Prestižiniame Londono ir pasaulio mados universitete – University of the Arts London, London College of Fashion, studijuojantis ir šiuo metu jį bebaigiantis Justas Vonžodas – iš Kauno. Deja, Kaune jo tokio ryškiai originalaus kažkodėl nematau. Suprantate patys, ką turiu galvoje. Londonas – Justo miestas, nors Kaune jis gimė, mokėsi Antano Martinaičio dailės mokykloje ir Dailės gimnazijoje, augo tolerantiškoje ir gana meniškoje šeimoje, o dabar Kaune praleido visas Covido bangas ir ėmėsi kurti savo diplominę kolekciją. Man net šiek tiek gaila, kad pabaigęs mokslus Justas važiuos į Paryžių. Nors tarpukariu Kaunas ir vadintas mažuoju Paryžiumi, tačiau dabar – labai tikiuosi, kad laikinai, – yra praradęs šį garbingą vardą, tikriausiai dėl tolerancijos kitaip mąstantiems ir atrodantiems stokos. Kaip, beje, ir Vilnius. Ir štai dėl ko. Trumpa istorija: per Covido atokvėpį Justas dalyvavo viename solidžiame renginyje „Stikliuose“. Pasipuošęs taip, kaip puošdavosi į panašius renginius visuomet, Justas sulaukė daug dėmesio ir klausimų iš žurnalistų. Buvo vienintelis toks iš koto verčiantis netikėta savo apranga. Sulaukęs daugybės susižavėjimo kupinų šūksnių ir prašymų atsakyti į klausimus, kitą dieną jis perskaitė komentarus lietuviškoje spaudoje. Daugumoje tų komentarų, be keiksmų ir prakeiksmų, buvo vienintelis palinkėjimas – numirti...
Iš tiesų labai norėčiau matyti savo mylimą šalį ir miestą modernų, elegantišką, greit prisitaikantį prie kasdieninės pasaulio kaitos, vykstančios kiekvieną akimirką ir kosminiu greičiu. Ne todėl, kad tai populiarūs ir dažnai vartojami žodžiai, o todėl, kad jame tilptų visi visaip mąstantys ir save išreiškiantys. Tilptų ir gerai jaustųsi. Kažkodėl manau, kad taip kada nors ir įvyks. O šiandien su Justu Vonžodu mes kalbėsimės apie madą ir stilių, apie tai, kaip svarbu būti talentingam, bet dar svarbiau – mokėti dirbti neskaičiuojant nei valandų, nei parų. Kalbėsim apie plūgo sindromą, jo tiesiai neįvardindami, ir apie tai, kiek teigiamų poslinkių įvyko gimtojoje Lietuvoje.
Minėjai, kad tavęs laukia svarbus etapas – pirmoji diplominio darbo peržiūra?
Jai reikia pateikti du modelius. Vienas modelis – trys drabužiai. Jie turi būti pasiūti. Aš kuriu kimono – švarką iki žemės. Prie jo dar bus kelnės labai aukštu liemeniu. Mano vyrų mados modeliai yra labai netradiciniai, nes tas kelnes, atvertus aukštą liemenį, bus galima nešioti ir kaip kelnes su mini sijonu. Dar šiame komplekte bus vintažinis triko, jis gali būti ir savotiška bliuzė, dėvima po švarku. Švarkas yra raštuotas ir siuvinėtas gal dešimčia tūkstančių karoliukų. Tikiuosi pabaigti laiku... Brėžiniai, portfolio bus pateikti kartu su drabužiais. Aprašyti techniniai darbai, inspiracijos, spalvų paletės.
Mano kolekcija yra pavasario–vasaros, todėl antrasis drabužis bus šifoninis. Labai plačios kelnės, kurios, jei modelis stovi, atrodo kaip suknelė, o jų viršus bus labai drapiruotas. Tie modeliai įkvėpti mados istorijoje labai garsių kūrėjų – Madame Gres, Madeleine Vionnet. Ieškojau formų, kurios yra labai labai žinomos mados istorijoje, ir bandžiau jas pritaikyti prie šiandienio stiliaus. Tai didžiulis iššūkis, kadangi niekuomet nesu siuvęs suknelės. Tačiau mano dėstytojai, pažiūrėję mano bakalauro darbo inspiracijas ir portfolio priešdiplominiuose pokalbiuose, labai skatino ir palaikė, tiesiog patarė pasiūti suknelę iš dešimties metrų šifono, todėl ir ryžausi. Turėsiu viską atlikti pats, savo rankomis, tačiau manęs tai visai negąsdina, nes turiu priklausomybę nuo amatų. Mėgstu viską pačiupinėti, pajausti – ar tai būtų makiažas, ar skulptūros liejimas, ar siuvinėjimas.
