Turbūt svarbiausias prizas, kokį gali gauti ansamblis, vieną jo įkūrėjų džiugina, bet sustoti neleidžia net tada, kai dėl pandemijos kultūros pasaulis atrodo apmiręs. „Daug galvoju apie asmeninę – dirigento, kaip atlikėjo, karjerą, man visur reikia atsakymų, ar kelias tikrai tas. Jis pamažu ryškėja. Dirigavimas išties labai sunkus darbas, o ne paviršutiniškas fejerverkinis reikalas“, – rimtai sako Karolis, nors savo temperamentu, gebėjimu visada turėti ne šimtą pinigų, bet šimtą draugų ir sportiškumu išties kiek primena žmogų-fejerverką.
Jūsų vaikystės paveikslas šiandien atrodo idiliškai: mažuose Biržuose, kur visi vieni kitus pažįsta, menininkas tėtis užsiima kalvyste, gydytoja mama priima pacientus namuose, šeimoje auga du berniukai, vienas jų – meniškos sielos Karolis neklusniomis garbanomis. Ar teisingai viską įsivaizduoju?
Biržai – mažas miestas, jame tebeveikia muzikos mokykla, užaugo menininkų, kurie, kaip sakoma, išeidavo į gyvenimą ir susilaukdavo didelio dėmesio. Mes su draugu Donatu Butkevičiumi, dabartiniu Nacionalinio simfoninio orkestro kontrabosininku, ir buvome du tokie vaikai. Mano brolis kurį laiką grojo fortepijonu, bet galiausiai tapo mediku.
Gyvenome nuosavų namų rajone, kur daug laiko leisdavome tiesiog gatvėje – ten žaidi, bendrauji. Mano vaikystės ir paauglystės laikas – nuo kokių 1995 iki 2005 metų Lietuvoje buvo gana neramus. Mama norėjo, kad niekur per daug nesitrainiotume, užtat nukreipė į muziką. O pas mus, Biržų pilyje, vykdavo festivaliai, kultūrinė veikla buvo gana stipri, grodavo Petras Geniušas – vaikystėje jis buvo svarbiausias mano klausomų gyvų koncertų atlikėjas. Atvažiuodavo muzikantų iš Latvijos, Švedijos, Norvegijos, tad iš šios pusės žvelgiant visiškame kaime negyvenau. Tiesa, už lango driekėsi bulvių laukas. Biržai – miestelis, kuriame yra ir kultūrinio gyvenimo, ir kolorado vabalų.
Anų laikų su dabartimi negali net lyginti. Užsimanei žvejoti – išplauki, susitarei su draugais susitikti – lauki tos valandos, nes nei telefonu paskambinsi, nei į „Facebook“ parašysi, kad gal kažką keičiame. Įsipareigojimai, susitarimai buvo kitokie. Ir garsas kitoks. Bene įdomiausias atsiminimas – kai girdėjau, kad kažkas gal už dviejų kilometrų žaidė krepšinį. Prašiau tėvų išleisti, ėjau ar važiavau dviračiu to bumbsinčio kamuolio link. Pažaidžiau, grįžau laimingas namo.
Muzikantų vaikystė dažnai mitologizuojama dėl sunkaus darbo, kurio nuo mažens tenka įdėti. Bet juk sunkiai dirba bet kurios profesijos žmonės. Mano vaikystė buvo ganėtinai disciplinuota, grodavau smuiku po keturias ar šešias valandas kasdien.
Smuiką čirpinote nuo ketverių?
Taip. Iš tos pradžios labiausiai atsimenu, kad daug žliumbiau ir nesupratau, ką veikiu. Bet kažkaip pamažu įsitraukiau į muzikos bendruomenę, anksti išmokau, kad dėl bet ko turiu stengtis. Tai gyvenime patiesė gerą pagrindą. Vis sulaukdavau paskatinamojo dėmesio – tai koks konkursėlis, tai dar kažkas. Ir bendruomeninis muzikos mokyklos aspektas darėsi svarbus: žinojau, kad ten nuėjęs po pamokų susitiksiu su vienu draugu, kitu. Niekada nekilo klausimo, ką veikti.
Vadinasi, mamos noras užimti vaiką pasiteisino su kaupu?
