„Buvau be galo susižavėjusi Lietuvos žmonėmis. Kovo 11-oji – toks istorinis įvykis! Tuo metu Amerikoje Lietuvos vardas buvo kiekvieno laikraščio pirmajame puslapyje, visuose TV kanaluose. Pirmą kartą gyvenime suvokiau, kad Lietuvos valstybė išties egzistuoja, o nėra tik mano tėvelių sugalvota fantazija. Mane labai žavėjo lietuvių ryžtas, jaudinausi, kad jaunus vaikinus per prievartą grūda į sovietų armiją. Pusseserės Lietuvoje sūnus buvo mano sūnaus amžiaus, man buvo labai baisu, kad ko nors jam nenutiktų“, – tuo metu ją apėmusias nuotaikas prisimena V. Arbas. Ji tiki, kad svarbiais gyvenimo momentais įvyksta Dievo duoti stebuklai ir žmogui būtina juose dalyvauti. „Jei tik sėdėsi ir nieko nedarysi, tai ir gyvenimo neturėsi“, – šis V. Arbas įsitikinimas nepakitęs lig šiol.
Panašiai ji jautėsi studijų Kalifornijos universitete laikais dalyvaudama studentų protestuose. „Protestavome prieš Vietnamo karą, prieš teisinę nelygybę, tikėdami, kad darome Amerikai gera, keičiame ją į gera“, – komentuoja V. Arbas ir priduria, kad dėl aktyvaus dalyvavimo šiuose protestuose ją ėmė vadinti hipe, nors tokia nesijautė.
Mamos rastas skelbimas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“, kad atkurtasis Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ieško anglų kalbos mokytojos, buvo tas stebuklas, kuriame tuomet 45-erių metų Violet (Vokietijoje karo metais gimusi Vijolė Amerikoje buvo paversta Violet) pajuto privalanti dalyvauti.
Jos sūnui buvo ką tik sukakę 18 metų, o ji buvo laisva pratęsti ar nutraukti darbo kontraktą „Disneyland“ ir jau turėjo anglų kalbos dėstymo praktikos – naktimis bei savaitgaliais mokė užsieniečius. „Dirbau reklamos pramonėje, nors nebuvau aukščiausio lygio vadovė, valdžiau milijoninius biudžetus. Bet man tasai išpuikęs, prabangus amerikietiškas gyvenimas, liuksusiniai dalykai, orientacija tik į pinigus netiko, man jame trūko dvasingumo. Reikėjo kažko, kad galėčiau jaustis naudingesnė. Ėmiau siekti trečio, anglų kaip antros, negimtosios kalbos, dėstytojos diplomo, pradėjau lankytis pačiuose vargingiausiuose Los Andželo rajonuose ir nelegalius emigrantus, daugiausia meksikiečius, mokyti anglų kalbos. Mano studentai buvo nepaprastai mieli ir nuoširdūs žmonės, labai gerbė mokytojus. O aš su jais jaučiausi stovinti ant žemės, o ne prabangios įstaigos dešimtame aukšte stumdanti orą, – apie tuometę savo psichologinę būseną pasakoja V. Arbas ir perklausia: – Supranti, kodėl kelionė į Lietuvą buvo tai, ko man trūko?“
Žinoma, suprantu, bet maga paklausti ir apie gana paprastus dalykus: kokiomis buitinėmis sąlygoms teko gyventi atvykus? Ar jautė sovietinių saugumiečių dėmesį, apie kurį buvo perspėta? Kokių keistenybių rado? Kodėl po pusantrų metų dėstymo universitete persikraustė į Vilnių ir kuo čia dėtas tuometis VDU rektorius Algirdas Avižienis? Pokalbis su V. Arbas vingiuoja lyg lietuviškas upeliukas – nuo vieno pašnekovės gyvenimo posūkio prie kito.
Koks buvo pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo tėvų žemėje?
