Iš nedidelio Skuodo kilusi I. Lukšaitė sugebėjo susikurti spalvingą, įdomų, kupiną įspūdžių pasaulį. Klaipėdos universitete studijuodama socialinę geografiją nutarė užsidirbti pinigų naujoms suknelėms ir diskotekoms, įsidarbino drabužių parduotuvėje, o netrukus tapo vitrinų dizainere. Šio amato nesimokė, tad iš kur radosi meninė intuicija, potraukis originaliam stiliui, išskirtiniams apdarams, gebėjimas vitrinose kurti drabužių teatrą? Jos kuriama magija buvo pastebėta: Ingą Luk pakvietė dirbti Barselonoje įsikūrusi viena didžiausių pasaulyje greitosios mados drabužių įmonė. Po beveik 10 metų gyvenimo ant lagamino Inga tarė: „Noriu basomis į džiungles!“, ir, palikusi gerai apmokamą įdomų darbą, iškeliavo...
Inga, leiskite su Jumis susipažinti nors per atstumą.
Prieš mėnesį atsikrausčiau į Gruziją. 2019 m. gyvenau Tailando džiunglėse, pernai – pusmetį Indijoje, o prieš tai 8-erius metus – Barselonoje.
Aš – kairiarankė. Bijau tamsos. Turiu 45 tatuiruotes. Esu vyturys: keliuosi su saule, miegoti einu prieš vidurnaktį. Vegetarė gal 10 metų, praktikuojanti veganė – pastaruosius 5-erius metus (lietuviški varškės sūreliai ir vietiniai Gruzijos chačiapuriai su sūriu – išimtis!). Esu sutartinių fanė. Nesegiu liemenėlių. Buvau įsimylėjusi 4 kartus. Be galo mėgstu kanceliarinių prekių parduotuves! 8-erius metus dirbau vitrinų dekoravimo srityje, kuravau 450 parduotuvių daugiau nei 40-yje šalių. Pastaruosius 10 metų nuolat keliavau po pasaulį: Tailande lankiausi daugiau nei 30 kartų, Indijoje ir Filipinuose – 20, Pietų Afrikos Respublikoje – 10. Gal 5 kartus lankiausi Irane, 2 ar 3 – Bolivijoje. Dar Nigerijoje, Taivane, Konge, Naujojoje Kaledonijoje, Pusiaujo Gvinėjoje ir kt. Porą mėnesių gyvenau Pietų Korėjoje, bet, pavyzdžiui, Italijoje ir Maroke, nebuvau nė karto! Akinius nešioju lygiai 30 metų. Kartą teko pabūti žurnalo viršelio veidu.
Įdomu, kad vaikystėje žaisdavote Joniuką keliauninką, per petį persimetusį pagaliuką su maišeliu. Pasąmoninis kelionių, nuotykių troškimas?
Vaikystėje, kai kiemo draugės barbes rengdavo vestuvinėmis suknelėmis, aš savosioms dėdavau kuprines ant pečių ir lėkdavau, kur akys veda. Joniukas keliauninkas, per petį persimetęs pagaliuką su maišeliu, man buvo didžiausias įkvėpimas. Nuolat svajojau apie keliones ir mamos klausinėdavau: „Kur mane akys nuves, jei dabar eisiu į šitą pusę? Kur tas pasaulio galas ir kaip jį pasiekti?“
Anksti pradėjau skaityti. Ypač mėgau knygas apie keliones, klajoklius ir pasaulį. Laisvalaikį leisdavau skaitydama, piešdama ir daug svajodama, o mėgstamiausia pamoka mokykloje buvo geografija. Vaikystėje nebuvo galimybių keliauti. Knygos buvo mano pabėgimo ir pasaulio pažinimo planas. Pamenu save svajojančią, kad kai paaugsiu, keliausiu po pasaulį taip, lyg jis būtų mano kiemas. Būtent taip ir atsitiko.
Baigusi studijas gavau pasiūlymą kraustytis į Ispaniją ir pradėjau keliauti. Pastaruosius 10 metų gyvenau ant lagaminų. Namie visada būdavo paruošti du: su vienu išvykstu, o kitas laukdavo ateinančios kelionės. Lėktuvais skraidydavau kone kasdien. Niekada nežinojau, kur būsiu rytoj. Vieną dieną galėjau būti Indonezijoje, o kitą lėkdavau į Boliviją. Iš ten – į Iraną, iš Irano – į Kongą, iš Kongo – į Kiniją. Toks gyvenimo būdas vežė, jaučiausi savo vietoje – tarsi žuvis vandenyje.
