Kas nudažo ją – ežerų akys, jaunuolynai ar aukštas dangus? O kokios spalvos mūsų nepriklausomybė? Juk negali taip būti, kad ji – bespalvė. Ko gero, jaunimas matys ją šviesią ir beveik nematys dėmių ant jos apdaro. Vyresniems žmonėms ji gal bus pilka, nes tas nuolat cepelininis dangus... Žinoma, rasis ir tokių, kurie sakys, kad juodos daugiausia, nes ir tas, ir anas ne kažką... Man Lietuva – mano namų spalvos. Jaukių, šiltų, dideliais langais, atvirais saulei. Ir mūsų nepriklausomybė man – tokios spalvos, į kokią įmerkę savo teptukus, visi kartu ją spalvinam. Apie spalvas ir atspalvius kalbėsimės su žmonėmis, kurių pristatyti nereikia – tai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Povilionis ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Veronika Povilionienė.
Pone Vidmantai, augote Kaune, kuris visuomet turėjo ypatingų ambicijų nepriklausomybei pabrėžti. Papasakokite apie savo vaikystės vietas ir užsiėmimus, kaip jie skiriasi nuo šiandieninio ekranų pasaulio, nes, ko gero, stebėdamas anūkus šiandien jau galite padaryti išvadas apie augimo ir brendimo skirtumus.
Taip, man Kaunas yra mano, anų laikų Kaunas, o dabartinis jau yra ne mano, o kitų kartų kauniečių, kurių jau ir nepažįstu. Nepažįsta ir jie mūsų kartos. Ji praėjo, nutekėjo su anuo Nemunu į praeitį. Dukart į tą pačią upę neįbrisi. Kuo toliau, tuo labiau suvoki, kad ne tik šeima, bet ir miesto architektūra, gamta, istorija ir tuomet mus supę žmonės padarė mus tokius, kokie esame, – kauniečiais.
Labai gaila, kad pokarinė mūsų karta nepaliko jokio ženklo atėjusiems ir ateisiantiems po mūsų žmonėms. Per tris laisvus dešimtmečius neatsirado tuometinį įvairialypį Kauną ir kauniečių gyvenimus atspindinčios literatūros, filmų, biografinių pasakojimų. To Kauno, kuris sukūrė miesto ir miestiečių legendą. Kai kurie šiuolaikiniai apgailėtini bandymai parodyti tai kine dar labiau nuvilia ir primena, kad tie kūrėjai neturi į ką remtis. Mano galva, senojo Kauno atmintis pradėjo mirti maždaug po 1968 metų, kai naujų atvykėlių persvara nutrynė senąją atmintį, senuosius gatvių ir parduotuvių vardus. Naujieji rajonai pagimdė kitą Kauną. Ir šitiems kauniečiams per 30 metų neužkliuvo Partizanų gatvės pavadinimas, nes tik tikri kauniečiai žino, kad brolių Juškų gatvės pavadinimas pakeistas sovietinių „partizanų“, tokių kaip šalia veikusios banditų gaujos dalyvio A. Čeponio, garbei. Nekliūva jiems ir Draugystės parkas, nors pavadinimas simbolizuoja „Tarybinių tautų draugystę“. Gyvename keistais laikais.
Veronika, jūsų vaikystė kitokia, esate iš Kapčiamiesčio, studijavote Vilniuje, paskui nutekėjote į Kauną. Kaip susilietė jūsų abiejų požiūris į tas pačias vertybes – šiuo
atveju nepriklausomybę?
Aš pokario vaikas. Kaip dabar prie testų, taip eilės, tik didesnės, būdavo prie duonos. Bet paskutinė okupacija tėvams neužgesino laisvės vilties, o augdama vis patekdavau į smalsučių kompaniją, kur labai draugavo Vilniaus ir Kauno žygeiviai. Kodėl Seinai Lenkijoje, kodėl lietuviški kaimai Baltarusijoje, kodėl Rusija perkelta į Karaliaučių? Kodėl negalima skaityti tos ar kitos knygos, kodėl religija – „liaudies opiumas“ ir taip be galo. Gal tvirtas ir begarsis šeimos įsitikinimas, kad tiesa, kaip ir Tėvynė, neišnaikinama, persidavė ir vaikams.