O, tai – atskira istorija. Atskridusi į Stokholmą keltu atplaukiau į Taliną ir pasielgiau kvailai – laukdama tik naktį būsiančio autobuso į Vilnių, leidausi į dviejų vyrukų pasiūlytą ekskursiją automobiliu po miestą. Man lyg ir dingtelėjo, kad labai rizikuoju, bet nusprendžiau nieko blogo negalvoti (pripažįstu tokią filosofiją: kai nieko blogo negalvoji, tai nieko blogo ir neįvyksta). Visgi prieš sėsdama į vyrukų, su kuriais susikalbėti negalėjau (aš nemokėjau rusiškai, jie – angliškai), automobilį, paskambinau mamos seseriai Birutei, kuri turėjo mane pasitikti autobusų stotyje Vilniuje ir nuvežti į Kauną. Manau, tai buvo teisingas žingsnis. Vyrukai manęs nenuvežė į jokius miškus, nieko nepavogė, su visa mano manta pavežioję po Taliną, pristatė atgal į stotį. O kai padaviau 40 dolerių, buvo be galo laimingi.
Iki autobuso į Lietuvą vis vien dar buvo likę daug laiko. Jau ir valgyti užsimaniau, ir į tualetą būtų neprošal, bet nėra kur palikti gausaus savo bagažo – VDU turėjau dirbti metus. Išgirdau lietuvių kalbą – užkalbintos dvi lietuvės pasaugojo mano lagaminus, kol nuėjau į tualetą. Bet į klausimą „Kur čia kavinė?“ neatsakė, tik skambiai nusijuokė, iš savo krepšio išsitraukė sumuštinius ir vieną ištiesė man: ant storos juodos duonos riekės – lašinių bryzas. Brrr, mes Amerikoje tokių dalykų nevalgydavome. Bet aš buvau tokia alkana, kad tą sumuštinį suvalgiau.
Taigi, galima sakyti, kelionė į Lietuvą buvo neeilinė.
Teta Birutė su vyru Jus pasitiko ir atvežė į Kauną. O ten?
VDU rektorate niekas apie mane nežinojo, niekas nelaukė – tvyrojo tikra sovietinė betvarkė. Galų gale mane apgyvendino laikiname būste – išnuomotame kambaryje. Buto šeimininkės – motina, dukra ir anūkė – susėdo prie mano kambario durų ir stebėjo, kaip išsipakuoju lagaminus. Sekė kiekvieną mano judesį ir norėjo kiekvieno mano daiktelio! Teko kuo mandagiau paaiškinti, kodėl negaliu visko joms atiduoti. Tai buvo taip nemalonu... Po keleto mėnesių išsinuomojau atskirą butą, universitetas už jį mokėjo, iš savo algos nebūčiau išgalėjusi to padaryti. Tuometė mano alga pavertus iš rublių siekė 15 JAV dolerių (lito dar nebuvo, atvykusi patekau dar į rublių pasaulį).
Bet aš nebuvau išlepinta ir išpuikusi mergiotė. Sunkiai dirbau ir Amerikoje, nebuvau iš tų, kurios vaikosi materialinių gėrybių. Tad gyvenimas Lietuvoje, net jei parduotuvėse trūko maisto, man buvo įdomus ir turintis prasmę. Tikrai įdomesnis, nei sėdėti šalia kokio turtuolio vyro, kai viskas padaryta, apmokėta, ir žiūrėti televizorių. Juk čia – ne gyvenimas, o supuvimas.
Dar Amerikoje buvau įspėta, kad Lietuvoje mane stebės sovietinis saugumas. Taip ir buvo, žinojau, kad man nesant saugumiečiai lankėsi mano nuomojamame bute. Bet aš iš anksto buvau nusprendusi neužsiimti spėlionėmis, kalbuosi su saugumiečiu ar ne, – kad neužsidaryčiau vartų į naujas pažintis, neužsikirsčiau galimybės atvirai bendrauti su žmonėmis. Aš norėjau pažinti Lietuvą ir lietuvius. Man darė įspūdį ne tik barikadas prie Seimo per Sausio įvykius rentusių žmonių drąsa, prisiminiau ir savo gyvybes dėl Tėvynės atidavusius partizanus – lietuviai man atrodė patriotiška, didžiulės pagarbos verta tauta, savo Nepriklausomybę galėjusi atgauti būtent dėl savo ilgo ir atkaklaus pasipriešinimo, pasauliui parodžiusio, kad Lietuva tikrai ne savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą.
