Atviras ir nuoširdus pokalbis su dailininko vadybininke Riva Teitelbaumiene ir dailininku Solomonu Teitelbaumu.
Ponia Riva, kokia yra Jūsų gražaus vardo kilmė?
Rivka – biblinė herojė, bet mano vardas labai liūdnas. Mes esame litvakai. Iš tų, kurie dar liko. Mūsų protėviai gyveno Lietuvoje, ir per Holokaustą mano tėvelio pirma šeima – žmona Rivka ir du sūneliai – žuvo IX forte. Po žiauraus karo išlikęs tėvelis Aronas surado jėgų sukurti naują šeimą, kurioje gimė mano brolis ir aš. Mane pavadino Holokausto aukos Rivkos garbei. Labai pykau, sakiau mamai: „Nereikėjo, tragiško likimo vardas įsispaus į mano gyvenimą“, bet vardo nepakeičiau, gerbiu tautos tradicijas.
Gyvenimą paskyrėte sūnui – genialiam tapytojui Solomonui Teitelbaumui. Žydų motinos pasiaukojimas savo vaikui išmokslinti, jo talentui puoselėti – akivaizdus.
Legendos apie žydų motiną... Jai vaikas – visas pasaulis. Esu dailininko vadybininkė ir sekretorė, lydžiu jį į parodas, tvarkau jo reikalus, pristatau kūrinius, dirbu kompiuteriu, prižiūriu sūnaus buitį.
Turiu vienintelį Solomoną, vyras mirė, kai sūnus laikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus dailės akademiją, o aš taip ir likau viena. Tuo metu gyvenome Kaune, prieš dvejus metus persikraustėme į Vilnių.
Kai sūnus išvažiavo studijuoti, mano mama Lėja, atsidavusi vaikaičiui, paskui jį išvyko į sostinę, išnuomojo kambarį, kad kartu gyventų ir jį prižiūrėtų. Pykau, tikinau, kad jis jau turi būti savarankiškas, bet bobutė buvo itin atkakli, teko nusileisti.
Telefonu pasakojote, kad laukdamasi Solomono vaikščiodavote po Birštoną ir, kalbėdama įsčiose nešiojamam sūneliui, prašėte: „Kaip norėčiau, kad tu būtum dailininkas.“
Tai buvo mano svajonė. Be galo mėgau piešti, man sekėsi, bet mama ragino stoti į Kauno politechnikos institutą: „Turi būti radioelektronikos inžinierė, tai perspektyvu.“ Buvau gabi fizikai, matematikai ir piešimui. Buvau paklusni mergaitė, paklausiau mamos patarimo. Tapau radioelektronikos inžiniere.
Nuo vaikystės domėjausi menotyra, sovietmečiu surinkau didžiulę meno atvirukų kolekciją. Savarankiškai studijavau meno istoriją, visa tai persidavė ir sūnui.
Besimokydama trečiame kurse supratau, kad radioelektronika man nepatinka. Svarstydavau: „Jei turėsiu palikuonį, niekad neversiu jo šokti pagal savo dūdelę. Vaikas bus laisvas pasirinkti.“
Stipri motinos įtaigos galia vaikui?
Su mažuoju Saliamonu (mama Solomoną vadina Saliamonu – aut. past.) dažniausiai viešėdavome Birštone ir Palangoje. Mėgome gamtą, daug vaikščiodavome ir kalbėdavomės. Gėrėjomės gamtos spalvų grožiu, atkreipdavau vaiko dėmesį į detales: „Žiūrėk, koks čia stebuklas!“ Jis įdėmiai klausydavosi.
Ar dirbote pagal specialybę?
Dirbau radiotechnikos dėstytoja technikos mokykloje, vėliau – metrologe, nepriklausomybės laikais – mokslinį darbą Tekstilės institute, kol laboratorija turėjo užsakymų. Vėliau buvo sunkus periodas: prieš pat sūnaus stojamuosius egzaminus į Vilniaus dailės akademiją, ištikus širdies infarktui, staiga mirė Saliamono tėvas. Didžiulė tragedija, vaikas tėvą mylėjo ir labai išgyveno jo netekęs. Negalėjo nei piešti, nei skaityti. Gerai, kad buvo lankęs parengiamuosius kursus, kuriuose VDA Tapybos katedros vedėjas ir kursų vadovas Arvydas Šaltenis buvo jį pastebėjęs kaip talentingą ir darbštų mokinį. Ir aš kartu su sūnumi tuos kursus lankiau, sėdėdavau rektorate, VDA bibliotekoje. Klausiau A. Šaltenio, ką daryti. Pasakė, kad tapysime gamtoj, iš natūros, bus lengviau susikaupti. Įkalbinėjau sūnų, žadėjau, kad būsiu šalia, paduosiu vandens, kai reikės. Tada jis sutiko laikyti stojamuosius ir įstojo pirmu numeriu.
