Į Italiją 2019 m. vasarį išvykai su sūnumi Adomu ir vyru Tomu. Kaip prie šio pokyčio prisitaikė jie?
Dalyvaudama konkurse žinojau, kad jei laimėsiu, į Romą vyksime visi. Prieš tai buvome sudėlioję pliusus ir minusus. Pagrindinis pliusas šeimai – kad sūnus turės galimybę išmokti kalbą jos nesimokydamas. Lietuvoje pažinojome ne vieną šeimą, kur tėvai skirtingų tautybių, ir baltai pavydėdavome, kai vaikai nuo gimimo kalbėdavo keliomis kalbomis. Adomas, galima sakyti, italų kalbą jau išmoko.
Sunkiausia turėjo būti seneliams, bet prieš pandemiją tiek vyras su vaiku, tiek jie patys dažnai vieni kitus lankydavo. Tik dabar gyvenimas svetur gerokai apsunkina galimybę susitikti.
Taip pat mums norėjosi ne visam laikui išvykti iš Lietuvos, o tiesiog paragauti kitos šalies. Italijoje esame laikinai ir tas suteikia visai kitų spalvų tiek darbui, tiek poilsiui. Iš šios šalies nori pasiimti viską, nes žinai, kad nuotykis baigsis ir reikės leistis į kitą kelionę.
Ką Romoje veikia Tomas? Ar jam dabar tenka daugiau namų šeimininko pareigų?
Buitimi, vaiko priežiūra ir Lietuvoje dalindavomės pusiau, tad didelio pasikeitimo nebuvo. Tomas įsitraukęs į savo srities veiklas, plečia kontaktų ratą, tad mes abu ir toliau užimti. Gal Italijoje vyras, atvedantis vaiką į mokyklą ir pasiimantis iš jos, nėra taip įprasta, o kai vaikas gruodį nusivelka striukę, nes jam šilta, ir sukelia didelę italių mamų reakciją. Tačiau bandome skleisti šiaurietišką šeimos modelį. Tomas dar prieš pandemiją kelis kartus buvo organizavęs tėčių ir vaikų išvyką į gamtą.
Italijoje nekart esu girdėjusi klausimą, ar sūnus ramiai pasilieka vienas su tėčiu man išvykus į kelių dienų komandiruotę, ar ramiai palieku vaiką su tėčiu. Man tai kelia nuostabą, nes šeimoje ir anksčiau tiek vienas, tiek kitas išvykdavome, tad mums natūralu, kad vaiko priežiūra dalinamės.
Adomas eina į itališką mokyklą. Kokius skirtumus ir panašumus matai tarp itališkų ir lietuviškų mokyklų?
Gana sunku kalbėti apie visas šalies mokyklas, nes jų yra įvairių. Ypatumai priklauso ir nuo regiono. Bent mūsų mokykloje Romoje pirmokai turi labai daug pamokų, užduodama namų darbų, kad jie kiekvieną dieną mokslais būtų užimti nuo 8 val. iki 16.30 val. Kiek vyresnėse klasėse mokoma retorikos, tai puikiai paaiškina, kodėl italai taip gerai kalba viešumoje. Atrodo, kad vaikai lanko mažiau būrelių, daugiau laiko leidžia parkuose, žaidimų aikštelėse ir, žinoma, su seneliais. Anūkų ir senelių ryšys čia labai gražus. Daugelis italų senelių jau nedirba.
Būtų įdomu išgirsti pliusus ir minusus auginant vaiką tokioje tarptautinėje aplinkoje.
Mums abiem su Tomu įdomu gyventi tokioje aplinkoje, kuo daugiau įvairių pusių pamatyti, šios savybės tiesiogiai persiduoda ir sūnui. Nežinome, ar ateityje pavyks išlaikyti pirmų klasių draugus, kalbos žinias ir kiek tų kalbų ir šalių dar bus, bet gyvenime vadovaujamės tuo, kad didžiausias turtas yra patirtys. Ne visada jos būna geros, bet visos augina ir kuo jų daugiau, tuo ir mes įvairesni, atidesni aplinkai ir labiau ją galime priimti tokią, kokia yra, suprasti kultūrinius skirtumus. Gyvenimas dideliuose miestuose tave ištirpdo bendrame sraute ir visi tampame tiesiog mažais sraigteliais.
Prieš kurį laiką gyvenote Taivane. Kas ten nunešė?
