Nuo to laiko, kai Druskininkuose gimusi, augusi ir šiuo metu gyvenanti Evita pirmą kartą įžengė į sceną ir veržliai atliko dainą Mamos dienos šventėje, prabėgo bene dešimtmetis. Pirmasis koncertas tapo lemtingas – mergina klausytojų simpatijas pavergė ir sėkme ėmė džiaugtis dešimtyse scenų: Druskininkų mokykloje, kurioje mokėsi, Lietuvoje ir užsienio šalyse vykusiuose dainų konkursuose bei koncertuose ir, žinoma, televizijoje, kai, dalyvaudama „Lietuvos balso“ projekte, praėjusių metų gegužę tapo jo nugalėtoja. Mergina atvira: taip, už šią pergalę, kaip ir už visas kitas pergales savo gyvenime, yra dėkinga tėvams, ypač tėčiui, ir dainavimo mokytojai. Ne už tai, jog, kaip kai kas piktdžiugiškai pašneka, garsaus tėvo – humoristo Vitalijaus Cololo – vardas duris į pramogų pasaulį plačiai atvėrė ir dukrai. Vis dėlto būtent tėtis, įžvelgęs jos talentą, prieš dešimt metų dukrą nuvedė į chorą, paskatino dainuoti, visuomet motyvavo, ragino tikėti savimi, pasitikėjo ir tikėjo dukros sėkme. Evita dėkinga už tai, jog ir dabar jaučia žodžiais nepaaiškinamą jo globą iš Anapus.
E. Cololo sako: „Ant muzikos pasaulio žemės stoviu tvirtai ir atsistojau savo kojomis. Tai, ką esu laimėjusi, yra mano pačios nuopelnas. Patikėkite, čia neatsiradau atsitiktinai: dainuodama, ruošdamasi daugybei konkursų ir koncertų, užaugau. Dabar, kai tėčio nebėra, dar tvirčiau sakau: aš stengsiuosi, kad pavardė COLOLO taptų dar žinomesnė.“
Vaikystė su kiemo žaidimais ir senelių pasakomis
Mergina, paklausta, kokia buvo vaikystėje, valiūkiškai šypsosi. „Buvau tikras kiemo vaikas – kai išeidavau iš namų ryte, grįždavau sutemus. Buvau judri, aktyvi, tikra padauža. Ir prisidirbdavau, ir blogų pažymių pasitaikydavo. Bet nei mama, nei tėtis su manim daug vargo tikrai neturėjo. Žmonėms visada buvo įdomu, kaip aš augau žinomoje šeimoje. Tai sakau atvirai: mano vaikystė tikrai nebuvo išskirtinė.“
Daug gražių pagiriamųjų žodžių mergina skiria savo seneliams, tėčio tėvams. „Vaikystėje labai mėgdavau žaisti su seneliais. Kai sirgdavau, seneliai dirbdavo pamainom. Jie gyveno visai šalia, tik kitoje kelio pusėje. Tad po pamokų visuomet eidavau pas senelius. Žaisdavom pasakas – „Pelenę“ ir visokias kitokias. Buvau išradinga: iš saldainių dėžučių pasigamindavom lėktuvus, kompiuterį. Man patikdavo visokie žaidimai, o seneliai mielai tenkindavo mano fantazijas.“
Dainavimas užkoduotas genuose
Evita prisimena, jog jai iš pradžių visai nepatiko dainuoti. „Kai tėvai atvedė į chorą, padainavau, apsiverkiau ir iš jo pabėgau. Nepatiko dainuoti su kitais. Bet mano pirmoji, vienintelė ir geriausia mokytoja Ronata Balkaitienė kažkokiu stebuklingu būdu mane prikalbino, nes reikėjo paruošti dainą Mamyčių šventei. Nuo tada mokytoja manęs nebepaleido. Matyt, įžvelgė mano talentą. Taigi nuo tada ir pradėjau savo muzikinį kelią.“
Mergina įsitikinusi, jog už tai, kad šiandien dainuoja, turi būti dėkinga tėvams ir savo mokytojai. „Jei jie nebūtų paraginę, nežinau, ar dabar apskritai dainuočiau. Nors... dainavimas turbūt užkoduotas mano giminės genuose. Mama dainuoja Druskininkų chore. Močiutė, nors ginčijasi: „ne, ne, aš nedaininga“, bet mes žinom, kad turi gerą balsą. Kiek prisimenu, labai mėgdavo ir dabar mėgsta užtraukti savo tralaluškas. Na, o tėtis tai ir dainuoti, ir viskam gabus buvo. Kaip ir aš visai“, – linksmai merkia akį. – Ir pavaidint, ir padainuot – ką reikia, tą ir moku.
