Su A. Rupšyte neriame į laiką, kurį vieni jau užmiršo, o kiti tuomet dar nebuvo gimę. Banguojant Sąjūdžio mitingams vis garsiau ir tvirčiau išsakomos laisvės idėjos. Tačiau, nepaisant iš Maskvos sklindančių Michailo Gorbačiovo perestroikos lozungų, Lietuva tebėra okupuota ir realių kelių nepriklausomybei atkurti dar nematyti. 1989-ųjų žiemą paskelbiami eiliniai SSRS liaudies deputatų rinkimai. Rezultatas – rinkėjų aktyvumui esant 80,5 proc. Sąjūdžio remti kandidatai laimi 36 vietas iš 39. Taip visam pasauliui (taigi ir Maskvai) parodoma, kad Lietuvos žmonės pritaria Sąjūdžio rinkimų programos teiginiui: Lietuva turi teisę būti nepriklausoma.
Jūs, tuomet 30-metė diplomuota fizikė, tapote Sąjūdžio rinkimų koordinacinės darbo grupės nare. Rinkiminė kampanija, nepaisant Lietuvą apėmusių laisvės nuotaikų, vyko itin sunkiomis sąlygomis.
Nors šalyje tebebuvo okupacinė kariuomenė, šiuos rinkimus pirmuosius sovietinėje Lietuvoje ir visoje SSRS galima vadinti iš dalies tikrais. Pirmą kartą buvo galima rinktis nebe iš vieno, o iš kelių kandidatų.
Sąjūdžiui šie rinkimai buvo nauja patirtis: niekada dar nebuvome organizavę rinkiminių kampanijų. 1989 m. gruodį patvirtinus Sąjūdžio rinkimų štabo sudėtį pirmiausia teko tartis, kaip kelti kandidatus: Sąjūdis to daryti negalėjo, nes dar nebuvo įregistruotas kaip visuomeninis politinis judėjimas.
Jo remiami kandidatai susidūrė su nuožmia konkurencija: komunistai kėlė kolūkių pirmininkų, rajono pirmųjų partijos sekretorių, gamyklų direktorių, aukščiausio partinio ešelono šulų, karo ir darbo veteranų, kariškių kandidatūras.
Iki rinkimų likus mėnesiui įvyko Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto plenumas, vėliau pavadintas juoduoju. Jame prieš reformas nusiteikę partijos veikėjai kaltino Sąjūdį už planus atsiskirti nuo SSRS. Kliuvo ir nuosaikiau nusiteikusiems Algirdui Brazauskui, Vladimirui Beriozovui ir Sąjūdžiui priklausiusiems partijos nariams. Pasipylė draudimai. Sąjūdžio palaikomiems kandidatams trukdyta gauti sales susitikimams su rinkėjais, uždrausta TV laida „Atgimimo banga“, vienoje Kauno spaustuvių sustabdytas rinkiminių plakatų spausdinimas. Tąkart pasiėmiau sąrašą su užsienio naujienų agentūrų atstovų Maskvoje telefonais ir visiems suskambinau: „Štai M. Gorbačiovas skelbia apie persitvarkymą, o iš tiesų tebesigriebiama draudimų.“ Reakcija neužtruko: plakatus be trukdžių atspausdino viena spaustuvė Vilniuje. Negaliu sakyti, kad dėl užsienio korespondentų įsikišimo, greičiau dėl to, kad sovietiniai nomenklatūrininkai bijojo viešumo.
Aktyvi Vilniaus universiteto Sąjūdžio tarybos narė Meilutė Jasienė tada buvo apskaičiavusi, kiek pagrindiniuose šalies laikraščiuose skiriama dėmesio Sąjūdžio kandidatams ir jų oponentams. Nuotraukų ir eilučių santykis – dešimtis kartų Sąjūdžio kandidatų nenaudai. Taigi jėgų pusiausvyra senosios nomenklatūros pusėje: ji dar buvo valdžioje ir trukdė, kiek galėjo.
Mes dar tik mokėmės kokybiškai vykdyti rinkiminę kampaniją. Lig šiol prisimenu Sąjūdžio pastangas rėmusio Romo Sakadolskio iš „Amerikos balso“ pamoką. Kai jis vakarais paskambindavo dėl informacijos laidai apie kurį nors Sąjūdžio kandidatą, jo profesiją, partiškumą, išmokau atsakyti tiksliai, prieš tai kruopščiai išsiaiškinusi. Atsakymo „man atrodo“ R. Sakadolskis nepriimdavo.
