Vytauto Didžiojo universitete įsteigtas Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras ta proga rengia parodą Vilniaus rotušėje, dviejų filmų peržiūras Mo muziejuje ir Martyno Mažvydo bibliotekoje, tarptautinę konferenciją, koncertą bei karikatūrų parodą ir dalijasi Edwardo Lucaso – žymaus britų žurnalisto, ilgamečio „The Economist“ bendradarbio straipsniu. E. Lucas aktyviai domisi Rytų Europos politiniais įvykiais, yra kelių knygų autorius, Baltijos šalių nepriklausomybės kovos rėmėjas.
Žinia apie Andrejaus Sacharovo mirtį pasiekė mus tuo metu, kai po 1989 m. lapkričio mėn. Aksominės revoliucijos šventėme Čekoslovakijos komunistinio režimo žlugimą. Man buvo liūdna. O mano čekai ir slovakai draugai buvo tiesiog praradę sveiką nuovoką. L. Brežnevo valdymo arba kitaip sąstingio ir represijų dešimtmečiais sovietų disidentai buvo galingi sąjungininkai; jų stiprybė slypėjo ne jų skaičiuje, bet jų propaguojamose idėjose. Dabar sunku suvokti, tačiau tie drąsūs žmonės, bandę pasipriešinti visai sovietinės imperijos galiai, jautėsi išties vieniši. Tokioje situacijoje galima buvo tiesiog pasiduoti nevilčiai arba įsijausti į aukos vaidmenį ir dėl visų pasaulio negandų kaltinti pašaliečius.
Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia atsispirti pagundai nuleisti rankas. Jo kova leido suprasti, kad ir Rusijos žmonės buvo komunizmo belaisviai. Nelaisvėje buvusios tautos kovojo ne prieš rusus, bet prieš patį Kremlių: „už jūsų ir mūsų laisvę“ – toks buvo 1863 m. sukilimo prieš carinę autokratiją šūkis, kurį 1968 m. rugpjūčio mėn. atkartojo protestuotojai Raudonojoje aikštėje.
Dėl savo neprilygstamų intelektualinių pasiekimų Sacharovas negalėjo būti nurašytas kaip koks hipis ar netikėlis. Jis priešinosi sovietinei melo ir žiaurumo citadelei iš vidaus, iš pačios gerbiamos mokslo įstaigos širdies. Žinoma, KGB būtų galėjusi jį nutildyti, tačiau nebūtų galėjusi jo sugniuždyti, kaip ir nebūtų buvusi pajėgi uždrausti mums juo žavėtis. Jo grįžimas iš Gorkio kartu su Jelena Boner tą snieguotą 1986 m. vakarą į Maskvos geležinkelio stotį reiškė kur kas daugiau nei bet kuri Michailo Gorbačiovo pasakyta ilga kalba. Kai po dvejų metų Gorbačiovas tą liūdnai pagarsėjusį momentą Liaudies deputatų suvažiavime bandė nutildyti Sacharovą, buvo atskleisti visi Kremliaus vadovaujamų reformų trūkumai. Sacharovo silpnumas suteikė kitiems stiprybės: jei jis galėjo tiek daug nuveikti tokiomis sudėtingomis fizinėmis sąlygomis, kaip save būtų galėję pateisinti tie, kurie buvo nusiteikę tylėti ir neišeiti iš savo komforto zonos?
Deja, bet tik po jo mirties aš ėmiau suvokti, koks iš tiesų yra jo raštų plotis ir gylis. Per tuos metus, kai gyvenau Rusijoje ir kitose buvusiose sovietinėse šalyse, keliaudamas su savimi visada pasiimdavau vieną iš jo knygų „Тревога и надежда“ („Nerimas ir viltis“). Kadangi knyga sukėlė daug nuoširdžių pamąstymų, prireikė nemažai laiko, kol ją perskaičiau. Tais viltingais metais galėjome tikėtis, kad demokratinę Rusiją gali suformuoti būtent jo propaguojamos idėjos: kad šalis būtų valdoma vadovaujantis teisingais įstatymais ir sąžiningų teismų sprendimais, o ne kleptokratų ir chinovnikų užgaidomis, kad būtų laisvai renkama jos valdžia, kad šalis būtų susitaikiusi su savo kaimynėmis ir kad neslėptų savo praeities. Šios viltys bent jau šiuo metu yra sudaužytos, tačiau nemirusios.
Registruotis į nemokamus Andrejaus Sacharovo 100-mečio renginius galima čia: https://www.sakharovcenter-vdu.eu/sakharov-centennial/a-sacharovo-simtmetis/
