Būdamas 20-ies metų, jis šioje tėvų sodyboje ant paties Merkio kranto su kitais partizanais įrengė bunkerį, jame 1945–1946 m. gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Vadavietėje buvo įrengta spaustuvėlė, spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, rengiami ir spausdinami štabo dokumentai. Už partizaninę veiklą jis buvo suimtas, žiauriai kankinamas ir 12 metų praleido Sibiro lageriuose bei tremtyje.
1997 m. J. Jakavonis su bendražygiais vadavietę atstatė. Joje ir dabar galima išvysti partizanų gyvenimo liudytojų: kryžių, žvakę, rašomąją mašinėlę, radijo aparatą, „Laisvės varpo“ laikraščių, indus, iš kurių valgė čia gyvenusieji. Dažnai šioje sodyboje lankosi ir apie pokario laisvės kovas iš partizano lūpų trokšta išgirsti žmonių iš viso pasaulio, lankėsi ir unikalius kadrus nufilmavusi džiaugėsi ne viena filmavimo grupė iš Lietuvos ir užsienio. J. Jakavonis nepailsdamas pasakoja, kokia sunki ir kartu prasminga buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę. Sodyboje simboliniai laiko tiltai tarsi sujungia praeitį ir dabartį, o čia pabuvę tartum išklausome skaudžios pokario Lietuvos istorijos pamoką.
Nepaisant garbaus amžiaus, Juozas Jakavonis turi fenomenalią atmintį ir žavi dvasios jaunumu. Kai pradeda pasakoti, sunku atsistebėti: kiek daug gyvenime iškentėjęs žmogus turi energijos ir kaip gerai prisimena įvykius, datas, pavardes! Jis – gyva kovų už Lietuvos laisvę legenda, istorinės atminties saugotojas, drąsos, nepalaužiamos dvasios, meilės ir pasiaukojimo tėvynei simbolis.
Svečiuojantis ypatingą aurą turinčioje sodyboje, laikas tarsi ištirpsta. Kaip visada linksmas ir guvus, J. Jakavonis iš atminties atplukdo ir noriai pasakoja daugybę kartų į jo sodybą užklystantiems žmonėms jau minėtus faktus ir išgyvenimus, dalijasi prisiminimais, mintimis apie Lietuvą – kokią ją įsivaizdavo nuo jaunystės ir kokią nori matyti dabar. Apie karą po karo. Laisvės trapumą. Kiek daug jam, buvusiam partizanui ir politiniam kaliniui, reiškia žodis
nepriklausomybė
.
Kai prisiminė praeitį, ne kartą suvirpėjo vyro balsas ir rankos. Ne viskas, kas svarbu jo gyvenime, iki šiol papasakota. Nes visko papasakoti tiesiog neįmanoma.
Apsisprendimas kovoti partizanų gretose
„Gimiau Kasčiūnų kaimelyje, daugiavaikėje ūkininko šeimoje. Nors tėvai buvo paprasti, taikūs kaimo žmonės, bet dideli Lietuvos patriotai. Šeimoje buvo kalbama, kaip svarbu gyventi laisvoje šalyje. Mat teko susidurti su priešiškais lenkų, vokiečių ir rusų veiksmais. Ties mano tėviške Merkio upe nuo 1921 m. ėjusi demarkacinė linija skyrė Lietuvą nuo Vilniaus kraštą okupavusios Lenkijos. Kasčiūnai buvo Lietuvos pusėje, o kaimai kitapus Merkio – jau Lenkijoje. 1938 m. baigiau Trasninko pradžios mokyklą, o baigimo pažymėjimą Merkinėje man įteikė tuometis švietimo ministras Juozas Tonkūnas. Tai buvo dar laisvos Lietuvos metai. Nepriklausomybės dvidešimtmečio sukakčiai paminėti Švietimo ministerijos vadovybė mums, baigusiems mokyklą, dovanojo po knygelę „Naujoji Lietuva“, linkėdama visas savo jėgas aukoti tėvynei Lietuvai. Tą aš ir prisiekiau vykdyti.