Talentą sūnus paveldėjo iš Jūsų?
Mano mamytė jaunystėje labai gražiai piešė, bet vargingoje daugiavaikėje šeimoje nebuvo pakankamai lėšų mokslams, o mano vyro giminėje buvo dailininkas, gyvenęs Pietų Amerikoje. Solomonas buvo labai jautrus. Kai mokėsi ketvirtoje klasėje, mes su vyru buvome išsiskyrę.
Anksti ištekėjau, gimė sūnus, ir jau nuo trejų metų pasirodė jo gabumai. Nuvedžiau į vaikų darželį, jis baisiai verkė, nenorėjo pasilikti. Ateinu pasiimti, auklytė sako: „Žinot, koks ramus, geras vaikas, sėdi kamputyje ir piešia kreidutėmis.“ Parodė pripaišytus lapukus, pamačiau, kad trimetis įdomiai išreiškia savo pasaulį.
Sovietmečiu Kaune, „Aušros“ mokykloje, pirmokams organizuota sustiprinta piešimo klasė. Saliamonas ten pateko pirmu numeriu. Supratau, kad mano svajonė pradeda pildytis.
Juozo Naujalio meno mokykloje dirbo geriausias pedagogas Algirdas Lukštas. Nuėjau pas jį sūnaus darbų parodyti prieš stojamuosius egzaminus į penktą klasę. Didžiulė studija Žaliakalnyje – langais į nuostabų sodą, gausi knygų biblioteka. A. Lukštas klausia Saliamono: „Matai mano baltai žydinčią gėlę? Kokios spalvos šis žiedlapis?“ – „Žalsvas.“ – „O va šitas?“ –„Gelsvas.“ Pro langą tvisko saulė, kai kuriuos žiedlapius vaikas įvardino kaip oranžinius. Pedagogas pasakė: „Aš tokio vaiko dar nesutikau. Jo spalvos pojūtis – įgimtas. Tai man dovana, jis – mūsų auklėtinis.“ Mes susidraugavome, A. Lukštas tapo dvasios tėvu. Vasarą mokinukams rengdavo stovyklą-plenerą. Visur juos vežiojo, supažindino su bočių Lietuva. Jie vaikščiodavo į bažnyčias, klebonijas, ten buvo slepiamos medinės liaudies skulptūros, kunigas jas rodydavo, pasakodavo apie juodąją Mariją, baltąją Mariją... Keliaudami visi turėjo specialiuose bloknotuose kaip dienoraštyje ne rašyti, o piešti matomus vaizdus. Taip išmoko kompozicinio piešimo.
Vyras, matydamas sūnaus piešinius, pasakė: „Paišo gerai, bus dantų technikas.“ Tada aš su juo ir išsiskyriau. Pasakiau sau: „Niekas man nebenurodinės. Daug metų praradau, buvau klusni dukra, dabar – žmona, kuri turi paklusti? O ne, taip nebus.“ Vaikas dėl mūsų skyrybų labai išgyveno, bendravo su tėvu, bet trauma liko.
Ar labai svarbu tai, kas įsirašo į vaiko sielą?
Mudu su sūnumi buvome neišskiriami. Mano vyras buvo kitoks žmogus, dirbo autoservise, grįždavo vėlai, o aš buvau užsiėmusi vaiku. Mūsų ryšys labai stiprus. Kai laukiesi, reikia daug kalbėtis su savo vaikučiu. Manau, jau tada daug jam perdaviau. Ir paskui man būdavo šventė, kad jis visko klausosi, žiūri, tyrinėja, įsidėmi.
Ar Solomonas buvo paklusnus berniukas?
Kadangi mūsų požiūriai sutapo, buvo paklusnus. Kai kas nors jam ką nors ne taip kalba, jis užsisklendžia ir tyli – taip saugo savo laisvę. Paskui man išsilieja. Bet gailiuosi, kad aš jo neužgrūdinau. Dabar, jeigu kas ne taip, aš turiu įsikišti, jis gi užsisklendžia savyje, o išsilieja paveiksluose.
S. Teitelbaumas gyvena asketiškai, tapybai pasišventęs tarsi vienuolis. Nevartoja alkoholio, nerūko, neturi šeimos, visą savo laiką praleidžia prie jūros ar laukuose paniręs į tapybą.
