Mėginu įsivaizduoti jų galeriją, nes niekuomet nesu joje buvusi, ir man ji rodosi kaip išbandymo ratai arba kambariai, kuriuose ištinka būsenos, daugumai iki tol nepažintos – būnant tam tikro apšvietimo patalpoje, girdint muziką ir žiūrint į Steve’o darbus. Kažkodėl, mąstydama apie jį, žiūrėdama nuotraukas, įsivaizduoju mistišką asmenybę, išoriškai gal kiek panašią į indėną su ilgoka kasa, su ištatuiruotomis kregždutėmis ant abiejų rankų (jas kažkada darydavosi jūreiviai), matomoj vietoj. Tatuiruotės be žodžių demonstruodavo jūrininkų patyrimą: jei ant vienos rankos – apkeliavę pusę pasaulio, ant abiejų – visą. O plaukų Steve’as, kaip ir dauguma praktikuojančiųjų jogą, nekerpa jau seniai, nes jie sukaupę daug informacijos, atminties ir kitokių dvasinių dalykų. Gana ilgai gyvenęs pas indėnus, menininkas išmoko pažinti nematomą gyvenimo pusę, suprato, kaip turi jaustis šiame gyvenime, ir suvokė, kad pasaulis sukurtas iš magiškų dalykų. Indėnai jam padovanojo ir šamanišką būgną, o kartu su juo – mistinį ir savaiminį supratimą, kaip jį mušti ir kaip padėti gyti sau ir kitiems.
Galerijos pavadinimas – „Bardo“ – tarsi diktuotų nuorodą į bardų muziką, tačiau yra tikrai ne apie tai. „Bardo“ – būsena tarp mirties ir gyvenimo. Tai tarsi pauzė, kai suvoki, kad dabar gali nušvisti ir pajusti bei suprasti dalykus, kurie glūdėjo viduje, bet anksčiau niekaip neišsilaisvino. Štai tokias būsenas pajaučia kiekvienas galerijos lankytojas. Žmonės išeina nustebę, šokiruoti, apstulbę, bet niekuomet – abejingi. Tarsi gavę impulsą perkratyti savo vidų, nerimą, gal ir baimę.
Atrodytų, kad Steve’as – tarpinių būsenų menininkas – tik ir kyburiuoja tarp dangaus ir žemės. Tačiau tikrai ne: visa galerija sukurta jo ir Jolantos rankomis, kaip ir suremontuoti namai, iš pirties su baseinu ir pasilinksminimų sale atsiradusi galerija – kai reikėjo užversti baseiną, pakeisti grindis, jie nesamdė darbininkų. Tai abiejų „kūdikis“.
Jų meilės istorija tęsiasi jau penkiolika metų ir nei vienas, nei antras visiškai nemėgsta apie tai kalbėti. Po susitikimo su Steve’u vilnietės Jolantos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ji nėrė į mistiką supratusi, kad tie nauji potyriai ir yra tai, ko visą gyvenimą ieškojo: „Vis jaučiau, kad lyg ir noriu bohemiško gyvenimo, kad traukia menas, tačiau tik sutikus Steve’ą viskas sustojo į vietas, grįžo vidinė ramybė. Jis buvo ir yra mano dvasinis mokytojas, kantriai mokęs ir atvėręs akis į tą pasaulį, kurio aš nepažinojau iki tol.“
Steve’ai, įkūrėte „Bardo“ galeriją. Ar tai galutinis jūsų svajonių, ar tik eilinis ilgo kelio žymuo?
Aš visuomet sakiau, dar kai tik pradėjome kurti šį projektą, o paskui jis tapo mūsų gyvenimo būdu, kad Kernavė bus vieta, kurioje norėčiau numirti. Galerija auga, plečiasi ir vis dar yra procese, ir kartais aš pats negaliu apibrėžti, ką reiškia baigtinis procesas. Šitas darbas yra paremtas mano gyvenimo patirtimi, išgyvenimais, visomis kruopomis ir smulkmenomis, visais potyriais ir pajautimais, surankiotais mano gyvenimo kelyje, ir jis brendo 25-erius metus.
Jolanta, ar tokia galerija buvo ir jūsų svajonė?
Kai Steve’as pasakė, kad darysim galeriją, net neįsivaizdavau, kaip viskas atrodys ir kodėl būtent taip. Kai susipažinom, atvažiavau pas jį į Angliją, gyvenom, keliavau kartu, o po to sugalvojom grįžti į Lietuvą. Per šešerius galerijos gyvavimo metus viskas stojo į vietas, ir dabar aš jau užsiimu savo idėjomis. Sukūriau naktinių drabužių kolekciją.