1939 m. Lenkiją užpuolė Vokietija. Bijojome, kad mūsų, jaunimo, neišvežtų į Vokietiją dirbti. Užėjus rusams vyrai buvo gaudomi į Raudonąją armiją ir siunčiami į frontą. Dauguma jų bėgo į miškus, rinkosi į būrius ir stojo į partizaninę kovą prieš okupantus. Man buvo 18 metų, kai gavau šaukimą stot į sovietinę kariuomenę. Mačiau, kaip tie „išvaduotojai“ elgėsi. Net ir su tais, kurie garbino sovietų valdžią. Todėl mano apsisprendimas buvo tvirtas: kovoti prieš okupantus partizanų gretose.“
Pašnekovas prisimena, kai Amerikoje gyvenusi jo teta buvo atvykusi į Lietuvą. Ji labai norėjo, kad kai jam bus 18 metų, atvažiuotų į Ameriką ir taptų kunigu. Būtent dėl to, kad šeimoje buvo tik vienas sūnus, tėvai į Ameriką pas tetą neišleido... „Deja, prasidėjo karas ir aš tapau partizanu. Gal būčiau nepatyręs enkavėdistų kankinimų, bado, Sibiro kalėjimų...“, – virpančiu balsu pasakoja J. Jakavonis.
Ar tikėjo, kad Lietuva bus laisva? „Visada tikėjau. Be tikėjimo niekas neina į kovą“, – tvirtina jis.
1944 m. liepos 16 d. Juozas Jakavonis buvo prisaikdintas kaip partizanas, gavo šautuvą ir paslėpė jį tėvų sodybos kluone. Antrą kartą, 1945 m. pavasarį, partizano priesaiką jaunas kaimo berniokas miške netoli namų davė pačiam Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Savo prisiminimuose „Daugel krito sūnų“ A. Ramanauskas-Vanagas rašė, jog sužinojęs, kad prie Merkinės jau yra generolo Teodoro Daukanto prisaikdinti veikiantys partizanai, atvykęs pirmiausia susitiko su dviem jaunais vyrais, kurių slapyvardžiai buvo Tigras (J. Jakavonis) ir Siaubas (Juozas Volungevičius). Jie buvo generolo T. Daukanto apmokyti, disciplinuoti. Tuo metu jau veikė pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, jis įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau kartu su A. Ramanausku-Vanagu suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir tapo jos vadu, o Vanagą paskyrė pirmojo bataliono vadu. „Vanagas pastebėjo, kad aš labai darbštus, sąžiningas, ir mano visa šeima buvo pasiryžusi kovoti už Lietuvos laisvę. Jis savo atsiminimų knygoje apie mūsų šeimą rašė, jog „šeimininkai, pas kuriuos įsikūrėme, buvo nepaprastai sąžiningi žmonės. Jie buvo pasiryžę ne žodžiais, o darbais aukotis, kad tik mums sektųsi kovoti dėl Lietuvos laisvės. Kiekviena tokia šeima – tai nesugriaunama laisvės tvirtovė mūsų Tėvynėje.“
Mūsų šeima tą Vanago aprašymą patvirtino... Nuo 1945 m. birželio prasidėjo organizuota kova. Atėjus žiemai, A. Ramanauskas-Vanagas ir aš paprašėme, kad mano tėvas sodyboje leistų išsikasti žieminę slėptuvę. Jai vietą pasirinkome už tvarto, kur gyvuliai sunaikindavo partizanų pėdsakus. Čia ateidavo, o vėliau gyveno ir Dainavos apygardos partizanų vadas Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo įsikūręs Dainavos apygardos štabas. Aš su draugu iš Druskininkų milicijos išvogėme spausdinimo mašinėlę, ją pėsčiomis per miškus ant pečių parnešiau į bunkerį tėvų sodyboje. Mane Kazimieraitis net išbučiavo, nes mašinėlė buvo labai reikalinga atsišaukimams, dainoms, įvairiems tekstams spausdinti.
Vėliau čia buvo spausdinamas laikraštėlis „Laisvės varpas“, keletą egzempliorių išsaugojau iki šių dienų. Tuos atsišaukimus, laikraštėlius aš išnešiodavau į kitus partizanų būrius, žmonėms. Mano sesutė eidavo į gimnaziją Merkinėje ir rizikuodama gyvybe nunešdavo juos ir naktį iškabinėdavo Merkinės miestelyje, kur dirbo labai daug enkavėdistų ir buvo jų štabas. Mano uždavinys buvo susisiekti su kitais vadais, perduoti slaptą informaciją ar dokumentus, visur lydėti Vanagą ir Kazimieraitį. Dalyvaudavau ir būdavau šalia vadų visose puolimo operacijose, kartu eidavome į žvalgybą.
