Kaip manote, Jūsų talentas paveldėtas ar įgytas?
Ir taip, ir taip. Daug įdėjau pastangų, muzikos vis dar mokausi. Kita vertus, senelis Leonas Pranulis – vargonininkas, kompozitorius, choro dirigentas, mama Snieguolė, sesuo Juta ir kitas senelis Povilas Dikčius – taip pat kompozitoriai.
Šeimoje, kur muzika liejasi laisvai, vaikui nelieka kitos išeities, kaip sėstis prie pianino ir improvizuoti?
Mūsų namuose skambėjo muzika, buvo daug meno ir kūrybos. Augau intelektualioje aplinkoje, netrūko inspiracijų ir muzikos garsų įvairovės.
Senelis Leonas mane vesdavosi į liaudies kapelos, į Arkikatedros choro, kuriam vadovavo, repeticijas. Mielai jas stebėdavau. Tėtis (šviesios atminties Valdas Pranulis buvo Vilniaus senamiesčio teatro vadovas, režisierius ir aktorius – aut. past.) vesdavosi į repeticijas teatre. Mama daug muzikos kūrė teatrui, taip pat vesdavosi į repeticijas jame, įtraukdavo į visas savo veiklas. Ji vykdo įvairius socialinius meninius projektus, juose dalyvauju nuo vaikystės. Taigi visada buvo daug teatro, muzikos, tarpdisciplininių projektų.
Tačiau net ir turint talentą privalu nuolatos save stumti savo galimybių ribų link, kitaip nieko nebus.
Esate klavišininkas, ne pianistas. Jums pavaldūs įvairūs klavišiniai instrumentai?
Esu labiau improvizacinės muzikos klavišininkas, atlieku tik džiazo muziką. Negalėčiau būti pavadintas pianistu. Aš savamokslis, groju savo sukurto seksteto ansamblyje, kituose projektuose, bet daugiausia atlieku muziką, kurią parašau.
Mokėtės kompozicijos ar kūryba trykšta iš savo šaltinio?
Su kompozicija anksti supažindino mama. Ji nuolat duodavo man patarimų, ypač besimokant Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Žinoma, ir dabar ji geriausia mano mokytoja. Studijuoju LMTA, šiek tiek kompozicijos mokiausi ir čia.
Mano kūryba – intuityvi, daug kur remiuosi nuojauta. Galima tik svarstyti, kas tai – talentas ar įdirbis, o gal tiesiog intuityvi mano pusė, leidžianti nuspręsti, kokia bus kūrinio forma, harmonija, kiti komponentai, kuriais grindžiu savo muziką.
Ar pamenate pirmuosius kompozicinius žingsnius, kai sėsdavote prie pianino ir pradėdavote improvizuoti? Kaip vaikas pradeda kūrybinį kelią?
Taip ir būdavo: sėsdavau prie pianino ir pradėdavau groti tai, kas liedavosi iš mano minčių, sielos gelmių, jausmų. Pasinerdavau į garsų dėlionę, tiesiog susiliedavau su muzika, negalėdavau ištrūkti iš intuityvaus žaidimo. Muzikos pasaulyje atsidūriau natūraliai, paskui ėmiau tuo gyventi. Pradėjau žaisti kūrybą ir tai tęsiasi iki šiol.
Viskas prasidėjo nuo džiazo? Pačios rankos norėjo jį groti?
Man labai patiko improvizuoti. Džiaugsmą tai daryti pajutau besimokydamas Karoliniškių muzikos mokykloje. Natūraliai nusidriekė kelias į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, ten įstojau į Džiazo skyrių.
Ar džiazas yra geras atspirties taškas, plačias perspektyvas atverianti muzika?
Taip, bent jau tokiam kūrėjui kaip aš, kuris savo muziką grindžia intuicija. Manau, džiazas labai gera atspirtis kūrybinio kelio pradžioje, nes susipažįsti su šia muzika, harmonija, improvizacija, daugybe universalių muzikos kūrimo komponentų. Dabar mokausi tikslesnių formų, komponavimo principų, bet džiaugiuosi, kad pradžia buvo laisva, ir puoselėju tą savo dalį, kurią susikūriau mokydamasis džiazo.
Mėgstate minimalistines nu-jazz, indie muzikos kryptis. Kuo tokia muzika Jums ypatinga?
Su šiais žanrais užaugau, daug tokios muzikos klausiausi. Minimalizmas man artimas idėjine ir kūrybine prasmėmis – iš mažai komponentų stengiuosi padaryti daug. Jaučiu tą muziką ir noriu ją kurti.
Kiek metų Jums buvo, kai sukūrėte ansamblį „Brave Noises“?