Tiesą pasakius, ilgą laiką Amerikoje aš nebuvau jokia patriotė, net pykau ant tėvų, kad jie tik verkia ir verkia dėl Lietuvos. Sakiau: „Aš noriu būti linksma ir džiaugtis, noriu būti amerikonė, man nereikia tos lietuvybės.“ Tėvams aš buvau tragedija: „Ji nutautėjo, ji nebetiki į Dievą.“ Bet paskui pagyvenau dešimt metų Havajuose. Ten patyriau stebuklų, galimų tik su Aukščiausiojo valia, taip pat, susipažinusi su, galima sakyti, okupuotos tautos istorija, ėmiau labiau suprasti ir užjausti lietuvius.
Kas VDU buvo kitaip nei JAV universitetuose?
Oi, Dieve, viskas. Užsienio kalbą studentai mokėsi ne pagal savo žinių lygį, o pagal jų studijuojamą specialybę (man ir šitas žodis buvo juokingas, nes juk specialybę įgyji tik baigęs mokslus). Kas studijavo chemiją, anglų kalbos mokėsi vienoje grupėje, kas istoriją – kitoje.
Semestras prieš Kalėdas nesibaigdavo, studentai negalėdavo džiaugtis šventėmis, turėdavo laikyti egzaminus. Nebuvo ir registracijos į norimas klausyti paskaitas.
Bet kažkiek į studentų anglų kalbos žinias visgi buvo atsižvelgiama, nes pirmieji mano studentai – baigusieji Jono Jablonskio mokyklą Kaune ir Salomėjos Nėries Vilniuje – anglų kalbą mokėjo jau neblogai. Man buvo labai smagu su jais dirbti, atsivežiau muzikos, dažniausiai jiems leisdavau Paulo Simono „These Are the Days of Miracles and Wonder“, šifruodavome žodžius ir aiškindavomės jų prasmę. Tai išties buvo simbolinė tų laikų daina: stebuklų ir susižavėjimo laikai.
Nors ir buvo „stebuklų ir susižavėjimo“ laikai, Jūsų turimi sociologijos bakalauro ir verslo administravimo magistro diplomai universiteto nesudomino, kaip ir turima rinkodaros bei reklamos dėstytojos patirtis universitete JAV...
VDU tarybukai pasakė, kad aš dėstyti tiems dalykams netinku, reikia doktorantūros. Vienas Ekonomikos fakulteto vadovų tik tarstelėjo: „Tai jūs palikite čia savo knygas...“ Vėliau sužinojau, kad buvo pasamdyti dėstytojai iš Švedijos ar iš Norvegijos, marksistai, turėję tik bakalauro laipsnius. O mano Amerikos universiteto magistrantūra jiems buvo per prasta... Žinote, labai sunku moterims prasimušti...
Negana to, netrukus ir visai netekote darbo VDU?
VDU rektorius A. Avižienis po metų anglų kalbos dėstymo paprašė likti dar vienerius. Pasakiau, kad sutinku, bet man reikia trumpam grįžti į Kaliforniją – susitvarkyti bedarbio pašalpą, būčiau ją gavusi pusę metų, man tai būtų buvusi gera finansinė paspirtis. A. Avižienis žodžiu pažadėjo man šią kelionę finansuoti, o aš jo pažado nepaprašiau įteisinti raštu. A. Avižienio pusę metų nebūdavo Kaune, VDU niekas apie jo pažadą nebuvo girdėjęs, taip mano kelionė ir nuplaukė, pati pinigų turėjau tik tiek, kad jei grįžtų sovietai, galėčiau kirsti Lietuvos sieną.