Kalbėdamasi su juo vis pasiguosdavau, kad mums trūksta žinių ir patirties. Netrukus iš užatlantės atsiųstas Tomas Žižys, turėjęs darbo federaliniuose rinkimuose Kanadoje patirties. Jis atvežė knygų apie rinkiminių vajų organizavimą ir praktiškų patarimų: reikia vykdyti apklausas, skambinti, vaikščioti pas rinkėjus į namus, akcentuoti stipriąsias kandidatų puses, išnagrinėti oponentų programas, susukti agitacinį filmuką. Pastarasis – kandidatų nuotraukos, rodomos skambant daina virtusiam Bernardo Brazdžionio eilėraščiui „Šaukiu aš tautą“ – Lietuvoje buvo absoliuti naujovė. Komunistų partija susigriebė, kad pati tokio neturi, filmuką uždraudė rodyti ir net konfiskavo. Tačiau visi tiek palaikė Sąjūdį ir degė laisvės idėjomis, kad pernakt Lietuvos televizijoje iš neatimtos žaliavos filmukas sumontuotas iš naujo ir parodytas Danutės Jokubėnienės vestoje laidoje „Veidrodis“.
Prieš pat rinkimus surengėme išvyką po Lietuvos miestelius. Susitikimai su Sąjūdžio palaikomais kandidatais žmonėms buvo svarbūs. Juk kandidatai – daugiausia iš Vilniaus, Kauno, vietinių beveik nebuvo, tad ateiti, susipažinti, išgirsti rūpėjo visiems. Ir tie susitikimai jau aiškiai rodė: tauta – Sąjūdžio pusėje.
Tų pačių metų vasarą buvote viena Baltijos kelio koordinatorių. Visiems dalyviams archyviniai 1989 m. rugpjūčio 23 d. kadrai spaudžia jaudulio ašarą, primena tada tvyrojusią vienybės ir tautos jėgos nuotaiką. Kaip dirigavote šiai milijoninei pilietinei akcijai, kurioje dalyvavo lietuviai, latviai ir estai?
Pasirengimo Baltijos keliui pradžia liepą buvo nerami: vasara, Sąjūdžio mitingų atoslūgis, nežinia, ar žmonės vėl pakils, laiko nedaug. Visgi kiekvieno rajono Sąjūdžio štabai per mėnesį nuveikė fantastiškai daug: subūrė žmones, surado transportą jiems vežti. Nepamirškime, tai buvo kiti laikai, autobuso, sunkvežimio ar automobilio nepasisamdysi, visi jie priklausė kolūkiams, gamykloms, tad reikėjo gauti vadovų leidimą.
Teisingai sudėlioti logistiką – kur kas stovės, kokiais maršrutais pasieks akcijos vietą – buvo tikras iššūkis. Trasa M12 nuo Vilniaus ėjo netoli Ukmergės, Širvintų, per vienintelį miestą Panevėžį link Bauskės Latvijos teritorijoje. Tad tik vilniečiams ir panevėžiečiams niekur nereikėjo važiuoti, kitiems teko įveikti nemažai kilometrų, strigti spūstyse, norint laiku pasiekti skirtą ruožą – vieną iš 50 atkarpų, simbolizavusių 50 Lietuvos okupacijos metų. Pavyzdžiui, klaipėdiečiai rinkosi netoli Pasvalio, rokiškėnai, kupiškėnai, anykštėnai – šalia Panevėžio, už Vilniaus – prieniškiai ir visa Dzūkija.
Baltijos kelio dalyvių skaičius pranoko lūkesčius. Nesitikėjome, kad šitiek žmonių viską mes (buvo darbo diena) ir važiuos pastovėti kelyje susikibę rankomis. Žinau, kad Kauno maršrutinių autobusų vairuotojai vežė į kauniečiams skirtą Baltijos kelio ruožą ties Šilais.
Ar buvo trukdymų? Be abejo. Transportą kai kurie gamyklų vadovai ir kolūkių pirmininkai atsisakydavo suteikti, ties Maišiagala lokomotyvas mįslingai važinėjo pirmyn atgal, trukdydamas kirsti pervažą, teritorija virš M12 paskelbta neskraidymo zona.