Mokykloje labai patikdavo vaidinti. Buvau arba šarka, arba kokia mama, arba koks nors kitas įdomus personažas. Mano vaidmenys būdavo ryškūs nuo mažų dienų... Mokykloj esu išbandžiusi labai daug būrelių. Na, buvau priversta eit ir į muzikos mokyklą, ir dailės mokyklą, ir teatrą, ir bandyti įvairias sporto rūšis... Tikrai taip, daugelį dalykų esu bandžiusi, bet nepasilikau prie vieno. Labiausiai patiko dainavimas ir teatras. Kažkada mokiausi ir groti būgnais.
Galbūt pasirodys keista, bet muzikos mokyklos nesu baigusi. Lankiau ją vienus metus, bet paskui mečiau. Nusprendžiau, kad ne man mokytis pianinu ir tomis rankytėmis žongliruot... Paskui prasidėjo įvairių konkursų etapas. Ar visada lydėdavo sėkmė? Kad ir keista man taip sakyt, bet visada. Gal man taip laimė lėmė. Kiekviename konkurse užimdavau prizinę vietą. Pasitikėdavau savo talentu. Ta sėkmė labai motyvavo. Ar teko kada nusivilt? Yra buvę taip, kad tikėdavausi pirmos vietos, o laimėdavau trečią. Tada nusivildavau. Bet paskui permąsčiusi, su kuo varžiausi, iš naujo įvertindavau savo pasirodymą, klaidas ir suprasdavau, kad komisija įvertino teisingai.“
Visos pastangos tikrai atsipirkdavo: Evita konkursuose dažniausiai užimdavo prizines vietas, jai teko koncertuoti privačiose šventėse, restoranuose. Dėl pomėgio dainuoti bene nuo keturiolikos metų ji galėjo visiškai save išlaikyti, nors ir gyveno su tėvais. Muzikai šią merginą, kaip ir ne vieną kitą meniškos sielos asmenybę, įkvėpė ir menu tiesiog alsuojantys Druskininkai.
Pergalė „Lietuvos balse“ tiesia tiltus į didžiąsias scenas
Paklausta, ar garsaus tėvo vardas turėjo teigiamos įtakos muzikos pasaulyje, o gal priešingai – trukdė, ji sako, jog visko siekė ir pasiekė pati. „Kadangi anksti pradėjau savo konkursinę veiklą, iš pradžių neatkreipiau dėmesio į visas užkulisines kalbas. Bet paskui tekdavo išgirsti: „Tu čia laimėjai dėl to, kad tavo tėtis garsus.“ Ilgainiui išmokau to negirdėt, nes žinojau, kad ir pati esu šio to verta. Nors ne visą laiką konkursuose būdavo pirmos vietos, tačiau sėkmė iš tiesų lydėjo. Aš pasitikėjau savimi.
Dalyvauti „Lietuvos balse“ nesiveržiau, norėjau išvengti kalbų, kad į televizijos projektą patekau vien dėl garsios pavardės. Tačiau šiam žingsniui pastūmėjo mama ir dainavimo mokytoja, o dalyvio anketą užpildžiau paskutinę dieną. Kai atėjau į šį projektą ir kai jį laimėjau, deja, buvo kalbų, kad man sekasi ir laimėjau tik dėl garsios pavardės. Aš nemaniau, jog nueisiu taip toli... Mano kelias projekte buvo visoks. Gyvenime įvyko visko, tačiau jis ir atima, ir duoda. Taip buvo ir bus... Pirmuose trijuose etapuose viskas priklausė nuo mokytojų pasirinkimų, bet nesitikėjau, jog tiek daug žiūrovų palaikymo sulauksiu jiems balsuojant. Esu labai dėkinga mylimiausiai ir brangiausiai mamai, močiutėms, seneliams, dėdėms, tetoms ir visai šeimai. Ačiū tėčiui... už viską viską, ką man gyvenime davė ir ko išmokė... Ačiū savo draugams. Tai buvo neįkainojamas palaikymas...“
Laimėjusi „Lietuvos balsą“, Evita pradėjo dirbti su prodiuserine kompanija „Elitaz Music“, kuri jaunajai atlikėjai padeda tiesti kelius į didžiąsias scenas. Šalia savitos autorinės Evitos muzikos klausytojai girdi dar vieną kryptį – jazz / rap. Po pergalės „Lietuvos balse“ mergina subūrė profesionalių džiazo muzikantų grupę, su kuria koncertuoja įvairiose koncertų salėse, o praėjusių metų rudenį pasirodė Klaipėdos pilies džiazo festivalyje.
Šiais metais Evita dalyvaus nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje. Ji nesiruošia taikytis prie numanomų „Eurovizijos“ standartų: dalyvaus su savo daina, artima pirmosios – „Nesupainiot / 10 laimių“ – stilistikai.