Gal tik paauglystėje ji abejojo, kad kažkas iš viso to išeis. Vienas gyvenau Vilniuje, man sunkiai sekėsi, turėjau problemų su pedagogais. Jos baigėsi vienuoliktoje klasėje, kai atsirado dirigavimas, atradau platesnį muzikos kontekstą. Apie Čiurlionkę nieko gero šiandien negaliu pasakyti. Išskyrus bendrabutį, nors daug mano kolegų jį vertina žiauriai. O man bendrabutyje buvo labai gerai, būtent dėl gyvenimo jame tapau tuo, kuo esu.
Tėvai lengvai išleido trylikametį į Vilnių, M. K. Čiurlionio menų mokyklą?
Siūlė nupirkti dviratį, kad tik neišvažiuočiau. Į Čiurlionkę apsižiūrėti buvau nuvykęs dar anksčiau – devynerių ar dešimties. Tėvai tada, pamatę bendrabutį prislopintomis šviesomis ir jame vaikus kaip zombius, tris savaites nevalytais dantimis – auklėtojos mažuosius tais laikais ne itin prižiūrėdavo, – pasakė: NE.
Antrąsyk atvažiavau jau trylikos, apsiformavęs žmogus, ir patekau į labai aktyvų socialinį gyvenimą. Iki tol niekad nebuvau sutikęs bendraamžių iš kitų miestų, o čia – kažkas iš Kėdainių, Kauno, dar kur nors – ne tik iš Biržų. Dar labai įsiminė pirma naktis bendrabutyje: guliu ir girdžiu, kaip tolybėje, Geležinio Vilko gatve, važiuoja mašinos. Tūkstančiai mašinų. Tas miesto ūžesys buvo kažkas keisto. Biržuose girdėdavau paukštį, vėją, dar – gaidį rytais.
Dirigavimas jūsų gyvenime atsirado jau baigiant mokyklą?
Man pasisekė, kad turėjau žiauriai gerų draugų, kurie irgi kažką gyvenime keitė. Pavyzdžiui, iš pianisto tapo kompozitoriumi – ėmė daryti kažką visiškai kitokio. Ta drąsa mane labai palaikė, paskatino tikėti, jog buvimas nelanksčiam labai apsunkiną gyvenimą.
Buvau šeštoje klasėje, kai pamačiau pirmą baleto spektaklį. Gal – „Spragtuką“? Pakilo uždanga ir tos spalvos mane tiesiog pritrėškė. Iki tol niekada nebuvau tokio dydžio pastate ir nemačiau kažko panašaus. Nuo dešimtos klasės su draugais eidavome į Operos ir baleto spektaklius kiekvieną savaitę po vieną ar du kartus, į premjeras – vienareikšmiškai. Man būdavo žiauriai įdomu, ką ten mosikuoja dirigentas Martynas Staškus, ką jo judesiai reiškia. Traukė gal ne tiek spektakliai, kiek pats mitas – kad yra tokia šventa vieta, kaip batuta padedama ant partitūros, kaip apšviestas pultas. Kalbant apie atlikimo meną, svarbios visos detalės, o dirigentas juk irgi yra atlikėjas. Kaip, kokiomis spalvomis, kokiu šriftu viskas sužymėta dirigento partitūrose – visa tai taip pat labai traukė. Man darė įspūdį ir šie vizualiniai dalykai, ir ta beprotiška atsakomybė, kuri gula ant dirigento pečių. Vėliau supratau, kad ji būdinga ir tiems, kurie yra lyderiai orkestre, vadovauja savo grupėms, bet tuo metu atrodė, kad dirigentas yra tas žmogus, kuris negali klysti – toks beprotiškai svarbus ir mistifikuotas.
Bėgant metams suvokiau, kad tai nėra tikrovė, o vaizduotės sukeliamas paveikslas. Kita vertus, juk meno kūriniai ir nėra realūs pasauliai, juos vertiname savo vaizduotėje, reaguodami empatiškai. Dėl to dirigavimu, tuo atlikimo menu, pirmiausia susižavėjau kaip meno kūriniu. Na, gal ir nusibodo po aštuonias valandas smuiku groti (šypteli). Nors dabar labai norėčiau vėl griežti, būtų tikrai įdomu. Ir daug ką daryčiau kitaip. Bet tam nebėra laiko, o ir kaimynų erzinti nereikėtų.
Jei kiekvienam, kai buvome keturiolikos, kas nors būtų davęs trisdešimtmečio protą, gal daug ką kitaip darytume...
Tiesa! Kai keturiolika, daugiau kliauniesi pedagogais.