Penkiolika. Mokiausi konservatorijoje, su keliais bendrakursiais pradėjome kartu groti, improvizuoti, mums tai patiko ir visa išsivystė į ansamblį, jis išliko iki šiol.
2015 m. ansamblis laimėjo konkursą „Vilnius Jazz Young Power“, o Jūs – geriausio instrumentalisto prizą. Ar pergalės paskatina tolesnę muzikinę veiklą, taip sužinote, kad judate tinkama kryptimi?
Kai esi įvertinamas, tai skatina kurti toliau ir pasitikėti savimi šioje srityje. Gauni tam tikrą patvirtinimą. Kartais net nemanai, kad nusipelnei apdovanojimo, bet kai rankose laikai prizą, pagalvoji: „Gal iš tikrųjų mano muzika šį tą reiškia?“ Muzika – viena efemeriškiausių meno rūšių, labai sunku pasitikėti nuojauta.
Patvirtinimų, kad judate tinkama kryptimi, Jums netrūko. 2017 m. Klaipėdos pilies džiazo festivalyje su grupe „Allergy+“ tapote konkurso „Jazz talentai“ nugalėtojais. Ar ankstyva sėkmė nepaskatina užriesti nosies, susirgti žvaigždžių liga?
Nesu linkęs ko nors sureikšminti. Kartais gal kaip tik per mažai save vertinu, norėčiau labiau išlavinti gebėjimą įvertinti tai, ko pasiekiame su kolektyvais ar aš individualiai.
Nugalėti svarbu ir tą akimirką malonu, bet nesureikšminu to. Jaučiuosi kaip ir visi žmonės: kartais kur nors stringu, abejoju, yra kur tobulėti ir ko reikia daugiau mokytis. Dabar esu būtent tokiame taške: jaučiu, kad esu išsisėmęs, reikia sustoti, daugiau įsigilinti į save.
Išleidote tris muzikos albumus. Trečią – „Liar who fell in love with truth“ („Melagis, kuris pamilo tiesą“) – pernai. Muzika skirta meilei?
Gal apskritai žmogui. Per daug nesvarsčiau, kam ją skiriu. Buvo įdomu bendradarbiauti su skirtingais muzikos pasaulio veikėjais siekiant išreikšti skirtingų žanrų skirtingas spalvas. Tuo šis albumas išsiskiria iš visų trijų.
Ar meilė Jus skatina kurti? Esate pasakęs: „Muzika – tai tobulesnė kalba.“ Muzika – jausmų išraiška, tobulesnė kalba net už poeziją, nors eiles rašėte. Veža galimybė išreikšti jausmus pasitelkiant už žodžius tobulesnę formą?
Nežinau, ar meilė skatina kurti. Galbūt. Bet jausmų yra labai daug. Kurti skatina neišreikšti jausmai – ne visada išreikštas pyktis ar džiaugsmas, nusivylimas, taip pat ne visada išreikšti atradimai.
Poetinė kalba nėra tokia aiški, kaip muzikinė?
Muzikos kalbą esu geriau įvaldęs, o su poezijos kalba nesu taip gerai susipažinęs. Anksčiau rašiau eiles, bet santykis su poezija buvo kiek paviršutiniškas. Su muzika jis artimesnis ir gerokai stipresnis, daug ilgiau tęsiasi. Visus muzikos komponentus moku valdyti intuityviai, tai man geriau sekasi nei poezija.
Muzika – kalbėjimosi būdas, bet tie, kuriems kalbama jos garsais, turi juos suprasti. Ar supranta?
Tikrai ne visada jaučiuosi suprastas. Džiazas šiandien nepopuliarus, tokios muzikos paklausa mažoka, tad ne visada gali pasakyti, kad klausytojai tave supranta, bet aš to ir nesiekiu. Jei išsikėlei tikslą, kad visi tave suprastų, turbūt bandai įtikti, prisitaikyti, tai tavo kūrybai daro įtaką. O aš kuriu tai, kas savaime ateina.
Ar klausydamasis muzikos, kurdamas ją ugdote savo jausmus?
Kartais jaučiu, kad esu stipriai išsisėmęs, kūryba tarsi apmiršta, nepeni jausmų. O kartais kūrybinis procesas, vykstantis be jokių pastangų, jausmų pasaulį stipriai išreiškia, skatina skleistis.
Rašote garso takelius filmams, kuriate muziką spektakliams. Išbandėte save ir vaidindamas, net mokėtės aktorinio meistriškumo. Norėjote sekti tėčio pėdomis?
Kol tėtis gyveno, mes nebuvome labai artimi. Žiūrėjau į tą žmogų ir sėmiausi energijos, kurią mačiau trykštant iš kūrėjo. Nors teatras mane lydėjo nuo vaikystės, su juo artimai supažindino mama.
Kodėl visgi netapote aktoriumi?
