Partitūrą nebyliojo kino filmui apie Žaną d’Ark Simona komponavo apie dvejus metus, projektą rodė Masačusetse, Meine, Niujorke – istorinėje vietoje, Teodoro Ruzvelto memorialiniame muziejuje. „Dirbau ilgai, nes muzikos – net 81 minutė. Kai prasidėjo korona, grįžau iš mėnesio trukmės gastrolių po Australiją ir Naująją Zelandiją, radau Niujorką visiškai sukaustytą. Pagalvojau: kodėl gi neįrašius šios partitūros? Ačiū Dievui, įrašų studijos buvo neuždarytos, suradau muzikantus, pasiraitėme rankoves ir besisaugodami, su kaukėmis, viską įrašėme. Smagu, kad pavyko įprasminti šį laiką“, – pasakoja žymioje Niujorko kamerinės muzikos įrašų studijoje „Oktaven Audio“ produktyviai padirbėjusi Simona.
Albumas, kurį jau galima išgirsti svarbiausiose platformose „Spotify“, „iTunes“, „Amazon Music“ ir įsigyti internetu, yra jos, kaip kompozitorės, prisistatymas pasauliui: „Dauguma girdėję mane kaip džiazo dainininkę, kanklininkę, atlikėją, bet Berklyje aš studijavau ne dainavimą, o šiuolaikinę kompoziciją. Šio albumo muzika – klasikinė kamerinė, skirta tradiciniam styginių kvartetui, bet su džiazo ir folkloro elementais, nes aš groju kanklėmis. Albumas truputį mistiškas, kaip dauguma mano muzikos, šiek tiek liūdnas, kaip ir pati Žanos d’Ark istorija. Jo klausytis reikėtų nuo pradžios iki galo, susikaupus, nes kūriniai seka chronologine tvarka nuo merginos pašaukimo, išvykimo į karą, teismo iki – galiausiai – sudeginimo.“
Baigusi didelį darbą, Simona nesiilsi. Įvairiausių veiklų – privačių pamokų internetu, su kai kuriais mokiniais – tiesiogiai, taip pat koncertų, projektų turi į valias. Jai dažniau tenka sukti galvą ne dėl to, kaip rasti darbo, o kaip rasti laiko pailsėti, sau. Net ir per pandemiją, stipriai pakeitusią niekada nemiegančio Niujorko veidą, ji yra užsiėmusi: „Įprastų koncertų nebėra, bet atsirado daugiau progų pasirodyti privačiai – žmonės nori muzikos namuose, randa būdų, kaip ją skleisti, ja džiaugtis, bet ribojimų yra labai daug. Štai neseniai turėjau dainuoti su kauke. Buvo siaubingai nepatogu! Maža to, toje rezidencijoje reikėjo atlaikyti tris koncertus iš eilės. Jau po pirmojo jaučiausi pavargusi – tik pradedu dainuoti, aplink nosį prisikaupia drėgno karšto oro, pavargsta balso stygos, galų gale juk žmonės per kaukę net veido išraiškos nemato, nežino, kaip atrodau. Tai viena sunkiausių patirčių per koncertus.“
Simona, Niujorke jaučiatės sava, pritapusi, priimta. Ar kažkas be Ignalinoje gyvenančios mamos, artimųjų jus dar sieja su Lietuva?
Bambagyslė su Lietuva tikrai nenutrūkusi – net nesijaučiu visiškai išvažiavusi. Juk ir išvykau tik prieš aštuonerius metus, po studijų, suaugusi. Iki pandemijos grįždavau keliskart per metus, kai tik pasitaikydavo proga. Ir dabar norėčiau grįžti dar dažniau, ilgainiui net gyventi tarp Niujorko ir Vilniaus. Pavyzdžiui, Lietuvoje užsiimti kompoziciniais darbais, kai reikia daugiau susikaupti, kažką studijuoti, ką nors didesnio sukurti, o koncertuoti, dalyvauti aktyvesniuose projektuose norėčiau Niujorke.