Tuo metu dirbau mados srityje – vitrinų dekoratore. Atsakomybė ir krūvis buvo beprotiški, bet visada susitvarkydavau. Turėjau komandas visuose žemynuose, aiškindavau jų nariams apie mados tendencijas, palaikydavau, motyvuodavau, atidarinėjau naujas parduotuves, priiminėjau naujus komandų narius, apmokydavau juos, montuodavau „Fashion Week“ vitrinas Niujorke ir Londone. Skrisdavau iš vieno pasaulio galo į kitą, bene kasdien atsidurdavau skirtingų kultūrų, žmonių mentaliteto šalyse. Kasmet grįždavau į Lietuvą pasikeisti paso, nes nebetilpdavo kelionių vizos.
Toks intensyvus gyvenimo būdas išmokė pažinti save ir pozityviai vertinti streso kupinas situacijas, negaišti laiko bambekliaujant ir priimti sprendimus čia ir dabar.
Kodėl aukštai iškilusi vitrinų menininkė galop nusileido iki minimalių poreikių džiunglių gyventojos? Kokia buvo tokios gyvensenos realybė?
Prieš dvejus metus nutariau išeiti iš komforto zonos, palikti stabilų ilgalaikį darbą, socialines garantijas, finansinį saugumą ir išvykti... ieškoti savęs. Jaučiausi pavargusi nuo nesibaigiančių kelionių, didmiesčių, greitosios mados verslo, pradėjau tapatintis su šia veikla. Jaučiausi pametusi save, o peržengusi trisdešimtmečio ribą, nutariau atsikratyti materialaus svorio ir pasinerti į savęs pažinimo pamokas. Skamba kaip vidutinio amžiaus krizė (juokiasi)? Tai buvo ypatingas metas. Gamtos ir laiko sau reikėjo labiau nei kada nors anksčiau. Mečiau darbą ir iškeliavau į džiungles. Gyvenau Laose, Vietname, po to išsikrausčiau į Tailandą, ten likau gyventi beveik metus. Tobulinau tradicinės Thai terapijos žinias, studijavau.
Ar didelė Jūsų drabužių spinta, kas joje telpa, ką primena?
Kai išėjau iš darbo, labai norėjau pabėgti nuo greitosios mados. Išdovanojau visus drabužius – brangias sukneles ir vardinius dizainerių batus – moterų paramos centrams. Knygas parsiunčiau pas mamą į Lietuvą. Likau su reikalingiausių daiktų kuprine. Tada norėjau atsisakyti bet kokio mane laikančio materialaus svorio. Nežinojau, kas manęs laukia. Jokio plano B neturėjau. Žinojau tik viena: jei to nebūčiau padariusi, būčiau save visiškai užgraužusi. Geriau gailėtis dėl to, ką padariau, nei dėl to, ko neišdrįsau padaryti.
Mesti sunkiai įgytą pagrindą ir leistis į nežinią – drąsu? Žinot, kiek kartų pagalvojau, kokią nesąmonę padariau? Begalę! Kai pakuodama daiktus niekaip nesugebėjau savo baimių sukišti į dėžes; kai, grįžusi į Lietuvą ir parvežusi katinus pas mamą, valandų valandas žiūrėdavau į vieną tašką, nebesuvokdama, kas aš; kai vos atvykusi į Laosą kelias valandas praverkiau autobusų stotelėje, o po to visą naktį – pigiame pakelės hostelyje; kai užsiblokavo kortelė ir nebebuvo pinigų maistui; kai visam pusmečiui Tailande dingo mėnesinės (ir bet koks seksualinis potraukis); kai, eidama per džiunglių keliuką vipassanos stovyklos link, per ašaras kelio nemačiau; kai, apsinuodijusi maistu ar nežinia kokiam vabalui įkandus, niekaip negalėjau atsigauti...
„Trankiausi po Pietryčių Aziją ir mokiausi.“ Bet buvote užklupta karantino?
Per pirmąjį karantiną buvau Indijoje. Nutariau tiesiog vykti į Indijos šiaurę ir pasiieškoti kampelio kur nors kalnuose, miškuose ir ten laukti, kol bardakėliai aprims. Delyje sėdau į naktinį autobusą, vežantį į Kašmyrą. Tą naktį mus sustabdė ir visus išmetė lauk. Gatvėje – nė vienos lempos. Policininkai piktai rėkia. Iki artimiausio miestelio apie 60 kilometrų. Stoviu viena emocijų mišrainėj ir taip ramu, tarsi žinočiau, kad kaip nors viskas vis tiek išsispręs.
