„Aš nebijau atsakomybės. Be to, manau, kad per trisdešimt nepriklausomybės metų mes iškovojome teisę į savo nuomonę“, – sako ji, ką tik pakilusi nuo internetinių susirinkimų ir „Zoom“ pokalbių. Atstovauti kitiems, būti visų balsu – ne graži apdovanojimų ceremonijos suknelė, o juodžiausias darbas ir įtampa. Kaip tvarkytis su tuo, Gintarė turi savų taisyklių. Kaip ir darbo principų: nesitrauk į šalį, jei gali padėti, dalinkis viena didžiausių vertybių – sukauptais kontaktais su kitais, tuomet grąža, tas dažnai sėkmę lemiantis kamuoliukas, atriedės atgal į rankas. Nesvarbu, ar kitų kontaktų, ar karjeros (o gal ir gyvenimo) galimybių pavidalu.
Karantinas iki tol itin aktyvų ir, iš šalies žvelgiant, pasiutusiai žavingą jūsų gyvenimą, kuriame – vien lėktuvai, kitos šalys ir miestai, mugės ir festivaliai, pakeitė radikaliai. Viskas įvyko staiga – tarsi nusispyrėte aukštakulnius ir iškart nėrėte į visuomeninės veiklos eketę. Ar jaučiatės panašiai?
Tos mano kelionės turėdavo dvi puses. Dienomis dalyvauji renginiuose, žiūri labai daug spektaklių, mezgi ryšius ir galvoji, ką iš to gali išspausti Lietuvos naudai arba kaip pristatyti mūsų menininkus ir pačią Lietuvą iš kultūrinės pusės. Kartu ieškai įdomių projektų, ką galėtum atvežti į festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Tačiau kiti reikalai nesustodavo dėl to, kad aš kažkur išvažiuodavau, – srautas laiškų ir informacijos plaukdavo toliau. Žinoma, komandoje yra ir daugiau žmonių, bet daug ką turiu padaryti pati. Tad po renginių ir susitikimų naktimis arba anksti rytais sėsdavau prie kompiuterio atsakinėti į laiškus, rašyti paraiškų, ataskaitų – taip tekdavo pasivyti prarastą laiką. Čia yra ta negražioji, kitiems nematoma komandiruočių pusė.
Dabar susimąstau, kaip galėjome gyventi tokiu ritmu iki pandemijos... Galbūt ji sutapo su atėjusiu jausmu, jog pavargau?.. Viskas buvo taip stipriai įsivažiavę, nors tai smagu, nes mane jau žino tarptautinėje erdvėje, kviečia ne tik dalyvauti, bet ir išsakyti nuomonę, dirbti komisijose kaip vertintoją, pripažįsta kaip ekspertę. Tas aktyvumas, žinoma, priklauso nuo tavęs paties. Esu maksimalistė: jei galim paspausti, tai spaudžiam! Tačiau juk viskam yra ribos. Dar 2019-aisiais jausdavau, kad važiuojant į oro uostą man ima mausti pečius. Tokia būdavo natūrali organizmo reakcija, kad jau visko per daug. Atsimenu paskutinę 2019 metų kelionę: buvo likusios gal trys dienos iki Kūčių, skridau į Plovdivą Bulgarijoje, turėjome pasikalbėti dėl vienos garsiausių trupių atvežimo į Lietuvą. Važiuoju anksti rytą į oro uostą – šalta, galvoju: na kodėl prieš pat šventes reikia kažkur skristi? Dar – su persėdimu naktį.
Bet viskas pasikeitė, kai pernai kovą nutiko tai, kas nutiko. Lankiausi didelėje mugėje Vokietijoje, susirinkome 500 žmonių iš viso pasaulio. Tuo metu Miunchene buvo vienas ar du COVID-19 atvejai. Tarp suvažiavusiųjų sklandė juoko gaidelė: kažkas gali nutikti arba – nenutikti. Mugių principas toks, kad viskas užpildyta ir perpildyta, ne visi teatrai gali priimti tiek žmonių, kiek suvažiuoja, tad daug spektaklių kartojama – kitaip tariant, ištisai maliesi žmonių rate. Ačiū Dievui, kad tarp mūsų nebuvo nė vieno sergančio, nes tikriausiai tie 500 virusą būtų išsivežioję į visas puses.
