegijų – visa tai akumuliuojasi ir daro teigiamą poveikį mūsų sveikatai“, – mokslininkų tyrimus patvirtina Daivos patirtis.
Padėkos nesitiki, bet visada gauni
Savanorystė sužadina savotišką laimės efektą – tuo Daiva įsitikinusi jau daug metų. Šis efektas ir keičia gyvenimą, ir teikia atlygį, nes užsiimdamas savanoriška veikla padėkos nesitiki, bet visada ją gauni. Matydamas laimingus, dėkingus žmones, džiaugiesi kartu su jais ir apima jausmas, kad dalis tos jų laimės priklauso ir tau.
Bendraudama su tūkstančiais savanorių Lietuvoje ir užsienyje Daiva tvirtina: „Tai, ką žmonės gauna savanoriaudami, yra geriausia patirtis jų gyvenime. Ši patirtis – nepamirštama, ji turi stebėtinų privalumų.“ Vienas jų – savanoriaujantys žmonės pasakoja, kad jaučiasi turintys daugiau laiko. Toks įspūdis susidaro todėl, kad savo laiką jie išnaudoja prasmingiau ir įvairiau.
Jeigu gali, bet nedarai – nesiskaito
Jurgis Didžiulis, rudens pradžioje koncertavęs Lietuvos LIONS klubų forume Kaune, dainavo: „jeigu gali, bet nedarai – nesiskaito.“ Taip pat jis atviravo, kad LIONS klubų savanoriams mielai koncertuoja nemokamai, nes „savanoriaudamas kitiems savanoriams, didinu savo socialinį kapitalą.“
D. Grikšienė taip pat akcentuoja, kad „savanorystė padeda mums kaupti socialinį kapitalą, kurti tvirtus socialinius ryšius, įsitraukti į bendruomenę, nesijausti vienišiems, būti prasmingai užsiėmusiems. Dėl to savanoriškose organizacijose ir yra tiek daug žmonių (per praėjusį pusmetį vien Lietuvoje į LIONS gretas įsijungė 7 procentai naujų narių), nes juos traukia ten, kur buriasi panašūs žmonės, gyvenantys pagal tokias pačias, jiems svarbias vertybes.“
Parama žmonėms, savanorių bendrystė ir asmeninis augimas
Pasak D. Grikšienės, savanorystę tvirtai laiko trys kolonos: parama žmonėms, savanorių bendrystė ir asmeninis augimas. „Gali turėti laimingą šeimą, puikius santykius, bet visada verta prisiminti, kad tuo pat metu gali atrasti dar daugiau laimės, darant gerus darbus netikėtose vietose. Įsivaizduokite, su bendraminčiais finansiškai padėjote našlaičiui, o paskui netikėtai vieną saulėtą dieną pamatote jį smagiai sportuojantį parke, sporto aikštyne, – užplūsta visai kitokio pobūdžio džiaugsmas, malonumo jausmas, gera nuotaika. Arba pagelbsti sergančiam žmogui ir pajauti virpančią ligonio ranką savo delnuose – tas šiltas dėkingumas netgi kūniškai persiduoda. Tai ir yra didžiausias savanorystės apdovanojimas – satisfakcija, kuri apima matant prašviesėjusias, sužibusias žmogaus akis“, – pasakoja D. Grikšienė.
Savanoriauti motyvuoja ir bendravimas su kitais savanoriais, buvimas su bendraminčiais, kurie įkvepia, su kuriais tau smagu, su kuriais būdamas augi. Toks bendravimas praturtina asmenybę, padaro gyvenimą kokybiškesnį, atsiranda bendras vertės suvokimas, bendra patirtis. Taigi trečias dėmuo, kuriuo grįsta savanoriška veikla, – asmeninis augimas, lyderystė, tobulėjimas. Daiva šmaikštauja, kad savanoriaudamas žmogus nori nenori evoliucionuoja. „Tobulėjimas vyksta neišvengiamai, nes savanoriaujant itin reikalingas lankstumas – ši savybė savaime lavėja. Jokia paslaptis, kad savanoriaujant nieko nėra pastovaus: turimi resursai, žmonės, kuriems reikia padėti, finansiniai ištekliai – viskas nuolat kinta, dėl to reikia elgtis lanksčiai, tačiau nevalia pamiršti savo misijos. Ką dar duoda savanorystė? Gebėjimą spręsti problemas. Turi rasti vieną ar kitą būdą, kaip padėti žmonėms, kuriems pažadėjai ir kurie tikisi tavo pagalbos“, – pasakoja LIONS gubernatorė.