Tyliai pasakiau sau: „Bet kur, tik ne į Delį...“ Ir keturi nelaimės draugai pralinksmėjo. Tada nežinojom, kad laukia tikras Bolivudo serialas! Prasidėjo 62 val. trukusi kelionė ieškant saugaus kampelio. Tą naktį buvo oficialiai paskelbta, kad kiekvienas užsienietis yra viruso nešiotojas. Mums nebepardavė maisto, gatvėje badė pirštais, neįleido į traukinius, varė iš autobusų, nuolat siundė policiją. Po 62 val., 5 autobusų, 7 policijos tikrinimų, omleto ir poros chai puodelių pavyko atvykti į saugų kampelį, mažą kaimelį šalia Himalajų. Nemiegoję, išalkę, ištroškę, policininkų išsiuntinėti į visas keturias puses, vietinių iškeikti, nesiprausę tris paras, atsidūrėme šiaurinėje Indijoje Utarakando regione visai šalia Nepalo sienos. Mažytis kaimelis, kuriame gyvena gal 200 gyventojų. Čia telefonų nelabai reikia, nes naujienas ir gandus žmonės vieni kitiems perduoda iš savo namelių balkonų per visą kaimą. Čia visi giminės! Kaimelis labai neturtingas, bet žmonės nuolat šypsosi lyg milijoną laimėję. Čia, kaip ir beveik visoje šalyje, dominuoja arranged marriage – tėvų organizuotos santuokos. Gimdytojai suranda tau gyvenimo partnerį, visi tuo labai patenkinti, o vakariečius vadina naivuoliais, kad tikime santuoka iš meilės. Juk tėvai žino geriausiai, išrinks tinkamiausią žmoną ar vyrą, o meilė natūraliai ateis besirūpinant vienam kitu ir susilaukus vaikų. Žmonos šeima iškelia vestuvių puotą, į ją kviečiamas visas kaimas. Iškart po puotos nuotaka išsikrausto į vyro namus gyventi su šio tėvais, broliais ir jų šeimomis.
Kaimo moterys – gražuolės. Lyg žydinčios gėlės puošia pievas margais savo sariais, blizgančiais papuošalais, kuriais dabinasi net dirbdamos laukuose, o per pakalnes skamba skardus jų juokas. Čia auga mangai ir persikai, laksto tigrai, o nuo vyriausių kaimo bobučių jokių paslapčių nenuslėpsi.
Atvykę prisiglaudėm pas vieno kelionės draugo pažįstamą. Vos pasiekus namelį prisistatė policija, daktarai, keliolika paparacių ir visus uždarė į mėnesio karantiną. Jokių kontaktų su kaimu, pasakė. Išmaldavom, kad kaimo virėjo leistų paprašyti maisto, kol sulauksim maisto siuntos. Septyni žmonės, tik ką susipažinę, gyvenom viename kambarėlyje. Turėjom lovytę ir porą čiužinių. Pavalgę ryžių su pupelėmis bei vietine duonele (chapati), užmigom. Pabudome po beveik paros ir labai apsidžiaugėme, nes gavome maišą ryžių. Viena kaimynka pro tvorą įkišo ciberžolių, kita padovanojo pieno stiklinę. Visi šypsosi, iš balkonėlių mojuoja. Kaip gera po patyčių didmiesčiuose matyti šypsenas. Dar užvakar galvojau, kad mus kur pakelėj akmenimis ar bambuko lazdomis uždaužys.
Tailande išmokote gydyti rankomis?
Taip. Tajų masažas atsirado prieš 2500 metų Indijoje ir tik vėliau išplito į kitas šalis, tarp jų ir Tailandą. Masažo pradininkas buvo ajurvedos gydytojas Shivaga Komarpaj. Manoma, kad jis masažu gydė net patį Budą.
Tradicinis tailandietiškas masažas atliekamas ant grindų ar čiužinio. Žmogus turi dėvėti plonus, prigludusius, natūralaus audinio drabužius. Tailandietiškas masažas labai susijęs su rytų filosofija ir medicina, jis skirtas kūnui, protui ir sielai. Masažuojant suaktyvinamas visas organizmas – endokrininė ir imuninė, limfinė, kraujotakos ir nervų sistemos, masažas daro teigiamą įtaką odai, kaulams, virškinimui, kvėpavimui, emocijoms, padeda atsipalaiduoti, mažina stresą, lėtinius galvos skausmus, padeda sužadinti ir pagerinti vyrų ir moterų energiją, gerina širdies darbą, skysčių cirkuliaciją organizme ir t. t.