Taip pat turėjau saugoti partizanų vadus ir įspėti apie pavojų. Kai Vanagas ir Kazimieraitis buvo apsistoję bunkeryje mūsų namuose, aš visą laiką privalėjau stebėti, ar nėra kur nors arti enkavėdistų. Jeigu pastebėdavau kažką įtartino, uždengdavau bunkerio, kur buvo partizanų vadai, angą, o pats pasislėpdavau mažame bunkerėlyje Merkyje. Tai buvo bebro guolis, jame susirietęs galėjo tilpti tik vienas žmogus. Ten aš nusinešdavau granatą ir pistoletą. Mano kaimynai ant tvoros pakabindavo užklotą: jeigu priešų nebūdavo, tai balta puse, o jei priešai dar siautėdavo, tada raudona puse. Kartais ten prabūdavau pusę dienos, o vieną kartą net pusantros paros ištvėriau nevalgęs, tik Merkio vandens atsigerdavau. Ten tūnodamas galvojau: gal jau nieko neliko gyvų. Tame bunkerėlyje buvo labai šlapia ir drėgna, galėjai tik susirietęs į kamuoliuką būti.“
Kokį prisimena Adolfą Ramanauską-Vanagą – ir kaip žmogų, ir kaip vadą? „Prisimenu jį kaip žmogų, kuris turėjo gerą humoro jausmą. Buvo linksmas, jaunesnius ir už plaukų švelniai patampydavo. Buvo pripratęs bendrauti su mokiniais, tad su jaunesniais bendražygiais irgi elgdavosi kaip su mokiniais. Jis mokėjo su žmonėmis greitai rasti bendrą kalbą.“
Jaunystė ant laisvės aukuro
Visą gyvenimą J. Jakavonis prisimins 1946 m. gruodžio 8-ąją, kai nešdamas pogrindinę spaudą Kasčiūnų kaime, kaimyno Rimšos namuose, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo sučiuptas. Jis patyrė nežmoniškus kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, tačiau neišdavė nė vieno bendraminčio, su kuriais akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai. A. Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose rašė: „Gruodžio 8 d. pas ūkininką suimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras... Jis daug žino. Jei išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos.“
J. Jakavonis su didžiausia pagarba ir dėkingumu prisimena, kad Varėnoje jam teko būti vienoje kameroje su Dzūkijos partizanų rėmėju ir globėju, Nedzingės kunigu Zigmu Neciunsku-Elyte, šis jį globojo ir maitino, kai J. Jakavonis ne kartą buvo sumuštas iki sąmonės netekimo. 1947 m. balandžio mėnesį bolševikinis karo tribunolas („trojka“) Juozą nuteisė skirdamas Sibiro kalėjimus-lagerius ir tremtį, kur partizanas praleido visą jaunystę – nuo 1947 iki 1959 metų. Po teismo sekė beprotiška keturių mėnesių kelionė traukiniu gyvuliniame vagone ir laivais maršrutu Vilnius–Komsomolskas–Vaninas–Magadanas–Seimčanas–Zyrianka. Pastarojoje net septynerius metus dirbo vergiškus darbus įvairiuose lageriuose. 1948 m. gegužę Jakavonių šeima buvo tremiama į Sibirą, bet seserys pabėgo, o nualpusi mama išmesta į pakelės krūmus. Tėvas ištremtas į Krasnojarsko kraštą, Tanzibėjaus gyvenvietę netoli Mongolijos sienos. 1953 m. J. Jakavonis buvo paleistas į „laisvę“ ir išvežtas dirbti į Kolymos vario ir kitas kasyklas.
Kalbėdamas apie patirtus išbandymus, jis sako, jog norint išgyventi svarbu buvo trys dalykai: humoro jausmas, mokėti dainų ir turėti viltį, kad grįši į Lietuvą ir visą gyvenimą paaukosi pasakodamas jos pokario istoriją.