Tomas vyko stažuotis į Taivaną, tad išvykome visi kartu. Tai buvo lyg repeticija prieš ilgesnį išvykimą. Po kelių mėnesių Taivane supratome, kad labai įdomu gyventi kitoje šalyje, kai žinai, kad tai laikina – tada aplinką nori įsisavinti šimtu procentu. Norisi sutikti kuo daugiau žmonių, aplankyti kuo daugiau vietų. Po Taivano su Tomu sutarėme, kad būtų įdomu išvykti keliems metams pagyventi kitoje šalyje, įgauti naujų patirčių. Mūsų sutarimas buvo: kuris pirmas begaus pasiūlymą, kitas vyks kartu ir darbą adaptuos prie tos šalies. Tai buvo įmanoma, nes abu dirbome gana tarptautiškose aplinkose. Šį kartą darbo pasiūlymą pirmoji turėjau aš.
Koks buvo tavo kelias iki šių kultūros atašė pareigų?
Kelias buvo tiesiamas labai seniai, kai dar to nesuvokiau. Mokykloje mokiausi gerai, atėjus metui rinktis specialybę nutariau studijuoti Vilniaus universitete Kultūros istoriją ir antropologiją. Tėvai palaikė, bet kai tuo metu visi stojo į vadybą, teisę ar politikos mokslus, šis sprendimas atrodė keistokas. Kai mama sužinojo, kad laimėjau konkursą atašė pareigoms, priminė, kaip manęs klausė, kokį darbą galėčiau dirbti baigusi minėtas studijas. Tada atsakiau: „Galėčiau būti kultūros atašė.“ Tuo metu ji nieko nesakė, bet pagalvojo, kad būtų gerai turėti ir daugiau pasirinkimo galimybių.
Dar studijuodama pradėjau dirbti įvairiuose kultūriniuose projektuose ir daugiausia laiko dirbau tarptautiniuose projektuose „Menų spaustuvėje“. Baigiau Paveldosaugos magistrą ir kai norėjosi kultūrinę patirtį kiek praplėsti, pradėjau dirbti agentūroje „Investuok Lietuvoje“, kur darbas vyko tarptautinėje aplinkoje. Man visada patiko dirbti su užsienio šalimis. Dirbdama „Investuok Lietuvoje“ vienu metu dirbau su analogiškais projektais Singapūre ir San Fransiske. Įdomiausia šio proceso dalis buvo suvokti, kaip skiriasi šių šalių darbo kultūra. Dabar būna itin saldu, kai pavyksta iššifruoti italų stereotipą, suprasti, kodėl mums vieni dalykai atrodo vienaip, o jiems būdingi visai kiti kultūriniai kodai.
Papasakok daugiau apie italų kultūrinius kodus ir iššifruotą stereotipą. Kaip italus pamatei per šiuos dvejus metus, kurios nuostatos nepasitvirtino, kas nustebino?
Stereotipiškai manome, kad dirbti su italais sunku, nes jie neatsako į laiškus, bet tai ne visiška tiesa. Italai labai nemėgsta sakyti ne, visada pasilieka galimybę, nes jei pasikeistų 101 aplinkybė, tai pateiktą pasiūlymą gal ir galėtų priimti. Taigi jų neatsakymas jau yra atsakymas, jį nebūtinai reikia išgirsti. Čia yra niuansų, bet jau per susitikimą galima pajusti, ar kas nors pavyks. O jei italams tikrai yra įdomu ir naudinga, jie pirmi paskambins, primins ir tikrai nereikės raginti.
Taip pat dažnai girdima, kad italai viską nukelia į rytojų, neskuba, bet jei atėjo paskutinė diena ir tikrai reikia padaryti dabar, jie gali per naktį dirbti, kad viskas įvyktų. Yra ir labai daug italų, dirbančių intensyviai ir ilgas valandas, bet mokančių atskirti laiką, skirtą darbui ir šeimai, draugams. Pastebėjau, kad tai italams labai svarbu.
O kai klausi italo, kur geriausia kava ar pica, būk atsargus, visi turi savo versiją, kurią pristatys kaip visiems žinomą tiesą. Nė nemirktelėjęs italas pasakys, kad kava pas jo draugą Antonio yra geriausia mieste ir tai esą patvirtins kiekvienas.
Atašė – skambus prancūziškas žodis. Daugelis kultūros atašė darbą prancūziškai ir įsivaizduoja – vynas per priėmimus, nesibaigiantys pokalbiai mezgant ryšius. Kokia tikroji tavo darbo virtuvė?
