Tai – kasdieniai dr. Alisos Miniotaitės darbo aruodai. Ji ne tik to moko vadovus, bet ir savo elgesiu, produktyviu darbu diegia supančioje aplinkoje. Su ISM vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadove, tarptautinės personalo sprendimų bendrovės „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ICC ugdomojo vadovavimo trenere Baltijos šalyse dr. Alisa Miniotaite kalbamės apie tai, kaip būti lyderiu pačiam sau.
Noriu tapti lydere pačiai sau. Nuo ko pradėti?
Pradėkime nuo to, ką reiškia būti lyderiu pačiam sau. Tai – mokėti kelti sau tikslus, motyvuoti save, mokėti save apdovanoti, paguosti, būti sau atviram. Kaip darbe, kai vadovaudami arba lyderiaudami vedame kitus pirmyn, tik šiame santykyje sekėjas vienas – aš pats. Šį sekėją kartais pamirštame, jis it našlaitis, juo niekas nepasirūpino, nepagalvojo apie jį, bet užtat kitais pasirūpinta.
Būti lyderiu pačiam sau reiškia mokėti pasirūpinti vidiniu sekėju ir padėti jam nueiti ten, kur jis nori, suteikti tai, ko reikia: meilės, dėmesio, rūpesčio, šilumos. Todėl pradžia yra klausimai „ko aš noriu?“, „kas man svarbu?“. Kalbu nebūtinai apie tai, kokią teritoriją užkariauti ar kokį kalną pastumti. Tai gali būti labai paprasti, žemiški dalykai, pavyzdžiui, tiesiog būti namie, skaniai gaminti šeimai, apgaubti ją meile. Tai irgi puikus tikslas.
Atrodo, kad būti lydere pačiai sau yra sunkiau, nei vesti kitus pirmyn. Ar taip ir kodėl?
Turėtų būti atvirkščiai, su savimi turėtų būti lengviau, nes esi tik vienas ir tikrai galima susitarti. Tačiau gali būti, kad santykyje su savimi atsakomybė ir nusivylimai didesni, o kai nuvili pats save, toks nusivylimas būna skaudesnis.
Kai kalbame apie lyderystę santykyje su kitais, juokauju, kad tas „ožys“ gali ir nenorėti eiti į aptvarą – visai nebūtinai žmonės nori įgyvendinti lyderių tikslus. Kartais tenka gudrauti, tempti, įtikinti, pasiekti daug susitarimų ir galiausiai kiti žmonės vis tiek gali nuspręsti, kad jiems su tavimi nepakeliui. Vedant kitus nusivylimas kitoks, nes viską gali perkelti jiems – esą jie nesuprato, kaip čia gerai sugalvojau.
Nebūdamas lyderiu pačiam sau, nebūsi geru lyderiu ir kitiems. Kai turi tikslų, svajonių, ambicijų, gali juos perteikti kitiems. Kai esi motyvuotas, veiki efektyviai, esi pavyzdys kitiems. Kai moki pažinti ir suprasti save, savo emocijas, pažinsi ir kitų – priimsi jas. Turi mokėti pasirūpinti ir savimi, nes arba palūši, arba būsi netikęs, pervargęs vadovas. Mūsų santykiai su kitais yra mūsų santykio su savimi atspindys.
Kai kurie žmonės tiesiog neturi įpročio savimi rūpintis, nes nematė to artimoje aplinkoje. Pavyzdžiui, mama rūpinosi visais kitais, tik ne savimi. Tėtis galbūt nesirūpino nei savimi, nei kitais. Vyresnioji karta sovietmečiu buvo mokoma pasirūpinti savimi finansiškai – įstoti į technikumą ar universitetą, įgyti profesiją, susirasti darbą, uždirbti atlyginimą, gauti butą, sukurti šeimą, bet ne psichologiškai. O būti lyderiu pačiam sau reiškia pasirūpinti savimi ir psichologiškai, kaip Irvinas Yalomas sakė, būti sau ir mama, ir tėčiu.
Iš kokių dėmenų susideda rūpinimasis savimi – kūno, emocijų, psichinės sveikatos?..
Pirmiausia – suprasti, ko noriu, ir pasiryžti eiti šiuo keliu.