Anksčiau daug laiko visą save atiduodavau jo idėjoms įgyvendinti. Galima sakyti, kad mūsų sapnas tas pats, bet mintis ir idėja yra jo. Dirbdavom kartu, nudažiau juodai ir raudonai ekspozicijų sales, paskui visa galerija tapo juodai raudona.
Apie vaikystę. Ar buvote tradicinis vaikas, kokių dauguma, ar jau nuo vaikystės išsiskyrėte kokiais nors neeiliniais gabumais ar polinkiais?
Steve’as: Buvau tradicinis vaikas, vienintelis šeimoje, daug laiko leisdavau tiesiog su savimi, gamtoje. Stebėdavau ją ir esu patyręs visas mėlynes ir sumušimus, kuriuos patiria vaikai, karstydamiesi medžiais ir kitaip tyrinėdami gamtą. Todėl mano vaikystė Pietvakarių Anglijoje neišsiskyrė iš kitų vaikų. Tuo metu, matyt, taip ieškojau tolimesnio savo gyvenimo kelio. Būdamas paauglys ėmiau domėtis motociklais, taisydavau jų variklius, tėvai mane skatino sportuoti, dalyvauti varžybose ir aš tikrai domėjausi motosportu, lydimas visų iš to išplaukiančių pasekmių: kritimų, sulaužytų kaulų ir ligoninės. O dar vėliau gyvenime atsirado gundymų, kuriems neatsispyriau: alkoholis, draugai, daug alkoholio. Kol vieną kartą atsibudęs iš komos būsenos supratau, kad valio! Išgyvenau! Tai buvo labai mistinė patirtis, tarsi susitiktum akis į akį su savo mirtim. Aš suvokiau, kad tai gali būti paskutinis šansas mano gyvenime, nes taip tampyti likimo už ūsų tiesiog negalima. Taip aiškiai suvokiau, kas įvyko, taip greitai supratau, kas esu ir kuo noriu būti, kas yra mano prioritetai, kad ėmiau galvoti, kaip aš turiu būti šitame gyvenime, kokia yra mano gyvenimo forma.
Man buvo 29-eri, ir tai buvo tokia didelė patirtis to amžiaus žmogui. Tai buvo posūkio kita kryptimi laikas. Tas atsibudimas, atgimimas, o gal gimimas iš naujo visiškai pakeitė mano gyvenimą, kuriame daugiau niekuomet, iki pat šiandienos, neatsirado vietos alkoholiui. Tiesą pasakius, nerimavau, kaip bendrausiu, kaip būsiu be viso to, ar nesijausiu idiotu, kaip tas naujas gyvenimas veiks mane ir aplinkinius. Dabar galiu pasakyti drąsiai, kad tai buvo protingiausias ir geriausias žingsnis gyvenime. Dabar mano nuodėmės yra labai nedidelės – labai mėgstu kavą ir parūkau.
Apsilankę „Bardo“ galerijoje, žmonės būna keistai paveikti to potyrio, kurį dauguma išgyvena pirmą kartą. Kurdamas šitą galeriją norėjote perduoti žmonėms žinutę, labai norėjote kažką jiems, tiems lankytojams, pasakyti. Kodėl būtent tokia žinutė ir kodėl, jūsų manymu, svarbu, kad žmonės pajustų tas tarpines būsenas, kai supranti, kad taip, kaip gyvenai anksčiau, nebenori gyventi?
Steve’as: Mano manymu, tas potyris, kurį mums su Jolanta pavyko sukurti, yra labai svarbus žmonėms, netgi visai žmonijai. Atvykdami čia, gal kada skaitę, gal girdėję iš draugų, jie turi kažkokį supratimą apie tai, kur atvažiavo. Tačiau tikras įspūdis, kurį patiria, yra kiek kitoks. Praleidę čia valandą, o kartais ir daugiau, jie suvokia, kad to, ką matė, su kuo susilietė, ką jautė, niekuomet anksčiau nėra buvę jų gyvenime. Ir tą matymą, susitikimą su menu sustiprina vieta, spalvos, kvapai ir garsai. Tų pojūčių visuma sukuria absoliučiai mistišką atmosferą, kuri stipriai veikia emociškai ir paliečia labai giliai. Gal iš pradžių lankytojai net negali apibrėžti, kas ir kaip, tačiau sėkla pasėta. Žmonės akis į akį susiduria su menu, kuris veikia emociškai. Manau, kad man pavyko perduoti tą emociją, kai susiduri su mirtimi, kas tuomet vyksta tavo galvoje, širdyje.