Nusivylęs šiuo pasauliu, jam šis pasaulis yra labai žiaurus. Pasijuto kaip laukinėje gamtoje. Vienas žymus žmogus feisbuko paskyroje parašė: „Fantastiški darbai. Iš kur ateina įkvėpimas ir spalvos? Saliamono paveikslai puošia gyvenimą, o gal įžvelgia jame tai, ko mes nepastebime.“ Aš tam žmogui atsakiau: „Tiesiog gyvena atsiribojęs nuo visų savo pasaulyje, kuriame nėra susvetimėjimo, pinigų kulto, išdavysčių, žiaurumo, neapykantos ir kitų tamsiausių ir juodžiausių spalvų. Jo pasaulis – antipasaulis egzistuojančiam, ir kai jis bando nutapyti dabartį šviesos ir meilės spalvomis, tai gaunasi dramatiški skausmingi kūriniai, bet juose – šauksmas gyventi žmoniškai, ne pagal laukinės gamtos dėsnius... Esame du vienišiai su šauksmu tyruose.“
Labai sunku šitaip gyventi. Sūnus yra apatiškas, užsisklendęs savyje ir romantiškas.
Laimė, kad turi Jus. Kaip jis tvarkytųsi be Jūsų?
Tragiška, nes mes čia likome tik dviese. Turiu brolį, jis gyvena Izraelyje. Kvietė mane, bet mes mylime Lietuvos gamtą, negalime palikti gimtinės. Kam man svetimas kraštas? Dykumos, smėlis ir palmės manęs nejaudina. Mudu su sūnumi esame įsimylėję Baltiją, o švenčiausia vieta mums – Kuršių nerija. Išvaikščiojome ją skersai išilgai. Aš padariau daug nuotraukų, o jis nutapė daug puikių paveikslų. Susidomėjome tuo kraštu, Mažąja Lietuva. Ketverius metus važinėjome (turėjome mecenatą) į Svetlogorską, ten išlikę daug Prūsijos laikų elementų, ypatingi medžiai, nematytos rūšys, laukinė gamta. Solomonas medžius laiko gyvomis būtybėmis, tapydamas juos perteikia charakterius. Nuo vėjų, grumtynių už išlikimą, visaip išvingiuotais kamienais medžiai tarsi pasakoja savo istorijas. Gamta yra gyva, mes tai jaučiame. Per vėlai susirūpinome gamtos apsauga.
Solomonas yra pasakęs, kad grynojo klasikinio tapytojo kelias yra kupinas kančios...
Jo ekspresionistinė tapyba netelpa į rėmus. Norime, kad jo paveikslai nukeliautų į meno gerbėjų namus. Saliamono gamtos paveikslai – tai gyvas gamtos kampelis namuose. Mūsų gamta – nuostabi, Saliamonas vertina spalvas, lietuviškos koloristinės mokyklos dailininkų – „Ars“ grupės atstovų A. Vienožinskio, A. Samuolio, V. Vizgirdos, V. Eidukevičiaus kūrybą, tęsia tas tradicijas, jam reikšminga ir Paryžiaus mokykla.
Menotyrininkai teigia, kad Solomono tapyboje justi Marco Chagallo, Chaimo Soutine’o tapybos įtaka. Ar S. Teitelbaumas tęsia savo protėvių litvakų kultūros tradicijas?
Tradicijas jis tęsia, bet pyksta dėl palyginimų. Žavisi Vincentu van Goghu, Rembrandtu, Amedeo Modiglianiu, Chaimu Soutine’u, Marcu Chagallu. Mes giliai jaučiame Holokausto skausmą, šis skausmas persiduoda iš kartos į kartą.
Koks yra Jūsų sūnus? Už jo potėpių slypi jėga ir trapumas, gaivališkumas ir subtilumas. Ar tokių kontrastų jis yra valdomas ir gyvenimo tikrovėje?
Gyvenime jis stengiasi būti santūrus. Aš jį mokiau: „Nekonfrontuok, paeik į šoną, tu savo kūryba išsakyk viską, ką nori.“ Baisu, ką išdarinėja su dailininkais. Pavyzdžiui, pakvietė į parodą Minske, o kuratorė negrąžino septynių paveikslų. Pasisavino ir baigta. Vyksta ikiteisiminis tyrimas, mes baisiai išgyvename, mums tie paveikslai kaip vaikai. Mes dviese įdedame savo sielas. Ir staiga tave apvagia. O kas dabar dėl jų kaunasi? Mama. Visos problemos man. Jis tapo Palangoje, o aš sėdžiu Vilniuje ir rūpinuosi komplikuoto, jau dvejus metus trunkančio, ikiteisminio tyrimo eiga.