Dirbdama su žmonėmis dažnai girdžiu „aš nežinau, ko noriu“. Kiekvienas turime teisę nežinoti. Bet kartais už to slypi ir nenoras prisiimti už save atsakomybę. Juk kai nežinai, ko nori, tai nieko ir daryti nereikia.
Buvimas lyderiu pačiam sau apima ir savo elgesio valdymą. Ar sugebu atsikelti ryte iš lovos? Ar sugebu padaryti tai, ką užsibrėžiau tą dieną? Tai ir savo valios stiprinimas, ir savęs motyvavimas.
Itin svarbi dalis yra kognityvinė higiena, t. y. minčių priežiūra. Šią sritį pastaruoju metu tyrinėja ir neuromokslininkai, ir psichologai. Ir man ji įdomi. Sąmoningumas, gebėjimas sekti savo mintis – tikra meistrystė ir branda. Sekdami galime pastebėti ir teigiamas, ir neigiamas mintis bei jas šalinti. Svarbiausia suprasti, apie ką jos, kodėl gyvena mano galvoje. Mintys kaip augalai darže: vienus būtina išrauti, kitus palaistyti. Taip ir augame, daromės stipresni.
Nemažai žmonių patiria didžiulį vidinį pasipriešinimą – saviplaką, nepasitikėjimą savo jėgomis. Įsitikinimas, kad man nepavyks, netikėjimas savimi, gajus.
Šįryt turėjau tokią patirtį: įgyvendinu vieną didelį projektą, kuris stringa. Klausiu savęs: „Alisa, kodėl?“ Apmąsčiusi supratau, kad už to slypi abejonė arba netikėjimas, kad man gali pavykti. Abejonių gimsta dėl itin aukštų standartų rinkoje, ekspertų, žinančių, kaip turi būti geriausiai, pasisakymų. Užkelta kartelė neleidžia veikti, nes galvoju: „Velnias, gali nepavykti, nebus taip gerai, kaip turi būti.“ O jei taip galvoji, tai ir noro judėti pirmyn nėra. Manau, vien tai supratusi ir įvardijusi, tolyn judėsiu sparčiau. Tada pagrindiniais resursais tampa motyvacija ir tikėjimas. Šie didelės jėgos šaltiniai visuomet mumyse. Kartais svarbu tiesiog eiti į savo tikslą, nesvarbu, kad gal nepavyks tobulai. Tiesiog eiti pirmyn ir tikėti, kad gali.
Motyvacija yra didžiulė energijos jėga. Neuromokslas paaiškino: kai tikslas atliepia tai, kas mums svarbu, išsiskiria hormonas dopaminas, įsijungia motyvacija, energija ir noras veikti. Todėl jei galvoju, kad man nepavyks, matau prieš akis fiasko, koks čia dopaminas – niekas neįsijungia. Taigi gebėjimas dirbti su neigiamomis mintimis itin svarbus. Netikėjimas, vidinis sabotažas, kad man nepavyks, aš kažkoks ne toks, mano gebėjimai nepakankami, kūnas koks nors ne toks – visa tai užkerta kelią bet kokiai veiklai, o jeigu ir veikiame, tai švininėmis kojomis ir pasmerkiame save nesėkmei. Įvykus menkiausiam nesklandumui (o pirmą kartą kepant „Napoleoną“, tobulas jis nebus), sudedame ginklus: „tai ne man“ arba „nesugebėsiu“. Abejoju, ar galima pasiekti sėkmę, tikslą be tikėjimo ir užsispyrimo.
Tokiose situacijose svarbu sustabdyti vidinį sabotažą ir kaip dėlionę išrinkti?
Galvoje groja neigiama muzika, it kokia patefono plokštelė kambaryje, bet jos negirdime. Neigiamos mintys ir neigiami vaizdiniai yra tiesiog fonas. Problema, kad tai vyksta nesąmoningai. Tai plaukia pro šoną, ir neatkreipiame dėmesio į minties ir vaizdo eigą, reikšmę. Tai lieka nesąmoningu fonu, nors šioms mintims to nepastebėdami skiriame savo laiką ir energiją. Pavyzdžiui, kodėl einu į darbo pokalbį ar pasimatymą ir matau nesėkmę? Šis vaizdinys ar mintis turi priežastį – ją suformavo konkreti patirtis. Atkreipę dėmesį į mintis, vaizdinius, t. y. vidinį kritiką, pradedame save matyti kitaip. Tampame sąmoningi, turime laisvę rinktis, kaip apie save galvoti, kokios nuotaikos būti, turime galimybę analizuoti savo baimę, nerimą. Galime eliminuoti beprasmę, jėgas atimančią vidinę kovą.