Mugė baigėsi, o tada ką – ištiko šokas! Mes, scenos meno sričių kolegos, be proto greitai mobilizavomės ir pradėjom galvoti, ką daryti, kaip suktis iš padėties. Staigiai suformavome, kaip mes vadiname, iniciatyvinę profesionalų grupę, kuri galėtų reikšti nevyriausybinio sektoriaus poziciją.
Ar paprasta buvo suvienyti skirtingus žmones? Teatralai noriai kalbėjo su šokėjais, muzikantais?
Iki pandemijos vieni kitus pažinojom – Lietuvos kultūros bendruomenė nėra tokia didelė, – bet nebuvo labai didelio poreikio dirbti kartu. Visi sprendėm bendras problemas atskirai arba didžiausią dėmesį skirdami savo srities klausimams. Pavyzdžiui, kaip Šokio informacijos centras, žinojome Muzikos informacijos centrą, bet daug kalbėti ir kažkokius dalykus derinti nematėme reikalo. Staiga jis atsirado – prireikė kalbėti, kaip pandemija veikia teatrą, šokį, muziką, nepriklausomus menininkus. Pasimatė spragos kultūros politikoje, visoje sistemoje, kai yra dariniai, kurie turėtų kažkam atstovauti, bet neatstovauja. Pakėlėme vėją dėl statistinės informacijos, nes paaiškėjo, kad niekas nežino, kokio dydžio tas nevyriausybinis sektorius yra, kokia iš jo nauda, kokią meninę, kūrybinę, socialinę vertę mes kuriame. Turėjome valios ir noro šias problemas dėti ant stalo, spręsti ir ieškoti dialogo.
Praėję metai buvo įdomūs dėl daugelio dalykų. Buvo krizė, rinkimai, juolab – abeji tuo pačiu metu. Įsitraukėme į skirtingų politinių partijų programų rašymą. Ne viskas pavyko, bet bent jau pagrindinių partijų politinėse programose atsirado žodžiai, kurių iki tol nebuvo, – nevyriausybinis sektorius. Vadinasi, pasiekėme bent jau neoficialų pripažinimą, kad mes esame. Krizės visuomet yra galimybių ir vertybių išsigryninimo laikas, beprotiškai įdomus metas, kuriuo veikti yra labai įdomu.
Kodėl šios nepriklausomų menininkų asociacijos veidu tapote būtent jūs?
Tai buvo paprasčiausias susitarimo reikalas. Balsuodami galvojome apie patirtis, politinį neutralumą. Taip išėjo, kad ta pozicija teko man. Kartu su ja reikėjo išmokti labai daug dalykų. Pirmiausia – kalbėti, formuluoti mintis, suprasti, kad kiekvienas žodis socialinėje erdvėje sukelia kažkokį šaršalą. O mes savo poziciją nuo pat pradžių reiškėm labai aiškiai, norėjome save identifikuoti, garsiai kalbėti, o ne bandyti kažkur tyliai pastovėti, kad viskam nurimus prisišlietume prie tų, kuriems geriau sekasi. Ta pozicija kainavo ir tebekainuoja daug įtampos. Bet pasirinkimu džiaugiuosi. Man atrodo, kad po trisdešimties nepriklausomybės metų iškovojome teisę pasakyti savo nuomonę, jei ji yra pagarbiai suformuluota, neįžeidžianti kito žmogaus orumo.
Kas jums pačiai iš tos visuomeninės veiklos, tokio didelio krūvio?