Mano tikslas yra skleisti lietuvišką kultūrą užsienyje, sukurti galimybes Lietuvos ir Italijos organizacijoms bendradarbiauti. Visada galvoju apie tai ir stengiuosi didinti sklaidą su turimais resursais bei ieškoti galimų partnerysčių. Jungčių ieškojimas labai svarbus, nes atašė neorganizuoja nei parodų, nei tarptautinių festivalių. Sklaida taip pat neatskiriama nuo komunikacijos, tai ypač išryškėjo per pandemiją. Dažnai nutinka, kad mūsų menininkai patenka į svarbius festivalius, parodas, bet ta žinia plačiai nuskamba Lietuvoje, o užsienyje lieka festivalio programos kataloge. Tokiu atveju Lietuva gali išnaudoti progą ir kartu su renginio organizatoriais papasakoti apie kūrėją platesnei auditorijai, taip sužadinti smalsumą platesniu mūsų kultūros lauku. Lietuvos paviljonui laimėjus Venecijos bienalėje supratome, kad kultūra įdomi ne tik uždaram laukui profesionalų, bet ir skleidžia žinią, pasakoja apie išsilavinusią, veržlią, jauną šalį. Jau žinomi vardai kaip Asmik Grigorian, Mirga Gražinytė-Tyla atveria duris jauniems Lietuvos talentams į klasikinę muziką, tas pats vyksta ir kitose meno srityse. Atašė darbo įdomumas tas, kad dirbi su asmenybėmis, kurios turi savitą požiūrį į pasaulį. Parodų atidarymai ir premjeros žavi, nes pirmąkart pamatome naujus kūrinius, sutinkame žmones, kurie varo kūrybinį variklį, yra pilni idėjų.
Skamba, kad reikia būti žmogumi-orkestru. Kiek iš tiesų vienas žmogus gali padaryti tokioje didelėje šalyje kaip Italija, daugiau nei 20 kartų didesnėje už Lietuvą?
Kultūros atašė nėra vienas, kartu dirba kolegos Lietuvos kultūros institute, Kultūros ministerijoje ir ambasados kolektyvas. Dažnai vienu ar kitu klausimu konsultuojamasi ir su ekspertais Lietuvoje, kadangi užsienyje atstovaujame visoms kultūros sritims. Italija, lyginant su kitomis šalimis, kur reziduoja mano kolegos (Lietuva turi dvylika kultūros atašė tokiose šalyse kaip Kinija, Rusija ir JAV – aut. past.), didelė ne tiek geografiškai, kiek kultūrinių vietų gausa. Čia net mažiausiame kaimelyje gali rasti įdomią galeriją ar svarbų festivalį. Dar šį rudenį kuratorių Francesco Urbano Ragazzi buvau pakviesta į parodos atidarymą „Monitor“ galerijoje, kuri turi padalinius Romoje, Lisabonoje ir mažame Pereto miestelyje Abrucų (Abruzzo) regione. Menininko Tomaso de Luca paroda vyko Romos ir Pereto galerijose, nors Perete gyvena tik 700 gyventojų. Jau nekalbant apie didžiuosius miestus Milaną, Veneciją, Neapolį, kurie gyvena atskirus gyvenimus. Norint juose užmegzti tvirtus ryšius, reikia dažnai ten būti, dalyvauti kultūriniame tų miestų gyvenime. Tad nuolatinės kelionės bent ankščiau buvo neatsiejama darbo dalimi. Kartais nutinka taip, kad tiek menininkas, tiek aš atvykstu į miestą pirmą kartą. Lietuvoje tai kelia nuostabą, bet nemažai italų kultūros profesionalų dirba keliuose miestuose. Dėl projekto sutariama Romoje, bet jis vyksta mažesniame miestelyje, tad taupant laiką ir finansus vykstama tik į patį renginį.
Kuo italams įdomi Lietuvos kultūra?