Pusę metų pasimokiau aktorystės ir nutariau baigti: tai atėmė daug laiko, būtų tekę atsisakyti muzikos. Pamačiau, kad neturiu tiek užsidegimo ir energijos, reikalingų aktoriaus profesijai, nusprendžiau, jog tai tikriausiai nėra mano kelias, ir pasirinkau eiti muzikos takais.
2013 m. nusifilmavote Marijos Kavtaradzės trumpametražiame filme „Pasakyk, kad neskaudės“. Kokia tai patirtis?
Tada buvau paauglys. Supratau, kad vaidinti filme nelengva, bet tai ir labai įdomi patirtis, jos iki šiol nepamirštu. Vaidinau vaikiną, kuris susitinka su mergina. Jie planavo pirmąkart pasimylėti. Filmas apie tą jų patirtį, pirmojo karto paprastumą ir koks žaviai nepatogus jis būna. Iš filmavimų pamenu daug ankstyvų pamainų, ilgas darbo dienas ir daug laukimo.
Pirmas operos spektaklis, kuriam sukūrėte muziką – „Meilė be mirties smėlynuose“. Kas tada pakurstė vaizduotę?
Tai buvo vienas iš mamos socialinių projektų. Spektaklyje vaidino neįgalūs žmonės. Man tada buvo devyniolika metų, buvo gera proga išbandyti save kuriant operos žanro muziką. Tačiau tame darbe nemažai grupinės kūrybos, tad jo nesureikšminu.
Kaip vystosi Jūsų vaizduotė, kaip skleidžiasi fantazija?
Viskas ateina iš emocinių energetinių laukų. Kyla idėja ir keliauju kartu su ja. Man svarbu visa ko cirkuliacija, įkvepia susitikimai su žmonėmis, tam tikra komunikacija. Dabar karantinas, tad kūrybinės energijos mažoka. Man reikia socializacijos, kokių nors įvykių, kelionių. Daug keliaudavau vienas ir su draugais. Teko būti Indijoje, Afrikoje, daugumoje Europos šalių, Azorų salose.
Parašėte muziką spektakliams „Sonio Bliuzas“ (rež. Ž. Vingelis), „Dvi Korėjos“ (rež. K. Gudmonaitė), „Sibiro haiku“ (rež. S. Degutytė). Kas svarbu kuriant muziką spektakliams ir garso takelius filmams?
Rašant muziką spektakliams svarbiausia pajusti kūrinio atmosferą, perprasti nuotaiką ir gebėti nupiešti ją muzikos garsais pagal pasaulį, kuris sukuriamas spektaklyje. Jokiu būdu garsu nesugadinti, o papildyti, perteikti kuriamą emociją. Reikia perprasti turinį, dramaturgiją, idėją ir visa tai nupiešti garsais. Jie pasakoja ir sustiprina dramaturginę liniją.
Jūs aprėpęs daug kūrybos sričių ir visose talentingai reiškiatės. Ar nėra rizikos išsibarstyti?
Tikrai būna. Esu įvairialypė asmenybė: man norisi daug visko daryti, bet pamažu su branda, kuri beldžiasi ir į mano gyvenimo duris, ateina minčių, kad gal jau reikia kristalizuoti kūrybos kryptis, idėjas, veiklas. Po truputį judu šia linkme.
Muzikologai sako, kad esate empatiškas, jautrus ir idėjiškai stiprus kūrėjas. Inicijuojate skirtingas socialines grupes sujungiančius projektus. Bendradarbiaujate su „Stalo teatru“, į savo vykdomus projektus įtraukiate neįgaliuosius. Kodėl Jums svarbu atsigręžti į atskirties žmones?
Daug kas ateina iš santykio su mama, jos veiklos. Ji mane nuo mažų dienų į panašius projektus įtraukdavo, dirbo su įvairiomis socialinėmis grupėmis. Tapau viso to dalimi.
Ar muzika padeda rasti ryšį su likimo nuskriaustaisiais?
Taip, tik nesu tikras, ar neįgalieji jo nuskriausti. Kartais atrodo, kad jie laimingi žmonės, laimingesni net už mane. Muzika ir kitomis bendromis veiklomis mes randame ryšį.
M. K. Čiurlionio kūrinių ciklo motyvais statote etnokosmologinę operą „S‘anatomia“. Apie ką ji?
Apie žmogų ir įvairias jo puses. Kaip pradine idėja remiuosi M. K. Čiurlionio paveikslų ciklu „Zodiakas“. Dvylika žmogaus archetipų, dvylika jo atspindžių ir asmenybės pusių susijungia į vieną, dvylika įvairiausių jo spalvų persipina tarpusavyje. Dėl karantino operos statymas sustabdytas, dabar kuriame abstraktesnę ritualinę operą, panašesnę į ritualinį garsinį spektaklį. Apie tai, kad žmogui būdinga ir šviesa, ir tamsa, visa tai persipina.
