Pirmą kartą uostamiestyje A. Duda-Gracz viešėjo 2018 m. Buvo atvežusi spektaklį „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“. Šiuo metu kuriamo spektaklio centre – italų dailininkas Michelangelo Merisi da Caravaggio (1571–1610).
Režisierei dailės pasaulis yra labai artimas, jos tėtis – žymus lenkų dailininkas Jerzy Duda-Gracz. Jis ją dažnai vaizdavo savo paveiksluose, bet ir ji kiekviename savo spektaklyje cituoja tėtį. Ne tik jį, „kiekvienu spektakliu atiduodu pagarbą mamai ir tėčiui. Ir visada viską darau turėdama vilties, kad jie manęs nesigėdys. Mano mama mirė prieš metus, tėtis prieš 16 metų, bet jie visada čia“.
A. Duda-Gracz pasakoja apie save.
Gimiau Katovicuose, Pietų Lenkijoje. Mano tėtis buvo dailininkas, mama – chemikė. Esu labai ilgai laukta vienturtė. Buvau lepinama iki begalybės. Tėvai sakė, kad esu dovana iš dangaus, kad Dievas jiems mane davė laimei. Iki man gimstant tėvai išgyveno begalę tragedijų. Nepaisant to, mokėjo džiaugtis gyvenimu ir niekada neprarado vilties, kad atsirasiu šiame pasaulyje. Todėl kai gimiau, manęs laukė visa šeima – tėvai, seneliai ir tuomet jau viena močiutė. Kai senelis sužinojo, kad atėjau į pasaulį, kad esu sveika ir kad esu pirmas tėvų vaikas, kuris išgyvens, taip stipriai apsidžiaugė, kad jam plyšo aorta ir jis numirė. Mano krikštynos įvyko dieną po jo laidotuvių.
Turėjau neįtikėtinai laimingą ir mylinčią šeimą. Mano tėvai nekalbėjo apie pinigus. Nesvarbu ar jų buvo, ar ne. Jie labai mylėjo vienas kitą. Turėjo didžiulį būrį draugų. Neslėpsiu, jog dažniausiai rinkdavausi juos, o ne savo bendraamžius. Buvau truputį per žemas, nutukęs vaikas, kaip iš Botero paveikslų, ir visą laiką girdėjau, kad esu pati gražiausia pasaulyje. Dėl savo perdėto jautrumo dažnai grauždavau nagus. O tėtis tvirtino, kad vyrai varžysis dėl mano nugraužtų rankyčių. Vaikystės ir jaunystės laiką prisimenu su didžiule laime, kaip ir visą savo gyvenimą. Ir nors savo kelyje patyriau įvairių išgyvenimų, manau, kad esu labai laiminga. Turiu laimę sutikti žmones. Gal dėl to taip stipriai jais tikiu. Visada, kai nuo scenos pasakoju net sudėtingiausius dalykus, netausoju žmogaus, bet sutelkiu į jį visą dėmesį.
Mano tėvai buvo didžiuliai teatro mylėtojai. Iš Katovicų važiuodavome į Varšuvą, Krokuvą, Poznanę, Vroclavą – į visas premjeras. Kai tik kažkas naujo pasirodydavo, sėsdavome į savo „maluchą“ ir važiuodavome. Labai dažnai galvodavau, kad išprotėsiu iš nuobodulio, nes nieko nesuprasdavau. Vienas iš sunkiausių išgyvenimų teatre buvo – tuomet man buvo devyneri – Tadeuszo Kantoro spektaklis „Wielopole, Wielopole“. Po jo norėjau nusižudyti – tai, ką mačiau, buvo man visiškai nepriimtina. Dabar žinau, kad tai buvo neįkainuojama patirtis.