Sakote, viskas prasideda nuo įpročio rūpintis savimi. Kaip jį formuoti?
Visko pradžia – meilė sau. Galvoti apie norus ir tikslus – kitas etapas. Pirmiausia kelčiau klausimą: kaip šiandien save mylėsiu? Ką sau šiandien padarysiu? Kaip pasirūpinsiu savo kūnu, siela, emociniu ir psichologiniu „aš“?
Meilė sau – tai ne žavėjimasis savimi (nors gali būti ir taip), o rūpestis savimi. Kai moku pasirūpinti savimi – išgirsti, paguosti, mokėsiu ir kitu pasirūpinti. Dažnai žmonės skundžiasi šaltais tėvais. Ko gero, tėvai irgi turi nuoskaudų, daug patyrė, iškentė. Augino taip, kaip mokėjo. Šalti tėvai – ne priežastis nesimokyti šilumos. Todėl siūlau pradėti nuo mažų ir paprastų dalykų, ką šiandien padarysiu sau: pavyzdžiui, išsivirsiu skanios kavos ir maloniai išgersiu, pasimėgaudamas pagulėsiu vonioje, paskaitysiu, o gal išeisiu pasivaikščioti.
Susiduriu su daugybe žmonių, kurie kažko labai nori, bet nedaro. Galbūt, kaip ir minėjau, vidinis kritikas neleidžia patikėti, kad gali. Vadinasi, dar ne laikas. Gal tada reikia pasirinkti kažkokį mažesnį tikslą?
Pirmi rūpesčio savimi žingsniai gali būti labai mažos detalytės, bet mielos, man patinkančios. Po savaitės dviejų galėtų būti ir kitas žingsnis: pradėti galvoti, o ko iš tikrųjų noriu. Tas „ko noriu“ vėlgi gali būti labai paprastas: pietų patiekalas, arbatos rūšis, knyga, kurią noriu paskaityti. Toliau – didesni dalykai: ką noriu nuveikti šį mėnesį, pasiekti per šiuos metus, per artimiausius penkerius.
Stiprūs žmonės turi įprotį galvoti „ko aš noriu“, ir daro tai, kuo tiki. Pastebiu, kad dalis žmonių nemoka susitelkti į tai, ko nori. Išmokti suprasti ir galvoti, ko nori, svarbu, nes apie tai galvodami iš tiesų žvelgiame į save. Tuomet įsijungia motyvacija. Jeigu nenorime, tai ir nepasieksime. Jei žmogus man sako „aš taip noriu pradėti sportuoti, bet jau penkerius metus nieko nedarau“, atsakau: „Vadinasi, nenori. Kam tau tas sportas, kam save kamuoji? Nesportuok.“
Ar tas savęs nervinimas kyla dėl informacinio fono, aplinkos spaudimo?
Aplinkos spaudimas didžiulis – reguliariai sportuoti ir turėti liekną kūną, kaip etalonas. Atletai, risnojantys gatve, pasipuošę stilingais marškinėliais, timpom ir sportiniais bateliais – jų pilnas internetas, televizija. Įsivaizduokite: žmogui tokiam tapti tikrai gali atrodyti neįmanoma. O jeigu mums tikslas atrodo neįmanomas, tai kaip judėsime ta linkme?
Tokių „etalonų“ yra daug: versle, lyderystėje, kūryboje. Kartais tenka tiesiog užmerkti akis ir eiti savo keliu. Beje, kas svarbiau – pasiekti ar patirti? Tada verta pasitikrinti, ar man iš tikrųjų patinka ši veikla, o jei patinka, patiriu iš jos malonumą, matau prasmę, verta eiti tuo keliu.
Kaip atskirti, ar tai, ko noriu, yra mano noras, ar visuomenės spaudimo pasekmė?
Jei vien nuo minties apie norimą tikslą, veiklą užplūsta energija, rankos niežti ir norisi veikti, vadinasi, tai tavo noras, tau jis tinka, yra svarbus.