Šis masažas padėjo man patikėti prisilietimų galia. Prieš 10 metų pirmąkart nuvykusi į Tailandą sostinėje per tradicinio masažo seansą galvojau: „Kaip nuostabu!“ Pajutau, kad ši terapija mane gydo, ir supratau, jog pati labai noriu išmokti dovanoti rūpestį ir meilę tokiu būdu.
Terapijai veikiant pradėjau mestis nuo savęs skydus ir ledkalnius, išmokau priimti meilę ir rūpestį prisilietimais. Dalyvavau įvairiuose seminaruose Europoje. Gyvendama Laoso ir Tailando džiunglėse su mažomis vietinėmis gentimis ir visatos siųstais mokytojais, kroviausi žinių apie meilę kuprinę. Prisilietimai tikrai gydo.
Sakėte, kad buvote įsimylėjusi keturis kartus. Paskutinė draugystė truko ilgai, kai išsiskyrėte, plyšo širdis. Nepatogios situacijos išmoko daugiausiai?
Viskas yra gerai, jei jautiesi negerai. Nereikia nuo to bėgti – tai normalus gyvenimo etapas, jis pamokys kažko svarbaus, o paskui kada nors praeis. Tai toks senos odos keitimo metas, kai supranti, kad patirdamas emocinius uraganus išaugi į kai ką geresnio ir gražesnio. Nors pradžioje gali atrodyti, kad skyrybos yra pasaulio pabaiga, o kibirai emocijų net kvėpuoti neleidžia, labai svarbu tokiomis akimirkomis nesislėpti už „man viskas gerai“, o kalbėtis. Atvirai, be filtrų ir žodžių, vyniojamų į cukraus vatą. Nuoširdus pokalbis ir artimo nuomonė iš šono gali išgelbėti gyvybes.
Būtent išdrįsusi kalbėti apie kamuojančius panikos priepuolius, supratau, kad esu ne viena. Kai artimieji mane pasisodino atvirai pasikalbėti, sugebėjau nusimesti rožinius akinius ir suprasti, kad tas bernas, kurį buvau aklai iki ausų įsimylėjusi, jau kelintus metus gyvena iš mano kišenės. Vakar ryte užpuolęs nerimas dingo kaip dūmelis, vos pakalbėjus su sese ir kartu pažvelgus į situaciją iš šalies bei taip radus sprendimą. Iš emocinio smurto išsivaduoti pavyko tik po skambučio geriausiam draugui (vidury nakties, kažkur Tailando džiunglėse). Pokalbis su geriausia drauge ištraukė iš depresijos gniaužtų. Gyvenimas pilnas naujų pradžių.
Save apibūdinote kaip svajoklę visu etatu. Dar sakėte, kad matote save kaip chameleonišką padariuką, nebijantį griūti, keltis ir judėti toliau.
Taip! Esu labai jautri. Laiminga jaučiuosi, kai vaikštau basomis. Kai susitaisau dviratį ir juo numinu iki artimiausio ežero. Kai kas nors apkabina. Kai paskambina draugė ir kartu juokiamės iki ašarų. Kai skaitau horoskopą ir patikiu visomis geromis jo dalimis (į blogas nekreipiu dėmesio). Kai kas nors parašo, kad pasiilgo. Kai draugė pietums pagamina vegetariškų koldūnų. Kai iš juoko net pilvą ima skaudėti! Kai gaunu pusvalandžio balso žinutę nuo geriausios draugės. Kai lyja, o aš verandoje geriu kakavą. Kai mama juokiasi. Kai jaučiuosi naudinga ir reikalinga. Kai žiūriu senas nuotraukas ir jas persiunčiu draugams, kad kartu persikeltume į studijų laikų vakarėlius. Kai pamatau krentančią žvaigždę ir sugalvoju norą. Kai kasininkė nusišypso. Kai draugė parašo, kad operacija praėjo gerai. Kai gaunu žinutę, kad esu nuostabi. Kai galiu verkti iš džiaugsmo. Kai draugas paskambina po skyrybų su vaikinu ir kartu paverkiam, o po pusvalandžio jau juokiamės. Laiminga jaučiausi, kai gydytojas patvirtino, kad pasveikau. Kai tėtis atsibudo be temperatūros. Laimė – ir antra vyno taurė su sese šiąnakt. Laimė visur. Tik mokėkim ją pamatyti.
Buvimą Tbilisyje įvardinote kaip planą be plano. Ką ten veikiate?
Gyvenu.
Ką reiškia žodis valikabu?