Italų domėjimasis mūsų kultūra – tai ilgų metų įdirbio ir ilgalaikės strategijos skleisti Lietuvos kultūrą Italijoje rezultatas. Italus stebina tai, kad Lietuvoje labai daug jaunų menininkų jau susikūrę tarptautinę karjerą, o moterų gausa šiame būryje visus labai žavi. Nemažai lietuvių kultūros veikėjų žinomi tarptautinėje erdvėje, turi daug kontaktų užsienyje. Kartais užtenka priminti, kad italai išties jau žino, girdėjo apie Lietuvą, ir pasiūlyti ja daugiau pasidomėti. Taip nutiko su Marijos Gimbutienės asmenybe. 2021-uosius paskelbus M. Gimbutienės metais pradėjau domėtis jos žinomumu Italijoje ir sužinojau, kad šiuolaikinio meno kūrėja Ivana Spinelli analizuoja šios mokslininkės darbus, tad dabar su kuratore Elisa del Prete Bolonijoje planuojame plačiau pristatyti Lietuvą ir M. Gimbutienės tyrimus.
Kokį savo kadencijos tikslą išsikėlei?
Dirbti su geriausiomis, pagrindinėmis institucijomis, kurios turi svorį Italijoje, dar geriau – visame pasaulyje. Kad Lietuvos menininkams ten patekus būtų didžiulis pliusas ir jų karjerai, ir Lietuvos kultūrai. Žinoma, su geriausiais visi nori dirbti, konkurencija milžiniška. Bet net ir darant mažesnį projektą būtina galvoti, kaip maksimaliai iš jo gauti naudos. Pavyzdžiui, į patį renginį ateis mažai žmonių, bet gal pavyks padaryti, kad apie jį parašytų pagrindinės žiniasklaidos priemonės ir taip jis pasiektų kultūros profesionalų ratą.
Prieš persikeldama į Italiją, Lietuvoje susitikau su daugybe organizacijų, kad žinočiau jų tikslus ir galėčiau joms padėti. Kuratorė Justė Jonutytė atskleidė, kad Italijoje daug tarptautinės meno spaudos, tad menininkų pasirodymas kokiame nors žurnale padėtų jiems ne tik Italijos, bet ir platesnio pasaulio meno rinkoje. Lietuvos kino centro tikslas buvo pristatyti lietuviškus filmus svarbioje Romos kino organizacijoje „Casa del Cinema“. Nors ryšys jau buvo užmegztas, per atstumą sudėtinga susitarti (kavos gėrimas yra svarbi reikalų derinimo proceso dalis). Džiaugiuosi, kad jei tik pandemija leis, dar per mano kadenciją įvyks lietuviško kino savaitgalis Romos kino namuose.
Geriau mažiau, bet kokybiškiau ir stipriau. Šią nuostatą norėčiau matyti ne tik savo darbe, bet ir visame kultūros lauke. Geriau mažiau spektaklių, parodų, renginių, bet kad jie būtų visiškai finansuoti, žmonės turėtų laiko juos nuo pradžios iki galo įgyvendinti, įsivertinti nelėkdami prie kitų darbų, kad galėtų išgyventi. Gal muziejams, galerijoms reikia tik kelių parodų per metus, bet tokių, kurios ilgam įsirėš į lankytojų atmintį, o jų pažiūrėti atvyks iš aplinkinių šalių ir visi prie parodos dirbantys žmonės gaus orius honorarus. Pasaulis siunčia signalus, kad reikia šiek tiek sulėtėti, tad gal tai puiki proga paklusti. Sulėtėti nereiškia dirbti mažiau ar nedirbti – tik dirbti nuo pradžios iki galo kokybiškai siekiant tikslų.
Covidas Italiją paveikė bene pirmąją ir stipriausiai. Kaip tai atsiliepė tavo darbui?
Pernai kovą buvo daug nežinomybės ir baimės. Tuo metu atrodė, kad palaukime keletą savaičių, o paskui per keletą mėnesių viskas sugrįš į senas vėžes. Kaip žinome, dar negrįžo. Puikiai atsimenu, kaip kovą turėjau daug vaizdo skambučių su įvairių organizacijų vadovais ir per vieną pokalbį išgirdau, kad Romos muziejai veiklą su apribojimais planuoja visus metus. Pirmomis pandemijos savaitėmis tai atrodė kažkas neįtikėtino, bet man tai buvo labai svarbus signalas, kad reikia kuo greičiau pergalvoti suplanuotas veiklas ir sugalvoti būdus, kaip jas būtų galima įgyvendinti nepriklausomai nuo taikomų taisyklių šalyje.