Nieko! (juokiasi) Susidėjo viskas: mano patirtis, krizė – tiesiog pajutau, kad galiu tą daryti, kad man rūpi, skauda. Suprantu, kad tai nėra pozicija, kuri neš tik džiugesį ir palaikymą, bet man tiesiog svarbu, kad savo darbu galiu kažką pakeisti, prisidėti prie bendros gerovės, o po daug metų galėsiu pasakyti, jog šį tą padariau, kad menininkai taptų labiau vertinami, jų darbas geriau apmokamas, kokybiškas menas pasiektų atokiausių regionų kampelius. Be to, visuomeninė veikla labai susijusi su tuo, ką dariau ir iki jos, – su Šokio informacijos centru, „Kaunas 2022“ komanda, scenos menų festivaliu „ConTempo“. Kai matai to, ką darai, prasmę, platesnį lauką, esi ne vienas, o su komanda, gali nuveikti tikrai daug. Man smagu, kad per mūsų veiklą vis daugiau viešai kalbama apie kultūrą, jog ji tokia svarbi. O svarbiausia, kad visus darbus aš dirbu ne viena, o su fantastiškais kolegomis, kurie labai dažnai atlieka ir mokytojų vaidmenį.
Tokiai atsakomybei reikia daug drąsos. Būti drąsi, priimti sprendimus jau mokėjote augdama vienkiemyje, kur prabėgo jūsų vaikystė?
Užaugau Šakių rajone, labai mažame Šilgalių kaimelyje, kuriame – trys sodybos. Dabar tai skamba žavingai, bet išties romantikos nebuvo daug – tėvai ūkininkavo. Net nežinau, kada pirmąsyk prie jūros nuvažiavau, nes mes vasarų paplūdimiuose neleisdavome, o dirbdavome. Karvės, šienai... Kiti iš šalies gal pagailėtų, kad vaikai turėjo eiti lažą, bet mums viskas atrodė normalu – triūsdavome nuo ryto iki vakaro ir niekas labai nežiūrėjo, ar esame tam per maži, per dideli... Baigiau Lukšių Vinco Grybo vidurinę mokyklą, dabar ji – gimnazija. Šis kokių dviejų tūkstančių gyventojų miestelis – už keturių kilometrų nuo namų. Į mokyklą keliaudavome visaip – pėsti, kažkur pagaudami autobusiuką, dviračiais. Turiu du brolius ir sesę, visi keturi baigėme tą pačią mokyklą.
Vaikui keturi kilometrai turėjo būti labai ilgi.
Ilgi, bet – faini. Mažos mokyklos turi ir privalumų, ir trūkumų. Kažkurioje klasėje man ėmė labai stigti erdvės. Man jos apskritai reikia vis naujos. Pavyzdžiui, po mokyklos išvažiavau į Kauną, įsikūriau ten ilgam, bet paskutinius iš tų dvylikos metų mieste darėsi labai ankšta. Persikėliau į Vilnių. Juokauju, kad tik dabar, per karantiną, pradedu jį pažinti, nes kai tik atsikrausčiau, taip nirau į darbus, kad temačiau biurą, oro uostą, namus, kur pasikeisdavau lagaminus, ir vėl išvykdavau.
Grįžtant prie mokyklos laikų, prisimenu, kad nuo kokios septintos klasės žinojau, jog dirbsiu su festivaliais. Nežinau, kodėl. Mano mama, jei nebūtų ūkininkavusi, manau, irgi būtų pasukusi į kultūrą, jai ši sritis artima, jaunystėje dalyvavo mėgėjų kolektyvuose. Gal kažką paveldėjau iš jos, o gal tiesiog lėmė minčių galia, jei jau taip anksti sugalvojau, kuo noriu užsiimti.
Bet Vytauto Didžiojo universitete stojote į sociologiją. Gana toli nuo festivalių...
Verkiau, nes nesupratau, kaip užrašiau tą sociologiją pirmuoju numeriu, o kultūros vadybą – kažkelintu. Suvokiau, kad įstojau į mokslą, apie kurį ničnieko nežinau. Mokykloje labai gerai mokiausi, o universitete patekau į mokamą vietą. Man tai buvo trauma. Atsimenu pirmas paskaitas: sėdžiu auditorijos gale, o pirmuose suoluose įsitaisę kursiokai diskutuoja su dėstytoja. Paskiri žodžiai aiškūs, bet apie ką jie kalba? Tada suvokiau, koks didelis atotrūkis tarp kaimiškų vietovių ir miestų mokyklų. Daviau sau pusę metų, kad pereičiau iš auditorijos galo į tuos pirmus suolus. Taip pat – kad persikelčiau į nemokamą vietą. Taip ir nutiko. Baigiau tuose pirmuose suoluose, visiškai įsimylėjusi mokslą, nuostabius dėstytojus, kurie išlaisvino kritinį mąstymą.