Mano mama dievino operą. Su ja lankėmės operų premjerose. Matėme viską – tobuliausius ir prasčiausius pastatymus. Labai komplikuota tai, kad iš prigimties esu žmogus be klausos. Negaliu pakartoti net paprasčiausios melodinės linijos. Būtent dėl to muzika kelia absoliutų susižavėjimą. Bet dėl jos pertekliaus vaikystėje ilgą laiką operai turėjau atmetimo reakciją. Dabar tai keičiasi ir suprantu, kad tai, ką turėjau vaikystėje, buvo labai svarbu. Ir būtent tai davė suvokimą, jog niekaip kitaip negalėčiau įsivaizduoti savo vaikystės.
Po licėjaus Katovicuose išvažiavau į Krokuvą. Ten baigiau meno istoriją. Mano specialybė – Bizantijos menotyrininkė ir medievistė. Iš karto po meno istorijos studijų įstojau į režisūrą Krokuvos teatro akademijoje. Turėjau didžiulę garbę susitikti su didžiausiais lenkų režisieriais: mano kurso vadovu Krystianu Lupa, su Rudolfu Zioło, Mikołajumi Grabowskiu, Bogdanu Husakovskiu. Tai buvo neįtikėtini režisieriai. Keturi metai bendravimo su jais teatro akademijoje leido suvokti, jog niekas manęs neišmokys režisūros, kad to reikia išmokti pačiai, kad kiekvienas režisierius turi savo braižą ir kalbą. Todėl atmečiau daugumą neįtikėtinai svarbių bei nuostabių mokslų ir pradėjau eiti savo keliu, išdidžiai išgyvendama visas pasekmes.
Savo spektakliuose nepolitikuoju, nesistengiu moralizuoti. Nesakau, kokie privalo arba neprivalo būti žmonės. Stengiuosi pasakoti savo subjektyvias, perfiltruotas, tik mano akimis matytas istorijas – apie meilę, mirtį, vidutinybę, apie Dievą ir jo ieškojimą, apie kvailumą, tironiją, kūrybą, kūrybos aktą. Ir kiekvieną kartą susitelkusi į konkrečią temą per tą temą pasakoju apie konkretų pasaulį. Tai visada yra bendruomenė. Nekuriu monospektaklių.
Nuo tam tikro momento pradėjau rašyti savo tekstus. Suvokiau, kad tam, jog spektaklis būtų išsamus – negaliu gvildenti, keisti arba taisyti svetimo teksto – turiu parašyti savo. Tai atsirado praėjus keliems metams po studijų. Neįsivaizduoju savęs darančios kažką kito. Net dabar, tos prakeiktos pandemijos laiku, kai supratau, kad esame visiškai nereikalingi. Teatras nėra toks reikšmingas visuomeniniame gyvenime, kaip man atrodė. Jis žmonėms nėra nei pirmas, nei trečias, nei dešimtas poreikis. Bet net jei tik vienam žiūrovui – vis tiek verta kurti didelius, sudėtingus, daug aktorių reikalaujančius spektaklius.
Mano kūrybai didelę įtaką turi autoritetai, jų labai daug. Tapytojai: Michelangelo Merisi da Caravaggio, Rembrandt van Rijn, Johannes Vermeer, Francis Bacon, Hieronymus Bosch, Ilja Repinas, Aleksander Gierymski, Jacek Malczewskis, ikonų tapytojų. Režisieriai: Konrad Swinarski, Tadeusz Kantor, Józef Szajna, Eimuntas Nekrošius, Krystianas Lupa. Laikau juos savo autoritetais, bet viską darau savaip. Mano kūrybos pagrindas – Biblija, mitologija, Šekspyro ir Čechovo kūryba. Viskas, ką darau, yra šių keturių literatūros rūšių sandūroje.