Itin įstrigęs vaizdas – ankstų rytą Sąjūdžio būstinės kieme žmonių sunešta neįsivaizduojama gėlių krūva, skirta barstyti iš lėktuvų, iš viršaus turėjusių prižiūrėti akciją. Pilotai Kazimieras Šalčius ir Vytautas Tamošiūnas, nepaisydami draudimų, rizikuodami savo licencijomis ir net gyvybe, pakilo į orą, o iš jų lėktuvų krentančios gėlės tapo istoriniais kadrais.
Daugumoje nuotraukų iš Baltijos kelio matyti ne tik žmonės, laikantys juodais kaspinais perrištas trispalves, bet ir ant automobilių stogų pastatyti radijo imtuvai. Kam jie? Akcijos koordinavimas vyko per Lietuvos radiją: 19 val. suskambo daina „Bunda jau Baltija“ – tai buvo ženklas susikibti rankomis.
Dabar grįžkime į vakarą, kuris susiliejo su istorine tapusia diena. 1990 m. kovo 10 d. įvyko pirmas naujai išrinktos Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) posėdis, tiesiogiai transliuotas per radiją ir televiziją. Jam pasibaigus prasidėjo kitas, Sąjūdžio deputatų klubo, bet jo per televizorių nerodė. Kas jame, užsitęsusiame gerokai po vidurnakčio, buvo kalbama?
Žmonių ryžtas atkurti nepriklausomybę buvo aiškus po pirmųjų rinkimų į AT – Sąjūdis laimėjo daugumą. Sąjūdžio deputatų klube vėlų kovo 10-osios vakarą buvo tariamasi dėl rytojaus veiksmų. Laikas spaudė – žinojome, kad kovo 12 d. Maskvoje prasidės SSRS deputatų suvažiavimas, o jame M. Gorbačiovas bus paskelbtas prezidentu suteikiant neribotus įgaliojimus užtverti visus kelius SSRS byrėjimui. Tad kovo 11-osios išvakarėse darbotvarkė dėliota itin kruopščiai: kiek laiko užims AT pirmininko rinkimai, kandidatų pasisakymai, ar bus trukdžių, ar nepriklausomybės dokumentų paketą priimti vienu ypu (gal reiktų, nes bus sekmadienis).
Diskusijų įkarštyje Vytautą Landsbergį pakvietė į kitą kambarį pakalbėti telefonu su „pusbroliu iš Amerikos“ – Stasiu Lozoraičiu, Lietuvos ambasadoriumi Vašingtone ir prie Šventojo Sosto (Klaidindamas sovietų saugumą S. Lozoraitis visus laiškus ir faksogramas pasirašinėjo „pusbrolis Motiejus“ – red. past.). Grįžęs jis ištarė: „Amerika mus palaiko.“ Tai visiems pakėlė nuotaiką.
Grįžusi namo paryčiais, anksti ryte vėl buvote parlamente...
Taip, nors tuometės AT kanceliarijos darbuotojai talkino, Sąjūdžio vadovai svarbiausius darbus patikėjo tik saviems: pavyzdžiui, pasiskolintu plačiajuosčiu „Robotrono“ spausdintuvu atspausdinti Nepriklausomybės Aktą, ant kurio, sekdami 1918 m. Vasario 16-osios tradicija, pasirašys visi signatarai.
Sąjūdiečiai tada turėjo modernesnės biuro technikos nei tuometė AT. Ją atsigabeno į skirtą kabinetą, anksčiau, matyt, priklausiusį kažkokiam svarbiam veikėjui. Pasijuokėme, kad iš pradžių nepritrūkdavo nei mineralinio vandens buteliukų, nei riešutų, o AT aparatui apsižiūrėjus, kad čia įsitaisę sąjūdiečiai, vandens ir užkandžių tiekimas sutriko.
Kovo 11 d. 9 val. prasidėję posėdžiai vyko, kaip numatyta: AT pirmininku išrenkamas V. Landsbergis, laikantis reglamento priimami svarbūs teisės aktai, laikas lyg ir slenka lėtai, bet kartu supranti, kad esi istorinių įvykių liudininkė. 18 val. nebelieka Lietuvos SSR, patvirtinamas naujas herbas, iš tuomečio Karo muziejaus pasiskolintas Vytis įnešamas į salę, milžiniška trispalvė pridengia gobeleną su sovietiniu herbu. Žinojau, jog tai įvyks, bet visu kūnu perbėgo šiurpuliukai!