Menas tam ir yra, kad pažadintų slaptas, gilias mintis, kurios tiesiog paskęsta kasdienybėj. Aš kalbu apie nematomas vertybes. Kas yra meilė? Nematoma vertybė. Jos negali sudėti į dėžutę ir išsiųsti. Tačiau apie ją gali parašyti poemą. Arba siela. Tos nematomos vertybės yra magiškos. Be jų neįmanoma suprasti, kas yra gyvenimas. Taigi, tu stovi prieš paveikslą ir supranti, kad gal net ir nesusimąstei iki šiol, kaip teka tavo gyvenimas ir kas jame yra svarbu. Man smagu, kad pavyko sukurti tokį efektą, kai žmogus jaučiasi visai kitaip, nei lankydamasis tiesiog meno galerijoje ir žiūrėdamas darbus. Po perkūnais, aš sunkiai dirbau, kad tai pasiekčiau! Visi lankytojai pabrėžia, kad potyris yra magiškas. Manau, kad vieta, kurioje gyvenu, Kernavė, oras, kuriuo kvėpuoju, gyvenimo būdas leido idėją, krebždančią mano mintyse, paversti kūnu, aš tiesiog žinojau, kad tai turi būti įgyvendinta.
Apie jūsų meną. Matydama jūsų darbus vien tik internete, pajutau, kad tie darbai yra kitokie nei tradiciniai lietuvių kūrėjų darbai. Simboliai jūsų darbuose – iš kur jie ateina?
Steve’as: Sutinku, tikrai yra skirtumas. Tačiau meno kalba, skirtingai nuo žmonių kalbos, tarkim, japonų, anglų ar lietuvių, yra universali. Jei aš nupiešiu katę, tai ir lietuviai, ir japonai, ir anglai supras, kas pavaizduota, be žodžių. Taigi meno kalba neturi sienų, barjerų ir yra puikiai suprantama daugumai. O tie simboliai, kuriuos naudoju, nėra kokie nors nauji, jie taip pat girdėti ir žinomi. Ir tam, kad papasakočiau istoriją, sudedu tuos archetipinius simbolius kartu ir sukuriu naują realybę. Žmonės, kurie ateina pažiūrėti mano darbų, staiga suvokia, kad tą universalią meno kalbą jie taip pat supranta. Ir tai komunikacijai nereikia žodžių. Taip įvyksta kontempliacija.
Puiku, jei menas gali taip tave įkvėpti, kad žiūrint kyla daug protingų klausimų sau pačiam – ką tai man reiškia, kas tai yra, kodėl tai taip mane veikia, ką aš pats reiškiu gyvenime ir kultūroje? Galerijoje yra galimybė susitikti su savimi ar kitais, dažnai paslėptais savo būties aspektais. Tie senieji simboliai egzistuoja jau labai seniai. Jie atėjo iš to laiko, kai žmonės komunikavo vieni su kitais piešdami olose. Ir tie, kurie į tas olas atėjo po daug laiko, suprato, kuo gyveno tie, kurie piešė, tie simboliai yra universali žmonijos kalba.
Jolanta: Kai į galeriją ateina lankytojai, paprastai jie truputį nerimauja, nes nežino, kas jų laukia. Dažnai sako: „Oi, mes bijom.“ Tada nuraminu, sakydama, kad dairykitės ir mėginkite suprasti, ką jaučiate. Išeidamas ne vienas pabrėžia, kad jaučiasi tarsi grįžęs namo. Į tikruosius, ne fizinius namus. Ir man tai magiška. Kartais jie ne iš karto supranta, ką jaučia, ir sako, kad norėtų čia praleisti visą naktį. Tačiau viena aišku: įspūdis paliečia jų širdis, tas kažkas yra geras išgyvenimas. Ir kiekvienas, beveik kiekvienas pabrėžia, kad daug keliavo po pasaulį, bet nieko panašaus nėra matęs.
Steve’ai, jūs tapot aerografu, specialiu dažus purškiančiu prietaisu. Kai atsistojat prie tuščio lapo, tik su turima istorija galvoje, ar galima sakyti, kad Dievas ar kokia kita aukštesnioji jėga tuomet paima jūsų ranką ir vedžioja?
