Prieš dvejus metus rugpjūčio pabaigoje Matas montavo elektros liniją Lentvario geležinkelio stotyje. Ši linija jau buvo veikianti, o kad nebūtų stabdomas traukinių eismas, remontas vykdavo naktį. Tiesiog būdavo išjungiama elektros linija. Taip buvo padaryta ir tą vakarą. Pravažiavo paskutinis traukinys, Matas su vyresniu kolega pakilo bokšteliu į viršų ir pradėjo darbus. Apačioje stovėjęs kolegos sūnus po akimirkos išvydo didžiulį šviesos pliūpsnį. Nei to momento, nei kas buvo paskui – Matas neatsimena. Kartu buvęs jo kolega žuvo vietoje. Matas greitosios pagalbos automobiliu buvo skubiai išgabentas į ligoninę. Prabudęs jis prisimena, kaip ligoninės personalas jam paaiškino, kas nutiko.
Už intensyviosios terapijos skyriaus durų stovėjo jo mama. Tai, ką ji išgyveno, žodžiais neįmanoma papasakoti. Žodžių neranda ir ji pati. „Bijojau baisiausio – meldžiau, kad tik sūnus būtų gyvas. Gydytojai teikė mažai vilčių“, - apie vienturtį sūnų ištikusią nelaimę kalba Liana Gudauskienė.
Toliau viskas vyko greitai, sprendimus gydytojai turėjo priimti ilgai nesvarstę. „Kairė ranka neteikė jokių vilčių. Kol medikai pasakė, kad teks nupjauti. Ji kraujavo ir kraujavo“, - prisimena Matas. Jis liko be dalies kairės rankos. Panašus likimas ištiko ir dešiniąją, tiesa, ji laikėsi ilgiau. „Jaučiau, kad nieko nebus. Per daug didelis elektros krūvis praėjo mano kūnu“, - apgailestavo jaunas vyras. Ar jis bijojo? Taip. Ar norėjo mirti? Ne. „Nežinau, iš kur ta mano stiprybė, bet kažkaip laikiausi“, - pasakoja Matas.
Valios stiprybės ir motiniškos kantrybės prireikė ir jo mamai. „Kas, jei ne aš galėjau jam padėti? Tikrai nežinau, iš kur ta mano stiprybė... Gal mes, mamos, visos jos turime daugiau, kad galėtume pakelti visus savo vaikų sunkumus?“ – svarstė moteris.
Praėjus beveik dvejiems metams po nelaimės, Matas žino, kam reikia dėkoti už tai, kad jis nepasidavė juodoms mintims ir gali drąsiai svajoti apie gražią ateitį.
„Ji tapo mano rankomis. Aš tapau nuo jos priklausomas. Aišku, kad tik mama tapo man ramstis“, - ieškodamas žodžių kalba Matas.
Nelaimės peripetijas narplioja teismai, o 31-erių vyras savo galvoje ieško galimybių, kaip toliau gyventi kokybiškai. Jų yra, tačiau trūksta pinigų. Daug pinigų.
„Man daug nereikia, - šypsosi Matas. – Bent dešinės rankos. Kad galėčiau apkabinti mamą.“
Jis išbandė valstybės finansuojamus protezus, kurie pasirodė sunkūs ir visiškai nefunkcionalūs. Dirbtinis intelektas ir ranka, kuri beveik prilygsta natūraliai – štai apie ką dabar svajoja Matas. Tiesa, svajonė brangi – jos kaina apie 260 tūkst. eurų. Vyrą jau konsultavo Vienos technikos universiteto mokslininkai, kurie laukia jo sugrįžtant. Bet tam, kad Matas gautų bioninę ranką, reikia gerų žmonių pagalbos.
Jeigu galite paaukoti, kviečiame tai padaryti:
Gavėjas: Mato Gudauskio labdaros ir paramos fondas
Fondo kodas: 305715171
Atsiskaitomoji sąskaita: (IBAN) LT414010051005531665
SWIFT: AGBLLT2X
Banko pavadinimas: AB Luminor bank
PAYPAL: liagud@gmail.com