Ar Jums nebūna gaila, kad sūnus iki paskutinės ląstelės pasinėręs į tapybą, kad jis neturi asmeninio gyvenimo, kur egzistuoja meilė, draugystė?
Nežinau, aš kažko nepadariau, neparodžiau kitokio pavyzdžio, – vienatvė man komfortabili. Man pakako bendravimo su įdomiomis asmenybėmis. Ir Saliamonas gyvena vien tapyba. Jis sako, jei šeimą turėčiau, negalėčiau visiškai atsidėti tapybai. Aš priešinuosi tokiam jo požiūriui, bet negaliu jo spausti.
Solomono parodos „Baltijos stichija“ (2009 m.), „Tas trapus pasaulis“ (2011m.), „Dvasinės atramos beieškant“ (2017 m.), „Dieviško prado paieškos prie Baltijos“ (2020 m.) – mūsų jūros stichijos įkvėpta tapyba. Kaip nusprendėte, kad būtent Baltijos jūra sūnui teiks šviesios kūrybinės energijos?
Mūsų mecenatas Edmundas Armoška ketverius metus sudarė idealias sąlygas kūrybai skleistis Preiloje, bet dėl ekonominių sunkumų pardavė savo vilą. Mes sėdėjome Preiloje ir vos neverkėme. Saliamono kūryba domisi ir kiti rėmėjai. Jau trejus metus sūnus gyvena ir kuria laikinoje studijoje Palangoje, tapo Klaipėdą, jūrą, Mažąją Lietuvą.
Jis visada tapo iš natūros? O kaip žiemą, kai šaltis stingdo pirštus?
Žiemą jis tapo natiurmortus.
Tris vasaras Saliamonas tapė Maskvoje. Globojo futbolo maestro Deividas Šemberas, 2011 m. padaręs personalinę parodą „Tas trapus pasaulis“ viešbučio „Metropol“ galerijoje. Seniai draugavome su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi – po VDA baigimo 1997 m. pieštos ir tapytos spektaklių repeticijos. „Meno forto“ rūsyje Saliamonas turėjo laikiną studiją ir ten kurdavo. Kai E. Nekrošius kūrė tarptautinį A. Čechovo „Vyšnių sodo“ projektą, į repeticiją atvyko grupė aktorių iš Maskvos, tarp jų ir Jevgenijus Mironovas. Jiedu susidraugavo, aktorius pakvietė Saliamoną paviešėti pas asmeninę jo rėmėją, kuri suteikė sąlygas 3 mėnesius tapyti Maskvoje. Atsimenu, Nekrošius klausia Saliamono: „Kaip tu įsivaizduoji vyšnių sodą? Ar gali nutapyti?“ Saliamonas aliejiniais dažais kaip dėjo!.. Režisierius peržiūrėjęs ciklą paveikslų „Vyšnių sodas“ pasakė: „Puiku.“ Vienas paveikslas tapo programos viršelio iliustracija, kitus vėliau išvežė į Maskvoje vykusią parodą.
Matau nuostabų sūnaus tapytą Jūsų portretą su knyga. Ar skaitymo aistra sūnų užkrėtėte Jūs?
Jis nutapė mane E. Armoškos šeimos viloje prie pat marių kranto. Kai sūnus baigė akademiją, mudu viešėjome pas šį meno mecenatą. Jis pasakė: „Viena namo pusė mūsų, kita – jūsų. Kurkit.“ Nuostabus žmogus, jam esame labai dėkingi. Ketverius metus truko Preilos vasaros. 2009 metais „Maldžio“ galerijoje įvyko didžiulė Saliamono paroda „Baltijos stichija“.
Sovietmečiu rinkau knygas. Įsigyti geros literatūros tais laikais nebuvo paprasta. Darbovietėje prieš šventes gaudavau žalių žirnelių, tirpiosios kavos ir kito deficito, kaip kyšį nunešdavau knygyno vedėjai, ji man po blatu parinkdavo knygų. Turėjau didžiulę biblioteką, mėgau skaityti dieną naktį.
Saliamonas daug skaito, yra puikus dailės istorijos žinovas.
Solomono tapybą įkvepia F. Dostojevskio, A. Puškino, A. Čechovo, Dantės Alighieri, W. Shakespeare’o kūryba, apie tai pasakoja paveikslai „Nusikaltimo nuojauta“, „Mirtis. Makbeto siela“, „Mefistofelio atsiradimas“ ir kt.