Po pusmečio A. Avižienis mane atstatydino. Tai buvo didelė neteisybė, tituluoti dekanai sovietikai tada turėjo galių pastumti moteris, skundė jas rektoriui. A. Avižienis pastūmė ne tik mane, stumdė ir prorektorę Liuciją Baškauskaitę. Bet manęs ši situacija neišgąsdino. Nuvažiavau į Vilnių ir tuoj pat gavau patarėjos darbą Tarptautinių ekonominių santykių ministerijoje. Mes pirmieji pradėjome dirbti pasiruošimo stoti į ES, kitas Vakarų institucijas klausimais. Kitų ministerijų darbuotojai mums labai pavydėjo, visi tuomet norėjo dirbti su užsieniečiais.
Ši ministerija 1993 m. buvo panaikinta, turėjau galimybę pereiti į Užsienio reikalų ministeriją (kaip, beje, ir Tarptautinių ekonominių santykių ministerijoje dirbusi Dalia Grybauskaitė), bet pagalvojau, kad išeivija JAV man neatleis, jog dirbau valdžios institucijose, kai prezidentu buvo išrinktas Algirdas Brazauskas. O į Ameriką grįžti aš ketinau...
Ar skyrėsi užsienio lietuviai, kuriuos sutikote Kaune, nuo sutiktųjų Vilniuje?
Į Kauną išeivijos lietuviai atvažiavo dėstyti, mūsų buvo saujelė. Beje, prisiminiau vieną situaciją. Po Sausio įvykių į Kauną iš Sankt Peterburgo atvažiavo JAV ambasados atstovai (Lietuvoje JAV ambasados dar nebuvo) ir mums patarė išvykti, likti pavojinga, „nes ir patys pamatėte“, jei sovietai uždarytų sienas, jūs nebeištrūksite, o Amerika nepadės. Bet, žinokite, nė vienas iš tądien sukviesto JAV lietuvių būrelio neišvyko! Mums svarbiau už viską buvo visi drąsūs lietuviai, per Sausio įvykius rizikavę savo gyvybėmis, darbu – viskuo!
Vilniuje buvo visai kita aplinka. Pusę metų gyvenau „Draugystės“ viešbutyje, ten buvo apgyvendinti visi pirmieji užsienio šalių ambasadoriai – pusryčius valgydavau kartu su jais. Jų žmonos užsiėmė labdaringa veikla, kas buvo labai gražu, bet man buvo tolima: joms nereikėjo dirbti, o aš turėjau.
Kaip vėl atsidūrėte Kaune?
Kauno verslininkai man pasiūlė darbą ir su malonumu grįžau. Čia lig šiol ir gyvenu. Dėkoju Dievui, kad tebeturiu sveiką protą ir galiu dirbti – į anglų kalbą verčiu daugiausia mokslinius straipsnius.
Prisiminkime dar vieną Jūsų gyvenimo epizodą – kaip Lietuvoje bandėte susigrąžinti savo lietuvišką pavardę.
Prašydama lietuviško paso, norėjau susigrąžinti savo gimtąjį vardą – Vijolė ir pavardę – Arbačiauskaitė. Pristačiau visus dokumentus. Išgirdau ne, tik leido vėl būti Vijole. Gal ir gerai: kai neseniai reikėjo JAV tvarkyti tam tikrus dokumentus, užteko papildomos kebeknės dėl atsikeisto vardo.
Bet skamba kaip anekdotas: kai lietuvės norėjo susitrumpinti pavardes, kad nesimatytų, jos ištekėjusios ar ne, tai iš pradžių neleido. O man neleido susigrąžinti ilgosios lietuviškos pavardės.
Vijole, ar Jūs save laikote feministe?
Sakyčiau, taip. Aktyvioje veikloje nedalyvauju, bet vertinant pagal požiūrį į gyvenimą taip, esu feministė. Ar keičiasi į gera moterų padėtis Lietuvoje? Tikrai taip! Moterys dabar daug savarankiškesnės, nebėra taip priklausomos nuo vyrų.
Ar niekada nesigailite likusi Lietuvoje?
Kartais pasigailiu, o kartais – ne. Bet nebėra kito sprendimo, aš čia gyvenu.
