Kazachstane gimusios ir Rusijoje augusios Veronikos Golodnevos-Lacitienės rankose šiandien – Lietuvos pasas. „Bet aš ne meilės imigrantė, kaip galima pamanyti, – kukliai šypsosi šokėja. – Meilė atsirado gerokai vėliau, o į Lietuvą atvažiavau šokti ir šis mano sprendimas buvo drąsiausias gyvenimo poelgis, kuriuo labai džiaugiuosi.“ „Džiaugiuosi ir aš“, – neslepia Vaidotas Lacitis.

Šiandien esate vienas žinomiausių standartinių šokių duetų pasaulyje. Gyvenate Vilniuje, kur šokate patys ir treniruojate jaunuosius šokėjus. Ne kartą buvote apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidento padėkos raštais už Lietuvos vardo garsinimą. Ar apie tokį gyvenimą svajojote, kai pirmą kartą žengėte ant parketo?

Veronika: Sportiniai šokiai mane sužavėjo iš karto. Karaliaučiuje, savo vaikystės mieste, pamačiau skelbimą, kad vyks šokių varžybos, ir nuėjau pažiūrėti. Didelį įspūdį paliko tai, kaip šoka bendraamžiai, koks šis sportas yra estetiškas. Tuomet man jau buvo beveik dešimt metų, o tais laikais vaikai pradėdavo šokti anksčiau. Tačiau šokti labai užsinorėjau ir patekau į vieną grupę su šešiamečiais, kurie jau buvo pramokę judesių. Stresas buvo didelis, nes tarp gerai šokančių mažiukų nebuvo jauku, bet patys užsiėmimai labai patiko. Todėl aš greitai mokiausi ir netgi manau, kad vyresnis amžius padėjo man sparčiau tobulėti, nes tiesiog viską geriau suprasdavau. Taigi ir šiandien sakau, kad pradėti šokti niekada nėra vėlu.

Kur ši meilė šokiams mane veda, pradėjau svarstyti tik po kelerių metų.

Vaidotas: Pradžioje tikrai nesvajojau būti profesionaliu šokėju. Mano šeimoje mama ir brolis dainavo, bandė ir mane ta linkme nukreipti, tačiau kažkaip darželyje pats nuėjau ir užsirašiau į šokių treniruotes. Man taip pat iš karto patiko: aplinkui buvo daug mergaičių (juokiasi).

Treneriai turbūt manyje kažką įžvelgė, tad greitai prasidėjo rimtas darbas. Gana anksti pajutau pergalės skonį: būdamas trylikamečiu tapau jaunių grupės pasaulio vicečempionu, o po metų – jau ir čempionu. Nors noriu pabrėžti, kad tiek mums su Veronika, tiek, žinau, ir daugeliui kitų šokėjų ne pergalės yra svarbiausias dalykas sporte.

Kaip atsitiko, kad po gero dešimtmečio jau Berlyne besitreniruojančios rusaitės ir Maskvoje šokančio lietuvio keliai susikirto Lietuvoje?

Veronika: Tas laikas susijęs su dvejonėmis mūsų gyvenime – dar nešokdami kartu abu svarstėme, ar verta tęsti sportinę karjerą.

Mano kelias buvo tikrai vingiuotas. Anuo metu, sakyčiau, labai anksti – būdama penkiolikos metų, – pradėjau šokti užsienyje: iš Rusijos atvykau į Lietuvą. Klausiate, kodėl? Lietuva visada buvo kraštas, garsėjantis puikiais šokėjais, todėl persikrausčiau į Kauną, kad galėčiau treniruotis su geriausiais – tiek treneriais, tiek treniruočių partneriais. Nors labai to norėjau ir labai džiaugiausi, bet lengva nebuvo – vis tiek šalis svetima, ilgėjausi namų, šeimos. Tėtis tuomet man sukūrė tokias sąlygas, jog turėjau jam įrodyti, kad tikrai noriu treniruotis Lietuvoje, kad ištversiu.

Ištvėrėte ir Lietuva tapo Jūsų namais?