Vyksta balsavimas už nepriklausomybės atkūrimą, skaičiuojami balsai ir 22.44 val. – lauktoji laisvės akimirka: skelbiama, kad atkuriama Lietuvos Respublika. Emocijos liejasi per kraštus. Vienas signataras prisipažino tikėjęsis, kad žmonės iš džiaugsmo pasipils į gatves, bet Vilnius buvo tuščias, visi prilipę prie televizorių.
Kitą dieną nepriklausomybės atkūrimo dokumentai buvo skubiai verčiami į rusų kalbą, spausdinami ir ruošiami vežti į Maskvą. Spausdinome, klydome, o iš jaudinimosi, nuovargio ir skubos net ėmė vaidentis sąmokslo teorijos.
AT senbuvių pasiteiravome, kaip dokumentus į Kremlių jie perduodavo lig šiol. „Užantspauduodavome paketą ir siųsdavome specialiu paštu“, – paaiškino. Taip siųsti istorinės svarbos dokumentų ir laiško (kuriame V. Landsbergis kreipiasi į M. Gorbačiovą jau kaip į kitos valstybės vadovą) nesiryžome. Į Kremlių patekti dar turėjo leidimus SSRS deputatai, paskambinome arčiausiai Seimo gyvenusiam Egidijui Bičkauskui, netrukus turėjusiam vykti į Maskvą.
Ruošiantis ant dokumentų dėti antspaudus susigriebiau: „Taigi čia dar sovietinės Lietuvos antspaudas!“, ir vos ne išplėšiau juos kažkuriam tuomečio AT personalo darbuotojui iš rankų (sukosi mintis: „Taigi vėl viską reikės perspausdinti, o laiko nėra“). Paaiškėjo, kad apie naują antspaudą niekas nebuvo pagalvojęs. Taip be jo ir išsiuntėme į Maskvą, tik voką užantspaudavome rastu kažkokiu trikampiu antspaudu be socialistinių raidžių.
Ką kasmet kovo 11-ąją pagalvojate?
Ši diena būna gausi renginių, susitikimų su bendražygiais, bet prieš ją man lyg filme atgyja kiekviena to laikmečio minutė, sąmonė atgamina vaizdus, žmones, jų kalbas. Suvokiu, kokių svarbių įvykių dalyvė buvau. Imu jaudintis, kad Kovo 11-oji nebūtų prarasta, kad sugebėtume ateinančioms kartoms perteikti (be pasigyrimo ar pamokymų) tądien išgyventą jausmą.
Atkurtoji nepriklausomybė išblaškė Sąjūdžio bendražygius. Kaip klostėsi tolesnis Jūsų likimas?
Buvo visko... Šiuo metu jau 12 metų dirbu Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriuje, renku žmonių prisiminimus apie lemtingas šaliai dienas, bendrauju su jaunimu, istorijos mokytojais.
Sąjūdžio kūrėjų gretos nenumaldomai retėja... Poetai Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, pedagogė Meilė Lukšienė, kino režisierius Arūnas Žebriūnas, kompozitorius Julius Juzeliūnas, filosofas Romualdas Ozolas, gamtininkas Česlovas Kudaba, architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai – asmenybės, Sąjūdžio kūrėjai, kurių nebėra. Kiek, Jūsų nuomone, Sąjūdžio sėkmę lėmė ryškios asmenybės?
Kaskart krūpteliu išgirdusi apie dar vieno bendražygio mirtį. Imu gailėtis, kad kažko nepaklausiau, neturėjau laiko ilgesniam pokalbiui... Kiekvienas autoritetingų sąjūdiečių žodis tuo metu žadino ir telkė žmones. Po žinios apie dar vieną mirtį (štai pernai netekome Romo Pakalnio, Atgimimo laikais nekart kalbėjusio apie gamtos išsaugojimą, naftos gręžinius) pagalvoju: Lietuva neteko dar vienos asmenybės, tiesusios kelią į nepriklausomybės atkūrimą, prisiėmusios atsakomybę tais svarbiais momentais.