1955 m. jam leista apsigyventi Tanzibėjuje pas tremtinį tėvą. Čia Juozas sutiko būsimą žmoną Zosę Jezukevičiūtę iš to paties Varėnos krašto. Po metų gražios draugystės jiedu susituokė, dar po metų gimė dukra Birutė. 1959 m. abu su žmona ir dukrele grįžo į Lietuvą, tais pačiais metais gimė antra dukra Angelė. Grįžus į Lietuvą, į gimtąjį Kasčiūnų kaimą, laukė vietinės valdžios atšiaurumas, Lietuvoje buvo sunku įsiregistruoti, gauti darbą, tad iš pradžių teko dirbti Baltarusijoje. „Kai grįžau iš Sibiro, mano bendražygių jau nebuvo. Šeima labai džiaugėsi, subėgo kaimynai. Aš klausinėjau apie draugus. Vieni buvo išžudyti, kiti žuvę kovose, treti kalėjo, o dar su kitais, kurie legalizavosi, buvo nesaugu kalbėtis, nes nežinai, gal jie užverbuoti. Tik giminaičiai, kurie buvo partizanai ir iš kalėjimų grįžo gyvi, atvažiuodavo pas mane, mes tyliai pasišnekėdavome.
Grįžęs apėjau keturis bunkerius prie namų. Jie buvo sugriuvę, bet man vis tiek atrodė, kad tuoj pamatysiu draugus. Radau tik radijo imtuvą, kurį Vanagas atidavė ir liepė paslėpti. Visi buvome labai sekami, todėl bijojome bendrauti. Daug žmonių, jeigu tik kažką pasakydavo apie Sovietų Sąjungą, vėl pakliūdavo į kalėjimus. Tėvų namas buvo be langų ir kiauru stogu. Jis išliko vien dėl to, kad jame buvo įkurta kolūkio kontora. Šeimoje, kurioje buvo dvi mažametės dukros, buvau vienintelis maitintojas, bet ir pats be darbo. Tėvai gavo kelis rublius pensijos. Lietuvoje negalėjau įsiregistruoti ir įsidarbinti, todėl teko įsidarbint Baltarusijoj statybose. 50 kilometrų važiuodavau dviračiu į darbą, pirmadienį išvažiuodavau, o penktadienį grįždavau. Kai leido įsiregistruoti, tada įsidarbinau Druskininkų miškų ūkyje.“
Kovotojų širdyse – stiprus patriotizmas
„Iki Atgimimo jeigu su kokiu bičiuliu susitikdavome, labai saugodavomės, kad niekas negirdėtų ir nematytų. Vėliau, jau prieš Atgimimą, atvažiuodavo pas mane vienas, kitas partizanas ar bažnyčioje susitikdavome. Kai buvo atkurta nepriklausomybė, verkėme iš džiaugsmo.“ Prasidėjus Atgimimui, ir J. Jakavonis tarsi atgimė. Jis su džiaugsmu prisimena, kaip aktyviai važinėjo po kaimus, agitavo ir dalijo žmonėms atsišaukimus.
Sodybos kambariuose ant sienų ir stalų – daugybė padėkų, diplomų, partizaninės veiklos dokumentų ir straipsnių kopijų, reikšmingus susitikimus liudijančių nuotraukų. Pagarbioje vietoje – kryželis, kuriuo sodyboje prieš santuoką Nedzingės bažnyčioje buvo laiminamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir būsima jo žmona Birutė Mažeikaitė. Taip pat – Merkyje rasta žuvusio partizano krauju sulaistyta maldaknygė. Ji priklausė vienam iš keturių partizanų, žuvusių 1945 m. gruodžio 5 d. prie Mardasavo kaimo, ant Merkio kranto ar brendant upe. J. Jakavonis-Tigras šią maldaknygę pamatė plaukiančią ant ledo lyties Merkyje. Po partizanų žūties Jakavonių sodybos vadavietėje buvo suplanuotas garsusis Merkinės puolimas. Pagarbioje namų vietoje – ir prieš pusantrų metų anapus iškeliavusios žmonos Sibire siuvinėtos ir nertos dailios staltiesės, pagalvėlės. Visa tai – itin vertinga istorinė medžiaga, kuri turi būti išsaugota ateities kartoms.