Turbūt nebūna dienos, kad nepagalvočiau, kaip ten viskas Lietuvoje, ypač Vilniuje. Užaugau Ignalinoje, bet ypatingo ryšio su šiuo miestu neturiu, ten tik mama ir buvę mokytojai. Ignalina puiki augti vaikams, mėgstantiems žvejoti, būti gamtoje, sportuoti, bet man labiau patiko Vilnius dėl visų nuostabių jo dalykų – kultūros, architektūros, muzikos, teatro. Pastarojo labai pasiilgstu, nes Amerikoje – Brodvėjus, puikūs muzikiniai spektakliai, bet tokį profesionalų, gilų dramos teatrą, kokį turime Lietuvoje, labai sunku rasti. Tiesą sakant, tokio čia dar nemačiau. Užtat iki karantino grįžusi stengdavausi ir su visais draugais susitikti, ir spektaklius peržiūrėti.
Gimėte net ne Ignalinoje, o mažame Kunigiškių kaime prie Jonavos – jo, kaip esate sakiusi, net negalima rasti su navigacijos įranga.
Tėtis ten tebegyvena. Privažiavus Upninkų miestelį, kuriame lankiau mokyklą, reikia sukti į mišką, ties ta vieta GPS prietaisas nustoja rodyti kelią. Taigi, galima sakyti, kažkada ir aš gyvenau viduryje „niekur“. Mano tėtis buvo veterinaras, jam buvo patogiau išsikraustyti į kaimą, kur žmonės laikė daugiau gyvulių. Ir mes kiek jų turėjome! Šuniukai, kačiukai, karvės, paršeliai, avytės... Buvau visiškas kaimo vaikas, o tais laikais vaikai turėjo atsakomybių. Manosios – prižiūrėti viščiukus, pririnkti jiems žolės ir ravėti. Atsimenu, burokų vagos atrodydavo be pabaigos. Visgi be ūkiškų darbų turėdavau ir daug laiko sau, pabūti viena, nes mama būdavo užsiėmusi ūkiu, penkeriais metais vyresnė sesė lankė mokyklą.
Sulaukusi penkerių, į nulinę klasę išėjau ir aš. Iki Upninkų du kilometrus keliaudavau pėsčia, pasimokiusi sėsdavau į rajoninį autobusą ir važiuodavau į Jonavą mokytis groti kanklėmis. Anksti tapau atsakinga ir savarankiška. Taip gyvenau iki aštuonerių, kol tėvai išsiskyrė. Su mama persikėlėme į Ignaliną, kur čia pat buvo ir paprasta, ir muzikos mokyklos, gyvenome bute, be jokių gyvūnų, žaidžiau kieme su vaikais. Žodžiu, ten viskas buvo paprasčiau, bet gyvenimas kaime liko labai įsimintinas.
Mokykloje buvote aktyvistė, literatė, visi tikėjosi, jog stosite į režisūrą, rinksitės teatrą, bet pasirinkote muziką?
Taip, džiazinį dainavimą Muzikos ir teatro akademijoje. Rinkdamasi specialybes jį įrašiau pirmu numeriu, antru – vaidybą, o trečiu – režisūrą. Stojamieji egzaminai į dainavimą vyko pirmiausia – įstojau. Į vaidybą, Jono Vaitkaus kursą, nepatekau, o režisūros jau net nebandžiau. Nors neįstojau į vaidybą, bet ryšio su teatru, kaip ir su Lietuva, niekas nenutrauks. Baigusi mokslus pradėjau dirbti trupėje „Kaukių akademija“. Ir dabar mano kūriniai, kuriuos komponuoju kaip kompozitorė ir dainuoju, pateikiami ir vizualiai. Pavyzdžiui, mano pirmas albumas, kurį išleidau prieš trejus metus, sukurtas pagal Franzo Kafkos apsakymą „Bado meistras“. Jį režisavau kaip muzikinį spektaklį su džiazo grupe ir šokėjais. Antras albumas „Joan of Arc“ – taip pat lyg muzikinis spektaklis, jame yra ir šnabždesių, juoko.