Savanoriška veikla – puiki terpė ir kūrybiškumui reikštis, ir iniciatyvumui stiprėti, nes savanoriaudamas gali realizuoti įvairiausias idėjas ir tai daryti smagiai, kartu su bendraminčiais. Kūrybinį mąstymą savanorystėje geriausiai ugdo principas „imam ir vis tiek padarom“ – taigi tenka pasitelkti ne tik tradicinius, bet ir kūrybiškus sprendimus įvairioms situacijoms spręsti.
Pasak Daivos, savanoriaujant ne tik apima jausmas, kad turi daugiau laiko, bet ir pasaulis pradeda atrodyti didesnis. „Savanoriaudamas tarsi užsidedi kitų žmonių akinius, kurie leidžia perfokusuoti žvilgsnį, visai kitomis akimis pažvelgti į supančią aplinką, pamatyti kitas perspektyvas, o dėl to gyvenimas atrodo daug ryškesnis, turtingesnis ir prasmingesnis negu tik sukantis rutinoje darbas–namai“, – metaforą pasitelkia D. Grikšienė.
Ji neabejoja, kad savanoriaujantys žmonės ir tiesioginiame savo darbe tampa labiau empatiškais, plačiau matančiais profesionalais. Savanorystei apibūdinti tinka Albero Kamiu pasakyti žodžiai, kad didžiausia gyvenimo vertybė ir iššūkis yra suprasti kitus žmones ir būti tarp kitų žmonių. „Man labai patinka, kad savanorystė leidžia ištraukti save iš komforto zonos, nes per naujus iššūkius pamatai ir naujų galimybių, naujų savo gebėjimų, sutinki įvairių žmonių, su kuriais kartu gerini altruistines savo paskatas, suki save „geresnės versijos“ link“, – atskleidžia Daiva.
Realizuojamos pamatinės savybės
Iš kur kyla ta šiluma, kurią patiria savanoriaujantys žmonės? Daiva sako, kad savanoriaujant realizuojama pamatinė vertybė – žmogiškumas. „Visi mūsų sprendimai, kuriantys ateitį, gimsta iš žmogiškumo suvokimo. Be jo savanorystėje labai svarbi ir meilė platesne reikšme. Meilė yra galingas įrankis, kuris, kalbant metaforomis, gali pagydyti daugumą sužeistųjų, palengvinti vargstančiųjų gyvenimus, nes meilė niekada nebūna savanaudė – tai abipusis žmogiškasis ryšys. Savanoriškoje veikloje milžiniška trapios meilės galia padeda keisti žmonių gyvenimus“, – sako D. Grikšienė. Ji įsitikinusi, kad ir skurstančių vaikų, ir vienišų žmonių pasaulyje bus mažiau, taikos – daugiau, o mūsų aplinka bus švaresnė, jeigu dažniau dalinsimės savo meile – ji verčia didžiulius kalnus ir kuria fantastiškus pokyčius.
Savanoriška veikla rodo ir bendrystės galią – sutelkus jėgas, viskas tampa įmanoma. „Bendruomeniškumas, bendra veikla ir bendra egzistencinė patirtis, draugystė ir kiti socialiniai dalykai žmonėms be galo svarbūs, kad ir kaip jie tai neigtų. Visada sakau, kad verta būti savanoriu tam, kad tikrai taptum bendruomenės dalimi. Ypač tai prasminga jaunimui, kuris natūraliai ieško bendruomenės, kuriai norėtų priklausyti, ir jeigu neatranda tos prasmingos bendruomenės, pavyzdžiui, savanoriškos organizacijos, jauni žmonės nueina į kitas bendruomenes, deja, ir į žalingos prigimties“, – pastebi „liūtė“.
Šių metų vasarį visuomeninių jaunimo LEO klubų atlikta savanoriaujančių 18–30 metų jaunuolių apklausa parodė, kad 96 proc. jų savanoriavimas ir patirtis visuomeninėje veikloje padeda susirasti darbą. Vaikinai ir merginos vardino, kad savanoriaudami išplėtė pažinčių ir kontaktų ratą, sustiprino komandinio darbo įgūdžius, išmoko siekti bendro tikslo, įgijo daugiau lankstumo spręsdami iškilusias problemas, įgijo naujų renginių (ir ne tik) organizavimo įgūdžių, suprato asmeninės atsakomybės svarbą ir pan.
