„Darbai nežmoniškai kaupiasi. Niujorke tempas didžiulis, visą laiką bėgame, taigi kiekviena diena turi atitinkamą kainą, – sako Povilas, vis tik neatsispyręs pagundai po darbo kelionės į Paryžių trumpam užsukti į Lietuvą. – Pagalvojau: šiaip ar taip, jau esu senajame žemyne... Ir čia yra sočiai darbo reikalų.“
Europos klinikinės mikrobiologijos ir infekcinių ligų kongresas pernai įtraukė jo pavardę į prestižinį „30 Under 30“ sąrašą. Jame skelbiami didžiausi pasaulio jaunieji talentai, dirbantys su infekcinių ligų tyrimais. Nuo vaikystės į šią sritį visa galva paniręs Povilas bendradarbiauja su dar keliomis mokslo įstaigomis JAV, Lietuvos sveikatos mokslų universitetu.
Povilai, ar jūsų sferos žmonės prognozavo, tikėjosi, jog pasaulį užklups ši baisi pandemija?
Yra skirtingų nuomonių. Aš manau, ir man pritartų daug kas, kad tai buvo laukta. Tikrai nežinojome, jog tai bus būtent koronavirusas, buvo mąstoma apie kitus. Iš tiesų netgi 2009 metais korporacijos „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas savo viešosiose kalbose yra sakęs, kad žmonijos laukia didžiulės pandemijos. Tai buvo galima numatyti, nes turime išties didžiulę populiaciją – daugiau nei septynis milijardus žmonių, nori nenori vieni su kitais trinamės šonais. Užtat infekcijos šiais laikais gali plisti kur kas greičiau nei anksčiau. Kada tai įvyks, buvo tik laiko klausimas. Nenoriu nieko gąsdinti ar nuteikti pesimistiškai, bet būkim realistai: ši pandemija nėra pirma ir tikrai nebus paskutinė.
Skamba nelabai įkvepiančiai...
Galiu paaiškinti, kodėl pandemijos kartosis. Mano akimis, viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad mes agresyviai einame į atogrąžų miškus, jie labai gausiai kertami. Ten dirbantys žmonės neišvengiamai turi kontaktų su miškų gyvūnais, vabzdžiais. Tai – pagrindiniai židiniai gamtoje, kur galima rasti naujų virusų, bakterijų, patogenų – ligos sukėlėjų. Išties ir kyla didžiausia grėsmė, kai zoonotinis patogenas peršoka vadinamąjį rūšių barjerą, gyvavęs vienos rūšies organizmuose, pereina į kitas, blogiausiu atveju – žmones. Taip, manoma, ir nutiko su COVID-19 sukėlėjais.
Nuo suvalgyto šikšnosparnio, regis, epidemijų jau yra kilę ir anksčiau?
Šikšnosparniai yra siejami su daugybe mums gana agresyvių virusų, pradedant Ebolos. Kai kur jie platina pasiutligę – mirtiną, nors ir vakcinomis valdomą infekciją. Šiuo atveju pagrindinė teorija yra ta, kad šikšnosparnių koronavirusas mutavo į tokį, kuriuo galėjo užsikrėsti žmogus. Tai lėmė neatsakingas elgesys, vadinamieji Kinijos šlapieji turgūs, kur vienoje vietoje yra ir gyvų gyvūnų, ir jų skerdienos, ten maišosi skirtingos rūšys, o žmonės ateina nusipirkti mėsos maistui. Tuose turguose prekiaujama viskuo: gyvatėmis, žiurkėmis, šunimis, katėmis, šikšnosparniais. Neturiu kompetencijos komentuoti žmonių elgsenos sociologiniu požiūriu, kodėl tokie dalykai vis dar egzistuoja, tačiau žvelgiant iš visuomenės sveikatos pusės tai – tiksinčios bombos. Jau esame turėję bėdų su iš ten kilusiais gripo virusais, kurie ypač greitai šokinėja tarp rūšių, o dabar – tragišką bėdą su koronavirusu.
Kodėl pasirinkote šią specialybę – tapote mokslininku, infekcijų tyrėju?
Kiek save atsimenu ir kiek mane atsimena kiti, visada žinojau, kad būsiu mokslininkas. Tai padėjo gana kryptingai judėti siekiant rezultato. Kartu tai yra savotiškas prakeiksmas, nes, kai ypač myli savo darbą, tampi perfekcionistu, patiriančiu kūrybines kančias, matančiu atitinkamus dalykus, kuriuos galėtum ir norėtum keisti.