Po mažos Ignalinos Vilnius turėjo atrodyti didmiestis kaip reikiant...
Vilnius buvo visiška bohema, turbūt lengviausi, nerūpestingiausi metai. Gyvenome Užupyje su draugėmis, visos buvome menininkės – jos studijavo literatūrą, dizainą, aš darydavau visokius džiazo katedros vakarėlius, buvau studentų atstovybės viceprezidentė. Aš tokia aktyvi nuo vaikystės – priklausiau ateitininkams, organizavau renginius. Energijos pakako ir visuomeninei veiklai, ir mokslams, ir vakarėliams, visiems namuose rengiamiems jam-session. Smagumai pasibaigė, kai nusprendžiau, kad vyksiu studijuoti į Bostoną.
Kaip sugalvojote išvykti?
Grynai dėl Berklio muzikos koledžo, nes jis – geriausias. Dar akademijoje jaučiau, kad vien džiazo vokalo man neužteks, norėjau į Berklį. Jie rengia stojamuosius egzaminus didžiuosiuose pasaulio miestuose, dėl to skridau į Londoną. Po poros mėnesių sulaukiau laiško, kad esu priimta, gaunu stipendiją, padengiančią 75 procentus studijų kainos. Pagalvojau: reikia bandyti! Tada prasidėjo fondų paieškos, paraiškų rašymas, anglų kalbos egzaminas TOEFL ir – išvažiavau.
Kai manęs paklausia, kaip sunku buvo koledže, net nežinau, su kuo palyginti. Vaikystė kaime buvo sunki, nes mažai ką turėjome, tik darbo netrūko. Studijuojant buvo dar sunkiau. Pirmiausia dėl to, kad buvau visiškai viena, neturėjau į ką atsiremti, jokių artimų žmonių, draugų, tik daug kalbų, kultūrų aplink. Reikėjo ir gerai mokytis, ir kažkaip išsilaikyti. Baisiausia, kad atvykęs su studento viza negali dirbti, esi visiškai surištomis rankomis. Būdavo, pagroju lietuvių bendruomenės bažnyčioje, kažkas duoda šimtą dolerių, bet tam, kad sumokėtum nuomą, reikia nuolatinių pajamų. Mokiau internetu, grojau gatvėje, metro stotyse – pasitelkiau visą kūrybiškumą, kad kažkaip išsilaikyčiau. Pelningiausia groti metro būdavo rytais, kai žmonės eina į darbus, bet reikėdavo keltis kokią penktą šeštą ryto. Jei tai pavykdavo, susirinkdavau pinigų tos dienos maistui, kažkiek atsidėdavau nuomai. Būdavo daug grynųjų po vieną dolerį (juokiasi).
Įsikurdavau kur nors toli nuo centro, tad daug laiko leisdavau traukiniuose, metro, koledže būdavau nuo ryto iki vakaro. Studijoms įsibėgėjus tapo lengviau, ėmiau gauti daugiau įvairių stipendijų. Ketverių metų programą baigiau per trejus ir atsikrausčiau į Niujorką. Jame po Bostono, kuriame visko trūko, reikėjo daug mokytis ir niekad nežinojau, koks bus rytojus, vėl prasidėjo nerūpestingi metai. Niujorke atsigavau, čia darau, ką noriu – kuriu, koncertuoju, keliauju. Niekada jokiame mieste, netgi Vilniuje, neturėjau tiek koncertų ir veiklos, kiek turiu Niujorke. Čia pasijutau priimta, kūrybiškai išsilaisvinusi. Anksčiau man buvo sunku tilpti į kažkokius rėmus, nes tai, ką darau – džiazas, kanklės ir teatras kartu, – daug kam atrodydavo keista, o Niujorke – visiškai normalu. Gyvenu Manhatano centre ir jaučiuosi labai laiminga. Čia yra ir buvo visko – Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas su savo „Fluxus“, Marina Abramovič, Yoko Ono. Tai menininkai, kurie nebijojo šokiruoti, nepatikti, ieškojo naujovių. Niujorke justi laisvė, čia supranti, kad žmonės tavęs neteisia, tad gali būti kuo tik nori.