Aerografas dengia popierių sluoksnis po sluoksnio. Taip tapydamas nekontaktuoju su popierium, mintis ir dažai sklinda po erdvę. Ir kartais rodosi, kad tas piešinys materializuojasi čia ir dabar, jis randasi tokioje sintezėje – iš minčių ir dažų. Tai negreitas procesas, kartais atrodo, kad paveikslą lukšteni po truputį. Būna, kad tai užima net kelis mėnesius – vaizdą išsitraukti iš nebūties. Tai, kas randasi ant popieriaus, kartais nustebina mane patį. Kartais tai panašu į skulptūrą, kai nuo objekto tiesiog nuskaptuoji nereikalingas detales. Aš tai vadinu ištraukti į šviesą... ir parodyti. Žmones paveikia tie mano ištraukti į šviesą simboliai.
Mano tapyba turi daug pusių, kartais ji prasideda nuo to, kad užsirašau, ką sapnavau, kartais darau eskizus, o kartais paveikslą tereikia surinkti kaip dėlionės gabaliukus.
Kaip jūs atradot Lietuvą? Daug keliavęs po pasaulį ir gyvenęs skirtingose vietose bei žemynuose – Amerikoje, Indijoje, Kanadoje, apsistojote Lietuvoje, mažoje šalyje. Kodėl?
Steve’as: Lietuva man labai priminė Kanadą. Savo gamta. Erdve. Žeme. Čia labai aukštas dangus. Tik išlipęs iš lėktuvo supratau, kad šitoje šalyje bus lengva kvėpuoti, čia daug atvirų erdvių, daug oro. Žinau, kad Lietuvos istorija dramatiška. Tačiau tai puiki vieta, kuri kažkaip rezonuoja su mano širdimi, ir man čia labai gera. Aišku, apie Lietuvą sužinojau tik sutikęs Jolantą. Jau po kelių vizitų šioje šalyje supratau, kad aš tiksiu čia. Ir Lietuva tiks man. Man labai patinka, kad lietuviai neprarado ryšio su žeme, su savo gamta. Tai labai rami vieta susikaupti, kurti, būti taikoje.
Ar kuriantis buvo sunku bendrauti su visomis valdiškomis įstaigomis, kurias reikia aplankyti, norint gauti įvairių dokumentų, pažymų, ar jautėte kokių nors korupcijos, kyšininkavimo apraiškų?
Steve’as: Nieko panašaus nejutau. Gal stebuklinga Kernavės gamta keičia žmones, nes vietiniai yra labai draugiški, ramūs, paslaugūs, supratingi. Visi mano potyriai yra labai pozityvūs.
Jolanta: Pajutau, kad persikrausčius čia iš Vilniaus viskas pasidarė paprasčiau. Jei reikia bendrauti kad ir su Mokesčių inspekcija, kuri yra Širvintose, pastebėjom, kad bendravimas yra labai žmogiškas. Gal mes patys labai ramūs? Juk iš tikrųjų, kai žmogiškai kreipiesi, tai ir su tavim žmogiškai bendrauja. Nesusidūrėm su kokiais nors išskirtiniais chamizmo atvejais. Kai gyvenau Anglijoje, Steve’as labiau rūpinosi viskuo, Lietuvoje aš labiau rūpinuosi. Juk statėmės, keitėme namus ir galeriją, tai su įvairiomis institucijomis turėjom reikalų.
Tiesa, mes daug medituojam, praktikuojam jogą, tai labai nuramina mintis ir sielą. Net jei ir susiduri su kokiomis nemaloniomis situacijomis, apeini jas ir nekreipi dėmesio. Širvintose reikalus paprasčiau tvarkyti nei Vilniuj, nėra skubos, eilių.
Kovą Lietuva švenčia savo nepriklausomybę. Ką jums reiškia tas žodis?
Steve’as: Tai labai talpi sąvoka ir man pirmiausia tai yra atsakomybė. Ji yra pirmiau, nei visos kitos reikšmės. Kita svarbi reikšmė yra ta, kad esi laisvas pasirinkti. Tačiau visuomet žinau: kad ir koks laisvas būčiau pasirinkti ir daryti tai, ką noriu, pirmiausia su savo laisve turiu įsikomponuoti į šitą pasaulį. Tikti pasauliui, nesusipriešinti su juo.