Juozas jautriai, net susigraudindamas, dalijosi įspūdžiais iš Amerikoje vykusios prasmingos Partizanų pagerbimo šventės, į kurią prieš keletą metų su dukra Angele vyko kaip garbus svečias. Šventė buvo skirta šimtosioms A. Ramanausko-Vanago metinėms, vyko daug įsimintinų renginių ir susitikimų. Už šią kelionę, kurios metu turėjo galimybę apsilankyti Lietuvos ambasadoje, pamatyti Baltuosius rūmus, Niagaros krioklius, Laisvės statulą ir kitas žymias Amerikos vietas, jis dėkingas LR garbės konsului Niujorko valstijoje Rimui Česoniui, jo žmonai Romutei ir dukrai Jolandai. Už nuoširdų priėmimą – visai Ročesterio lietuvių bendruomenei. „Kai mus, atskridusius iš Lietuvos, rankose laikydami Lietuvos vėliavas ir gėles, oro uoste pasitiko Rimas ir Jolanda Česoniai su būreliu lietuvių, ašaros byrėjo skruostais“, – gražia dzūkiška šnekta pasakoja gerbiamas Juozas. „O vėliau, kai akompanuojant simfoninio orkestro vadovui Vytautui Lukočiui operos solistas Liudas Mikalauskas kartu su manim uždainavo partizanų dainą, kurią dainuodavau kartu su Vanagu, visiems buvo labai graudu, iki sielos gelmių, matėm verkiančius žmones.“
Labai jautriai J. Jakavonis pasakojo ir apie susitikimą su Nijole Bražėnaite-Lukšiene – partizano Juozo Lukšos-Daumanto našle. Tada abu dalijosi laisvės kovų prisiminimais, kalbėjo apie kovotojų atminties įamžinimą. J. Jakavoniui teko duoti interviu „Amerikos balsui.“ „Išgirdęs žodžius „Kalba Amerikos balsas iš Vašingtono“ ir 1988 metų įrašą, pravirkau. Atsiminiau, kaip laukdavom ir su šeima klausydavomės „Amerikos balso“. Žurnalistas pagarbiai laukė, kol nurimsiu, susikaupsiu, ir tada pradėjo klausinėti. Mano interviu buvo girdimas daugelyje pasaulio šalių.“
1994 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga J. Jakavonį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, 1995 m. Tautos fondas (JAV) įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus. 1998-aisiais Prezidento Valdo Adamkaus dekretu jam įteiktas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas, tais pačiais metais – ir padėka už nuopelnus Lietuvai. 1999 m. suteiktas Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos Garbės nario vardas, o 2000 m. iš Prezidento V. Adamkaus gavo Lietuvos kariuomenės kūrėjo medalį. Nuo 2015 m. lapkričio 15 d. išrinktas seniausios lietuvių studentų organizacijos „Neo-Lithuania“ („Naujoji Lietuva“) Garbės nariu, 2018 m. pagerbtas Varėnos rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Varėnos kraštui“. „Kiekvienas apdovanojimas yra jautrus ir svarbus. Negaliu išskirti, visi brangūs“, – pasakoja partizanas.
2005 m. J. Jakavonis išleido prisiminimų knygą „Šalia mirties“. Tai – ne tik jo gyvenimo istorija, bet ir daug svarbių Lietuvos pokario istorijos detalių. Kaip pats sako, tikrai ne viskas aprašyta, nes to, ką patyrė ir kas tuo metu vyko, sutalpinti į knygą neįmanoma. Ją rašė su viltimi, kad perskaitę knygą žmonės, ypač jaunimas, suvoks, kokia didelė nepriklausomybės kaina.
Nepaisydamas garbaus amžiaus ir nestiprios sveikatos, jis širdingai sutinka kiekvieną lankytoją bet kuriuo paros metu. Jų būna dažnai, ypač vasarą. Žmonės net iš tolimų šalių atvyksta pamatyti vienkiemio, bunkerio ir jo saugotojo – partizano Juozo Jakavonio-Tigro. Kasčiūnų vienkiemį suranda istorikai ir filmų apie partizaninį pasipriešinimą kūrėjai – iš Lietuvos, Amerikos, Gruzijos, Vokietijos ir kitų šalių, nes pasaulyje didėja susidomėjimas ginkluota pokario Lietuvos rezistencija. Renkantiems medžiagą apie Lietuvos pokarį šis žmogus yra tikras atradimas. Jis buvo aktyvus ir Sąjūdžio veikloje, ir dabar nestokoja gerų idėjų, kaip pokario istoriją perduoti jaunajai kartai, gražiai su ja bendrauja ir liudija to laiko istoriją. Ne kartą šioje sodyboje vyko patriotinių renginių, per kuriuos toli pušų viršūnėmis plaukė partizanų ir kitos nuostabios lietuviškos dainos.
