Kiekvieną kartą, kraustydamasis iš vienos šalies į kitą, jis nustebina kraustymo firmas, nes daiktų, kuriuos reikia pervežti, visuomet būna dvigubai daugiau, nei manyta. Džinsai, plokštelės, batai ir sportbačiai. Gražvydas sako neįsivaizduojantis, kad galėtų turėti mažiau, nes tuomet negalėtų savo išvaizda atskleisti skirtingų stilių, subkultūrų ir laikmečių. Jo garderobas užima visą kambarį Berlyno bute, dar pusė tiek palikta Lietuvoje. Vyras juokauja, kad ateityje jo aistrai sukabinti ir sudėti gali prireikti viso buto.
Nagi, atspėkite, kiek avalynės porų turi šis stilingas vyriškis. Vien sportbačių – 360. Kai paskutinį kartą lankstė marškinėlius, jų suskaičiavo keturis šimtus. „Negalėčiau rengtis vieno stiliaus ar vieno dizainerio drabužiais. Nudžiūčiau, jei neturėčiau galimybės kiekvieną dieną atrodyti vis kitaip“, – sako Gražvydas, kurio išvaizda, ko gero, labai padeda jo darbe. Baigęs turizmą, jis nė dienos nedirbo toje srityje – Lietuvoje, kaip ir dabar Vokietijoje, dirbo įvairių dizainerių mados namuose. Jis atsakingas už drabužių išdėstymą parduotuvėje, o vyro išvaizda, žinoma, atkreipia pirkėjų dėmesį. Atvažiavęs į Berlyną gana greit gavo darbą, kurį geriausiai išmano ir kuriame dirba jau dvidešimt metų, todėl džiaugiasi, kad neteko dirbti darbų, kurių nemėgsta ir neišmano.
Man, apskritus metus avinčiai vienintelius, labai patogius „Skechers“ batus (o gal tai sportbačiai?), vis tik labai įdomu, kaip galima pavadinti jo stilių. „Aš susikūriau savo stilių po kruopą rinkdamas žinias iš visur, kur tik galėjau. Mano stilius yra savitas... Jaunystės laikais tai padaryti nebuvo sunku, nes tų, kurie atrodė kitaip, buvo nedaug. Žmonės, priešingai, stengėsi neišsiskirti iš minios, gal bijodami išgirsti apie save neigiamų replikų, o gal tiesiog tokia buvo politika – neiškišk galvos. Man buvo įdomu apsirengti savitai ir vos ne priešingai, nei visi. Kad galėtum susikurti savo stilių, studijuoti nereikia – reikalingi smalsumas, noras ir drąsa. Tik tiek.“
Ko išmokė vaizdo klipai
„Prisimenu, kad noras atrodyti kitaip radosi maždaug dešimties. Jokios viešai prieinamos informacijos apie stilių ar muziką gauti negalėjai. Tačiau namuose turėjom tuo metu stebuklingą ir retą prietaisą, kuris vadinosi videomagnetofonas, ir kelias kasetes su vaizdo klipais iš populiaraus muzikinio kanalo MTV. Vienoje kasetėje buvo Michaelo Jacksono koncertas. Kiekvieną kartą, net šimtąjį kartą peržiūrėdamas tas kasetes negalėdavau atsistebėti ir atsigrožėti atlikėjais, ir su baltu pavydu galvojau, kad yra nuostabu taip atrodyti, taip dainuoti...
Tai buvo prieš trisdešimt metų... nebuvo įmanoma nusipirkti originalesnio drabužio, o noras atrodyti kitaip tiesiog plėšė iš vidaus. Labai norėjau auskaro ausyje, kas tuo metu buvo beveik nepasiekiama ir nesuvokiama. Išmaldavau tėvų, kad leistų prasidurti ausis. Mama sutiko su sąlyga, kad auskaras bus ausyje tik per vasaros atostogas. Pažįstama seselė, mūsų kaimynė, atliko šitą procedūrą namų sąlygomis su paprasta adata, o aš iš tos laimės nejutau nei skausmo, nei baimės. Buvau pirmas vaikinas mokykloje, kuris turėjo auskarą.