Dar man labai pasisekė, kad Kaune iškart patekau pas Birutę Letukaitę, šiuolaikinio šokio trupės „Aura“ įkūrėją. Ji ieškojo vadybininko šokio festivaliui, tad vienas dėstytojų jai rekomendavo mane. Nuėjau į darbo pokalbį ir prasidėjo mūsų septynerių metų kelionė, per kurią buvo konfliktų, ašarų, džiaugsmo – visko. Įsidarbinau apie festivalius nieko nežinodama, mane priėmė, nes manė, kad daug dalykų jau išmanau. Nepaisant to, „Auroje“ buvo nuostabus laikas ne tik profesine prasme – toje aplinkoje aš augau kaip asmenybė. „Auros“ žmonės mane atvedė į Kauno kultūros bendruomenę, kuri daug tampriau susijusi tarpusavyje nei Vilniaus vien dėl miesto, dėl pačios bendruomenės dydžio. Tas įdomus etapas užaugino požiūrį, estetikos jausmą, supratimą, sutikau daugybę įdomių skirtingų kartų žmonių iš teatro, architektūros, kitų sričių.
Kasmet ėmiau vis daugiau suprasti apie šiuolaikinį šokį. Žinoma, kartu ateina suvokimas, kad kuo daugiau jį stebi, tuo labiau nieko nežinai. Susibūrė ratas, tarptautiniai ryšiai, kasdien buvo vis įdomiau. Ši sritis visą laiką nustebina, nes čia tiek daug laisvės, tiek interpretacijų, erdvės savo žinutei kurti. Į ją įsigilinusi vis sunkiau žiūriu teatro spektaklius, nes juos vertinu iš šiuolaikinio šokio perspektyvos, jame tiek daug abstraktybės, kuri kiekvieną žiūrovą suvirpina skirtingai.
Mokytis sociologijos, peršokti į nepažįstamą šokio sritį – turėjote gerą žiupsnį avantiūrizmo!
Ir dabar jo turiu. Bet niekada nebijau prisiimti atsakomybės, pakovoti už savo komandą – man labai svarbu žmonės, su kuriais dirbu. Už savus galiu kautis kaip tigras. Man patinka rizikuoti, nepaprastai vertinu pasitikėjimą, atvirumą. Ir dabar kartais neriu į avantiūrą, o jei nepasiseka, nebijau pripažinti, kad suklydau, ir iš to mokausi. Turiu planų, kaip mokytis ir auginti save toliau. Pavyzdžiui, kai tapau visuomeninės organizacijos atstove, supratau, kad turiu tobulinti daug dalykų, o vienas labiausiai matomų – viešasis kalbėjimas. Visą pavasarį jo mokiausi pas aktorę Aldoną Vilutytę. Labai norėčiau tęsti ir šiuos, ir kitus reikalingus mokslus. Tai – diplomatija, lyderystė, vadovavimo įgūdžiai, darbas su komanda. Lyg ir paprasti kiekvieno vadovo įrankiai, bet juos reikia tobulinti, gludinti, ugdyti gebėjimą susitarti.
Ar yra dalykų, kurių užsinorėjusi nepadarote?
Nesu supermenė. Štai turėjau planą grįžti prie vairavimo, bet vis nevairuoju, nors pažymėjimą turiu jau dvylika metų. Dabar vairuoti tiesiog bijau. Su kitomis baimėmis, stresu, įtampa susitvarkyti padėjo sportas, kurį atradau prieš trejus metus. Pakliuvau į labai gero trenerio rankas ir sportuodama atsikračiau nugaros, pečių skausmo, supratau, kad sportas man labai padeda valdyti stresines situacijas, įtampą. Jei tik padarau pertrauką tarp treniruočių ir kūnas negauna fizinio krūvio, pajuntu, kad jis daug labiau reaguoja į stresines situacijas. Dabar neįsivaizduoju gyvenimo be sporto klubo, o kol karantinas – be bėgiojimo, mankštos.