Prieš trejetą metų minint Juodojo kaspino dieną J. Jakavonį-Tigrą aplankiusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė pažymėjo, jog istoriją tikrai labai svarbu išgirsti iš konkrečių žmonių, tokių kaip Juozas, sužinoti jų išgyvenimus. „Nes tai istorija, kuri gyva ir kuri šalia mūsų. Nes vėliau tik skaitysime, o šiandien dar galime matyti. Labai svarbu matyti, vertinti ir neleisti niekinti“, – tuomet sakė Prezidentė.
„Labai mėgstu skaityt, perskaičiau visas knygas apie tremtį, skaitau spaudą, domiuosi, kas dabar Lietuvoje vyksta. Norėčiau, kad žmonės, ypač jaunimas, mylėtų savo Lietuvą, Dievą, savo artimą ir būtų patriotai. Labai norėčiau, kad jaunimas domėtųsi istorija, ypač dar gyva istorija, nes gyvai perduotas žodis labiau įstringa į širdį, negu perskaitytas. Palinkėčiau, kad jaunimas niekada nesulauktų to, ką mums teko iškentėti. Mano sodyboje apsilankė šimtai tūkstančių žmonių iš daugybės šalių, kalbino ar kūrė filmus Lietuvos, JAV, Gruzijos, Vokiečių, Prancūzijos, Kanados, Rumunijos, Lenkijos ir Rusijos kino studijos ar televizijos. Džiaugiuosi, kad žmonės, ypač jauni, domisi mūsų kova. Tai parodo, kad ji buvo reikalinga, kad ne veltui kovojome ir mano draugai paaukojo gyvybes. Visiems papasakoju, kokia sunki buvo kova ir kaip partizanai aukojosi, kad visi dabar galėtumėm gyventi laisvoje Lietuvoje. Mano sodybėlėje ir bunkeryje išlikę relikvijų iš tų laikų. Norėčiau, kad tas bunkeris ir sodybėlė dar ilgai išliktų ir po mano mirties, kad atvažiavusieji čia suprastų, kaip kovojome už laisvę. Tai, manau, būtų geras auklėjimas, kad jaunimas augtų patriotais ir visomis išgalėmis stengtųsi dėl Lietuvos. Džiaugiuosi, kad dukroms ir anūkams patriotizmo jausmą įdiegiau, dar noriu įdiegti ir proanūkiams. Visi artimiausieji moka daug partizanų ir patriotinių dainų, gyvena Lietuvoje ir kai susirenka mano sodyboje, dažnai tas dainas dainuojame.“
Juozo lūpomis oriai ir pagarbiai tariami žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, pokario laisvės kovas, partizanų vadus ir jų idealus, apie šventą partizanų priesaiką iki galo nepasiduoti, apie jaunystės draugus ir kaimynus, kuriems amžinojo poilsio vieta tapo Dzūkijos miškas, yra tikrų tikriausia istorija. Ir pagarbi atmintis tų, kurie garbingai žuvo taip ir nesulaukę Lietuvos nepriklausomybės. Dzūkijos miškuose žuvusio partizano jau į amžinybę išėjęs sūnus, poetas ir skulptorius Albertas Belevičius rašė: „Mylėk mus, Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra...“ J. Jakavonis skaudžia gyvenimo patirtimi įrodė, jog yra tikras savo krašto, tėvynės patriotas ir pasiaukojimu, dora, begaline ištverme, tolerancija, išmintimi ir kitomis dvasinėmis vertybėmis pasižyminčio žmogaus pavyzdys. Jis didelis autoritetas mums visiems, tęsiantiems pradėtus kovų už tautos nepriklausomybę darbus ir toliau kuriantiems nepriklausomą Lietuvą.