Ne iš karto. Iš Kauno vėl vykau į Rusiją, šokau Maskvoje, po to atsidūriau Vokietijoje, Berlyne. Šokiuose komanda yra du žmonės, todėl man teko prisitaikyti prie tuomečių partnerių tikslų ir lūkesčių. Vokietijos etapas buvo sėkmingas – tapau Vokietijos čempione, nors tuo pat metu patyriau daug tiek asmeninių, tiek sportinių išgyvenimų ir jau maniau, kad daugiau nebenoriu šokti...

Vaidotas: Ir tada Veronika sutiko mane... (juokiasi)

Veronika: Ne, ne... Aš iš tiesų turėjau pailsėti, kad suprasčiau, jog ilgiuosi parketo. Tik tada susitarėme pabandyti šokti su Vaidu, tad vėl grįžau į Lietuvą, dar ne į Vilnių, bet į Kauną. Čia baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą. Manęs vėl laukė sunkumai, nes studijos vyko lietuvių kalba, o jos dar taip gerai nemokėjau. Dabar esu užtikrinta dėl savo kalbos ir jaučiuosi bendruomenės dalimi, o tada viskas buvo kitaip.

Kad mano namai – Lietuvoje, pajutau, kai prieš trejus metus įgijau pilietybę. Bet ne dėl pačios pilietybės fakto, o kai žmonės ėmė sveikinti ir aš pradėjau galvoti: „Betgi niekas nepasikeitė: kaip gyvenau, taip ir gyvenu; kaip kalbėjau, taip ir kalbu.“ Net mano aplinkos žmonės, kurie nežinojo mūsų istorijos, nustebo, jog aš ne lietuvė ir net ne pilietė. Štai tada ir supratau, jog čia – mano namai. Nors savo vaikystės namus taip pat labai myliu ir dažnai aplankau, tad per karantiną man sunku.

Vaidotas: Mane taip pat partnerės paieškos blaškė po kaimynines šalis – kelerius metus gyvenau bei treniravausi Lenkijoje ir Rusijoje. Kol Veronika šoko Berlyne, aš Maskvoje baigiau universitetą, praleidau ten ketverius įdomius metus ir jau pradėjau galvoti, kad laikas man baigti sportininko karjerą. Net pradėjau garsiai apie tai kalbėti ir tuomet vienas draugas pasakė, kad rimta šokėja Veronika Golodneva yra laisva – neturi šokių partnerio. Draugui Veronika labai patiko ir jis sugalvojo tokį planą: man pasiūlė su ja šokti, kad pats galėtų pradėti susitikinėti...

Taigi, paskambinau Veronikai ir laikau šį skambutį drąsiausiu savo gyvenimo poelgiu. Kartu ir teisingiausiu (šypsosi).

Tačiau šiandien Veronika – Lacitienė...

Veronika: Mūsų abiejų su Vaidu buvo labai griežtas požiūris: su šokių partneriu galimi tik dalykiški santykiai. Jokios romantikos negali būti, nes trukdys siekti sportinių tikslų.

Vaidotas: Taip mes ir pradėjome – Veronika į mane žiūrėjo tik kaip į kūną, kuris gali gerai šokti, bet neturi jausmų... Labai ilgai laikėsi šio įsitikinimo – visus pusantrų metų... O po dar kiek laiko Singapūre nupirkau jai žiedą.

Veronika: Įteikė man tą žiedą Romoje prieš Kalėdas. Iš tiesų mes važiavome į Italiją treniruotis, dienas leidome salėje ir tik vieną vakarą nuėjome prie Trevio fontano... Pasipiršimas man buvo visiškai netikėtas. Sutrikau ir ne iš karto suvokiau, kas vyksta... Daug kas prašo parodyti nuotrauką, o mes neturime, nes aš visą laiką verkiau... Prisimenu, kad kažkas net siūlėsi mums nuotrauką padaryti, bet tuo metu mums galvoje sukosi visai kitos mintys.

Ar šokėjų vestuvėse buvo daug šokių?

Veronika: Vestuves atšokome po dar trejų metų, nes kelias iki altoriaus irgi buvo su iššūkiais. Nusprendėme susituokti pagal katalikiškas tradicijas, o aš buvau stačiatikė, tad reikėjo gauti cerkvės sutikimą.