Prie svarbiausių savo pedagogų, sutiktų jau po mokyklos, priskiriate dabartinį Nacionalinio simfoninio orkestro garbės dirigentą Juozą Domarką, Muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedros įkūrėją. Patekti į tokias rankas – sėkmė?
Baigęs mokyklą pirmiausia norėjau studijuoti Olandijoje – ten mokytis kompozicijos, džiazo išvyko daug gerų pažįstamų. Manęs nepriėmė. Grįžęs padaviau dokumentus ir į chorinio, ir į simfoninio dirigavimo specialybes Muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. Iki tol buvo tokia praktika, kad kalbėti apie simfoninio dirigavimo studijas pradedama tik su baigusiais kitos specialybės bakalaurą. Kaip tik tais metais keitėsi tvarka ir antros bakalauro studijos jau būtų tapusios mokamos. Bet labiau nei finansinis aspektas man rūpėjo būti įvertintam kažkieno iš šalies.
Per dieną man vienam surengė stojamuosius, specialiai dėl manęs į akademiją atvažiavo Domarkas. Pristačiau, ką buvau parengęs egzaminui, ir po visko, trumpai tariant, jis savo klausimais man parodė, jog nieko nesuprantu – trūksta metų, žinių, visko. Sudirbo, bet nesupyko, kad dėl mano išsišokimo teko sugaišti visą dieną. Patarė metus pasimokyti chorinio dirigavimo, kartu lankyti pas jį fakultatyvą ir, jei seksis, pažadėjo perkelti į simfoninio dirigavimo specialybę. Galiausiai taip ir nutiko – metus pakentėjau ir buvau perkeltas. Beje, tik dabar pradėjau vertinti, ko akademijoje išmokau – gavau beprotiškai gerus pagrindus, techninį bagažą. To dirigentai dabar praktiškai nebesimoko. Galima diskutuoti, ar to reikia, kai šiuolaikiniai orkestrai yra nepaprastai aukšto lygio, bet, jei prireiktų, aš tą turiu, galiu panaudoti, ir tai yra vertybė. Šis žinojimas suteikia laisvės, dažnai gelbsti ir išskiria iš kitų – atsispyręs nuo tvirto techninio pagrindo, galiu labiau atsiduoti kūrybai. Tą sistemą Vakarai tik dabar atranda ir ja žavisi. Bandyti ją perprasti man reikėjo šešerių studijų metų. Beje, dar ir po paskutinio koncerto maestro Domarkas man sakė: „Ateik, porą judesių reikia pašlifuoti.“ Pasiūlė geranoriškai, nors nebesu jo studentas. Ir pridėjo savo specifinio žemaitiško humoro stiliumi: „Matyčiau, kad neverta, išvis su tavim nekalbėčiau.“ Mes gražiai bendraujame, susiskambiname, jaučiu, kad jam rūpiu, bet pats profesorius to tiesiai niekada nepasakys. Viskas, ką iš jo gali išgirsti: „Ačiū Dievui, viskas praėjo gerai“ arba „Nu aš tau nepavydžiu“ (juokiasi).
Jau ir pats esate pedagogas. Tebemokote Alytuje vaikus muzikos?
Anksčiau Alytaus muzikos mokykloje dėsčiau daugiau pamokų, dabar pasilikau tik simfoninį orkestrą, dar porą vaikų mokau dirigavimo. Dabar pats matau, kokie tie dešimties ar dvylikos metų vaikai dar naivūs, prisimenu save tokį ir suvokiu, kaip atsakingai turiu su jais dirbti, kokias pasekmes gali sukelti bet kokios mokytojo klaidos.
Kam man apskritai reikėjo pedagogikos, to Alytaus? Pirmiausia nuvažiavau dėl vaikų ir jaunimo simfoninio orkestro „Svajonė“. Vaikai pamatė, kas yra dirigavimas. Jiems įdomu, kartu įdomu ir man pačiam. Džiaugiuosi, kad direktorė taip pasitiki, vertina ir leidžia daryti praktiškai viską, ką sumąstau. Tarkim, ėmiau dėstyti XX amžiaus muzikos istoriją, nors iki tol tokios disciplinos nebuvo, aš ją sugalvojau.
Užuot savo laiką skyręs tarptautinės karjeros reikalams, ieškojęs kelių į kitas scenas, važinėjate į Alytų!
Kai reikia rinktis, ką daryti, renkiesi tarp dalykų, kuriuos realiai gali turėti čia ir dabar.