Kuo grįstas jūsų abiejų kelias į supratimą apie okupaciją, laisvę – pusgarsiais pokalbiais tėvų virtuvėje, kažkokiais konkrečiais potyriais?
Vidmantas: Nežinau, iš kur ateina tas štampas „pusgarsiai pokalbiai virtuvėse“. Jau matyti, kad jaunoji karta suvokia sovietmetį tokiais pat štampais, kaip anais laikais mums bandė piešti pasaulį už geležinės uždangos. Ar dabartinės mokyklos perėmė „gerąją patirtį“ iš persikvalifikavusių pionierių vadovų? Negaliu kalbėti už kitus, bet mano namuose apie supančią aplinką, prieškarį, karą ir pokarį, kaimą, miestą ir pasaulį būdavo kalbama atvirai ir garsiai. Švęsdavome tradicines ir tautines šventes, žinodavome, kada keliamos trispalvės, platinami atsišaukimai. Mama pasirašydavo raštus komunistinei valdžiai dėl bažnyčios persekiojimų. Aš dalyvaudavau žygeivių, kraštotyrininkų veikloje, sklisdavo rankraščiais ir kitais būdais dauginama literatūra. Susieidavo, aišku, slaptai, tikinčiojo ir tautiško jaunimo būreliai. Gyvenimas suvesdavo su buvusiais politiniais kaliniais ir jų gyvenimų istorijomis. Dabar bandau suprasti, kad buvo ir kitaip gyvenančių žmonių, bet tuomet man atrodė, kad tokių buvo labai nedaug.
Veronika: Nepriklausomybės priešaušryje gyvenome daugelį metų – tai ir Rasų šventės, kalbinės ir folklorinės ekspedicijos, koncertai, Dariaus ir Girėno pilkapio pylimas, keitimasis draudžiama literatūra. Mūsų jaunystės laikais partizaninis karas įgavo kitą – kultūrinio pasipriešinimo formą.
Ar galima pasakyti, kad visada žinojote, ko norite, ką studijuosite, kuo tapsite? Koks tas studijų kelias į brandą? Ar tapote tuo, kuo abu svajojote?
Vidmantas: Jei svajonė nelenktų gyvenimo, tai ji nebūtų svajonė.
Veronika: Norėjau būti girininke, bet... Kaip matote.
Pone Vidmantai, baigęs Kauno politechnikos institutą 1970 m. atkūrėte pogrindinę „Jaunosios Lietuvos“ sąjungą. Kas darė įtaką ir lėmė jūsų pasipriešinimo judėjimą? Ar tas judėjimas buvo aktualus jauniems žmonėms? Ar būtų toks pat aktualus ir šiandien?
Norėjau gyventi laisvas, laisvoje Tėvynėje ir laisvoje jos valstybėje. Kadangi nė vienos iš tų laisvių nebuvo, teko užsiimti pačiam. Ieškojau tokių, kuriems tas irgi buvo svarbu.
Kaip kam kas atrodo šiandien, reikia klausti šiandieninio jaunimo. Kaip ir visada, jo esama visokio.
1973 m. buvote nuteistas už dalyvavimą pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikloje, iki 1975 m. kalėjote „ypač pavojingų valstybinių nusikaltėlių“ lageriuose. Kokie prisiminimai neišsitrynė iki šiol?
Mane tardė trylika mėnesių. Gal ir norėtųsi pamiršti lagerio patirtis, tačiau ir šiandien negaliu gerai jaustis, nes kai kurios Lietuvos Respublikos institucijos, o konkrečiai Vidaus reikalų ministerija dėl „antitarybinės“ veiklos buvo įtraukusi mane į pavojingų valstybinių nusikaltėlių registrą. Paradoksas, kad sovietų valdžia manęs atsiprašė ir atsiuntė reabilitacijos dokumentą, o su Lietuvos institucijomis susirašinėjau ilgokai. Tai ir neleidžia atsiminimams išsitrinti ir palaiko mano atmintį geros kondicijos.