Saliamonas viešėjo Pskovo srityje, Puškino gimtinėje, kur palaidota poeto giminė ir pats poetas. Mūsų namuose kabo paveikslas „Tatjanos laiškas“. Sūnus dešimt dienų gyveno Sviatogorsky Sviato Uspensky vienuolyne. Kai vienuolyno viršininkas pamatė Saliamoną, iškart jį apgyvendino geriausioje celėje šalia savosios, skaniai maitino vienuolė Marfa – tu tik paišyk! Vakarais jie diskutuodavo. Sūnui patiko vienuolių gyvenimas, bijojau, kad jis ten nepasiliktų.
S. Teitelbaumą įkvepia ir teatras, tiesa?
Teatras mums buvo Dievo duotybė, gyvenimo mokykla. Kurį laiką dirbau teatre, sūnus kartu su manimi eidavo į teatrą, jį Rimantas Štaras pasodindavo į pirmą eilę, Saliamonas po kelis kartus žiūrėdavo spektaklius ir piešdavo.
Sūnui kuriant Maskvoje, režisierius Rimas Tuminas pakvietė jį į J. Vachtangovo teatrą spektaklio „Eugenijus Oneginas“ repeticijų piešti. Teatras buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, suteikusi jėgų gyventi kūrybingai.
Kai būnate skyrium, kaip dabar, kas pasirūpina sūnaus buitimi?
Išmokiau išsivirti vištienos sultinio, o šiaip mes beveik vegetarai. Salotas pasigaminti nesudėtinga. Su technika jis nedraugauja. Bijodavo elektros lemputę įsukti – kad nenutrenktų. Ir ką aš galiu padaryti? Nieko. Sakau, žiūrėk, dailininkai pasistato sodybas, o jis drobės taisyklingai neužtraukia.
Ponia Riva, Jūsų sūnus – jautrus ir pastabus menininkas. Galite pasidžiaugti, kad Jūsų dėmesio, pamokų, laiko, skirto sūnui, investicija pasiteisino su kaupu.
Bet man labai liūdna. Man jau daug metų, o palikuonių nėra. Brolis toli, nenoriu, kad paveikslai iškeliautų iš Tėvynės. Aš neverčiu sūnaus kurti šeimos, negaliu jam parinkti žmonos. Jam palinkėčiau rasti tikrą antrąją pusę, duok Dieve! Aš jam pasakiau: „Pagrindinė mūsų visuomenės ląstelė, kurioje galima suformuoti tikrą asmenybę, yra šeima. Šeima yra vertybė, dėl jos verta gyventi. Tai suvok.“
Jūsų sūnus yra ne tik talentingas, bet ir labai darbštus.
Dievo pabučiuotas, bet be kasdienio darbo, savęs tobulinimo, talentas neatsiskleistų. Sūnaus menotyros žinios labai plačios, jis baigė doktorantūrą, pelnė meno licenciato vardą. Jis visko prisisėmęs, tobulėja, dirba kaip balerina – kasdienis juodas darbas. Jei nori išlaikyti formą, tobulėti, privalai juodai dirbti.
Ar iš širdies abudu pasišnekate?
Pasišnekame. Aš jį vis spaudžiu, kad kurtų šeimą. Jis man sako: „O tu man parodyk nors vieną laimingą šeimą.“ Jis skaudžiai išgyveno mano skyrybas, liko trauma. Be to, žino, kaip yra sunku verstis iš paveikslų, reikia turėti rėmėją, nežinai, kas tavęs laukia rytoj. Užeina stipri depresija, net tenka ją gydyti. Ir mane buvo suėmusi depresija, gydžiausi, bet mečiau vaistus, nesąmonė daryti iš žmogaus daržovę. Kelis kartus pagulėjau ligoninėje ir žinau, kad vaistai žlugdo asmenybę.
Vieną kartą ir mano sūnų, gydant gerklę, dėl vietų trūkumo savaitgalį perkėlė į skyrių, kur palatos su grotomis. Ateinu aplankyti į LOR skyrių – Viešpatie, nėra sūnaus. Randu jį psichiatrijos skyriuje. Sakau, išleiskit namo. Ne, jį kamuoja depresija. Keliu revoliuciją, blaškausi, ką daryti, pražudys vaiko talentą. Saliamonas ten rašė dienoraštį ir tapė. Pamokiau sūnų vaistus slėpti po pagalve. Aukštas klinikų vadovybės pareigūnas pasakė: „Čia valstybė valstybėje. Mes niekuo padėti negalime, mus pačius gali patupdyti, o gelbėti reikia.“ Pamaniau, nieko sau, atkūrus nepriklausomybę, dar tokie dalykai vyksta? Pasiekėm savo, leido jam atnešti pasteles. Pripumpuoti antidepresantų pacientai sėdi kaip marmurinės statulos, kitas kiek paeina ir stovi sustingęs. O Saliamonas paišo „tokius idealius pozuotojus“ ir savo daktarę – tarytum kokią rūsčią karinės belaisvių stovyklos komendantę. Štai kur ekspresija.