Sąjūdžio iniciatyvinė grupė unikali tuo, kad joje buvo įvairių kartų ir profesijų atstovų (vieni lig tol buvo žinomi daugiau, kiti mažiau), todėl visuomenė jais pasitikėjo. Ir mums, Sąjūdžio jaunimui, daug reiškė matyti šių asmenybių užsidegimą dirbti Lietuvai. Nepaisant susirinkusių autoritetų svorio, bendrauta buvo paprastai, bet pagarbiai: buvo įsiklausoma į kiekvieną kalbą, stengiamasi rasti kompromisą.
Kalbėdami apie Sąjūdį minime svarbias datas, įvykius, bet būtina nepamiršti, kad juos sukūrė asmenybės, įkvėpusios veikti ir nepasiduoti. Manau, labai svarbu nenustoti analizuoti Sąjūdžio kūrėjų nuveiktus darbus, kad į šį palikimą būtų galima atsiremti sunkiais momentais. Pavyzdžiui, vieno Sąjūdžio steigėjų, signataro, filosofo Romualdo Ozolo paramos fondo filialas įsteigtas buvusioje jo mokykloje – dabartiniame daugiafunkciame centre Bazilionų miestelyje Šiaulių rajone. Tai puiki vieta šio vieno ryškiausių Sąjūdžio šviesulių palikimui studijuoti: turtinga biblioteka, asmeniniai dienoraščiai, naujais tomeliais vis pasipildantys „Raštai“, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, „Padubysio kronikos“. Gaila, kad apie šią galimybę žino dar gana nedaug žmonių.
Bet dar daug sąjūdiečių gyvi ir sveiki. Kas vyksta, kai gatvėje kurį nors susitinkate?
Susitinkame ne tik gatvėje – ir įvairiuose renginiuose. Tada jaučiuosi lyg sutikusi šeimos narį – kalbų nepritrūksta (nusijuokia). Aišku, su vienais bendrauji dažniau, ryšys su jais nuo Sąjūdžio laikų ir nebuvo nutrūkęs, su kitais mataisi rečiau, bet su visais susitikti labai miela.
Vis dažniau pagalvoju, kad reikia mažiau lėkti, verčiau sustoti ir skirti daugiau laiko pabūti kartu. Ypač pasiilgstu bendravimo su rajonų sąjūdiečiais, jie man itin brangūs. Iki nepriklausomybės atkūrimo kartu dirbome neilgai – gal pusantrų metų. Bet kiekviena to laikotarpio diena buvo tiek prisodrinta įvykių, kad prilygo mėnesiui.
Šių žmonių likimai susiklostė įvairiai: kai kurie buvo primiršti, kiti – visai užmiršti. Jutau, kad privalau išlaikyti ryšį. Jis mane stiprino ir palaikė. Kiekvienas skambutis, susitikimas su bendražygiais man lig šiol svarbus. Manau, ir kitiems.
Ar prisimenate?
Sąjūdis rinkimams į SSRS Aukščiausiąją Tarybą 1989 m. buvo parengęs tris plakatus, dabar tapusius muziejinėmis vertybėmis. Viename užrašu „Už juos jau balsavome“ užbrauktas koliažas iš Josifo Stalino, Viačeslavo Molotovo, Nikitos Chruščiovo ir Leonido Brežnevo portretų. Kitame vaizduojamas kandidatas į deputatus, ryšintis tautinės vėliavos spalvų kaklaraištį, bet iš po švarko dar kyšo sovietinės Lietuvos vėliavos kraštelis, o užrašas skelbia: „Rinkėjai, būkime budrūs.“ Trečiame plakate panaudota Zino Kazėno nuotrauka iš Sąjūdžio mitingo, ant jos užpiešti Gedimino stulpai, balsuojančios rankos ir užrašas „Už Sąjūdį, už Lietuvą!“.
Lemiami žingsniai
1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga (Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Nijolė Sadūnaitė, Julius Sasnauskas ir kt.) Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, surengė mitingą Molotovo–Ribentropo paktui pasmerkti.
1988 m. pavasarį sovietinėje Lietuvos spaudoje ėmė rodytis vis drąsesni straipsniai apie sovietų okupaciją, pokario kovas, tautines šventes ir kt.
1988 m. birželio 3 d. išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, birželio 19 d. pasirodė „Sąjūdžio žinios“. Užgimė visuomeninis judėjimas, kuris atvedė Lietuvą į Kovo 11-ąją. Neregėtai greitai ir aktyviai kūrėsi Sąjūdžio grupės, vyko mitingai.