Kaip išmokau siūti? Paskaitos universitete buvo diferencijuotos. Tarkim, jei tai dizaino paskaita, joje mes kalbėdavom apie tai, ką norim sukurti, kas yra tavo įkvėpimas, kaip įsivaizduoji formas, spalvas. Visa tai gali realizuoti ir patikrinti popieriuje arba ant manekeno. O kitose paskaitose – technologijų – dėstytojas supažindina su medžiagos ypatumais, kaip ją kirpti ir kaip siūti. Tavo gebėjimai priklauso ir nuo to, kiek esi susidomėjęs pats ir kiek nori gauti žinių.
Diplominis darbas turi būti labai gerai išfotografuotas. Drabužis turi matytis ant manekeno, ant žmogaus, nuotraukose, kuriose aiškiai parodytos siūlės, turi matytis atlikimo technika. Kitas etapas – brėžiniai. Prieš dvejus metus buvau modeliu savo universiteto kolegai, kuris darė bakalauro darbus. Tai buvo tokia neįkainojama patirtis – jaudulys, užkulisiai, tikras mados šou! Taip laukiau finalinio savo bakalauro šou, bet jau dabar suprantu, kad man neteks jo patirti dėl Covido. Viskas pasikeitė ir bijau, kad tie pasikeitimai nebūtų amžini. Universitetas prigalvojo naujų taisyklių, paisoma visų karantino draudimų. Tarkim, darbus pristatyti reikia 18 mėnesio dieną. Tie, kurie dabar yra Londone, drabužius turės pristatyti trimis dienomis anksčiau – kad darbai pakabotų erdvėje, o virusas spėtų numirti. Iš kūrėjo atimamos trys dienos! O juk visi studentai dirba iki pačios paskutinės akimirkos ir ji kiekviena tiesiog aukso vertės. Rekordas – penkios bemiegės paros.
Pakalbėkim apie talentą... Ko žmonėms pavydi?
Gaunu viską, ko noriu, arba pats pasidarau, todėl pavydas man visiškai svetimas. Nors ne – pavydžiu harmonijos. Mokėjimo suvaldyti emocijas. Mokėjimo pajausti pilnatvę ir susitvarkyti su emocijomis. Išlikti šaltakraujiškam tam tikromis situacijomis. Nors tai gal labiau ne pavydas, o žavėjimasis tais, kurie taip moka. Mane žavi daug dizainerių, draugai ir pažįstami, dirbantys mados srityje, bet aš jais džiaugiuosi, o jausmai jiems – pozityvūs. Na, ko gi galima pavydėti žmogui? Gal sugebėjimo atkakliai, daug ir nuoširdžiai dirbti, bet ir to galima išmokti.
O talento?
Talentas pasiekiamas darbu – sunkiu, be laiko ribų. Talentas yra disciplina, mokėjimas organizuoti laiką, gebėjimas parodyti geriausias savo puses. Nebent žmogus turi kažkokių anomalių, antgamtinių gebėjimų, tuomet taip, jis gali staiga išpopuliarėti, išgarsėti. Galiu pasakyti iš praktikos, esu paaukojęs darbui tiek vakarėlių... teko suprasti ir atsirinkti tai, kaip aš pats noriu praleisti laiką. Esu sulaukęs klausimų, ar man neliūdna dirbti užsidarius, užuot linksminusis su draugais. Atsakymas – tikrai ne, man smagu puoselėti savo gebėjimus ir tobulinti talentus. Aš tiesiog pats gaminu savo energiją dirbdamas tai, kas man patinka.
Mano studijos yra labai įdomios, tikrai ne kiekvienam. Pirmaisiais metais pats abejojau, ar tikrai ten įstojau. Kad noriu kurti madą, visada žinojau, tačiau tempas, krūvis priverčia stabtelėti – tai jau dabar visam likusiam gyvenimui pasirašau mirties nuosprendį? Ne, taip dramatiška nėra, bet skaičiai labai iškalbingi: į mano kursą įstojo 120, jau po pirmų metų liko 60. Niekuomet anksčiau nesupratau, ką tiksliai reiškia pasakymas talentų kalvė. O universitete supratau.
Kas tie, kurie išliko po pirmų metų? Ką tokio jie turi?
Be pagyrų galiu pasakyti, kad tie, kurie pabaigia universitetą, yra neeilinių gabumų. Visi jie turi meninių gebėjimų, vystytų nuo vaikystės, žino, kokia jų misija, geba komunikuoti savo idėjas, kūrybą, tai daug dirbantys žmonės. Labai labai daug dirbantys. Vienu metu studijuoti madą buvo prestižo reikalas, tačiau tie, kurie to ir atėjo, atkrinta greičiausiai. Dar atkrinta tie, kurie apskritai nesupranta, kas yra mada. Žmonės dažnai painioja madą ir stilių. Ir tai, kas yra drabužių, o kas – stiliaus kūrėjas. Apdaras yra konceptas, tavo mintis ir idėja, kurią siunti pasauliui. O stiliaus kūrimas yra visai kas kita, ar tai būtų drabužių, kuriuos sukūrei ne tu, sudėliojimas fotosesijai, vaizdo klipui, ar dar kas nors...