Vaidotas: Tuomet tokį sprendimą priėmėme, nes jau planavome, kad gyvensime Lietuvoje, todėl atrodė, kad reikėtų pasirinkti katalikišką bažnyčią. Dabar galėčiau tuoktis ir pagal stačiatikių tradicijas, nes tikėjimas Dievu nebūtinai turi būti susijęs su viena ar kita religijos šaka. Dvasinė būsena, moraliniai įsitikinimai nuo religijos nepriklauso.

Veronika: Ką viduje turiu, tą turiu. Tikėjimas man yra svarbus, visada su savimi nešiojuosi ikonėlę, nes mano mama tikinti, tad tam tikrų tradicijų ir, žinoma, vertybių laikomės. Turiu savo vidines nuostatas, kurios sutampa su daugelio religijų mokymais.

Mes netgi norėjome, kad vestuvių ceremonija vyktų gamtoje – kaip filmuose rodo. Bet paaiškėjo, kad kunigas negali vykti sutuokti kažkur ant skardžio...

Vaidotas: O vestuvės buvo tikrai labai smagios! Susirinko draugai iš viso pasaulio, net ir konkurentai šokių aikštelėje. Kuomet prisimename, nieko nenorėtumėm pakeisti! Vienas mums artimas treneris negalėjo atvykti, bet gavome nuo jo gražų ranka rašytą laišką, kurį saugome. Buvo geras balius! Nebuvo padauginusių alkoholio, bet nusišokusių tikrai buvo!

Veronika: Į medaus mėnesį vykome... šešiese! Nieko blogo nepagalvokite (kvatoja)! Su draugais šokėjais iš Latvijos ir Austrijos savaitę gyvenome Barselonos centre, tiesiai prieš Šv. Šeimynos bažnyčią, ją planavome aplankyti, bet taip ir nenuėjome... Nepaisant to, per savaitę daug pamatėme ir labai linksmai praleidome laiką... Tuomet buvome ilgai neturėję atostogų, tad tokio neįpareigojančio buvimo vienas su kitu ir su draugais mums reikėjo.

Susituokėte 2014 m., kurie Jums buvo įsimintini ne tik asmeniniame, bet ir sportiniame gyvenime...

Vaidotas: Taip, tais metais pradėjome patekti į aukščiausio rango varžybų pasaulyje finalus, t. y. geriausiųjų šešetukus. Pirmiausiai į finalą užkopėme Europos čempionate Maskvoje – labai džiaugėmės. Tada – didelės varžybos Honkonge, kur staiga vėl septinti – pirmi, nepatekę į finalą. Bet aš esu optimistas ir kovotojas, nesėkmės mane motyvuoja, todėl po vestuvių visą vasarą juodai treniravomės ir rugpjūčio mėnesį Štutgarte ne tik patekome į finalą, bet dar ir pakilome per dvi pozicijas – iškovojome ketvirtąją vietą tarp pasaulio lyderių. Šios varžybos bent jau man – vienos įsimintiniausių mūsų karjeroje.

Veronika: Žodžiu, vestuvės mums išėjo į naudą! Nors mano įsimintiniausi karjeros momentai – iš paskutinio mūsų mėgėjų čempionato Vilniuje 2019 m.

Vaidotas: Kiekvienos varžybos būdavo įtemptos, nes mūsų ir stiprybė, ir silpnybė buvo ta, jog Lietuvoje ilgą laiką varžėmės dvi aukšto lygio poros. Mūsų draugai ir nuolatiniai varžovai ant parketo – Ieva ir Evaldas Sodeikos – finaluose pradėjo šokti tais pačiais metais, kaip ir mes. Tarpusavio konkurencija labai motyvavo ir mes nebūtumėm tuo, kuo esame, vieni be kitų. Antra vertus, daugeliui atrodė neįtikėtina, kad iš tokios mažos šalies pasaulio čempionatų finaluose šoka net dvi poros iš šešių. Tokiu rezultatu galėjo pasigirti tik Rusija ir jokia kita valstybė. Reikėjo kovoti su įsitikinimu, jog, būdami keturi žmonės iš mažos šalies, visi esame verti ir finalų, ir medalių.