Singlas „Nesupainiot / 10 laimių“ – apie gyvenimo džiaugsmą
Praėję metai Evitai Cololo išties buvo išskirtiniai: ji ne tik baigė gimnaziją, laimėjo „Lietuvos balse“, bet ir vasarą įrašė savo pirmąjį singlą „Nesupainiot / 10 laimių“. Evita sako, kad dainos tekste užkoduota nemažai frazių, leidžiančių jauniems žmonėmis nesijausti vienišiems. „Dainoje užfiksuotos dešimt mano laimių, jei kurią dieną jų pritrūktų ar kurią jų pamirščiau. Pasisemkit laimės ir jūs.“ Koks jos pirmosios dainos gyvenimas? „Manau, kad ją lydi sėkmė. Pirmiausia, labai didžiuojuosi, nes tai mano pačios kurtas singlas. Jo įrašymas – man nauji vandenys, į kuriuos nėriau kaip kūrėja. Taip sakant, po neilgų dvejonių nusprendžiau savo kūrybą tiesiog paleisti į gyvenimą. Supratau, kaip nerealiai smagu kurti pačiai. Šiuo metu vyksta mano nedidelio albumiuko įrašymo darbai, ruošiam naujų kūrinių. Albume bus mano kurtos dainos.“
Ir nors pandemija planus šiek tiek pristabdė, tačiau šiais metais klausytojai neabejotinai išgirs visą Evitos Cololo EP albumą.
„Gyvenk dabar, išlik savimi ir neleisk aplinkos veiksniams pakeist tave“
Rudenį Evita pradėjo mokytis siuvimo Vilniaus automechanikos ir verslo mokykloje. „Siuvimas – dar vienas mano pomėgis nuo vaikystės. Žinoma, aš visai neplanavau jo mokytis kažkurioje mokykloje. Tačiau... dabar mokausi. Pagalvojau: labai geras amatas, kodėl nepabandžius? Iš kur tas pomėgis? Siūti moka močiutė, jos tėtis buvo batsiuvys. Su adata ir siūlu mėgstu „žaisti“ nuo mažens.“ Kol kas savo siūtais drabužiais mergina nesipuošia, tačiau keletą jau yra pasiuvusi. Pavyzdžiui, iš kelių skirtingo dizaino švarkų pasisiuvo vieną.
Šiuo metu, kai karantinas stabdo įprastą gyvenimą, Evita, pusmetį pagyvenusi Vilniuje, sugrįžo į gimtąjį miestą, kur gyvena su mama ir seneliais. „Išties, man šis laikotarpis labai sunkus, nes nesu namisėda. Kaip nemėgstu prisirišt prie vieno pomėgio, taip ir sėdėt vienoj vietoj nemėgstu. Patinka eit, keliaut, būt su draugais, ieškot naujų pažinčių... Ar turiu svajonių? Dabar didžiausia mano svajonė – kad išnyktų tas virusas, kad žmonės būtų sveiki, juo neužsikrėstų. O šiaip nesvajoju, nes manau, kad ateis viskas, kas turi ateiti. Noriu dainuoti ir toliau. Tikiuosi suburti savo auditoriją, kuri manęs klausytų ir palaikytų. Noriu neprarasti įkvėpimo, kad galėčiau kurti toliau. Mano dainavimo stilius – visokių muzikos žanrų miksas. Su savo muzikos prodiuseriu stengiamės laviruoti tarp stilių. O klausytis man patinka ritmenbliuzo, repo, bet ir kitų stilių muzikos pasiklausau. Druskininkuose kiekvieną dieną stengiuosi eiti pasivaikščioti, važiuoju į sodą, ten leidžiu laiką su šeima, einu į gamtą su mama ir seneliais. Aš nemėgstu skaityt – galbūt todėl, kad nemoku ilgam susikoncentruot. Jaučiu, kad knygoms dar nesubrendau.“
Baigusi mokyklą, mergina planavo rinktis aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Bet sako supratusi, kad joms dar nėra pasiruošusi. Mokymasis siuvimo mokykloje tęsis dvejus metus, tad per šį laikotarpį ji nuspręs, kur nori studijuot toliau. „Norėčiau tapti muzikos mokytoja, bet minties tapti aktore taip pat nepametu. Jei pakviestų vaidinti filme, tikrai neatsisakyčiau, sutikčiau iš karto.“