Kitas svarbus dalykas yra tas, kad dirbdami kultūros srityje mes sukamės mažame socialiniame burbule, jį pramušti sudėtinga. Sportuodama patekau į visiškai kitą erdvę, kur susitikau, susidraugavau su daug žmonių iš pačių įvairiausių sričių – nuo šefų iki robotų kūrėjų, rinkodaros specialistų ir masažistų. Sportuodami visą laiką juokdavomės vieni iš kitų. Puiki terapija nuo visko.
Dar vienas su proto ir minčių valdymu susijęs dalykas – maudymasis šaltame vandenyje. Tą dariau lapkritį, žiemą, pagalvojau, nepersistengsiu, bet pavasarį norėčiau atnaujinti. Vanduo – tik priemonė, maudynės šaltuoju sezonu – susikaupimą, kvėpavimą gerinantis užsiėmimas. Man sportas atstoja psichologą, jis neišsprendžia problemų, bet padeda jas spręsti ir gerinti emocinę bei psichologinę savo būseną.
Ir fizinę – atrodote kaip šokėja. Galbūt – šokate?
Tik vakarėliuose. Su profesionalumu neturiu nieko bendra. Žmogus negali daryti visko, reikia pasirinkti. Aš pasirinkau užkulisius, mano darbo rezultatas pasimato per kitus žmones, jų pasiekimus, projektus. Tai – ilgas maratonas.
Šiame maratone bėgate viena? Kaip derinate profesinį ir asmeninį gyvenimą?
Paprastai asmeninio beveik nėra. Neturiu šeimos, vaikų, tad nereikia savęs niekur dalinti, šiuo metu esu visiškai atsidavusi veiklai. Nesakau, kad niekas nepasikeis, gyvenimas tuo ir smagus, kad yra pilnas netikėtumų. Gal kada nors išsikelsiu gyventi į miškus ir užsiimsiu gėlininkyste. Neįsivaizduoju savęs, dirbančios tik šitą darbą. Gyvename vieną kartą, būtų smagu dar kažką kita padaryti, pakeisti miestą ar šalį. Būdami vienoje srityje labai save apribojame, bet taip rūpinamės saugumu – juk nė vienam nėra lengva išeiti iš komforto zonos.
Visgi ateina laikas, kai pradedi kartotis, metų ciklas tampa aiškus. Man labai pasisekė, kad dirbdama šioje srityje turėjau unikalią galimybę „Menų spaustuvėje“ organizuoti Naujojo cirko savaitgalius – tai buvo ketverių metų nuotykis, pažintis su kita sritimi, su šokio trupe „Dansema“ apkeliavome pusę pasaulio, nes priėmiau teatro pasiūlymą dirbti kaip prodiuserė, kuri menininkus pristato užsieniui.
Aš moku būti viena su savimi, man patinka mano pačios kompanija – tai žiauriai geras dalykas.
Esate sakiusi, kad jūsų srityje moteriai sunkiau nei vyrui. Išties?
Tai gal labiau jautėsi užsienyje – didelių teatrų, festivalių vadovai yra vyrai, tad lytis ir amžius darbo pradžioje man nepadėjo. Reikėjo ne vienerių metų, kol įrodžiau, kad galiu, nesu jauna, paika, nieko nesusigaudanti ir vėjo pustoma. Kad apgintum savo poziciją, reikia papildomos jėgos. Lietuvoje yra kiek kitaip, kultūros srityje ne nacionalinėms įstaigoms daugiau vadovauja moterys. Nors kalbant apie Lietuvą, dabartinę situaciją, žinau: jei būčiau vyras, 2020-ieji man būtų buvę lengvesni, nes kažkieno ambicijas užkliudžiau vien todėl, kad kalbu ir veikiu būdama mergina. Tačiau esu rami, žinau, galiu ginti savo poziciją lygiai su kitais, nesvarbu, kokios lyties. Auginuosi storesnę odą ir džiaugiuosi, kad moterų lyderystė ypač išryškėjo krizinėje situacijoje. Juk moterys labiau susikalba, mažiau purkštauja, išklauso, jos pajėgios suvaldyti krizes be didelių konfliktų. O kai viskas sutvarkyta, į olimpą grįžta vyrai su savomis (kitokiomis) žaidimo taisyklėmis... Kažin, ar taip bus ir šįkart?