Taip gimė šiemet daugiausiai dėmesio Italijoje sulaukę projektai. Svarbiausiame meno žurnale „Artribune“, kuris yra lyg biblija kultūros srityje dirbantiems žmonėms, išspausdinta išsami kelių puslapių apžvalga apie Lietuvos kultūrą ir svarbiausius kūrėjus. Pavyko surengti Lietuvos kultūros festivalį „Radio Rock“ radijo stotyje – aštuonias savaites klausytojams (vidutinė auditorija – 200 tūkst. žmonių) buvo rengiamos laidos apie Lietuvos muziką, architektūrą, meną, kalbinti Lietuvos atstovai ir Italijos ekspertai. Pernai daug dėmesio sulaukė Lietuvos žydų paveldas: Italijos nacionalinis transliuotojas parengė keletą laidų apie Vilniaus Gaoną, o Romos vyriausiasis rabinas, įkvėptas šios asmenybės, parašė straipsnį vienam didžiausių Italijos dienraščių „La Repubblica“. Patekimą į didžiausius žiniasklaidos kanalus su pasakojimais apie Lietuvą laikau didele sėkme.
O kaip pandemija paveikė asmeninį gyvenimą?
Mano karantinas tikrai netrumpas. Pavasaris buvo labai sunkus visiems. Kovą vyras su sūnumi kaip tik buvo grįžę į Lietuvą. Dabar galvodami negalime suprasti, kaip tuo metu atrodė, kad kovo pradžioje keliauti jie gali ir kad po poros savaičių ramiai sugrįš į Romą. Šiomis dienomis prisimename Stefano Zweigo knygą „Vakarykštis pasaulis“: daug dalykų, kurie po tam tikro laiko atrodo neįmanomi, tuo metu tiesiog ima ir nutinka. Mistikos nedaug, tiesiog pasąmoninis žmonių noras apsisaugoti priverčia netikėti realybe. Tų dienų, kai buvau likusi viena Italijoje, jau nelabai pamenu. Žmogaus smegenys greitai ištrina informaciją, kuri kelia neigiamus jausmus.
Kai bus išspausdintas šis interviu vasarį, bus lygiai dveji metai, kai dirbi Italijoje. Liko dar geri metai. Kokių dar turi planų Lietuvos kultūrai Italijoje pristatyti?
Pastaruoju metu Lietuvoje sukurta puikaus vaizdinio turinio, tad planuoju, kaip jį kuo plačiau pristatyti Italijoje. Planuojame dirbti su universitetais, kad studentai būtų supažindinti su Kauno modernizmu. Dar 2019 m. įvairiuose kino festivaliuose buvome suplanavę rodyti lietuviškus filmus – viskas nusikėlė, bet dabar jau panašu, kad vasarą bus galima lietuvišką kiną pristatyti gan plačiai. Laikau sugniaužtus kumščius, kad pavyktų litvakės menininkės Antoniettos Raphael Mafai darbų paroda Nacionalinėje šiuolaikinio meno galerijoje Romoje (La Galleria Nazionale d'Arte Moderna e Contemporanea). Italijoje žinoma kūrėja visada prisistatė lietuve iš Kauno, net tada, kai Lietuvos žemėlapyje nebuvo. Šioje parodoje kuratorės stengsis atskleisti lietuviškų menininkės šaknų svarbą jos kūryboje. Viename pagrindinių Romos muziejų vyksianti paroda padės skleisti žinią ir apie Kauno kaip kultūros sostinės planuojamus renginius 2022 m. Be jau vykstančių renginių, bus planuojama ir 2022 m. programa, o pagrindinis jos akcentas bus Jono Meko jubiliejui skirtas renginių ciklas.
Iš dvylikos Lietuvos kultūros atašė dabar du yra vyrai. Tai rekordas, nes iki šiol šioje pozicijoje beveik išskirtinai dirbo moterys. Kodėl taip yra?
Kultūros srityje dirba žymiai daugiau moterų nei vyrų, tad natūralu, kad ir kultūros atašė pozicijoje jos dominuoja. Manyčiau, kad bendras skaičius, kiek vyrų ir moterų dirba kultūros srityje, puikiai atspindi bendrą proporciją. Galbūt klausimas būtų, kodėl taip nutinka, kad atsiranda sritys, kur dominuoja viena ar kita lytis. Gal situaciją lemia tai, kaip nuo mažų dienų programuojamas meno suvokimas. Ar akcentuojama estetinė pusė, ar tai, kad šioje srityje generuojamos naujos idėjos, analizuojamos aktualios temos, keliami nepatogūs klausimai. Džiaugiuosi, kad visuomenėje menas vis labiau suvokiamas kaip kritinio mąstymo katalizatorius, kuris įdomus visiems.