Kitas paprastas būdas pasitikrinti – įsivaizduoti save po, tarkime, dešimties ar dvidešimties metų. Koks jausmas, kai po dešimties metų tau penkiasdešimt, o to vis dar nepadarei (pavyzdžiui, neįsigijai sodybos, neparašei knygos, nepradėjai savo verslo, neišmokai ispanų kalbos ar groti fortepijonu)? Ar esi ramus ir galvoji „nieko čia baisaus, ir nereikėjo“, ar apmaudu, kad nieko nepadarei?
Taip ir pasitikrini – ar tada bus ramu, ar ne. Jei neramu, supranti, kad gailėsiesi ir graušiesi, tikrai verta eiti šiuo keliu. Dabar, neatidėliojant. Ir pradėti nuo labai mažo pirmo žingsnio. Žengti pirmą žingsnelį ir yra sėkmė! Problema ta, kad žmonės dažniausiai užsibrėžia tokius gigantiškus tikslus, kad jaučiasi it luito prispausti.
Grįžkime prie jūsų metaforos – viduje grojančio patefono. Į ką pakeisti tą vidinį monologą, galvoje skambančią neigiamą muziką?
Pastebiu, dažnai žmonės galvoja, kad kiti apie juos blogai galvoja. Jei, pavyzdžiui, sakydamas viešą kalbą, žvelgi į auditoriją ir mintys sukasi, kad „jis (konkretus klausytojas) žiūri į mane nepatikliai“ ar „tam atrodo, kad aš nusišneku“, o dirbant su kolegomis – „jis manęs nemėgsta“, tai nesąmoningos, automatinės mintys. Svarbu stabtelti ir užfiksuoti jas: „Stop, juk nežinai, ką tas žmogus apie tave mano. Kodėl taip galvoji?“ Tokios mintys beprasmės, nepagrįstos, joms tiesiog turi pasakyti „stop“. Kiti žmonės veikiausiai apie tave išvis negalvoja, yra užsiėmę savimi, o jei ir turi nuomonę, tai tikriausiai palankią. O jei labai smalsu, galima ir pasiteirauti.
Daugybė panašių minčių nepagrįstos, atima mūsų jėgas, energiją, tikėjimą, užima vietą galvoje. Juk tuo metu negalvojame, kaip ką nors nuveikti ar kaip geriau išdėstyti mintį.
Jeigu esu įklimpusi į žmogiškas silpnybes – tingiu, atidėlioju, kaip atsikratyti šių neigiamų įpročių?
Ar norime ant savo kapo antkapio su užrašu „šis žmogus gyvenimą praleido tingėdamas, patogiai sėdėdamas ant sofos“? Jeigu toks antkapis patinka, valio, tingėk ir toliau, nieko blogo čia nėra. Tai – tavo pasirinkimas. O jei toks antkapis nelabai patinka, tuomet kas turėtų būti užrašyta? Kokio užrašo, atspindinčio tavo gyvenimą, norėtum?
Pirmi žingsniai turi būti labai maži. Pavyzdžiui, jeigu nori pradėti sportuoti, padaryk penkis pritūpimus per dieną. Tikrai kiekvienas gali tiek padaryti. To visiškai pakanka – tai jau žingsnelis pirmyn. Ir vienas pritūpimas jau žingsnelis, jei kalbame apie sportą. Rytoj taip pat padaryk vieną. Ir visą savaitę – tik po vieną. Antrą savaitę, žiū, užsinorėsi padaryti po du.
Jeigu tai rašymas, sukurk dokumentą, užrašyk jo pavadinimą – puikus žingsnis, jis pralaužia ledus. Parašyk po vieną sakinį per dieną. Negi vieno sakinio nesukursi? Žiūrėk, per mėnesį jau ir trisdešimt sakinių turėsi, o gal kurią dieną ir daugiau parašysi.
Skamba kaip savęs pergudravimas.
Labai svarbu, kad žingsniai būtų įkandami. Didžiausia problema, kai jie nustatomi per dideli.
Ar per karantiną ši tema dar svarbesnė? Gal tai – geriausias laikas pradėti formuoti įprotį sąmoningai vesti save pirmyn?
Nesvarbu, koks laikotarpis. Visada galime savimi rūpintis, visada tai pareiga ir visada galime tai padaryti.