Ir Niujorke nesiskiriate su kanklėmis. Kaip jas pasirinkote?
Dar gyvendama kaime baisiausiai norėjau groti kokiu nors instrumentu. Svajojau apie gitarą. Kai mama nuvedė į muzikos mokyklą, ten pirmiausia apžiūrėjo mano rankas ir pasakė, kad jos per mažos. Reikia laukti bent jau metus, kad galėčiau brazdinti gitara. Laukti, žinoma, nenorėjau, kokio nors instrumento reikėjo čia ir dabar. „Dar yra tokios kanklės. Nori pabandyti?“ – paklausė mokytoja ir nusivedė į klasę. Paėmė mano pirštą, perbraukė per stygas ir tas glissando taip gražiai nuskambėjo! Tada ir pagalvojau, kad noriu būti kanklininke amžinai. Man tas instrumentas prilipo. Be to, mokymas groti pianinu, akordeonu ir kitais populiariausiais instrumentais turi senas tradicijas, tad mokytojai dažnai būdavo vyresni, pavargę, piktesni, o kanklių specialybė gana nauja, tad ir mano sutiktos pedagogės – jaunos, švelnios, ką tik iš akademijos. Tai man labai pritiko ir patiko. Jos nešaukdavo, per pirštus liniuote netrankydavo, buvo jautrios, mielos. Vaikams toks santykis labai svarbus. Dabar, kai esu mokytoja, prisimenu šiuos dalykus ir stengiuosi būti tokia, kokių mokytojų vaikystėje pati norėjau.
Ar šiais laikais Amerikoje kas nors nori groti kanklėmis?
Nelabai. Kol kas populiarinti kankles Amerikoje – mano misija (juokiasi). Dar nesutikau ir negirdėjau nė vieno atlikėjo, kuris grotų didelėmis koncertinėmis kanklėmis. Pavyzdžiui, vakar prašmatniame renginyje grojau grynai amerikietiškai publikai, daug kas teiravosi, koks gi tas mano instrumentas. Pasakojau, kad jis – lietuviškas, jų čia yra mažai, nes negali atsiskraidinti lėktuvu. Kadangi neturiu automobilio, dažnai prašau, kad į koncertus kas nors pavežtų. Būna, iš anksto ima dūsauti: „Vešiu kažkokią kanklininkę, koncertas bus nuobodybė.“ O aš groju „Nirvaną“, kitas pačios aranžuotas žinomas dainas. Tada jau stebisi: „O Dieve, neįsivaizdavau, kad kanklėmis taip įmanoma!“ Į jas esu instaliavusi mikrofoną, dar visokios įrangos, tad kanklės gali skambėti ir kaip elektrinė gitara, skleisti visokius neįprastus garsus. Kankles pasiimu į džiazo klubus, jas, tik mažesnes, ne didžiąsias, nusiskraidinu į Australiją, Naująją Zelandiją, kur koncertus rengiu kiekvienais metais. Tai, ką groju džiazo klubuose, pavadinčiau modernaus džiazo ir world muzikos mišiniu, imituoju paukščių garsus, kai kurie elementai primena senovinius užkalbėjimus, visada daug bendrauju su publika, ją įtraukiu. Mano koncertai virsta tam tikrais performansais.