Kai vaikystėje pradėjau kurti žodžius, vienas pirmųjų ištartų buvo šis. Visas pasaulis tapo valikabu. Ir visi žmonės – valikabu. Liūdna ar linksma – valikabu.
Su geriausia drauge viešėdamos Indijoje, Goa, atsisėdome kavutės mažoje kavinėje. Vietinis vaikinas netikėtai pagriebė mano ranką ir paklausė: „Kas čia?“ Ant kairės rankos delno mažomis raidėmis ištatuiruotas žodelis Valikabu. Pasirodo, Indijoje yra Valikabu miestas!
Prieš gerą pusmetį grįžau iš Indijos. Pusmetį gyvenau kalnų gentyje, šalia Nepalo sienos, be interneto. Skyniau nuo medžių persikus, kieme matydavau miegančius tigrus ir gražuoles kaimo moteris. Jos išmokė kulti grūdus, dėvėti sarį, kuriuo džiunglių keliuku nueiti iki artimiausio kaimo nupirkti sausainių kaimynės gimtadieniui.
Kad pajustum laimę, reikia labai nedaug – ramybės ir tave mylinčios bei palaikančios aplinkos.
Laiške „Visoms mano laukinėms mergaitėms“ – daug nuostabių palinkėjimų...
Taip! Tegu jus nuolat supa moterys. Stipresnės už jus. Protingesnės. Gražesnės. Kurioms nepavydėsit, o džiaugsitės jų buvimu šalia. Kurios girdės ir išklausys. Rūpinsis jumis ir gerbs. Ir vienintelis dalykas, ko norėsis, tegul bus mokytis vienoms iš kitų. Jos nebijo pažvelgti į tamsiąją savo pusę ir neatsiprašinėja už šviesą, kurią skleidžia. Jos gyvos ir tai švenčia. Jos seksualios ir nebijo to parodyti. Jos nerezervuoja laiko gyvenimui, jų būtis yra čia ir dabar. Jos kuria gyvenimą ir padeda kurti jūsiškį, kai nebeturit jėgų ir savęs nebejaučiat. Jos jumis tiki. Moterys. Sielos sesės.
Kiekviena iš mūsų esam visiškai tobula tiesiog būdama kaip mums norisi. Neapsimetinėdama ir neslėpdama liūdesio po cukraus vata. Turim teisę verkti. Bet kur ir bet kada. Teisę į nekalbadienius. Liūdėti. Pykti. Turim teisę į visišką laisvę. Gal tai bus raudonas lūpdažis ir rytinis kavos puodelis, o gal išsirėkimas miške. Turime teisę garsiai juoktis autobuse, vilkėti trumpą sijonėlį eidamos į parduotuvę, bučiuotis vidury gatvės, gimdyti penkis vaikus ar jų išvis neturėti, depiliuotis visą kūną ar palikti visus plaukus vešėti it tankiausias atogrąžų džiungles. Kiekviena esame sultingas medaus korys, kurį ragauti gali tik tie, kurie nusipelnė, gavo leidimą.
Kokia dabar Jūsų svajonė, gyvenimo tikslas, siekiamybė?
Ramybė. Labai noriu gyventi ramiai ir jaukiai. Savo lizdelio. Kurti gražius dalykus. Būti apsupta gerų žmonių. Juoktis daug ir garsiai. Ir verkti, kai tik norisi. Rytinių pasimatymų su savimi. Jogos pamokų vakarais po mėgstamų darbų ir vakarienės su draugais. Savo kampelio. Savo puoduko. Savo pagalvės. Ir meilės. Abipusės ir tokios jaukios kaip lietaus lašai už lango, kakava, pledukas, „Kamanių šilelis“ ir sekmadienio vakaras.
Beje, ramybę man padeda išlaikyti paprasti dalykai. Gal kam pravers?
- Grafikas. Žadintuvas yra Dievas. Jau beveik mėnuo, kai keliuosi anksti. Rytą pradedu šiltu vandeniu su citrina, joga ir meditacija.
- Reguliarus sportas. Joga kas rytą ir šokio terapija nors dukart per savaitę.
- Subalansuotas maistas. Vaisiai ir daržovės iš turgelio šalia namų, vitaminai. Saldainukas prie kavuko ir pica šeštadieniais.
- Jokio telefono valandą ryte pabudus ir valandą vakare prieš miegą.
- 8 valandos saldaus miego išvėdintame vėsiame kambaryje, lovoje su gražia patalyne.
- Desertai smegenims vakarais: knygos, online kursai, piešimas. Ypač dabar, kai dažnai lyja, labai mėgstu prisigalvoti veiklų namuose.