Parodė, kaip svarbu nebijoti būti geram
Savanoriauti žmonės paprastai pribręsta, kai pamato ar sutinka žmogų, paskui kurį nori eiti. Taip atsitiko ir pačiai Daivai, kai prieš beveik 20 metų Šiaulių „liūtai“ (taip save vadina LIONS nariai) Juozas Pabrėža ir Alfredas Lankauskas, dalindamiesi patirtimi, užsidegimu, filantropinėmis pažiūromis ir jausmais, savo pasakojimais apie didžiausią pasaulyje savanorišką judėjimą LIONS, šių idėjomis uždegė ir Daivą.
„Kai būni kalnuose, sakoma, garsiai nerėkauk, nes gali atslinkti sniego lavina. Taip atsitiko ir man: sutikau žmonių, kurių balsus išgirdau taip stipriai, kad užplūdo lavina minčių, idėjų ir supratimas, jog noriu būti su tais žmonėmis, kurie taip mąsto, jaučia, daro gerus darbus ne tik iš pareigos, bet ir iš vidinio altruistinio jausmo. Jie man parodė, kaip svarbu nebijoti būti geram“, – sako Daiva.
Visur atsiranda emocijų, perduodamas krūvis kitiems
Sunkiau, nei pradėti savanoriauti, yra išlikti šioje veikloje. Natūralu, kad ir čia pasitaiko nusivylimų, nepasitenkinimo, be to, nuolatinis savanoriškos veiklos palydovas – finansų trūkumas. Vis dėlto Daiva pabrėžia, kad reikalinga ne tik finansinė pagalba. Ne mažiau svarbus yra žmonių skiriamas laikas, panaudoti asmeniniai gebėjimai, įsitraukimas. Apklausos rodo, kad vienas iš dalykų, kuris veža savanorius, yra tai, kad jų veikla labai apčiuopiama, arti žmonių, arti bendruomenės.
„Gyvenime labai svarbios emocijos. Visi puikiai žinome, kad emocija – tai energija, kuri padeda sukurti neįtikėtinus dalykus. Ką bedarytum savanoriaudamas, prie ko beprisidėtų tavo rankos, emocinės energijos lygmenyje visuomet atsiranda tavo perduodamas krūvis kitam žmogui. Taip kuriasi jaukumas – atsiveria ne tik gyvenimo prasmės kodai, bet atsiranda ir daugiau spalvų gyvenime. Savanoriavimas tam tikra prasme simbolizuoja ir žmonių pasiaukojimą – mylėti ne tik savo šeimą, daryti ne tik tai, kas pačiam įdomu, bet ir tai, kas yra svarbu globaliu mastu“, – jaukiai mintimis dalinasi D. Grikšienė.
Žmonės, kurie nori, padaro daugiau nei tie, kurie gali
Tuo įsitikino ir taip teigia Daiva, bendraudama su 700 LIONS savanorių visoje Lietuvoje. „Dažnai sakome, kad neturime laiko, kad lekiame, bėgame. Nuo ko? Gal geriau pakeisti kryptį ir bėgti pas kažką, t. y. nukreipti savo iniciatyvas į tuos žmones, kuriems kaip oro gurkšnis reikalingas mūsų buvimas šalia, kad jie galėtų gyventi, gyti, neskursti ir nors lašu jausti daugiau laimės? Sutikdami savanorius LIONS organizacijoje, neprašome daryti kažko papildomai – tiesiog kviečiame daryti tuos pačius gerus darbus, dalintis šypsenomis ir dar papildomai kaip katalizatorių išnaudoti altruistinį bendruomenės fenomeną“, – kitaip pasižiūrėti į savanorystę skatina D. Grikšienė.