Tapote Nepriklausomybės Akto signataru, kaip?
Nesakysiu. Atsiras daug norinčiųjų. Bet, jei atvirai, tai labai lengva. Reikia pradėti nuo rašto mokymosi, o paskui visą savo gyvenimą skirti tam siekiui.
Nors feisbuko komentatoriai mano, kad tereikia patykoti, kur galima reikšmingai įterpti savo parašą. Jie sako: „Tai ne nuopelnas. Ir mes galėjom.“ Tai reikėjo ir padaryti. Dabar tokie išminčiai kartoja: „Rakutis teisus, tik laiką blogą pasirinko.“ Mielieji, o kur jūs buvote tuos 30 metų, kad nesuradote tinkamo laiko?
Ar prisimenate tos dienos nuotaiką?
Vidmantas: Prisimenu. Keleri metai, keli mėnesiai ir kelios dienos prieš tai buvo pilnos veiklos ir nežinomybės. Visi buvom pavargę. Dirbom ir dieną, ir naktį. Ginčijomės ir svarstėm, diskutavome ir nebuvom tikri. Tai buvo vieno didelio darbo pradžios pabaiga. Be euforijos ir lydima nuovargio.
Kaip jūs jautėtės, Veronika?
Taip, ta diena, kaip ir Sąjūdžio veikla, nebuvo staigi. Žinia buvo tokia, kad reikės labai daug darbo, kad bus trukdžių. Ir kad laisvė nėra turtais dengta troba, o beprotiškai didelė atsakomybė už savo vaikų ateitį.
O tos dienos baimės?
Vidmantas: Nebuvo kada bijoti, reikėjo veikti. Padaryti kuo daugiau, kol neužkirto kelio. Kol neareštavo, neliepė atsisakyti parašų. To kelio galas tikrai nešvietė optimizmu, tačiau bet kokia jo pabaiga turėjo prasmę.
Veronika: Ne apie baimę galvota. Nebuvo baimės. Tiesiog noras pabaigti pradėta.
Ar kada nors dar jautėte tą patį?
Vidmantas: Tokie dalykai būna vieną kartą. Jei bus dar kartą, tai jausmai tikriausiai bus kiti.
Kiek metų užteko euforijos, kuri apibūdina tą dieną?
Vidmantas: Turbūt jūs mintyje turite dokumentinio filmo epizodą, kur visi sustoję rankomis mojuoja? Mes ilgą laiką dirbome savo darbą ir vieną jo dalį užbaigę gal kiek ir pasidžiaugėme. Kiek tęsiasi jūsų euforija sutvarkius straipsnį? Puikiai supratau, kad tikroji šventė dar toli ir galbūt aš jos nepamatysiu. Laukė dideli darbai – tarkim, kas bus, kai Lietuvos jaunimas atsisakys eiti į sovietinę kariuomenę? Kas bus, kai perimsim sienų kontrolę? Tai buvo labai rimti ir greitų bei protingų sprendimų reikalaujantys darbai. Euforija galėjo apimti tik tuos, kas buvo ten patekę atsitiktinai.
Kaip manote, ar šiandienos laikas ir nuotaikos, susidūrus su tomis pačiomiomis kliūtimis, okupacija, būtų tos pačios? Ar visi jaustumėm tą patį?
Vidmantas: Kiekvienos dienos ir kiekvieno laiko nuotaikos savos. Kiekvienam veiksmui atlikti ar iššūkiui priimti – savas sprendimas ir taktika. Naujos okupacijos mechanizmas greičiausiai būtų toks pat (kodėl nepasinaudojus pasiteisinusia patirtimi?), tik aktoriai jau kiti. Nieko naujo po saule. Žinau poziciją, savo principus, kurių laikyčiausi, kaip jausčiausi – nežinau.