Visą laiką labai domėjausi biologija, gamta, visais mechanizmais, kaip kas vyksta. Mano nuostabūs tėvai tą ugdė visomis įmanomomis priemonėmis. Iš pradžių, dar darželyje, maniau, kad būsiu chemikas, bet augdamas supratau, kad šis mokslas (pagal mano tuometinį supratimą) netiria vieno labiausiai žavinčių dalykų – gyvybės. Gyvybė, kurią, atrodė, lengviausia tyrinėti, yra mikroorganizmai. Labiausiai rūpėjo tie, kurie geba daryti žalą, kelti infekcines ligas. Užsidegiau noru tyrinėti juos.
Savus tyrimus pradėjau dar iki mokyklos, tad spėju, kad manęs labai nemėgo mūsų kaimynai, nes esu išnuodijęs jų gėles plovikliais, skalbikliais – viskuo, ką rasdavau mamos spintelėje. Kadangi labai rūpėjo, kaip chemikalai paveiks augalus, juos pildavau ir į vazonus laiptinėje, ir darželiuose prie įėjimų į laiptines.
Buvau nulinėje klasėje, kai Kalėdų Senelis atnešė mikroskopą, o jo labai labai norėjau. Atsimenu, kaip Kalėdų dieną su mama ir tėčiu pjaustėme svogūną ir tyrinėjome mikroskopu. Tai padarė didžiulį įspūdį.
Tėvai – gal irgi mokslininkai?
Ne, geležinkelininkai, dirbę transporto srityje, bet jie mane visada nepaprastai palaikė ir suprato.
Kaip tokiam moksliukui sekėsi vidurinėje?
Tuo laiku, kai aš augau, mokymosi sistema vaikams, kurie labai domėjosi kuria nors sritimi, neduodavo nieko. Visos žinios mane pasiekdavo iš savarankiškai skaitomų knygų ir bendraujant su atitinkamais žmonėmis, dirbusiais ligoninėse, laboratorijose. Kur juos sutikdavau? Kai esi kalbus vaikas, tie žmonės vienaip ar kitaip atsiranda per pažįstamus, tėvų draugus.
Kaip tam tikras tramplinas, kuris mane nuvedė į profesionalų mokslą ir atvėrė pagrindines duris, buvo pažintis su infekcinių ligų mokslininke, bakteriologe Rasa Grigaite, dirbusia tuomečiame Kauno medicinos universitete. Ji pamatė didžiulį mano, šeštoko, susidomėjimą šiais mokslais, todėl vis leisdavo užsukti į laboratoriją ir stebėti darbą. Galiausiai išsigryninau temą, kuri man tuo metu buvo itin įdomi, parengiau mokslinį darbą Lietuvos jaunųjų mokslininkų konkursui, susijusiam su tokiais pat konkursais Europos Sąjungoje, buvau kuruojamas ir skatinamas profesoriaus Vlado Vansevičiaus, o jis yra vienas svarbiausių žmonių, besirūpinančių gabiais ir talentingais vaikais. Daug kas linkę galvoti, kad didžiausia vertybė yra pinigai ar geras automobilis. Mano atrodo, kur kas didesnis dalykas yra žmonės, kuriuos sutinki. Man sekėsi, vėrėsi vis daugiau durų, rimčiausi mokslininkai negailėjo laiko, atsakinėdami į galbūt kvailus mano klausimus, rodydami viską, ką daro ir moka. Žinoma, nieko neatsirado savaime, reikėjo daug atkaklumo, laiko ir jėgų, kad parodyčiau tiems žmonėms, jog rimtai šia sritimi domiuosi.
Iš gamtos mokslų, spėju, vieni dešimtukai, o kokius pažymius gaudavote lietuvių kalbos pamokose?
Negaudavau labai aukštų balų nė už vieno dalyko žinias, nes mano galva visada buvo užkimšta kitais reikalais. Bet paskutinis mokinys irgi nebuvau. Mane domino tikslieji mokslai, išskyrus matematiką, jos gerai nemoku iki šiol, o lietuvių kalbą ir kitas humanitarines disciplinas iškentėdavau, kaip meno žmonės iškenčia tiksliuosius mokslus.