Tačiau ši kova mus užgrūdino: jeigu kažkas nepasiseka, niekada nenuleidžiame rankų, o kaip tik kimbam su dar didesniu užsidegimu. Nuvažiuojam į varžybas, visiškai save atiduodame ir tuomet liekame patenkinti ir savo šokimu, ir rezultatu.

Veronika: Prisipažinsiu, kad perdegimų mums nėra pavykę išvengti... Aš skaudžiai išgyvenu, jeigu nepavyksta sušokti taip, kaip norėčiau. Jeigu netgi teisėjų vertinimas būna geras, bet aš nepatenkinta savo šokiu – tą labiausiai imu į širdį. O jeigu žmonių atsiliepimai geri, žinau, kad iš savo pusės padariau viską – tada jaučiuosi gerai. Matyt, taip yra todėl, kad dėl visų nesėkmių mes pirmiausiai kaltiname save...

Vaidotas: Kitaip galvoti ir negali. Reikia ieškoti, ką pagerinti savo darbe, treniruočių sistemoje, ir stengtis šokti trimis galvomis aukščiau, pirmiausiai – už save patį. Kitaip nustosi tobulėti. Todėl nesmagiausiai prisimenu tas varžybas, kuriose pats jaučiausi save nuvylęs.

Nežinau, kodėl kalbame apie nesėkmes, nes Jūsų karjera yra ypač sėkminga.

Vaidotas: Todėl, kad būtent tik po kelių nesėkmių, kuomet kilome ir vėl leidomės, įsitvirtinome tarp geriausių pasaulio šokėjų. Mes taip pat jaučiamės labai laimingi ir sėkmingi, tačiau ne dėl rezultatų ar iškovotų medalių, o dėl to, kad žmonės sako, jog mūsų šokis jiems patinka. Man pačiam visada patikdavo asmenybės ant parketo – ir pats norėjau tokiu tapti. Džiaugiuosi, kad paskutinį savo čempionatą Vilniuje labai gerai sušokome.

Veronika: Man didžiausia sėkmė, kai po varžybų ar pasirodymų prieina žmonės ir sako, kad mūsų šokis buvo nuostabus, kad sukėlė emocijas, kartais žiūrovai prisipažįsta, jog apsiverkė...

Esu daug mąsčiusi apie sėkmę ir man atrodo, kad žmogus po savęs turi kažką palikti, perduoti žinutę ateities kartoms. Pasirinkau šiek tiek feministinį požiūrio tašką – norėčiau, kad merginos, ypač šokdamos standartinius šokius, labiau atskleistų savo asmenybę. Istoriškai susiklostė, kad moterims tarsi užtekdavo būti vedamoms partnerio ir puošti porą, taigi savo šokiu pati noriu parodyti, kad partnerė šokiuose irgi atlieka svarbų vaidmenį, gali išreikšti save, o ne tik būti partnerio šešėliu. Šokis poroje – savotiška bendradarbiavimo forma.

O kalbant apie asmeninę sėkmę, norėdamas daug pasiekti bet kurioje srityje, darbo ir pastangų neišvengsi. Mano tėvai labai palaikė mano norą šokti, todėl į tai pažiūrėjo rimtai. Tėtis diegė discipliną ir, sakyčiau, propagavo spartietišką auklėjimą. Mama nenuilsdama mane vežiojo į įvairius papildomus užsiėmimus, kurie padėdavo šokiams. Abu tėvai jaunystėje buvo sportininkai, po to tėtis užsiėmė verslu, o mama visiškai atsidavė mums – vaikams. Taigi vaikystėje mačiau atkaklumo, veiklumo, pasiaukojimo dėl tikslo pavyzdį. Anksti pradėjusi gyventi savarankiškai tuos pačius principus perkėliau į savo gyvenimą – šioje vietoje tėvų įtaka tikrai didelė.

Mes treniruojamės, kaip suplanuota, – per šventes, per gimtadienius, būna – kad su skausmu. Pradėję šokti poroje, pirmuosius penkerius metus neatostogavome. Toks mūsų abiejų požiūris.