Į repeticijas dažniausiai atvykstu turėdama maždaug pusę teksto. Kartais turiu du trečdalius. O likusi dalis gimsta priklausomai nuo to, iki ko prieiname repeticijų metu. Teksto kūrimui nenaudoju repeticijų metu daromų improvizacijų ir užduočių. Visada yra toks susitarimas kad pirmos repeticijos metu niekas nežino, kada kas mirs, kiekvienas personažas turi užsitarnauti teisę gyventi. Tai sukuria labai įdomų reiškinį – aktoriai pradeda laukti, kas su jų personažais toliau įvyks. Truputį kaip gyvenime, kai laukiame ateinančios dienos. Prieš du metus dirbau su „Makbeto“ pjese, jutau apmaudą, kad viskas iš karto yra žinoma, kad aktoriai nedreba dėl savo personažų likimo – jau aišku, kas kam atsitiks. Dievinu momentą, kai po pertraukos arba savaitgalio grįžtu į darbą ir visi laukia: „Na, kas toliau vyks su mano personažu?“, „Ar jie permiegojo?“, „Kodėl jis mane nužudo, o ne aš jį? Aš irgi galėčiau! Palauk, padarykim tokią improvizaciją – aš tau parodysiu.“ Tai yra nuostabiausi momentai.
Jau seniai norėjau sukurti spektaklį apie Caravaggio. Mane įkvėpė ypatingas jo gyvenimo ir meno kontrastas. Jis buvo dvigubas žudikas, nuolatinis viešnamių lankytojas, nuolat įsiveldavo į visokias aferas, muštynes, buvo linkęs į kraštutinumus, fanatiškas. Jis tapė žiaurius, bet tuo pačiu meilės žmogui kupinus paveikslus. Jo realizmas, nepaisant išorinio atgrasumo, yra švelnus. Savo paveiksluose neteisino ir nepateisino nieko. Jis tapė pasaulį tokį, koks yra. Bet prisodrino jį neįtikėtina meile, tikėjimu, švelnumu. Savo paveiksluose Caravaggio pasirodė esąs humanistas tikrąja to žodžio prasme. Sugebėjo švelniai parodyti kiekvieną žmogaus žaizdelę, iškilmingai vaizduoti paprastumą, naivumą.
Dabar kuriamas spektaklis nebus pasakojimas apie dailininko gyvenimą. Susitelksime ties svarbiausiu jo gyvenimo momentu. Kai jis sutinka savo meilę, mirtį, geidulį, nusikaltimą, ambicijas, godumą, kvailumą ir šventumą. Tai nutinka per vieną naktį. Dėl to visas spektaklio veiksmas vyks vienoje galvoje, iš vieno požiūrio taško. Scenos, kurias pamatys žiūrovas, bus labai realistiškos, bet atrodys kaip vizijos. Tai bus tiesioginės Caravaggio paveikslų citatos. Nepaisant to, kad visa ta istorija vyko prieš 400 metų, jaučiu neįprastą panašumą į mūsų laikų apokalipsę. Tai buvo laikas, kai Europoje siautėjo mirtinos ligos, badas, karai, reformacija, bažnyčia pradėjo drebėti. Visa tai žmonėse atrakino kraštutinį elgesį. Tai laikas praėjus 70 metų po Romos plėšimo – įvykio, sunaikinusio miestą per katalikų ir protestantų karą. Ant laužo sudegintas Giordano Bruno. Kalbant apie šiandieną, tokie degantys laužai lenkams yra arčiau nei lietuviams. Tai buvo laikas, kai taip lengva apkaltinti kitą, kur žmonės dalinti į geresnius ir blogesnius. Kuomet tie, kurie leidžia sau galvoti kitaip nei katalikų bažnyčia, buvo blogesnės rūšies žmonės.