Sunkiausiais gyvenimo etapais – karo metais – išgyvena tie, kurie moka savimi pasirūpinti. Jei negali apsirūpinti maistu, badauji (turiu omenyje karo stovyklas), gali pasirūpinti savimi dvasiškai. Aišku, tai padaryti – be galo sunku. Visgi tie, kurie tai sugeba, turi vilties ir tiki, išgyvena. Taigi, tiesiog turime savimi rūpintis, palaikyti save, puoselėti optimizmą. Juk būtent taip elgtumėmės su geriausiu draugu. Sakytume, laikykis, tai praeis.
Gal karantinas ir nėra geriausias laikas, daug negatyvo, sunkumų, nežinios – tai mus veikia. Vis tik nesvarbu, kada pradėti siekti tikslų. Tiesiog imti ir pradėti. Tam mažam žingsneliui COVID-19 nei padeda, nei trukdo. Koks skirtumas, kada padarai pritūpimus? Pastebiu, kad šiuo laikotarpiu daug žmonių ėmėsi naujų veiklų, pradeda naujus verslus, atrado pomėgių, išnaudojo laiką namie.
Koks ateina jausmas, kai vedi save pirmyn? Įsivaizduoju, užlieja apdovanojimo jausmas...
Kiekvieną kartą, kai mums pasiseka, kai padarome tuos penkis pritūpimus, stipriname pasitikėjimą savimi, kompetenciją ir kartu – laimės jausmą. Todėl geriau kelti sau tokius tikslus, kurie įkandami, kad stiprinčiau pasitikėjimą savimi, kompetenciją ir laimės jausmą, nes tas kompetencijos jausmas „aš sugebu!“ yra svarbi laimės dalis.
Svarbu kurti mažus sėkmės precedentus. Kiekvieną kartą, kai atidėlioju, kažko nepadarau, tai atima daugybę energijos, menksta pasitikėjimas savimi, pradedu graužtis, vėl įsijungia tas pats patefonas – „nepavyks, nepasiseks“.
Ne mažiau svarbu gebėti save pagirti, apdovanoti ir įvertinti savo sėkmę. Žengę kiekvieną žingsnį savo norų link, nusipelnome bent jau gero žodžio, pagyrimo, įvertinimo. Ši dalis irgi nėra stiprioji mūsų visuomenės pusė. Tai lyderystės dalis, kurią reikia išsiugdyti vedant save pirmyn, lygiai taip pat ir vedant komandą: jeigu nemoku apdovanoti ir pagirti savęs, tikrai nemokėsiu apdovanoti ir pagirti darbuotojų bei komandos. Tokiam vadovui nebus jokių švenčių, tik „galim dar geriau, prieš akis naujas tikslas“, ir visi varo kaip arkliai.
Kai žinai, kad atsistosi, padarysi mažą žingsnį ir tau tikrai pavyks, nes negali nepavykti, žinai, kad pasijusi geriau, ir dar save apdovanosi, tai tampa paskata judėti pirmyn.
Minėjote, kad vedant save pirmyn – daugiau nusivylimo, nei vedant komandas. Kokie tie akmenys kelyje, už kurių bijoma užkliūti?
Atsakomybė ant pečių. Todėl, norint susikurti įprotį būti lyderiu pačiam sau, ne pro šalį susirasti bendramintį ar pagalbininką. To nebūtinai reikia, bet gali padėti. Smagu, kai yra palaikantis žmogus, su kuriuo gali pasidalinti, yra, kas pasidžiaugs tavo progresu. Beje, lyderystės tyrimuose įvardyta, kad sėkmingi lyderiai turi palaikymo komandą. Ji – tai ne kolegų būrys ar skyrius, o tikri bendraminčiai, draugai, artimieji, su kuriais gali būti visiškai atviras.
Visgi esame laisvi ir stiprūs, kai pirmiausia galime atsiremti į save. Niekas tavęs neišmuš iš balno. Tai stiprybė, kurią verta įgyti, nes visada turėsi save. Gebėsi save paguosti sunkiu momentu. Manau, verta eiti šiuo lyderystės keliu. Jis gali būti ir sunkesnis, nes kartais pristingi jėgų, motyvacijos, kartais tikrai iškyla problemų.
Atrodo, kad įprotis būti pačiam sau lyderiu formuojasi ilgiau, nei norėtum, bet užtat pakeliui atsitinka daug gerų dalykų?..