Mane pamokė, kad laisvei atgauti reikia siekti pasivaikščiojimų leidimo, apsimetant nuolankiam. Vieną dieną išėjome į koridorių, jis vilkėjo pižamą, mudu smukome į požeminį tunelį ir pabėgome namo. Netrukus galerijoje „Getija“ buvo pristatyta Saliamono piešinių paroda „Po balta tyla“. Jo dienoraščio kopijas žaibiškai išgraibstė parodoje apsilankę Vilniaus universiteto studentai.
Jūroje jaučiu planetos atodūsius
Net ir žvarbų sausį Solomonas Teitelbaumas kasdien traukia prie jūros. Pasistato molbertą, ant smėlio išdėlioja dažus, užsimauna spalvomis išmargintą kombinezoną ir pradeda tapyti.
Gerbiamas Solomonai, rengiatės parodai. Apie ką kalbės Jūsų paveikslai?
Apie Baltiją, gamtos išsaugojimą, žmogaus ir jūros santykį. Tarsi ieškau prie jūros žmogaus, aiškinuosi, ką jam reiškia ta jūra. Prieš savaitę ant statybinio kavinės postamento pamačiau užrašą, matyt, seniau (vasarą Palanga yra brutali: pliažai, restoranai, kavinės, žmogus prie žmogaus) nupurkštą juodos spalvos dažais: „Mano jūra, aš pas tave grįžtu.“ Toks mąstymas mane suerzino. Jūra yra Dievo kūrinys, jeigu jūra – tavo, tai mes ją ir prarasime. Žmogus jūros akivaizdoje – molekulė.
Gal žiema yra Jūsų atokvėpio periodas?
Dabar nėra atokvėpio. Sunkus gruodis, sausis – intensyvūs darbiniai mėnesiai. Šaltis alina. Šąla rankos, sustingstu į ledą.
Ar Jums pavyksta kada nors pailsinti galvą nuo tapybos?
Labai retai. Net jei ilsiuosi, vis tiek mąstau apie tai, ką ir kaip toliau tapysiu.
Kas palengvina kūrėjo dalią?
Darbas, ko nors naujo atradimas, tapyboje – naujos spalvos, naujas santykis, kompozicija, kai atsitinka kas nors netikėta. Buitį palengvinti mama stengiasi, ir aš jaučiu atsakomybę dėl jos, kai čia likome dviese, taip ir stumiamės. Labai sunki tikrovė, o tapybos gyvenimas teikia džiugesio.
Jūsų kūrybinėje biografijoje yra ir piešinių ciklas iš psichiatrijos skyriaus. Likimas Jus kartais įdomiai mėto, savaip išbando?
Po akademijos buvo labai sunkus depresijos laikotarpis. Išeini iš jaukios dėstytojo aplinkos, patenki į kietą nepatogų pasaulį. Patekau. Ligoninėje romantikos nereikia ieškoti, ne Vincento van Gogho laikai. Mūsų amžiuje su sielos ligoniais elgėsi nehumaniškai, darė nevisaverčiais žmonėmis, nors jie daugiau išmanė nei patys gydytojai. Šlykštūs skyriai...Vaistai griauna asmenybę. Mano išsigelbėjimas buvo piešimas. Pacientų istorijos sukrečia. Mačiau, kaip vaikai įgrūdo seną tėvą į durnyną, kad pasisavintų jo namus. Mačiau ten daug žmogiškų asmenų, kuriais atsikrato artimieji. Gyvenimas be Dekalogo – žiaurus.
Kas įsiminė iš kūrybinės viešnagės Maskvoje?
Daug muziejų aplankiau, mačiau Ticiano parodą, Caravaggio paveikslus. Didžiųjų meistrų tapyba tau aiškiai parodo, kad nepasieksi to aukštojo meno lygio, bet niekad negalima atsipalaiduoti pasiekus savo galimybių ribą.
Kodėl prie jūros ieškote dvasinės atramos?