Ar bendraamžiai, namiškiai tokį susidomėjimą mokslu suprato, neatrodėte keistuolis?
Niekada nesiekiau kitų supratimo. Nelabai tikiu, kad reikia to siekti. Svarbu daryti, ką sako širdis. O faktą, kad judu teisinga kryptimi, patvirtindavo tai, jog rimti žmonės mane priimdavo, išklausydavo, įsileisdavo. Jei kur iš kelio iškrypdavau, būdavau švelniai pastumiamas į reikiamą pusę – visada turėjau ir tebeturiu nuostabius mentorius. Dabar tai – mano kolegos ir mokytojai Niujorke. Pats blogiausias dalykas, kai mokslo žmogus sako „aš“, nes čia viską daro komanda. Kiekvienas laimėjimas nėra tavo kaip asmens. Kaip mokslininkas esi sėkmingas tiek, kiek su tavimi eina komanda. Šis darbas – ne puodo lipdymas, kad sukurtum, išdegtum, pastatytum ant stalo ir galėtum sakyti: „Aš padariau!“
Buvo laiko filmams, muzikai, futbolui?
Mano veikla – kartu ir didžiausias pomėgis, ja užsiimdamas ir atsipalaiduodavau, ir dirbdavau, ir ilsėdavausi. Visada turėdavau laiko gerai knygai, gerai kelionei, draugams. Jie – gana didelė laiko investicija, bet draugų man niekad netrūko.
Baigus mokyklą jau buvo aišku, kur stosite?
Svarsčiau, ar noriu stoti į mediciną ir tapti gydytoju, ar sukti į biomokslus. Į mediciną neįstojau ir dėl to esu labai laimingas, nes jai reikia pašaukimo, o geru gydytoju, kaip dabar suprantu, aš nebūčiau. Įstojau į molekulinę biologiją Vilniaus universitete. Ten mane labai smaugė matematika, tai – mano Sizifo akmuo, kurį turiu sunkiai nešti visą gyvenimą, bet dabar jau, regis, su ja susidraugavau. Studijuodamas dirbau laboratorijose, tai irgi reikalavo laiko, mokslams jo taip pat reikėjo. Magistrantūros studijų metais ypač daug dėmesio skyriau legioneliozei.
Kai 2012-aisiais laimėjau Europos jaunųjų mokslininkų konkursą, su manimi susisiekė mokslininkai, dirbantys Cornellio medicinos universitete Niujorke. Jie reikšmingai prisidėjo prie mano, jauno specialisto, ugdymo, tapo vienais svarbiausių mokytojų. Baigęs studijas Vilniuje, gavau darbo pasiūlymą JAV. Dirbu transplantologijos ir infekcinių ligų programoje, mūsų užduotis – ieškoti būdų kovai su ypatingu atsparumu pasižyminčiomis infekcijomis. Kitaip sakant, kuriame naujas terapijos priemones, kurios būtų taikomos ypač sunkiai sergantiems pacientams gydyti. Pavyzdžiui, tokiems, kurie yra patyrę organų transplantaciją ar chemoterapiją.
COVID-19 nėra pagrindinis mano tyrimų objektas, bet dėmesio tenka skirti ir jam. Ši pandemija davė daug užduočių ir mums, ir visoms kitoms tyrėjų grupėms.
Kuo šitas virusas ypatingas?
Jis pasklido globaliai, nes lengvai plinta oru. Nebeturime nė vieno kontinento, kuriame jo nebūtų – net Antarktidoje yra patvirtintų atvejų tarp ją tyrinėjančių mokslininkų. Mechanika čia paprasta: atvežami produktai, išgabenamos atliekos, įvyksta kontaktas tarp žmonių, taigi turime ir virusą. Platiname jį kosėdami, kalbėdami, nesiplaudami rankų. O jis pavojingas, nes sukelia gyvybei pavojingą ligą, nuo kurios miršta labai daug žmonių.
Ar mokslo žmonės imasi prognozuoti, kada ši nelaimė pasitrauks?
Prognozuoti sudėtinga, nes turime stiprų antivakserių judėjimą. Virusas atsitraukti (idealiu atveju – pasitraukti) turėtų atlikus masinę vakcinaciją. Šiandien vakcina yra išganymas, bet pats skiepijimas bus sudėtingas, nes daug žmonių jo atsisakys dėl asmeninių įsitikinimų, o dar daugiau to nedarys, nes yra tiesiog suklaidinti. Yra didelė tikimybė, kad infekcija taps sezonine, kaip gripas. Būtų naivu tikėtis, kad virusas pradings, jis liks tarp mūsų.