Buvo metas, kai vesdavau fizinio pasirengimo treniruotes bėgikams ir šiaip sportininkams. Vieną sezoną smarkiai nuėjau į minusą, subankrutavau, reikėjo dar ir salę nuomotis. Pasirinktas verslo modelis buvo visiškai netikęs, nors fizinis pasirengimas man tikrai labai įdomi sritis, nemažai apie tai žinau, bendrauju su sportininkais, kažkiek ir pats bandžiau sportuoti. Nuo vaikystės lankiau dziudo, man sekėsi, laimėdavau aukštas vietas Lietuvos čempionatuose. Gal penktoje klasėje turėjau rinktis – sportas ar muzika. Treneris, neblogas tėvo draugas, bandė įkalbėti rinktis sportą, o jis man tikrai nepaprastai patiko. Atsimenu, kaip vakarais susėdę su tėvais visi bandydavo spręsti mano ateitį. Galiausiai man nebuvo leista muzikos mesti – neva dėl traumų, nes sportininko karjera trumpa. Dabar, suaugęs, laviruoju tarp abiejų sričių.
Kokia sporto šaka užsiimate dabar?
Lengvąja atletika, bėgimu, taip pat – kovos menais. Esu nubėgęs maratoną, bet mieliau renkuosi vidutines ir trumpas distancijas – dešimt, penkis kilometrus. Turėjau baisiai daug traumų, nes esu maksimalistas, treniruodavausi kaip profesionalas, o visa kita dariau kaip mėgėjas – be masažų, priežiūros. Susilaužiau koją, patyriau bjaurų klubo sąnario uždegimą, kai negalėjau atsikelti iš lovos, jau nekalbu apie visokius patempimus. Taip nutinka, kai nori per dvejus metus pasiekti tiek, kiek profesionalai pasiekia per dvidešimt. Buvau su lengvaatlečiais stovykloje aukštikalnėse – tai be proto sunkus darbas, reikalaujantis disciplinos, atsidavimo, ta monotonija – beviltiška, vis darai tą patį per tą patį.
Kita vertus, muzikos pasaulyje viskas labai panašu. Kad atsirastų tam tikrų įgūdžių, taip pat dešimtmečius dirbi...
2013-aisiais su bičiuliu, kompozitoriumi Dominyku Digimu įkūrėte ansamblį „Synaesthesis“ iš poreikio realizuoti save?
Pradžia buvo Čiurlionkėje, kur turėjome ansamblėlį iš šešių septynių entuziastingų muzikantų. Po to idėja persikėlė į akademiją, kur aš trejus metus tiesiog postringavau, kad reikia daryti kažką panašaus. Galiausiai susibūrėme ir tapome vienu ryškiausių bei profesionaliausių kolektyvų Lietuvoje, nors beveik visiems mums ansamblis yra tarsi užklasinė veikla, nes turime kitus darbus – dažniausiai biudžetiniuose kolektyvuose, kur yra stabilumas, socialinės garantijos. Tai normalu. Aš tikrai labai džiaugiuosi dirbdamas pučiamųjų orkestre „Trimitas“. Dėl savo darbų, pavyzdžiui, negalime repetuoti rytais, nes derinamės prie orkestrų, kuriems priklausome, tvarkaraščių. Tačiau kokybės ir kūrybiškumo tai nemažina.
Labai didžiuojuosi, kad esu „Synaesthesis“ dirigentas ir vienas įkūrėjų, bet pastaruoju metu bandau atskirti ir savo, kaip savarankiško atlikėjo, veiklą. Domiuosi darbo vietomis užsienyje, konkursais, bet jie – milžiniški. Kad būtum pastebėtas, reikia labai kokybiškų vaizdo įrašų... kadangi dirbu ne su simfoniniu orkestru, klasikinio repertuaro irgi nelabai turiu, susirinkti medžiagą nėra lengva. Bet viskas pildosi, juda. Man pačiam būtų žiauriai įdomu pasitikrinti save – savo kompetenciją kur nors tarptautiniu lygmeniu. Juk smalsu, ar tiesiog gerai žinai savo darbą ir esi vertinamas mažame rate, ar – platesniame kontekste. Pabandęs kitur, savo veikloje gali jaustis laisviau, būti labiau užtikrintas ir tikėti, jog eini teisingu keliu. Nes dabar – tik atradimų metas, kuriame labai daug skaitymo, apmąstymų, klausimų, kas man išties įdomu muzikos, atlikimo meno srityje.