Kažkada seniai geri mūsų su mama draugai pasiūlė tapyti Svetlogorske (buvęs garsus Prūsijos kurortas Rauschen). Verslininkai Liubov Georgijevna ir Nikolajus Petrovičius Mostakovai mus priėmė labai širdingai, suteikdami visas buitines sąlygas, surengė turistines keliones po nuostabų Karaliaučiaus kraštą. Ketverius metus ten važinėjom ir surengėm parodą Karaliaučiaus istorijos ir dailės muziejuje, ją kuravo mecenatas E. Armoška ir tuometinis Lietuvos Respublikos kultūros atašė Arvydas Juozaitis. Buvo įspūdingi šimtamečiai, dar nesugadinti skardžiai. Tikra prūsiška gamta ir jūra, bangos daužėsi į tuos skardžius – jautėsi senovės Sambijos alsavimas. Nuo to laiko Baltijos gyvybė įsigėrė į mano sąmonę, be jūros pasidarė sunku gyventi. Didžiulė energetika yra jūra. Ji – tai begalybė, tik kad ją suprastume... Svetlogorske medžiai kertami, kotedžai auga, kiekvienais metais tie skardžiai nyko, nyko ir nunyko. Didžiuliai medžiai iškirsti, išguldyti. Panašiai ir pas mus: Kuršių nerijoje gal mažiau gamta niokojama, o Palangoje – nieko gero.
Ką norite išreikšti savo tapybos kūriniais?
Nepaisant nieko – tikėjimą gėriu, Aukščiausiuoju ir grožiu. Šviesios atminties E. Nekrošius paskutiniais metais prieš mirtį pasakė: „Reikia kuo nors tikėti. Be tikėjimo iš viso sunku ką nors sukurti.“
Ar sąmoningai tęsiate protėvių litvakų kultūros tradicijas?
Visai nesąmoningai, tai įaugę nuo gimimo. Tapau taip, kaip man išeina. Gal nereikia taip užkoduoti, kūrybai tai trukdo. Žydiška, nežydiška – kūryba plaukia savo vaga. Soutine’as man artimas – didžiulis menininkas, rėmėsi Rembrandtu. Apokaliptiniai peizažai persmelkti Antrojo pasaulinio karo grėsmės nuojautos. O portretai persmelkti didžios rembrantiškos atjautos paprastam kenčiančiam žmogui. M. Chagallas, romantikas, kūrė Vitebske, Maskvoje, Paryžiuje, Nicoje. Visur, kur bebūtų, nešė savo vaikystės Vitebską.
Ar glaudus ryšys su gamta Jus sieja nuo vaikystės?
Ryškiausiai prisimenu, kai vaikščiodavome su mama aptarinėdami kiekvieną matomo peizažo detalę, kai stovėjome ant Palangos tilto ir mama pasakojo, kokia jūra yra toli, horizonte, ir kokia ji yra stebint iš arti. O kas tame horizonte – paslaptis.
Mama ir mano pirmasis tapybos mokytojas A. Lukštas formavo mano piešimo stilių, išmokė kompozicijos, kolorito pajautos, įsižiūrėti į gamtos peizažus, pastele ir akvarele kurti matomų peizažų dienoraščius.
Kokios įtakos Jūsų gyvenimui ir kūrybai turi Mama?
Didelės įtakos. Ji man perdavė savo grožio pajautą, meno istorijos žinias, gyvenimo patirtį, humanistinį požiūrį į žmogų, išugdė savybes, kurios man padeda kūryboje. Gyvenimo tikrovės rūpesčius, kurie man yra itin sudėtingi, ji perima į savo rankas. Mama man yra viskas.
Jūsų parodos „Gėrio ir blogio sankirtoje“, „Dvasinės atramos beieškant“, F. Dostojevskio paveikslų ciklas kalba apie neramią kūrėjo sielą. Menininkas žvelgia giliau, jo žvilgsnis yra aštresnis, todėl jam labiau skauda?
Tokia yra viso mūsų gyvenimo išraiška. Bet didelio pesimizmo nematau. Visos epochos buvo sudėtingos menininkams. Juk esi ne bankininkas, ne finansininkas. Neapčiuopiama profesija. Gal Renesansas dailininkams iš dalies buvo palankesnis, daugiau meno mecenatų juos globojo. O kita – karai, teroras, kiek menininkų laužuose sudegino inkvizicija, kiek nunuodytų...
Tapydamas pasineriu į gražesnį pasaulį, tai yra mano užuovėja. Tapyba man yra šioks toks pabėgimas nuo agresijos. Aš jos nepakeliu. Mano siela labai jautri, pažeidžiama, o mama – kovotoja. Ji – mano stipri ir patikima atrama. Gyvename agresyvioje terpėje, užtat bėgu prie jūros. Jaučiu jūroje planetos atodūsius. Kalba su visata ir su dažais – toks būdas pabėgti nuo brutalumo.