Ji įsitikinusi, kad kiekvienas viduje nešiojamės dovanų, kurias savanoriaudami galime suteikti kitiems, – kruopelę meilės ir dalelytę komforto. Jų socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms trūksta labiausiai. „Kai žmogus sako „neturiu laiko savanoriauti“, greičiausiai tai reiškia, kad „nežinau, ką galiu padaryti būdamas savanoriu“, „manęs niekas nepaprašė būti savanoriu“ arba „nesutikau žmogaus, kuris taip įkvėptų ir pakylėtų, kad eičiau savanoriauti“, – tikrąsias pasiteisinimų reikšmes vardija D. Grikšienė.
Moteris tikra, kad kartais sprendimas savanoriauti gali atkeliauti ir kitu keliu ar iš kitos pusės: dažnai tereikia apsilankyti savanoriškos veiklos aplinkoje, kad pamatytum, kaip greitai pradeda skleistis tavo fantazija, kai reikia duoti ar padaryti ką nors naudingo kitiems konkrečiose situacijose. Nejaučiant pašaukimo savanoriauti ji pataria pasielgti labai pragmatiškai: pažiūrėti, kada turite laisvo laiko, būtent tuo jums tinkamu laiku susirasti veiklą, kurioje reikia savanorių, ir tiesiog atvykti. Nors vieną kartą.
Regėti ne tašką, o erdvę aplink jį
Daiva teigia, kad savanoriaujant ne tik laiko atsiranda daugiau, bet ir pasaulis tampa didesnis už keturias sienas. Ji primena išmintingą istoriją, kai mokytojas rodo paveikslą ir klausia mokinių, ką šie mato. Vienas mato tašką, kitas – juodą tašką, trečias – didelį tašką... Mokytojas, išklausęs mokinius, įžvalgiai atkreipia dėmesį: „Jūs matote tik tašką, tačiau nė vienas nepastebite tos erdvės, kuri yra aplink tašką.“ Analogiškai pašnekovė kalba ir apie savanorystę: tik pradėjęs savanoriauti pamatai, kokia plačių galimybių ir naujų įgūdžių erdvė tau atsiveria.
Dabar Daiva daug laiko ir dėmesio skiria LIONS klubams visoje Lietuvoje, tačiau iki šiol prisimena pradžioje buvusį jauduliuką, kai 2004 metais su bendramintėmis Šiauliuose įkūrė pirmą Lietuvoje moterų LIONS klubą. „Mes tryškome entuziazmu parodyti, kad ne tik vyrai gali padaryti didelių darbų žmonijai. Pasauliniu mastu moterys lygiomis narių teisėmis į LIONS judėjimą priimtos tik 1987 metais. Mes buvome pirmos Lietuvoje! Į Šiaulių moterų LIONS klubą susibūrė veiklios moterys, užimančios atsakingas pareigas, savo veiklos sričių profesionalės. Jos tikrai neturėjo daug laisvo laiko, bet vis tiek aktyviai būrėsi į visuomeninį klubą, nes vien profesinis pasitenkinimas ir karjera laimės taurės gyvenime nepripildo. Laimės sąvoka gerokai platesnė – šis jausmas ateina tarnaujant artimui, būnant harmonijoje, realizuojant savo idėjas. Mes nuo pat pradžių džiaugiamės tuo, kad vienas geras darbas veda prie kito“, – savanorystės pradžią prisimena pašnekovė.
Ji tikina, kad visuomeninėje veikloje puikiai atsiskleidžia ir vyrai, ir moterys, tačiau pastebima, kad moterys turi daugiau empatijos, yra labiau organizuotos, geba geriau išklausyti. Beje, visuomeninė veikla puikiai tenkina ir dar vieną, sakoma, labiau moterims būdingą bruožą – kalbėtis.
Susitapatina su pasaulio bendruomene
Savanoriavimas teikia ir galimybę susitapatinti su didele, grandiozinius darbus darančia organizacija. „Mes save tapatiname su ta bendruomene, kurioje esame, kurios vertybėms pritariame ir kurios vertybės atitinka mūsų vertybes. Kai LIONS bendruomenė kur nors pasaulyje padaro gerą darbą – pastato didžiules akių klinikas ar ligonines Afrikoje, skiria finansavimą Australijoje kilusių gaisrų, žemės drebėjimo Kroatijoje padariniams likviduoti, nuo sprogimo Libane nukentėjusiems žmonėms pagelbėti ar milijonus lėšų kovai su koronaviruso pandemija ir pan., – tada ir mes patys didžiuojamės, jaučiamės dalyvaujantys visuomenės gyvenimo iššūkiuose ir prisidedantys prie visų tų kataklizmų ir stichinių nelaimių pasekmių šalinimo. Gal kiekvieno LIONS nario indėlis ir nėra didelis – aš moku nario mokestį, kartais aukoju, bet svarbiausia, kad, būdama LIONS organizacijos dalimi, jaučiuosi galinti kartu su kitais, pasakysiu drąsiai, pakeisti pasaulio raidos kryptį“, – daug globaliau savanorystės naudą iliustruoja D. Grikšienė.