Šiuo metu tiesiog norisi daugiau dirbti. Ir – aukščiausiu lygiu. Gink Dieve, nesakau, kad man trūksta darbo, bet jis – fragmentiškas. Pavyzdžiui, nemažai koncertų suplanuota 2021-ųjų rudenį, bet iki tol jų nėra daug. Žinau, kad 2022-aisiais pasirodysiu svarbiame renginyje, turėčiau diriguoti milžinišką kantatą, tačiau būtų smagu planuoti dar daugiau.
Jūsų gyvenime, darbe viskas greitai keičiasi?
Per pastaruosius metus mano veikla kito po truputį, bet mąstymas gana greitai keičia savo formas. Popieriuje gali būti daug pasirašęs, bet tam, kad viską išmėgintum, reikia daug praktikos, daug toje veikloje būti. Tik tada gali keistis.
Didelis pasikeitimas įvyko pernai pavasarį, per pirmąjį karantiną, kai gimė dukrytė Ona. Jūsų žmona – iš muzikos srities?
Ji su muzika nesusijusi. Justiną sutikau dar vienoje savo veikloje – žaisdamas biliardą. Jį rimtai žaidžiau, vedžiau mokymus, važinėjau į turnyrus. O viskas prasidėjo nuo to, kad tik atvykusį į Vilnių pianistas Rokas Valuntonis, su kuriuo iškart susibičiuliavome (nes jis – iš Panevėžio, Biržai arti, pagalvojome, kad galime sutarti), nusivedė mane į biliardinę „Kuba“ Žirmūnuose. Vėliau tie patys savininkai perkėlė ją į Gedimino prospektą ir pavadino „Fuksas“, ten tebevaikštau iki šiol. Pas biliardo klubo šeimininkų dukrą ateidavo jos klasiokė ir geriausia draugė, kurią įsižiūrėjau prieš dešimt metų, visaip kalbinau ir kabinau, bet nieko neišėjo. Pasukome skirtingais keliais, bet biliardinėje vis matydavomės, aš ten leisdavau laisvalaikį, o kurį laiką ir dirbau. Galiausiai prieš dvejus metus su Justina susituokėme.
Dukrytės gimimas gyvenimo pernelyg nepakeitė. Tiesa, jos laukdamiesi truputį bijojome: o kaip bus, kai turėsiu daug koncertų ir manęs nebus namie? Kaip mums tada seksis? Bet visko gyvenime nesuplanuosi, reikia leisti situacijai nutikti, tada sprendimai būna aiškesni ar net atsiranda savaime. Kol kas su pasikeitusia buitimi puikiausiai susitvarkome, prisitaikome. Labiausiai laukiu, kada dukrytė ateis į mano koncertus. Kaip tik prieš uždarant filharmoniją dėl karantino dirigavau vaikišką programą „Trys paršiukai“, bet nespėjome šia proga pasinaudoti.
Labai savo Oną mylime, džiaugiamės ir liūdėtume, jei neturėtume jos. Svajojam apie gausesnę šeimą, bet kol kas tegul dukrytė dar paauga, gyvenimas stabilizuojasi.
O kokia didžiausia profesinė svajonė?
Kad visada turėčiau, ką veikti, jausčiausi reikalingas. Džiaugiuosi, kai mano idėjos, pasiūlymai, nuomonė kažkam įdomūs, kažkas jais kliaunasi. Orkestrai, garsios pasaulio salės?.. Man atrodo, kad niekada nebūsiu iki galo patenkintas tuo, ką turiu, – norėsis daugiau, kitaip. Berlyno ar Londono filharmonijos orkestrai?.. Taip, be proto norėčiau dirbti ten, tai savaime suprantama, tačiau tada patirčiau ne tik euforiją, bet ir, pavyzdžiui, spaudimą, intrigas, dar kažką, dėl ko nebūčiau patenkintas svajone iki galo. Taip, noriu dirbti aukščiausiu lygiu, negaliu pasakyti, kaip ten būtų išties, kokius kalnus būtų galima versti, nes niekada to nepatyriau, nebuvau ten.
Mano pašaukimas – būti matomam, tarp žmonių, tame šokančiame ir pulsuojančiame pasaulyje, nes muzika labai socialus menas. Svarbiausia, kad neatsirastų vakuumo. O koks orkestras, salė – jau, sakykime, tik detalės.