Ar nejaučiate bendravimo, draugystės, meilės trūkumo?
Nėra daug žmonių, su kuriais gali bendrauti. Į Palangą tokiu niūriu metu mėgdavo atvažiuoti E. Nekrošius – aplankyti savo namiškius. Ne šio pasaulio žmogus, su juo būdavo gera net tada, kai būdavo blogos nuotaikos. Jo žmogiškumas, šiluma visada nuteikdavo mane šviesiai ir šiltai. Dabar to Palangoje trūksta. Aštrūs komersantai. Meno sfera nėra švelni. Rinka maža, išgyventi sunku, didesnis kapojimasis nei kitose verslo srityse.
Kaip atsisveikinate su savo paveikslais?
Sukandęs dantis. Žinodamas, kad tavo amatas privalo tave maitinti.
Jūsų paveiksluose kartais įsikūnija liūdesio, graudulio jausena, bet dažniau jie žaižaruoja sodriomis spalvomis, alsuoja gaivalinga „teitelbaumiška“ energija.
Tą energiją man suteikia pajūris. Jo skaidrumas harmonizuoja spalvas. Dabar gruodis, vis dar tapau prie jūros, grįžtu namo, šlapdriba, tačiau net šlapdriba čia yra lengva.
Bet esu rašęs, kad mano klajonės po pajūrį su teptuku rankose yra sunkios. Tarp jūros ir kranto Kūrėjas lyg rentgenu peršviečia sielą ir tarsi išbando vidinę tvirtybę. Ar menkas žmogutis nesutriks šioje begalinėje didybėje, ar sugebės joje pasisemti būtent teigiamo prado ir jį įamžinti panaudodamas spalvas ir simbolius?
Esate produktyvus tapytojas...
Jei nori iš tapybos gyventi, privalai būti produktyvus. Jei būtų jaukesnis gyvenimas, gal leisčiau sau šiek tiek atsipūsti. Nors ne, nerami siela, vidinė graužatis vis tiek vestų prie molberto.
Iš kur Jūsų jautrumas, pastabumas, empatija?
Iš vaikystės. Mama daug visko perteikė. Atsimenu, ji pasakė, kad jūra yra išgaubta. Mamos pasakojimai – mano pradžių pradžia.
Rašote dienoraštį. Gal šis virs knyga?
Nežinau, bandau parašyti, bet gal dar trūksta žinių? Rašymas irgi sunkus darbas. Apie Eimuntą Nekrošių bandau parašyti knygą. Palangoje jį matydavau paskutinius dvejus jo gyvenimo metus. Kartais važiuoju į Klaipėdą dažų nusipirkti, pasivaikščioti. Nemirsetos posūkis – ten mačiau Eimuntą prieš mirtį... Gal per daug esu užsibrėžęs?
Viktoras Liutkus yra pasakęs, kad Jūsų talentas trykšta iš Jūsų paties indo. Ar talentas yra paveldimas, ar įgyjamas metodiškai dirbant?
Paveldimas, bet pasireiškia tik metodiškai dirbant. Koks nors liaudies menininkas turi daugiau gaivališkos energijos, net bobutė mikroautobuse Palangoje trykšta lyg šaltinis. Į Šventąją važiavom, dvi pagyvenusios moterys taip vaizdingai tarška, pagalvojau, kiek daug jos turi energijos. Intelektas ir darbas, taip kai ką nuveiki, o indas... tai tik šiurkštokas išsireiškimas. Aš galvoju pesimistiškai: pats žmogus daug neturi. Jis privalo nuolatos dirbti.
Mama jaudinasi dėl Jūsų ateities, dėl paveikslų likimo, dėl to, kad nekuriate šeimos, nėra palikuonių...
Čia yra didelė disharmonija. Gal kitiems yra lengviau suderinti kūrybą ir šeimą, aš to dar neįsivaizduoju. Mūsų šeima – nelaimingo likimo. Mane sunkiai traumavo tėvų skyrybos. Mylėjau ir tėtį, ir mamą. Graudžios vaikystės traumos neištrinamos.
Kokia yra didžiausia Jūsų svajonė, viltis 2021 metais?
Kad įveiktume koronavirusą, išmoktume su tuo gyventi, kad būtų toks užnugaris, kuris užtikrintų galimybę kurti. E. Nekrošius sakė: „Saliamonai, tavo organizmas jaunas.“ Ironizavau: „Šaltis mobilizuoja.“ – „Na, ir kas, kad mobilizuoja, šaltis yra lėtas žudikas.“ Užuovėja, šiluma žmogui reikalinga kaip oras.