Kai laimėjo „Lietuvos balsą“, pasigirdo kalbų, jog muzikos padangėje įsižiebia nauja žvaigždė. Evita sako, jog apibūdinimas „žvaigždė“ jai niekada neimponavo, nelipo. „Gal sakyčiau garsenybė, bet irgi ne. Savęs niekada nesureikšminu. Galbūt įsivardinčiau taip: dainuojanti mergina, kuri dažniau rodosi viešumoje. Kasdien esu paprasta, labai tikiuosi, kad tokia ir liksiu. Bendraujanti, užsispyrusi, siekianti savo tikslo. Žodžiu, tokia esu nuo mokyklos laikų. Ar daug turiu draugų? Nuskambės paradoksaliai: bendrauti labai mėgstu, esu komunikabili, bet daug draugų neturiu. Juos atsirenku, intuityviai jaučiu, ką prisileisti. Turiu savo draugų ratą, su tais žmonėmis galiu būti savimi. Tiesa, manęs lengvai nepastumsi: mano ženklas Dvyniai, turiu savo nuomonę, o iš tėčio išmokau kruopščiai atsirinkti žmones, esančius aplink.“
E. Cololo teigia, jog jos gyvenimo moto – „gyvenk dabar, išlik savimi ir neleisk aplinkos veiksniams pakeist tave“. Dėl to, kad gana anksti tapo žinoma, žvaigždžių liga nesusirgo. „Tikrai žinau, kad šia liga nesirgau, ir labai tikiuosi, kad nesirgsiu. Apie ją turiu savo nuomonę: man baisiausia, kai žmogų neigiamai pradeda veikti aplinkos veiksniai, jis tampa nebe savimi. Mamai sakiau: „Mamyt, kai pamatysi, kad aš jau kažką bandau įsivaizduot, pradėk ramint mane.“ Ir tikiu, kad mama pajėgs mane nusodint ant žemės. Ji griežta tam tikrais atvejais, kai reikia mamoms būt griežtoms, o šiaip mes labai geros draugės nuo vaikystės. Mama visada žinojo, kur einu, ką veikiu, jokių paslapčių nuo tėvų neturėjau. Kai kuriose šeimose yra taip – tėvai vaikui sako: „Studijuok kažką normalaus, tik ne meną, nes iš jo neuždirbsi.“ O mano tėvai visada sakydavo, jog turiu pasirinkti, ko noriu siekt. Prisimenu, paauglystėj, kai jau tikrai atsibodo tie konkursai vos ne kiekvieną savaitgalį, norėjau mesti dainavimą. Tėvai mano pasirinkimų nevaržė, tik rūpestingai patarė: „Tada iškart turi rasti, kuo užsiimsi, ką toliau mokysiesi.“
Paklausta, ar muzikos kelyje turi žvaigždžių, į kurias orientuojasi, Evita sako, kad nėra vieno konkretaus atlikėjo, iš kurio mokytųsi. „Iš kiekvieno atlikėjo stengiuosi pasisemti kažko naujo. Gero, pozityvaus ir naudingo.“
Kai „Lietuvos balse“ laimėjo penkiolika tūkstančių eurų, atsirado nemažai smalsuolių, kuriems buvo įdomu, kur panaudos laimėtą sumą. „Laimėjimą panaudojau protingiems dalykams. Nusipirkau kompiuterį, kurio man labai reikėjo. Kadangi pradėjau mokytis siuvimo, reikėjo investuoti į siuvimo įrangą, o ji nėra pigi.“
Ar dėl Lietuvoje neįprastos graikiškos pavardės vaikystėje nesusilaukė patyčių? Evita pasakoja, jog ne, nes jų šeima – tikri humoro jausmo nestokojantys graikai-dzūkai. „Tėčio senelis buvo graikas, kilęs iš Ukrainos, kur yra graikų kolonijų. Ten turime nemažai giminių. Mano tėtis labai smagiai pašnekėdavo dzūkiškai, labai gaila, kad aš moku tik kelis žodžius. Man labai patinka mano gimtasis miestas, Dzūkija ir visuomet palaikau dzūkus... Nesu lėta, labai greitai užsidegu, mėgstu pakovoti už teisybę. Žinau, kad kai kuriems žmonėms atrodau pikta, taip jie sprendžia iš mano veido mimikų. Bet aš labai mėgstu bendraut, ką nors sužinot apie žmones. Štai tokios mano savybės. Save vadinu geru žmogumi. Labai myliu gyvūnus, labiausiai – savo penkiolikos metų kalytę Agatą.“
Mergina, negalėdama nuslėpti virpesio balse ir sieloje, prisimena, jog tėtis, atostogaudamas Ispanijoje, nupirko jai kvepalus-auksinį mikrofoną pavadinimu „The Voice“. „Tai buvo lemtingas ženklas... Užtat „Lietuvos balse“ skyriau pergalę visiems, tačiau labiausiai – savo mylimam tėčiui... Aš labai didžiuojuosi savo pavarde, jaučiu už ją atsakomybę. Dabar ją nešu ypač aukštai ir dedu visas jėgas, kad ji tik garsėtų ir neišnyktų iš muzikos, pramogų pasaulio.“