Jeigu eini šiuo keliu, esi pasmerktas sėkmei. Atsisuksi po mėnesio ir galvosi, kiek daug padariau, koks progresas įvyko. Šis jausmas yra toks geras, nuostabus. Tas atsigręžimo momentas, jausmas, kai peržvelgi nueitą kelią, yra pats saldžiausias, jis motyvuoja. Sėkmė – garantuota. Nieko geriau negali būti.
O jeigu didžioji dalis visuomenės nesirūpina savimi, neveda savęs pirmyn? Paskaitys interviu ir nuspręs – ai, nieko nedarysiu.
Tai – tavo pasirinkimas. Juk neturi būti visų antkapiuose įrašyta „šis žmogus siekė didelių tikslų, daug nuveikė, perdavė gerą žinią kitiems“. Gali būti ir antkapis su užrašu „čia guli žmogus, kuris skaitydavo straipsnius apie kitų sėkmę, bet savo sėkmės kurti nesiryžo“ arba „jis tiesiog mėgavosi buvimu čia ir dabar, nieko ypatingo nedarė, užtat buvo laimingas ramybėje“.
Kiekvienas kuria savo laimę ir niekas niekam nieko neprivalo. Turime nustoti galvoti, kad kiti žmonės privalo kažkaip gyventi. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, rūpinkis savimi. Čia ir yra savilyderystė – rūpintis savimi.
Kaip atrodo visuomenė, kurioje didžioji dalis žmonių turi įprotį vesti save pirmyn?
Tai brandi visuomenė. Tokia, kurioje norime gyventi. Žmonės – patys už save už atsakingi, moka savimi pasirūpinti, nelaukia, kol kažkas ateis ir išgelbės, žymiai daugiau pozityvumo, optimizmo, tikėjimo. Geros žinios, pavyzdžiui, esi vertingas žmogus, perduodamos iš kartos į kartą. Mano manymu, viena didžiausių paskatų žingsniuoti šiuo keliu ir yra suvokimas, kad iš mano pavyzdžio mokosi mano vaikai. Kai jie mato laimingą, savimi, savo gyvenimu, laime besirūpinantį tėtį ar mamą, ir patys išmoksta tai padaryti. O tai juk svarbiausia.
Bendraudama su rutinoje paskendusiomis, nuo ryto iki vakaro triūsiančiomis, visais, išskyrus save, besirūpinančiomis ir džiaugsmo nematančiomis moterimis, paklausi jų: „Ar savo dukrai tokio gyvenimo linki? Įsivaizduok: tau aštuoniasdešimt metų, matai, kaip tavo dukra pervargusi, nusidirbusi plėšosi...“ Visos atsako: „Apsaugok Dieve, nelinkiu.“ Kai pati tokį pavyzdį rodai, ko gali tikėtis?
Supratimas, kad iš mūsų pavyzdžio mokosi vaikai, skatina susirūpinti savo laime, nes taip išmokysi ir vaikus savimi pasirūpinti, susikurti laimę, nepaisant to, kas vyksta aplink. Būti valingiems – to irgi svarbu vaikus mokyti nuo mažų dienų. Žinių perdavimas ateities kartoms – stipri paskata žingsniuoti sveikesnio gyvenimo link.
Kaip save prisimenate ir atėjote iki tokios būsenos – atkakliai vesti save pirmyn?
Visada taip buvo. Nuo vaikystės turėjau didelį užtaisą daryti tai, ką noriu.
Vedate lyderystės mokymus, kasdien ieškote geriausių sprendimų tiek vadovų, tiek darbuotojų komandų lygmenyse. Kas jus pačią įkvepia – žmonės, knygos, istorijos?
Mane įkvepia kitų žmonių sėkmė. Pavyzdžiui, dabar skaitau žydų istoriją, apie Rotšildų fenomeną – kaip jie sugebėjo išplėtoti savo finansų verslą. Arba kaip XX amžiaus pradžioje žydai kūrėsi JAV ir mažas siuvyklėles išplėtojo į didelius prekybos centrus ir pramonines gamyklas. Galų gale, ši tauta išliko 4000 metų. Žmonės sugeba. Visada yra kelias, žmonių galimybės beribės – ši žinia pati svarbiausia. Žinia, kad įmanoma labai daug.
Skamba, kad žmogus, sąmoningai vedantis save į priekį, patiria daugiau nuotykių?
Tikrai taip! Ir toks gyvenimas įdomus, pilnas, prasmingas!