Taip atsiranda vaikų empatija
Kitas svarbus veiksnys, kuris motyvuoja savanoriauti daugybę suaugusiųjų, – puikus pavyzdys savo vaikams. Vaikų ir paauglių savanoriavimą tiriantys specialistai teigia, kad savanoriška vaikų veikla yra svarbus jų raidos komponentas, padedantis vaikams suprasti savo vietą visuomenėje ir kuriantis aukštesnę savigarbą. Užsiimdami savanoriška veikla vaikai išmoksta galvoti apie pasaulį už savo namų ribų ir tai kloja pagrindą jų empatijai, atjautai, įsitraukimui, elgesiui, vertybėms. Jeigu tėvai savanoriauja kartu su vaikais, tai taip pat teigiamai veikia psichinę bei fizinę visų jų sveikatą ir stiprina tarpusavio ryšį.
„Pamenu, vienais metais mūsų Šiaulių moterų LIONS klubas rinko paramos lėšas 10 metų berniukui Justukui, kuris serga reta genetine liga – Diušeno raumenų distrofija. Tai liga, kuria sergant vaikams palaipsniui atrofuojasi įvairūs raumenys, o nusilpus širdies ir plaučių veiklą palaikantiems raumenims gali ištikti mirtis. Justukui ši liga sparčiai progresavo. Mes organizavome labdaros renginį, kad surinktume lėšų eksperimentiniam berniuko gydymui. Šią istoriją girdėjo, mūsų pagalbą matė ir mano sūnus – jis kaip tik tą vasarą išvyko į tarptautinę LIONS stovyklą Australijoje. Ten papasakojo Justuko iš Lietuvos istoriją, o Australijos „liūtai“ kaipmat suaukojo beveik 300 dolerių, įdavė mano sūnui tuos pinigus, kad parvežtų Justukui į Šiaulius. Iki šiol atsimenu didelę savo vaiko nuostabą, kaip žmonės kitame žemyne net iki ašarų susijaudina išgirdę nepažįstamo, sergančio, už 15 tūkst. kilometrų gyvenančio berniuko istoriją ir pradeda rinkti jam lėšas. Tai rodo tą bendrą dvasią: nesvarbu, kuriame žemyne gyveni, nesvarbu, ar esi moksleivis, ar jau brandus „liūtas“, visus savanorius vienija ta pati gerumo idėja ir misija. Taip formuojasi vaikų empatija. Minėtu atveju mano sūnus suvokė, kad tas berniukas, kamuojamas negalios, yra toks pats kaip ir jis, jo norai ir viltys – tokie patys dideli“, – istorija apie kontinentus sujungiančią savanorystę dalinasi D. Grikšienė.
LIONS gubernatorė prisipažįsta galinti išvardinti dar daugybę argumentų apie savanorystės naudą ir kuriamą vertę. Baigiant šį pokalbį ji akcentuoja: savanoriaujant ateina suvokimas, kad nieko nėra neįmanomo – tu gali ir pasauliui padėti, ir savo gyvenimą prailginti, ir tiesiog išmokti pasitikėti savimi. „Pasitikėjimą savimi kuria savanoriaujant kylantis supratimas, kad aš galiu keisti žmonių gyvenimus, galiu jiems padėti, būti vertingas, įgyti naujų įgūdžių, užmegzti ryšį su naujais žmonėmis ir būti aktyviu bendruomenės nariu, galiu pats plėsti savo karjeros galimybes. Suprantama, kad keisdami kitų gyvenimus žmonės patys savo gyvenimus daro kokybiškesnius. Jausmas, kad mano savanoriška veikla yra prasminga visiems, kuria empatišką, pilietinę, atsakingą visuomenę“, – įsitikinusi LIONS klubų gubernatorė Daiva Grikšienė.