Kuo Jums artimas M. K. Čiurlionis?
Požiūriu į kosmosą ir savo asmenybe, aprėpusia daug veiklų ir spalvų. Žavi jo visapusiškumas, paveikslai, muzika. Vienas mėgstamiausių M. K. Čiurlionio kūrinių – „Preliudas E-moll“ ir daugelis kitų inspiruoja mane kurti.
Esate M. K. Čiurlionio draugijos ir Vasario 16-osios fondo įsteigtos M. K. Čiurlionio stipendijos-paskatos jauniesiems kūrėjams laureatas. Gera paspirtis?
Parama suteikia laisvės mąstyti, kurti ir būti savimi. Ši stipendija man buvo labai didelis paskatinimas imtis vieno didžiausių darbų savo gyvenime. Gavęs paramą per karantiną galėjau susikaupti darbui ir plėtoti kūrybinį sumanymą.
Po karantino opera bus pastatyta Kauno kameriniame teatre, bendradarbiaujant su „Kosmos Theatre“ komanda. Kodėl pasirinkote šį teatrą?
Tai mano pažįstami ir draugai, jie perteikia panašias idėjas, kurias noriu šia opera atskleisti. Performatyvumas, abstraktumas, kai garsas diktuoja dramaturgiją, atspirtis nuo netradicinių teatrui momentų – tai vienija. „Kosmos Theatre“ nariai progresyvūs, šiuolaikiški, mes gerai sutariame. Jie patys teigia, kad reprezentuojame panašius dalykus.
Kaip jaučiate režisūrinę savo gyslelę?
Tai labai sunkus dalykas, daug reikia aprėpti savo galva. Stengiuosi kažką išspausti. Režisūra čia kitokia nei įprasto spektaklio, kompozitorius-režisierius valdo garsinį teatrą, atsispiria nuo garso. Mano režisūra minimali. Svarbiausia, kad žmonės patirtų visumą to, kas bus atlikta kaip garsinis spektaklis.
Bet žodžių bus? Kas juos kuria?
Kartu su aktoriumi, kuris pasirodys operoje, ieškojome tekstų įvairiuose šaltiniuose, pradedant enciklopedija, baigiant C. Jungo veikalais. Nebus scenarijaus, tai ne pjesė, o labiau patyrimas, tekstai skambės kaip pamąstymai, daug abstrakčiau nei teatro spektaklyje.
Kas įkvepia kurti muziką?
Tiesiog gyvenimas. Susideda visa, ką išgyvenu, matau, jaučiu.
Bene stipriausias žmogaus išgyvenimas yra meilė. Turite draugę, esate įsimylėjęs?
Esu ne kartą turėjęs santykius ar mylėjęs. Šiuo metu draugės neturiu. Tam tikrais gyvenimo tarpsniais meilė turėjo didelės įtakos mano kūrybai, lėmė tai, kaip ir ką kuriu dabar. Kartais kurti paskatina ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, domėjimasis kosmosu, psichologija, savęs pažinimo procesas, kinas. Jis – mano mėgstamiausia meno rūšis, per karantiną filmų žiūriu ypač daug. Mėgstu Pedro Almodóvaro, Michaelo Haneke, Thomo Vinterbergo ir kitų režisierių filmus.
Gražiai pasakėte, kad muzika turi stiprią apvalomąją jėgą.
Kalbėdamas iš atlikėjo pozicijos galiu pasakyti, kad grodamas daug visko išlieju. Klausytojas, jei leidžiasi nešamas muzikos garsų, gali patirti katarsį, ritualinę muzikos pusę.
Kur rašote muziką?
Ten, kur būnu. Dažnai keičiu buvimo vietas, rašau Muzikos ir teatro akademijoje, namuose, sodybose, kelionėse. Muzika ateina ir tiesiog vaikštant.
Visada atitrūkęs nuo realybės? Jei muzikos garsai nuolat sukasi galvoje, eidamas galite ir už akmens užkliūti...
Už akmens neužkliūnu, bet kūrybiškas žmogus kiek nutolęs nuo realaus pasaulio. Kita vertus, tai ir būdas būti čia ir dabar.
Stengiuosi gyvenime būti nepriklausomas ir galėti už save atsakyti.
Kada gimsta geriausios idėjos?
Dažniausiai vakare, prieš miegą. Tada sunku užmigti, bet kūrybinės nemigos nelaikau bloga.
Ko palinkėtumėte sau, artimiesiems 2021-aisiais?
Visiems palinkėčiau savitvardos ir daug kantrybės šiomis aplinkybėmis. Džiaugsmo būnant savimi ir save išreikšti.