O šešėlių yra visose tautose ir kultūrose, ar tai būtų Anglija, Amerika, ar kita demokratinė šalis. Savų baubų turi visos. Kiekviena kultūra turi tamsiąją ir šviesiąją puses. Aš asmeniškai mėgstu visur matyti šviesiąją pusę, pozityvius pokyčius. Būtų nuostabu, jei mes visi imtume mąstyti apie tai, kad pasaulis yra vienas didelis kaimas, kuriame kiekvienas galvojam apie tai, ką po savęs paliekam, kokią žinią siunčiam. Dabar gi galiu teigti, kad yra dalis žmonių, kurių vertybinė sistema niekaip nesusisiekia su, tarkim, gamtos ar aplinkos išsaugojimu.
Kokius lietuviškus žodžius jau esate išmokęs?
Steve’as: Žinau žodį varškė, nes man ji labai skani. Manau, kad susikalbėčiau parduotuvėj, tačiau kalbos lygis vis dar yra bazinis. Vis dar daugiau bendrauju angliškai, nei lietuviškai. O apskritai, esu įsitikinęs, kad, vizualizuodamas savo vaizdinius, esu puikiai suprantamas. Žmonės supranta, kas aš esu, kaip mąstau ir ką matau.
Kaip atrodo jūsų diena?
Steve’as: Ji paprastai yra labai panaši, tačiau dažnai prasideda ne tuo pačiu laiku. Kartais atsikeliu labai anksti, jei reikia, tačiau jei dirbu per naktį, tai einu gulti tik šeštą ryto.
Pabundu, keliuosi ir labai lėtai sugrįžtu į pasaulį. Labai mėgstu rytą su kava. O kai atsikeliu, kartais valandą, o kartais ir ilgiau užsiimu joga, medituoju. Tuomet lengvai papusryčiauju ir pradedu dieną tvarkydamas buities reikalus, apmokėdamas sąskaitas, atsakydamas į elektroninius laiškus. Tuomet einu į studiją, kuri yra rūsyje, ten nėra nei saulės, nei mėnulio šviesos, labai ramu, tad ir mano minčių ten niekas netrikdo. Stengiuosi dirbdamas atsiriboti nuo visų pasaulio problemų. Jolanta taip pat užsiima kūryba.
Mes turim katę. Mūsų gyvenimas yra taikus, ramus ir plaukia netrukdomas. Magiški, mistiški dalykai niekuomet negimsta triukšme. Manęs neįkvepia išorinės aplinkos potyriai. Manau, kad tik ramybės būsenoje galiu išvysti savo personažus, simbolius ir tai, ką noriu pasakyti ir parodyti žmonėms. Daug laiko praleidžiu mėgindamas pajusti, išvysti, suprasti. Gali pasirodyti, kad tuomet nieko neveikiu, bet tai didžiulis darbas, be kurio mano piešiniai popieriuje neatsiranda.
Kas jus labiausiai nustebino Lietuvoje?
Steve’as: Vis tik gamta. Aš buvau taip sužavėtas, kad tai yra tai, ką turėjau Kanadoje. Ir, aišku, maisto kokybė.
Kokią geriausią pamoką gavote Lietuvoje?
Steve’as: Ko gero, mane labiausiai nustebino tai, kad žmonės išgyveno tokius istorinius išbandymus, bet neprarado geros, atviros širdies ir ryšio su žeme bei gamta. Tai rodo, kad jie yra stiprios dvasios žmonės, galintys išgyventi, nesugriaudami savo ryšių ir aplinkos. Ir išlaikyti nuoširdumą. Tai labai imponuoja. Arba tai, kaip lietuviai domisi kultūra, kaip jiems tai svarbu. Stebiuosi, kaip paprastai ir lengvai jie pastebi, jaučia ir supranta tas nematomas vertybes, apie kurias jau sakiau anksčiau. Man tiesiog smagu, kad jie neliko tame skausme, kurį patyrė, o išsivadavo ir augina savo sielą.
Ką veiksite, kai pasibaigs suvaržymų laikas?
Steve’as: Šiemet vėl minėsime galerijos gimtadienį, jau 7-ąjį, ir manau, kad nedarysime kažkokios garsios, didelės, judrios šventės. Sugalvojom, kad norim pasivaišinti kartu su savo svečiais ir bendrauti, patirti tai, ko visus metus labai trūko daugumai – buvimo kartu. Tai bus jaukus piknikas gamtoje.