Mokytojavimas – jau kitokia patirtis. Mokyti groti kanklėmis jokio amerikiečio dar neteko, tik kelis lietuvius. Pakanka palankyti kokias penkias pamokas, kad mažesnėmis kanklėmis jau galėtum išgauti vieną ar kitą akordą, o lietuvių liaudies dainoms atlikti daug akordų ir nereikia. Dažniau mokau skambinti pianinu ir dainuoti. Įdomu, kad samdydami mokytoją bent jau Niujorke žmonės pirmenybę teikia mokytojui, kuris atvykęs iš Rytų Europos. Pažiūri į mano pavardę: „Must be Russian?“ („Tikriausiai esate rusė?“) – „No, I’m Lithuanian“ („Ne, aš lietuvė“). Jiems tai tinka, nes iš mūsų kraštų žmonės atrodo disciplinuoti, mokantys iš vaikų reikalauti. Ir išties aš – betarpiška, truputį juokinga, turiu humoro jausmą, bet esu ir griežta, reikli. Tai tinka ir tėvams, ir vaikams, užtat žinia apie mane sklinda iš lūpų į lūpas, ją perduoda vieni kitiems draugai, kaimynai, giminės. Būna, paskambina kas nors: „Visos Manhatano mamos jus rekomendavo.“
Laiko nuo darbo ir kūrybos lieka pačiai sau?
Stengiuosi, kad liktų. Gyvenu su savo vaikinu Steve’u, draugaujame dvejus metus. Jis atvykęs iš Malaizijos. Stengiamės išeiti į pasimatymus, pasivaikščioti už rankyčių susikibę. Steve’as – gitaristas, tad ir muzikinių projektų kartu sugalvojame. Kiek galiu, skiriu laiko ir draugams – tiek gyvenantiems Niujorke, tiek studijų laikų bičiulėms Lietuvoje, su jomis susiskambiname. Buitimi bandau neapsikrauti, bet valgį gaminu. Esu veganė, ruošiu visokius daržovių patiekalus, troškinius, net burgerius su mėsos pakaitalais. Kaip ten sako: triušių maistą.
Ko Niujorkas jus išmokė?
Lietuvoje dažnai girdėdavau terminą chaltūra. Jei groji privačiame renginyje, tai – chaltūra, jei atvirame – viskas rimčiau. Niujorke bet kokios tos sąvokos liekanos išnykusios, nes muzikantai, kūrėjai labai ieško darbo ir jį vertina, kiekvienas pasirodymas svarbus – ar tai vestuvės, privatus vakarėlis, ar koncertas džiazo klube, teatre, galerijoje. Juk tokiame dideliame mieste niekada nežinai, kas tavęs klausosi, kas prieis ir paprašys vizitinės kortelės. Išmokau maksimaliai stengtis ruošdamasi kiekvienam koncertui. Svarbu viskas – nuo programos parengimo, repeticijų su muzikantais iki natų sudėjimo į aplankus. Kai esi organizuotas, visada gerai pasiruošęs, iškart atsakai į laiškus, atsiliepi telefonu, nevėluoji, maloniai bendrauji, žmonės tave kviečia ir dar kartą bei rekomenduoja kitiems.
Viena vertus, Niujorkas įpratino viską daryti kiek galima geriau – tarsi stovėti ant pirštų galiukų, kita vertus, čia gali atsipalaiduoti, nes žmonių tiek daug ir tokių įvairių, kad niekam per daug nerūpi, koks esi ir ką darai. Čia nebijau garsiai juoktis, nes niekas to nesureikšmins, išmokau nesigėdyti savo akcento – natūralu, kad jis yra, nes atvykau jau suaugusi, nekalbu angliškai nuo mažens. Tas lietuviškas akcentas kaip tik suteikia žavesio, išduoda, kad esu atvykusi iš tolimos šalies, kurios čia beveik niekas nežino. Tai mano lietuviško identiteto dalis, kuria Niujorke ėmiau labai didžiuotis.