Mada yra tavo, kaip kūrėjo, žinutė pasauliui. Drabužis apskritai yra viena iš komunikacijos priemonių, juo gali atskleisti save. Juk ne veltui yra sakoma: pasitinka pagal drabužį. Aš su malonumu dėviu savo kurtus drabužius.
Baigęs universitetą ieškosi darbo. Kur?
Galimi du pasirinkimai. Labai noriu į Paryžių. Yra keletas mados namų, kurių vardų neatskleisiu, bet labiausiai noriu ten.
Kitas variantas yra išvykti į Aziją, pakeisti aplinką kardinaliai. Mane žavi Azijos kūryba, labai norėčiau pagyventi Japonijoje ir išmokti dažyti audinius natūraliais senoviniais būdais. Man tie senoviniai amatai yra magija.
Kiek talento gavai iš tėvų namų?
Geriausia žinia yra ta, kad mano talento namuose niekas nežemino. Mano nuomone, tai yra pati didžiausia problema, su kuria susiduria vaikai, patys to nežinodami, kuomet mažieji būsimieji mocartai yra tiesiog sugniuždomi vaikystėje, ypač jei jų talentas nepriimtinas ar nesuprantamas tėvams. Galėjau laisvai reikšti savo emocijas, apskritai, galėjau ir verkti, man mama nesakė: vyrai neverkia, kas yra labai svarbu. Mama sakė: visi verkia. Man buvo leidžiama jausti, ką noriu, nebuvau statomas į rėmus. Vaikystėje išbandžiau daug dalykų, kartais atrodo, kad jie net nesisieja: tarkim, oranžinis dziudo diržas ir meno mokykla. Visuomet turėjau polinkį į kūrybą: dėliojau puokštes, spalvojau, ačiū mamai, ji nuvedė teisingu keliu – į A. Martinaičio dailės mokyklą, po jos įstojau į Dailės gimnaziją. Išmokau kompozicijos, akademinio piešimo, tapybos, skulptūros, dailės istorijos. Tai labai svarbūs pagrindai. Juos tobulinau gimnazijoje.
Su smaragdais, rubinais, akmenimis ir brangakmeniais užaugau – tėtis juvelyras, gal todėl mėgstu visa, kas blizga. Vartydavau istorines knygas, įsivaizduodamas, kad esu Persijoj, Egipte. Dabar jaučiu, kad tie vaikystės įspūdžiai sugrįžta mano projektais. Apskritai, vaikystėje turėjau nepasotinamą apetitą istorijai – Indija, Graikija, Japonija, Egiptas... mokėjau skaityt egiptietiškai, viską rinkau, domėjausi mistiniais pasauliais, siurbiau į save tuos paveikslus, žinias ir dabar jie mano viduje kuria naują tikrovę. Kuriu ne tik drabužius, bet ir papuošalus. Sėkmingu savo projektu laikau akinius nuo saulės. Jie labai neįprasti – su blakstienomis...
Kodėl studijuoti nutarei Londone?
Apie Londoną svajojau dar būdamas dvylikos. Žinojau, kad ten studijuosiu. Būtent šitas universitetas pagimdė tokius genijus kaip Johnas Galliano, Alexanderis McQueenas, Riccardo Tisci, Jimmy Choo.
Tiesiog žinojau, kad Londonas yra ta vieta, kurioje turiu būti. Visus metus kaupiau savo portfolio sąmoningai, o kai reikėjo stoti, tiesiog peržiūrėjau jį, atrinkdamas tai, kas mane labiausiai prezentuoja.
Londone susižavėjau žmonių skaičiumi, tuo amžinu varikliu, tuo judėjimo jausmu, kai tu, rodos, stovi, o aplinkui vyksta tiek veiksmo... Ta laisve eiti į bet kurią pusę ir galėjimu čia pat susipažinti su žmonėmis ir ką nors veikti. Mačiau galimybių dar tada.
Prasidėjus karantinui, kai studijos persikėlė į virtualią erdvę, grįžau į Kauną, kuriame esu ir dabar, tačiau su begaliniu švelnumu prisimenu tą tviskantį megapolį Londoną, kurio jau labai labai pasiilgau.