Kadangi virusai mutuoja, atsiranda naujų, pačiam negresia likti be darbo?
Keičiasi ne tik virusai – visi gyvi organizmai, tad žinduoliai – taip pat. Dėl bakterijų ir virusų kaitos, atsparumo vaistams darbo tikrai netrūks. Čia panašiai kaip kirpėjams – plaukai žmonėms augs visada, kaip ir mes visada sirgsime, kad ir kiek medicina bus pažengusi. Infekcinės ligos buvo ir bus viena pagrindinių grėsmių žmonijai. Juk gyvename XXI amžiuje, o šitokia gausybė žmonių tebemiršta nuo tuberkuliozės. Kaip ir gripo. Taigi darbo bus ir man, ir dar kitoms kartoms, kurios ateis po manęs.
Papasakokit apie savo gyvenimą Niujorke. Kokia tipinė mokslininko diena šiame megapolyje?
Diena prasideda dviem puodeliais kavos namuose. Priklausomai nuo oro ir nuotaikos, į darbą važiuoju dviračiu (iš Kvinso, kur gyvenu, iki Manhatano centro riedu gerą pusvalandį) arba metro. Tada – elektroninių laiškų skaitymas, darbas laboratorijoje, susitikimai, skambučiai, konferencijos, konsultacijos. Darbą paprastai baigiu apie septintą ar aštuntą vakare. Tada – namo arba, kaip būdavo iki karantino, susitikimai su bičiuliais. Jie – iš įvairiausių sričių, pradedant menu, ekonomika, mokslu, opera. Tačiau dabar daugiausia laiko užima darbas. Toks yra mano pasirinkimas, nes, norėdamas kažko pasiekti, turi dirbti daug.
Niujorke gyvenu trečius metus, bet ir anksčiau miestas nebuvo man svetimas – vis tekdavo padirbėti kaip mokslo darbuotojui, tad anksti teko čia apsiprasti. Dabar su kolegomis pakalbame, kad dėl pandemijos miestas visiškai kitoks – tuščias ir lėtas. Niujorkas, o ypač Manhatanas, įprastai atrodo kaip tekanti žmonių upė. Visur – garsai, iš kanalizacijos vamzdžių kylantys garai. O dabar pagrindinės gatvės tapo panašios į Kauno Laisvės alėją su retais praeiviais. Anksčiau Taimso aikštės būdavo neįmanoma kirsti dėl žmonių srauto, dabar sutinki vieną arba du praeivius. Miestas – lyg vaiduoklis, su daug šviesų ir vos keliais praeiviais horizonte.
Labai džiaugiuosi savo gyvenamąja vieta – įsikūriau tipiškame Niujorko name plokščiu stogu, ant jo įrengta terasa, iš kurios matau puikius vaizdus ir kurioje galiu atsigauti po darbo dienos. Kitaip paties miesto spėju pamatyti ne tiek daug. Juk apie klaipėdiečius sakoma, kad jie iki jūros metų metus nenueina. Man tas pats su Centriniu parku. Anksčiau pasėdėti ten nueidavau, sulaukęs svečių iš užsienio arba po darbo susitikęs su bičiuliais.
Ar čia mano namai? Namai ten, kur mano lagaminas. Nors šiame mieste jaučiuosi gerai ir matyčiau jį kaip savo namus.
Nesate pamišęs mokslininkas, kuriam rūpi tik jo tyrimai, bet ne žemiški reikalai?
Oi ne! Visai neblogai gaminu. Mėgstu nueiti į sporto salę. Ypač vakarais, tada fizinis krūvis padeda galvoje viską surikiuoti į vietas, sudėti taškus, atsigauti nuo protinio darbo. Beje, neįsivaizduokite, kad mūsų darbas tik sėdimas. Miestas, pastatai yra dideli, kartais reikia tuoj pat atsidurti skirtingose vietose, tad išmokau labai greitai vaikščioti. Suspėju visur, nenuskriaudžiu nė vienos srities – nei laisvalaikio, nei darbų. O tada, kai valstybių sienos buvo atviros, spėdavau ir pakeliauti.