Drabužių klausimu vienintelis išsigelbėjimas buvo tėvukas, tuo laiku ūkininkas, kuris kartkartėmis išvažiuodavo į komandiruotę užsienyje. Iš ten parveždavo spalvingesnių, originalesnių ir Lietuvoje nematytų drabužių. Buvau kitoks mokykloje ir tarp draugų vien dėl kiek kitokio drabužių stiliaus. Ir kadangi gimiau ir užaugau Labūnavoje, kurioje visi vieni kitus pažįsta, nepatyriau jokių patyčių ar represijų dėl savo išvaizdos. Jutau, jog draugai mielai būtų pasikeitę su manim vietomis, kad taip pat pasijustų išskirtiniai. Pasakodavau jiems, kas tas Michaelas Jacksonas, kaip jis rengiasi, atrodo. Iš visų pamokų mokykloje labiausiai patiko dailė. Piešdavau mašinas, motociklus, jie būdavo tokie spalvingi. Nuo vaikystės mėgstu žalią, raudoną, mėlyną ir violetinę, tos spalvos dominavo ir mano piešiniuose bei drabužiuose. Prisimenu savo pirmą džemperį, kurio viena pusė buvo žalia su violetiniu kapišonu, o kita – raudona su juodu kapišonu. Jaučiausi toks kietas ir man tai patiko... Tėvelis mokėjo nupirkti daiktus, visuomet ėjęs aukštas pareigas, jis gal irgi turėjo įgimtą supratimą apie kokybiškus drabužius, kaip ir galimybę išvažiuoti už geležinės uždangos.“
Senelis visuomet atrodė pasitempęs
„Jis buvo karo veteranas ir po karo liko ištikimas kariškam įvaizdžiui. Mados keitėsi gyvenime ir aplinkui, tik ne jo galvoje. Kai susiruošdavo į žmones, būdavo pasitempęs – avėdavo iki blizgesio išvalytais chrominiais auliniais ir galifė. Ir būtinai – ilgas geros, storos odos paltas. Man taip pat labai patinka uniformos arba jų detalės, kareiviškas stilius. Gatvės mada taip pat mėgsta militari stilių – paltus, švarkus. Kai buvau vaikas, senelis man darė įspūdį ir, ko gero, formavo mano požiūrį. Jis buvo įsitikinęs, kad jo apranga labai vyriška. Senelė nesekė madų, kaip ir mama, pedagogė, – jos apranga būdavo nepriekaištingai tvarkinga ir kukli. Iš mamos išmokau pedantiškumo: susilankstyti ir prižiūrėti savo drabužius, juos lyginti, valyti batus.
Būdamas vyresnis, jau su draugais važiuodavau į Lenkiją per vasarą užsidirbtų pinigų išleisti. Arba į Gariūnus, kuriuos išknisdavau kiaurai, kol rasdavau kitokį daiktą, nei turi visi klasės draugai. Tačiau tikras rojus prasidėjo tuomet, kai atsidarė pirmos padėvėtų drabužių parduotuvės. Jose buvo galima gauti originalių vakarietiškų prekių, kadangi visi vaikščiodavo vienodais turkiškais megztiniais ir labai panašiais džinsais. Man reikėjo kitokio daikto. Tuo metu labai išpopuliarėjo panašaus amžiaus, kokio buvau aš, vaikinų grupė „Kris Kross“, jie grojo skambų jaunimo hiphopą, tačiau reikėjo matyti, kaip rengėsi! Jie viską dėvėjo atvirkščiai: džinsus, marškinėlius – priekiu į nugarą. Įsivaizduokit, kaip atrodė džinsai, kurių užtrauktukas buvo nugaroj! Man tai buvo taip įspūdinga, todėl mes su klasės draugu irgi nutarėm nueiti į mokyklą, vilkėdami apsuktus džinsus. Mokytojai buvo be žado. Moksleiviai – taip pat. Buvo pranešta tėvams, kad sūnus peržengė visas ribas...“
Rengtis mokėmės iš užsienio atlikėjų
„Juk socialinių tinklų tada nebuvo nė kvapo – tik televizijos MTV ir „Viva“, – sako Gražvydas. – Ir, žinoma, kartais nugriebdavom vokiškų žurnalų – „Popcorn“, „Bravo“, juose buvo daugiau vakarietiškos informacijos, tačiau, deja, gauti vokišką versiją pasitaikydavo retai. Dažniau – lenkiškas. Kiekvieną mielą dieną eidavau į spaudos kioską prie mokyklos ir, ko gero, žiauriai įkyrėdavau pardavėjai, nes tikrindavau, ar yra naujų leidinių. Tas nepakartojamas momentas, kai laikai rankose naują žurnalą ir čia pat, šalia kiosko, imi jį vartyti... Žurnalams susitaupydavau iš pinigų, skirtų pietums mokykloje. Prisižiūrėjęs žurnalų imdavau tobulinti savo drabužius. Kaune buvo tokia parduotuvėlė „Zaraza“ – „Merkurijaus“ pastate, rūsyje, ten galėjai rasti perrašytų kasečių ir visokių baikeriškų ar metalistiškų žaisliukų – tarkim, antsiuvų. Prisimenu, prisipirkau antsiuvų su grupės „Metallica“ užrašais ir kaukolių. Mama, kai pamatė, liepė viską nusiimti, nes jau taip atrodant mokykloje pasirodyti negalima. Tačiau prie mokyklos, apdairiai prigriebęs iš namų žiogelių, antsiuvus ir vėl prisikabinau. Mano iššūkis atsipirko, draugai buvo sužavėti.
Dar galiu paminėti „Lenar“ džinsus, juos vadinom tiesiog lenarais – tai labai plačios kelnės su giliomis kišenėmis. Tos kelnės patiko net merginoms.
Po vidurinės norėjau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje drabužių dizainą, tačiau taip atsitiko, kad įstojau į Kauno aukštąją technologijos mokyklą, kelionių ir turizmo administravimą, tikėdamasis, kad šita specialybė suteiks galimybę pažinti pasaulį. Prisimenu pirmą savo kelionę į užsienį – tai buvo Taize vienuolynas Prancūzijoje, iš jo grįžusi vyresnioji sesuo turėjo tiek įspūdžių! Man taip pat ten labai reikėjo.