Nors 2020-ieji apribojo keliones, jūs su šeima ir į Lietuvą dukart grįžote, ir turėjote daug laiko Italijai pažinti. Papasakok apie savo atradimus.
Iki pandemijos daugiau laiko leisdavome aplinkoje, susijusioje su mano arba vyro darbu. Žmonės, vietos, renginiai – viskas siejosi su juo. Šiemet tikrai rekordiškai daug laiko praleidome kartu ir tai tikriausiai didžiausia 2020 metų dovana, nes Italijoje buvo daug dienų, kai galėjome nueiti tik į parduotuvę ar vaistinę. Tačiau pažinome Adomo mokyklos draugų šeimas, daugiau laiko leidome su vietiniais italais prie pietų ar vakarienių stalo, tai suteikė galimybę pažinti šią šalį pažindinantis su jos žmonėmis. Apribojus susitikimus ir galimybę išvykti iš regiono, susipažinome su vietinio Lacijaus (Lazio) apylinkėmis: miesteliais, pėsčiųjų takais. Pasidomėjęs sužinai, kad už kiekvieno kampo slypi kažkas įdomaus. O kai galima išeiti tik į parduotuvę, mėgaujamės turgaus pasiūlytomis gėrybėmis. Šiuo metu visko reikia daug mažiau. Kai kelis mėnesius negali išeiti iš namų, pasivaikščiojimas gamtoje atrodo kaip tikras stebuklas. Kai negali dalyvauti renginiuose, ieškai meno gatvėje, o jo Romoje pilna, ir ne tik istorinio paveldo, bet ir šiuolaikinių kūrinių.
Ryškiausi Lietuvos kultūros sužibėjimai Italijoje 2020 m.
- Svarbiausiame Italijoje meno žurnale „Artribune“ išspausdinta išsami kelių puslapių apžvalga apie Lietuvos kultūrą ir svarbiausius kūrėjus.
- Lietuvos kultūros festivalis „Radio Rock“ radijo stotyje – aštuonias savaites klausytojams transliuojamos laidos apie Lietuvos muziką, architektūrą, meną.
- Dėmesys Lietuvos žydų paveldui – laidos apie Vilniaus Gaoną Italijos nacionalinio transliuotojo eteryje, Romos vyriausiojo rabino straipsnis viename didžiausių Italijos dienraščių „La Repubblica“.
- Eglės Narbutaitės gatvės piešinys Sicilijos miestelyje sulaukė ne tik vietinių dėmesio, bet ir daug publikacijų žiniasklaidoje ir meno leidiniuose.
Nepažinta Italija – Lauros rekomendacijos
1. Romos Pigneto rajonas – nuolat besikeičiantis rajonas, kur vis daugiau jaunų, šiuolaikinių menininkų įsikuria studijas. Klaidžiojant tarp gatvių galima rasti ne vieną murale sienų tapybos darbą.
2. Filmas „Didis grožis“ išpopuliarino vieną paslaptingiausių Romos vietų – Piazza dei Cavalieri di Malta. Šioje aikštėje yra durys, pro kurių rakto skylutę atsiveria vaizdas į Šv. Petro bazilikos Vatikane kupolą. Ne mažiau žavus ir dar neužgultas turistų – šalia įsikūręs Apelsinų sodas su panorama į Romą.
3. Navonos aikštę pradėjęs kurti garsus italų architektas Francesco Borromini Romoje yra paslėpęs dar vieną miestiečių mėgstamą atrakciją. Šis architektas vidiniame rūmų Palazzo e Galleria Spada kieme sukūrė optinės iliuzijos šedevrą: jame mažėjančios kolonų eilės ir kylančios grindys sukuria vizualinę 37 m ilgio galeriją, nors išties ten tėra 8 m. Šiame privačiame muziejuje pamatysite ir Kardinolo Spados kolekciją su Rubenso, Dürerio ir Caravaggio darbais.
4. Roberto Rossellini filmas „Stromboli“ (1950). Šiame filme Ingrid Bergman įkūnija į mažą Italijos salą atvykusią lietuvę. Neįtikėtina tai, kad tuo metu, kai buvo kuriamas filmas, Lietuvos nė nebuvo politiniame žemėlapyje.
5. Toskanos regiono tikrai nereikia pristatinėti, bet šalia esantis Umbrijos regionas lyg dar ne visų atrasta žemė. Vietovės garsėja trumais ir žavi mažais viduramžių miesteliais, kur vieninteliai turistai esame mes.