Tikiu, kad menas yra vienas iš nedaugelio įrodymų, kad Dievas egzistuoja. Nepaisant neįprasto gyvenimo būdo, Caravaggio buvo vienas geriausių visų laikų menininkų. Manau, kad be šventumo nėra profaniškumo, ir atvirkščiai. Auksinis vidurys neegzistuoja. Menininkas iš prigimties yra perdėjimų karalius. Jis nėra objektyvus – tik subjektyvus, egoistiškas, visą pasaulį mato per save, garbėtroška, didžiausia jo gyvenimo meilė – meilė sau. Tai liečia absoliučiai visus, įskaičiuoju ir save. Bet ne kiekvieno menininko kūryba tokia kaip Caravaggio. Menininkai tam tikra prasme yra luošiai – arba turi savyje kažko per daug, arba kažko trūksta. Dar kiti turi ir talento. Caravaggio tikrai jį turėjo. Dėl darbštumo ir talento tai, ką jis sugebėjo nutapyti, veikia taip stipriai, kad nebėra svarbu, koks jis buvo ir ką padarė. Gal pamenate režisieriaus Romano Polanskio istoriją? Kai Lenkijoje, jį apkaltinus nepilnametės išprievartavimu, įsiplieskė labai plati diskusija, vienas iš lenkų menininkų pasakė, kad nereikia taip karštai reaguoti, nes menininkams leidžiama daugiau. Etine ir moraline prasme sunku patikėti, kad tai galėjo būti pasakyta. Bet iš tiesų, kai kalbame apie ant pjedestalo keliamus menininkus, jiems taikomos įvairios nuolaidos. Atleidžiamas alkoholizmas, narkomanija, smurtas, amoralus ir neetiškas elgesys – lyg menininko vardas pateisintų to žmogaus buvimą niekšu. Lyg viską atleistume dėl talento. Tai įdomu. Bet ir pati veikiu pagal panašų mechanizmą – suvokiu, kad Caravaggio buvo žudikas, bet tai man nedaro jokio poveikio, kai žiūriu į jo „Mergelės Marijos mirtį“ – koks gražus šis paveikslas. Atrodo, nesvarbu, kad Caravaggio kažką nužudė – gal buvo sunki vaikystė, sunkus gyvenimas.
Ruošdamasi šiam spektakliui planavau skristi į Romą vėl gyvai pasižiūrėti į Caravaggio paveikslus. Bet nutiko COVID-19. Paskutinį kartą jį mačiau prieš porą metų Maltoje. Esu mačiusi beveik visus jo paveikslus. Ne visi labai pavykę. Kai kurie atrodo kaip kokia prostitucija, lyg tapyti labai greitai ir pagal užsakymą. Bet kiti tiesiog sukrečia kiekvienu savo fragmentu. Tuo, kaip nutapyti, apie ką pasakoja, kaip inteligentiškai Caravaggio kovojo su bažnyčia – smulkiomis aliuzijomis, detalėmis, kaip jis sugebėjo pasipriešinti bažnyčios dogmatams. O dar jo jautrumas žmogui – kažkas nuostabaus. Jo paveikslai dažniausiai būna blogai įrėminti ir, kas svarbu, kabo netinkamoje draugijoje. Arba kažkokiuose barokiniuose altoriuose, arba muziejuose šalia kitų lyg tą pačią temą, bet daug švelniau rodančių paveikslų.
Caravaggio gyveno labai trumpai, bet jo egzistavimas – įrodymas, kad Dievas egzistuoja. Mane labai žavi kasdienybės sušventinimo tema. Caravaggio kasdienybę, net niūriausią, pakeldavo iki sakralinio lygio. Šiame spektaklyje jo paveikslai persipins su realybe.
Man yra 46 metai ir tai yra „kietas“ amžius. Gyvenu Krokuvoje. Praėjo jau 17 metų po debiuto teatre. Mano tėvų jau nėra. Bandau išmokti su tuo gyventi. Kiekvienu spektakliu atiduodu pagarbą mamai ir tėčiui. Ir visada viską darau turėdama vilties, kad jie manęs nesigėdys. Mano mama mirė prieš metus, tėtis prieš 16 metų, bet jie visada čia.
Turiu pernelyg gražų sūnų. Žinoma, jis irgi yra vienturtis ir neįtikėtinai išlepintas. Vežioju jį visur, kur tik įmanoma. Rodau jam pasaulį tokį, koks man atrodo gražiausias ir įdomiausias. Kankinu jį versdama žiūrėti paveikslus, ikonas ir leisti valandų valandas muziejuose. Kad būtų sąžininga – išmokau žaisti kompiuterinį „Star wars“ žaidimą. Nusprendžiau etatu neprisirišti prie vieno teatro. Todėl labai daug važinėju, dirbu įvairiose vietose. Kiekviename teatre sukuriu sau naujus namus. Tiek mano sūnus, tiek mano mylimasis supratingai tai priima.