Kaip reaguojate į bandymus nuversti režimą kaimyninėse šalyse – Rusijoje, Baltarusijoje, kaip tai vertinate?
Vidmantas: Niekaip nereaguoju. O reaguojančiųjų ir jų reakcijų nesuprantu: ar jie kvailiai, ar tik blogai mokėsi? Lietuvos vėliavų Minsko gatvėse nematau, reiškia, Rytų Lietuvos lietuviai, palikti už sienos, to judėjimo nepalaiko. Matyt, dėl tos priežasties mūsų valdžios viršūnės apie juos ir prie jų namų pastatytą atominę baidyklę neprataria nė žodžio.
Kokios pagrindinės šiandienės nepriklausomybės spalvos?
Vidmantas: Spalvos mimikrinės. Tikrai ne anos, prieškarinės nepriklausomybės. O geltona, žalia ir raudona yra Antrosios Respublikos vėliavos spalvos. Dabartinės sąlyginės valstybės vėliavos spalvų apibrėžti negaliu. Tik matau, kad ji nebeiškentusi iš anos trispalvės išsinėrė kaip gyvatė iš senos odos. Jei valdžios atstovai ginklu daužo seną vėliavą laikantį žmogų ar sulaiko gatvėje taikią pilietę už tai, jog ši turi rankose savo tautos vėliavą, ir po to tie pareigūnai, jų vyresnybė lieka dirbti toliau, o aukštoji valdžia viešai neatsiprašo piliečių, reiškia, kad tai ne tos vėliavos valdžia ir ne tos vėliavos valstybei dirba. Tai ne Trečioji Respublika, o modifikuota LSSR.
O jums, Veronika?
Mūsų šeimoje Lietuvos trispalvė yra nelygstamas tautos ir valstybės pergyvento šimtmečio simbolis.
Kur nuėjo Lietuva po nepriklausomybės?
Vidmantas: Po nepriklausomybės paskelbimo ji nuėjo į priklausomybę ir baigia prarasti paskutinius valstybės požymius.
Žiauru yra tai, kad vadžias savo rankose išlaikė buvusieji. Neatsiskaičiusios su praeitimi tauta ir valdžia atsiskyrė. Sveikoji tautos dalis dar šiek tiek palaiko valstybės gyvastį. Nežinia, ar ilgai išlaikys. Pažiūrėkite, kokius vardus savo vaikams duoda lietuviakalbiai ir kaip savo tėvų bei vyrų pavardes darko jų moterys. Kaip lengvai nutraukia ryšį su savo šalimi, kalba ir kultūra. Tai jau ne šiaip sau rodiklis, o visuomenės degradavimo, neišsilavinimo ir nebrandos diagnozė.
Veronika: Prarandame jaunimą. Tiek fiziškai – išvykstančius, tiek tapatybiškai – liekančius. Kol nesutvarkysime švietimo (pavyzdžiui, devintokas iš labai prestižinės mokyklos manęs klausia: „Veronika, o kas yra stribai?!“), kol mūsų lietuviškai kultūrai, kalbai, istorijai, šeimai nebus skiriama rimto dėmesio, kol nesusitvarkysim savo namuose, nesiimkime tvarkyti kitų.
Kokios baisiausios trisdešimtmečio opos?
Vidmantas: Jaučio odos neužtektų vardinti. Baisiausia, kad, įslaptinus KGB nusikaltėlius, buvo pakirstas vienų pasitikėjimas kitais, ir ypač tais, kurie apsiėmė administruoti valstybę. Gal to sąmoningai ir siekta? Pavieniais ir nežinios įbaugintais žmonėmis lengviau manipuliuoti.
Kokia jūsų abiejų diena šiandien?
Vidmantas: Gera. Karantino taisyklės leidžia dairytis pro langus, matyti dangų, o tai jau žymiai daugiau, negu buvo KGB rūsyje.