Studijuodamas jaučiausi laisvu žmogumi. Gal dėl to, kad buvau vienas, niekam nieko neįsipareigojęs, galėjau daryti, ką noriu. Tas jausmas suteikė daug pasitikėjimo savimi. Lietuvą pradėjau vertinti tik tuomet, kai joje negyvenau. Myliu savo šalies gamtą, man patinka, kad galiu išeiti į mišką, būti jame visai vienas ir dainuoti garsiai. Londone niekur ir niekuomet nesi vienas. Vertinu vienatvę Lietuvoje ir draugus, kurie išlikę nuo mokyklos laikų. Mes visi važinėjam po pasaulį, bet susitinkam Lietuvoj, čia prisimenam tą vėjavaikišką laiką mokykloje. Kaskart sugrįžęs jaučiuosi, tarsi vėl atsiradau vienuoliktoj klasėj, turiu galvoti, ką rinksiuosi, ką studijuosiu. Lietuva yra labai jauna šalis, kurioje nėra didelės kultūrinės ir tautinės įvairovės, ji sunkiau priima kitaip mąstančius, sunkiai įsileidžia naujoves. Tas labai nespartus tobulėjimas, sąstingis mane žlugdo labiausiai. Kartais žiūriu pro langą ir galvoju: tiek daug noriu padaryti, bet išvien kliūtys, išvien. Londone buvau patikėjęs minčių galia – noriu kažko, ir tai atsitinka. Situacija pasikeis, kai žmonės atlaisvins socialinius bei kultūrinius savo korsetus ir pradės kvėpuot. Kvėpuot ir gyvent. Ir tobulėt. Augt.
Nuo balandžio esi Lietuvoje. Ir nors čia nebuvai tik ketverius metus, ar matai kokių nors poslinkių?
Man vis dar liūdna, kad tada, kai pasaulis ir technologijos kinta tiesiog kosminiu greičiu, mano šalis tokioj tarsi pusiausnūdoj. Ar tai žmogaus teisių reikalai, ar dvigubos pilietybės, ar požiūrio klausimai. Žmonės Lietuvoje į mane žiūri keistai, dažnai netolerantiškai, mano apranga vis dar kelia jiems nuostabą, kurios jie niekaip nemoka, o gal nenori nuslėpti, kas yra tiesiog normalu kitur pasaulyje, tarkim, Londone. Nemoka nereikšti savo nuomonės, kai jų to neprašo. Lietuvoje visi jaučiasi labai svarbūs, būtinai privalantys pasakyti, ką galvoja, nors ta jų nuomonė yra niekam neįdomi. Kartais man atrodo, kad žmonės kalba ir komentuoja garsiai, nes neturi su kuo pasikalbėti. Viena, kas džiugina – tai ateinanti naujoji karta, kuri labai skiriasi nuo tos egzistuojančios daugumos. Per Covido laiką dalyvavau keliuose labai įdomiuose projektuose, net nesitikėdamas, kad tai bus pažangu ir įdomu, bet, mano nuostabai, buvo. Man patiko projektas aprengti dabartinį Seimo narį. Ar sukurti dėklo viršelį dainai.
Su savo darbais patekau į „Vogue Italia“. Vienas Kinijos žurnalas išspausdino mano darbus keturiuose puslapiuose. Lietuva yra per maža mano fantazijoms, manau, kad čia negali tilpti keli mados kūrėjai. Londone niekuomet nejaučiau limito. Ten gali daryt ir daryt, ir kiekviena diena tau atneša dar vieną galimybę. Taip nesureikšminau visko, ką ten dariau, tarkim, pirmosios mokslų dienos, o dabar dalyvauju Londono mados savaitėj, rengiu modelius...
Vietoj pabaigos
Rodos, kalbėčiau ir kalbėčiau su šituo mandagiu jaunuoliu, kuris žino, kaip pradėti ir kaip pabaigti pokalbį, turi tiek daug vidinės brandos, kad man vis rodosi, jog kalbu su visiškai susiformavusiu, patyrusiu žmogumi, kuriam geras pusšimtis, o ne dvidešimt dveji... Tačiau labiausiai mane nustebina naujametis Justo palinkėjimas socialiniuose tinkluose. Man atrodo, kad šitas vaikinas jau labai greitai garsins Lietuvą:
„Patikėkime savo žodžiais, darbais, savimi. Supraskime asmenybės galią. Įvertinkime vienatvę, kad vienaip ar kitaip vertintume draugystę. Sielos laisvės, mažiau emocinio bagažo. Neapykantą keiskime išsilavinimu ir augimu. Juk buvimas žmogumi – siauras kelias tarp gyvulio ir Dievo. Prieš patenkant į šį gyvenimo kelią, peržengti vartus. Žmogiškumo. Juk žmogumi tampama – ne gimstama. Harmonijos ir daug valios auginant vidinį vaiką savyje. Nepraraskime savęs. Juk bet kuris maršas, šokis ar kelias prasideda nuo vieno ir to paties. Žingsnio.
P. S. branginkime sielą, nes tik ji turi išliekamąją vertę...“