Pirma autobuso stotelė – Berlyno zoologijos sodas. Jau žinojau, kad žvėrys manęs nedomina, nusprūdau nuo grupės ir pasileidau į muzikos prekių ir drabužių parduotuves. Berlyne pamačiau pirmą autentišką hiphopo prekių parduotuvę, kurioje buvo purškiamų dažų, kepurių, skarelių, sportbačių. Stovėjau kaip nudiegtas, nes net neįsivaizdavau, kad užsienyje taip paprasta visko gauti, o Lietuvoje visai tuščia. Stovėjau ir kankinausi galvodamas, ką galiu nusipirkti, tai buvo brangūs daiktai ir turėjau nuspręsti – visus pinigus išleisti čia ir dabar ar pasilikti tolesnei kelionei. Iš tos kelionės parsivežiau plokštelių ir kompaktų, beisbolo kepuraičių ir marškinėlių, kombinezoną su petnešomis, tokių drabužių gauti Lietuvoj buvo labai sunku.
Po studijų išvažiavau į Vilnių ir labai greitai pradėjau dirbti parduotuvėje „Class Cavalli“, kurio savininkas buvo žinomas žmogus – Marius Gelažnikas. Daug iš jo išmokau. Po to dirbau „Nude 20“, tuo metu tai buvo labai žinoma parduotuvė, kurioje prekiauta garsių dizainerių drabužiais: Jeano Paulio Gaultier’o, Paulo Smitho, Thierry Muglerio, prekių ženklo „Dolce & Gabbana“. Dar dirbau su dizainere Daiva Urbonavičiūte. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, mano galvoje sužibo viltis – reikia važiuot į pasaulį ir pamatyti, kaip žmonės gyvena ten.“
Ko reikia, kad būtum stilingas?
„Už pinigus gali nupirkti madą, o kad būtum stilingas, reikia turėti pojūtį – sako Gražvydas. – Parduotuvėj gali nusipirkti labai brangių ir garsių dizainerių drabužių, bet juos dėvėdamas nebūtinai būsi stilingas, gal net atrodysi juokingai, kaip vaikščiojantis pakabas. Stilius visuomet siunčia žinutę. Man stilius yra apsirengti labai apgalvotai, kad reikšmingos būtų visos detalės. Turi jaustis harmonija. Kartais ji gali šokiruoti.
Mielai padedu savo merginai ir draugams būti stilingiems. Dažnai sulaukiu prašymų asistuoti atsinaujinant garderobą. Man pačiam įtaką daro daug skirtingų subkultūrų. Patinka ir klasikinės eilutės, ir visai kreizovi dalykai. Yra žmonių, kurie nesureikšmina savo įvaizdžio, tokiems galiu padėti.
Ar vokiečiai stilingi žmonės? Ne, nelabai... Pavienių stilingų žmonių gali rasti, bet ne tiek, kiek Londone, kur originalus vos ne kiekvienas. Vokiečiai mėgsta praktišką aprangą, jie gali išleisti ir daugiau pinigų, gali mokėti už patogumą. Berlyne juoda aprangos spalva yra dominuojanti. Prisimenu Londono mados savaites, tuomet jausdavai, kad visas miestas lyg podiumas. Gatvėje galėjai fotografuoti kas antrą. Kodėl emigravau? Lietuvoje mane apima jausmas, kad trūksta erdvės ir oro. Lietuvoje maža veiksmo. Savos išraiškos, požiūrio laisvės. Galvojau ir apie Barseloną, kur šilta, tačiau nusvėrė Berlynas, kurio istorija susijusi su pankroku, elektronine muzika, todėl jį ir pasirinkau.
Kur mane nuves rytojus, nežinau. Dabar gyvenu Vokietijoj. Planavau būti metus dvejus, tačiau sutikau gyvenimo draugę, todėl Berlyne esu jau trejus. Prieš keldamasis ir ieškodamas naujo buto, turiu kas kartą būtinai pagalvot apie savo garderobą ir kur jį sudėsiu, ar pakankamai namuose bus vietos, juk esu kolekcininkas. Ką darau su drabužiais, kurie išeina iš mados? Aš juk neseku mados, nes ji yra laikinas, besikeičiantis, sezoninis apsirengimo stilius, ateina ir praeina. O mano stilius originalus kasdien. Galima sakyti, kad esu priklausomas nuo drabužių, man sunku jų atsisakyti, turiu jų nuo studijų laikų, pasilikau kaip seną relikviją, kuri sukelia nostalgiją. Pasitaiko nusipirkti daiktą, kuris atrodė toks geras, o parsinešus namo po kurio laiko paaiškėja, kad ne, nepatinka. Tuomet perparduodu. Be galo mėgstu vintažinius drabužius, su istorija, puikiai su jais jaučiuosi. Jie įdomūs, geros kokybės ir nėra baimės sutikti dar vieną, atrodantį taip pat.“