Veronika: Puiki. Saulė šviečia, sniegas spindi. Lauke šalta, o namuose – ne.
Kokių turit malonumų?
Vidmantas: Protas veikia. Galiu galvoti. Labai smagus užsiėmimas.
Veronika: Malonumų visados norisi daugiau.
Į kokį laiką sugrįžtumėt, jei būtų galima? Kodėl?
Vidmantas: Pasikartosiu: dukart į tą pačią upę neįbrisi. Esu politikas ir realistas (jei šiek tiek tiksliau – optimiškas fatalistas). Niekur ir niekada prieš gyvenimo srovę negrįžtama. Laikas mus neša tolyn. Žiūriu tik į priekį. Tol, kol priešais atsiras siena arba šviesa tunelio gale.
Veronika: Aš galvojau, kad gal į pradžios pradžią... bet, matyt, paliksiu tai proanūkiams.
Pone Vidmantai, domitės genealogija ir istorija. Kodėl, jūsų nuomone, žmonėms turėtų rūpėti jų kilmė?
Na, jei žmonės patys sau neberūpi ir savęs pažinti nenori, tai kur jau toliau? Be praeities nėra ateities. Nereikia toli ieškoti – kodėl sėdime tokioje duobėje? Dėl beprotiško noro ištrinti praeitį. KGB nusikaltėliai įslaptino savo nusikaltimus ne tik iki savo gyvenimo pabaigos, bet ir dar kelių palikuonių kartų ir manosi klausimą visiems laikams išsprendę. Deja, jie permetė savo bėdas būtent ant savo palikuonių: jų vaikams ir vaikaičiams teks dar didesnės bėdos ir negarbė, o galimybių pasiteisinti bus mažiau.
Minėjote, kad šiandien kaip niekad aktualūs senieji anekdotai. Kodėl? Ką tai reiškia? Paminėkite nors vieną.
Vidmantas: Pastebėjau, kad mūsų visuomenėje, ypač tarp gyvenusiųjų anais laikais, atgyja senieji juokeliai. Tai rodiklis, kad neosovietikams režimo restauracija puikiai pavyko. Jaučiamės tarsi vėl okupuoti.
Kalbasi du kaimynai: „Mes nesulauksime, bet mūsų vaikai tai jau tikrai gyvens komunizme.“ „Taip, taip“, – pritaria kitas. – O vaikų tai gaila...“ Vietoj komunizmo įrašykite gerovės valstybę.
Jūsų abiejų palinkėjimas Lietuvai ir jos žmonėms nepriklausomybės dienos proga.
Vidmantas: Ne Lietuva turi žmones, o žmonės turi savo tūkstantmečiais kurtą ir saugotą Lietuvą. Palinkėčiau išgyventi ir atkurti tautai priklausančią Lietuvos valstybę, kurios nykimo mums, deja, nepavyko sustabdyti. Nes tauta (tai yra mes) gali išlikti tik savo namuose. Tie, kas dar gali grįžti, turi grįžti, jei nori išlikti tautoje ir istorijoje. Tie, kurie liks, ir tie, kam nesvarbu, yra tik dviejų kartų klausimas. Kaip sakė vienas rusų politikas: „Tauta be tapatybės yra mėšlas, ant kurio auga kitos tautos.“ Bus pasirenkančiųjų ir tokią dalią. Tegu. Bėda ta, kad ant mūsų mėšlo išaugusieji saulę užstoja ir mums. Teks ravėti.
Veronika: Ten gerai, kur mūsų nėra. Manau, kad daug kas tai jau suprato. Jeigu jauni žmonės nebėgs iš Lietuvos, neužsiims vien kačiukų ir šuniukų vedžiojimais, o augins savo vaikus, tai palaipsniui viskas bus gerai. Galvokime, ką šiandien galime duoti Tėvynei. Ji atiduos mūsų vaikams ir vaikaičiams.