Vaidotas: Juokauju, kad mane kaip sportininką suformavo ankstyvi rytai prie trenerės garažo: kiekvieną dieną ateidavau prie to garažo, sulaukdavau trenerės ir savo partnerės (dvylika metų šokome su trenerės dukra Aurelija Griciūte), važiuodavome į salę, tad dar iki pamokų mokykloje jau būdavau pabaigęs pirmą dienos treniruotę.

Kad ir kokia bloga diena man būna, o treniruočių salėje – visiškas dugnas, ryte vėl keliuosi, su naujomis jėgomis einu į treniruotę ir darau, kad būtų gerai. Reikia veikti ir tikėti, jokiu būdu negalima gailėtis, liūdėti.

Veronika: Mes labai dėkingi savo tėvams, treneriams, kad tą požiūrį mums įdiegė. Aišku, kad mūsų karjeroje buvo visko, bet kelio dėl takelio nemetėme.

Po Vilniuje 2019 m. surengto pasaulio čempionato atsisveikinote su mėgėjų sportu ir tapote profesionalais. Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas?

Vaidotas: Kol ruošėmės profesionalų startams, prasidėjo pandemija... Bet, kalbant rimtai, dabar bus daug mažiau varžybų. Kuomet esi mėgėjas, turnyruose gali dalyvauti beveik kiekvieną savaitgalį. Ir ne tik gali, bet ir intensyviai dalyvauji, nes varžaisi dėl reitingo taškų, vyksti į svarbiausius renginius. Profesionalams tarpai tarp varžybų ilgesni, todėl dabar mes galime labiau susitelkti ir pamąstyti, kaip norime šokti, paieškoti savo stiliaus, savęs. Nors mūsų šokis visada keitėsi, evoliucionavo: pradžioje turėdavome vienokią viziją, o po kurio laiko ji keisdavosi.

Veronika: Skirtumas tarp mėgėjų ir profesionalų yra tas, kad mums nebereikės paklusti nerašytoms taisyklėms, atitikti vienus ar kitus standartus. Galėsime nebebijoti būti kitokie, nebebijosime būti nesuprasti. Turėsime laisvės pažiūrėti į savo šokimą kitu kampu. Su amžiumi ir patirtimi mes neišvengiamai priėjome šią ribą, kuomet galime ir norime parodyti daugiau. Profesionaliajame sporte kaip tik ir atsirado galimybė nebijoti realizuoti viso savo potencialo. Jaučiuosi tam subrendusi.

Štai dabar intensyviai ruošėmės atidėtam Europos čempionatui ir jausmas buvo kardinaliai kitoks, kitokia vidinė būsena. Jautėmės kūrybiškesni. Apskritai mums labiau patinka, kai sportiniuose šokiuose daugiau meno, o ne jėgos ar ištvermės demonstravimo, todėl dabar kaifuojame, mėgaujamės procesu.

Vaidotas: Labai laukiame pirmųjų savo varžybų profesionalų gretose. Jau rudenį buvome visiškai pasiruošę startuoti, bet Europos čempionatas, kaip ir visos kitos varžybos, buvo atidėtas. Jaučiame norą šokti, netgi, sakyčiau, alkį.

Užsiminėte, kad jaučiatės laisvesni. Kas Jums yra laisvė?

Veronika ir Vaidotas: Šokis, meilė, kelionės, gražus gyvenimas, galimybė kurti ir savo kūryba dalintis su kitais.

P. S. Kai virtualus susitikimas jau atrodo baigtas, su Veronika ir Vaidotu dar pasikalbame apie įkvėpimus. Veronika nuoširdžiai pasakoja, kad labiausiai ją įkvepia žmonės, keičiantys pasaulį. Nustembu supratusi, kad šie gražūs ir išmintingi šokėjai dar nepajuto patys keičiantys ne tik sportinių šokių pasaulį ir diktuojantys jo madas, bet ir, su džiugesiu bei meile kalbėdami apie gyvenimą, keičiantys šį į gerąją pusę.

***

Veronika Golodneva-Lacitienė ir Vaidotas Lacitis, atstovaudami Lietuvai, tapo:

• daugkartiniais Lietuvos standartinių šokių čempionais ir vicečempionais;
• du kartus Europos čempionatų medalininkais;
• Europos taurės laimėtojais;
• daugkartiniais pasaulio ir Europos čempionatų finalininkais.