1988 m. spalio 7 d. Gedimino pilies bokšte iškelta tautinė vėliava.
1988 m. spalio 22–23 d. Vilniaus sporto rūmuose vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Dalyvavo 1021 delegatas, apie 4000 svečių. Kiekvieną suvažiavimo žodį per radiją, televiziją sekė visa Lietuva. Suvažiavimas išrinko Sąjūdžio Seimą, o šis – 35 asmenų Sąjūdžio Seimo tarybą, daugiausia balsų gavo Romualdas Ozolas (193 iš 212). Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku lapkritį tapo V. Landsbergis, vicepirmininku – R. Ozolas.
1989 m. vasario 15 d. Kaune Sąjūdžio Seimas priėmė deklaraciją, kurioje reiškiamas tautos ryžtas taikiai atkurti savo teises gyventi nepriklausomai.
1989 m. vasario–kovo mėn. vykusiuose SSRS liaudies deputatų rinkimuose tiesiogiai išrinkti 42 deputatai. Gegužės 25 d. Kremliuje prasidėjusiame suvažiavime Lietuvos delegatai laisvės ir demokratijos nuotaikas paskleidė tarp 2250 SSRS deputatų: paviešinti slaptieji Molotovo–Ribentropo pakto protokolai, pareikalauta juos pripažinti negaliojančiais.
Nuo Maskvos atsiskyrė Lietuvos menininkų sąjungos, atsikūrė iki okupacijos veikusios politinės partijos. Gegužės 18 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė Konstitucijos pataisą: „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai.“
1989 m. rugpjūčio 23 d., prisimindami nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto 50-ąsias metines, Sąjūdis, Estijos liaudies frontas ir Latvijos tautos frontas surengė Baltijos kelio akciją: nuo Vilniaus katedros iki Talino Tompėjos pilies sustojo susikibusių rankomis žmonių grandinė, vien Lietuvoje apie milijoną.
1989 m. gruodžio 19 d. Lietuvos komunistai suvažiavime oficialiai atsiskyrė nuo centro Maskvoje.
1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Lietuvos SSR AT triuškinamai nugalėjo Sąjūdžio kandidatai.
1990 m. kovo 8 d. įvyko Sąjūdžio Seimo sesija, keistasi nuomonėmis apie nepriklausomybės atkūrimą, svarstyta politinė padėtis. Įkurtas Sąjūdžio deputatų klubas. Kovo 9 d. Sąjūdžio remiami deputatai toliau diskutavo, kada skelbti nepriklausomybę. Svarstyti pirmajai AT sesijai teiktinų dokumentų tekstai, numatytas pareigybių paskirstymas.
1990 m. kovo 10 d. vakare įvyko pirmas naujai išrinktos Lietuvos SSR AT posėdis, tiesiogiai transliuotas per valstybinį radiją ir televiziją. Jame išrinkta ir patvirtinta Balsų skaičiavimo komisija, Mandatų komisija, pirmosios sesijos sekretoriatas. Daugiausia diskutuota dėl AT pirmininko rinkimo tvarkos. Posėdis baigėsi prieš vidurnaktį. Sąjūdžio deputatų klube iki gilios nakties ruoštasi rytdienos posėdžiams. Daug veiksmo ir jaudulio prieš lemtingąją dieną: nepriklausomybę būtina paskelbti iki kovo 12-osios, kai Maskvoje rinksis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas ir SSRS prezidentu taps M. Gorbačiovas, jam suteikiant įgaliojimus įvesti prezidentinį valdymą maištingose respublikose.
1990 m. kovo 11 d. 9 val. prasidėję AT posėdžiai tęsėsi iki vėlyvo vakaro. AT pirmininku išrinktas V. Landsbergis. Vienas po kito patvirtinti dokumentai, padedantys teisinius pagrindus nepriklausomybei atkurti. Nuo 18 val. AT deputatai posėdžiavo jau kaip Lietuvos Respublikos AT deputatai, milžiniška trispalvė uždengė gobeleną su sovietiniu herbu. 22.44 val. oficialiai paskelbta apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Į pirmą posėdį susirinkę kaip Lietuvos SSR AT deputatai, po paskutiniojo išsiskirstė jau kaip demokratinio Lietuvos Respublikos parlamento nariai.
Šaltinis – „1990 kovo 11-oji Lietuvos valstybingumo raidoje“
