Jei ne pandemija, palydovo pakilimą lietuviai gal būtų stebėję gyvai – JAV, Kanaveralo iškyšulyje. „Jei kada nors keliausite ar atostogausite šalyje, iš kurios leidžiami palydovai, rekomenduoju tai pamatyti: ir vaizdas, ir garsas kylant raketai nešėjai – išties įspūdingi, nei TV, nei kompiuterio ekranas to neperteikia“, – intriguoja V. Buzas, pirmosios lietuviškos kosmoso technologijų įmonės, kuriančios bei tiekiančios naujos kartos elektronines ir mechanines mažųjų palydovų sistemas bei įrankius, vadovas.
Kurtinantis garsas, akinanti šviesa, o raketai pakilus – plojimai, apsikabinimai, šampano purslai, cigaro dūmas. Taip daugelis įsivaizduojame kosminių aparatų paleidimo aikšteles po starto. V. Buzas šypsodamasis patvirtina, kad panašias emocijas patyrė ir jis su kolegomis, stebėdami, kaip į dangų kilo pirmieji jų sukonstruoti palydovai. Ir priduria: „Bet tik pirmaisiais kartais šūkaudavome ir džiaugdavomės. Dabar, kai palydovų paleidimas tapo rutina, jau neberėkaujame. Nuo raketos pakilimo imame laukti akimirkos, kai mūsų palydovas bus išmestas į kosmosą ir ims veikti. Todėl būname maksimaliai susikaupę. Tik tada, kai pagauname palydovo signalus, užmezgame su juo ryšį, įsitikiname, kad visos sistemos veikia tinkamai, įtampa atslūgsta. Bet labai atsipalaiduoti irgi nėra kada – pirmosios palydovo dienos kosmose labai svarbios.“
V. Buzas paneigia stereotipą, kad kosminiai aparatai turi būti valdomi iš didžiulės kosminio centro salės. Susisiekti su „NanoAvionikos“ sukurtais palydovais pakanka nešiojamojo kompiuterio ir interneto ryšio. „Mūsų palydovus galima valdyti mobilia sąsaja, nesusijusia su konkrečia geografine vieta“, – sako V. Buzas. Savaime suprantama, kad lietuvių įmonės klientams visame pasaulyje tai didelis privalumas.
Tačiau čia trumpam stabtelėkime, įjunkime atbulinį laikmatį ir sugrąžinkime V. Buzą į laikus, kai buvo kuriamas ir į kosmosą leidžiamas pirmasis lietuviškas Žemės palydovas „LituanicaSAT-1“. 2012-aisiais jonavietis Kauno technologijos universiteto magistrantas stažavosi JAV aeronautikos ir kosmoso agentūros NASA AMES tyrimų centre Kalifornijoje. Su stažuotės vadovu Marcu Murbachu kartą sėdėdami kavinėje pagrindinius palydovo paleidimo plano punktus surašė ant popierinės servetėlės. Dar prieš grįždamas į Lietuvą V. Buzas apie savo stažuotę papasakojo draugui žurnalistui. Pasirodęs interviu sukėlė sniego gniūžtės efektą – atsirado daug mokslo ir verslo atstovų, susidomėjusių lietuviško palydovo galimybėmis. V. Buzas tapo „LituanicaSAT-1“ kosminės misijos vadovu. Misija sėkmingai įvykdyta pirmą 2014-ųjų pusmetį.
Prisimindamas įvykius, davusius pradžią dabartinei veiklai, V. Buzas išskyrė tada nuolat lydėjusį jaudulį ir darbą per naktis. Jaudulys dėl to, ar viskas pavyks, dabar išnykęs: viskas perprasta ir kolegų, kuriais gali pasitikėti, atsiradę daugiau. Nemigo naktų irgi nebeliko. „Įmonė augo, mes augome, atsirado šeimos, vaikai – turime galvoti apie stabilesnį darbo režimą, o ne apie ekstremumus. Dabar įmonėje dirba 90 žmonių, turime galvoti apie jų sveikatą – bemiegės naktys ilgainiui atsiliepia ir nieko gero neduoda“, – yra įsitikinęs „NanoAvionikos“ vadovas.
Taip su V. Buzu ir kalbamės: šokinėdami iš „tada“ į „dabar“, prisimindami praeities pamokas, pasidžiaugdami dabarties sėkme. Ir mėgindami nuspėti ateitį.
Negaliu nepaklausti apie pirmąsias lietuvių kosmines varžybas: dvi komandos 2014-aisiais įnirtingai lenktyniavo, kurios palydovas kosmose atsidurs pirmas. Ar, žvelgiant iš dabarties, buvo verta konkuruoti?
Toji konkurencija buvo keistas dalykas. Tikrųjų jos priežasčių aš nežinau ir būtų sunku komentuoti. Mes su Laurynu Mačiuliu turėjome savo viziją – sukurti technologiją, veikiančią kosmose, stengėmės ją įgyvendinti ir mums pavyko. Mes šią technologiją sėkmingai komercializavome ir plėtojame toliau – hobis mums sukūrė darbo vietas.
Oponentų – kitos palydovų kūrėjų grupės – atsiradimas tada buvo keistas, bet dabar galiu jiems tik padėkoti. Jie ir man, ir kolegoms suteikė didžiulės patirties, užgrūdino. Tai buvo žinomos figūros, rimti žmonės, jų užkurtos varžybos stūmė pirmyn, vertė galvoti, ieškoti, iš kur gauti lėšų. Tai nebuvo lengva. Mums buvo po 24-erius, 25-erius metus – būnant tokio jauno amžiaus gauti projektų valdymo patirties ekstremaliomis sąlygomis – fantastinis dalykas. Jokia organizacija įprastomis sąlygomis tokios svarbos sprendimų studentams nedeleguoja. O mes buvome priversti juos priimti, jausdami didelį spaudimą turėjome skubiai išmokti mąstyti strategiškai.
Dabar veikiate gana siauroje kosmoso produktų rinkoje, kur vieni kitus gerai žinote. Kaip konkurenciją jaučiate dabar? Interviu „Verslo žinioms“ apie ją esate užsiminęs: „Kartais britų, olandų, danų, JAV kompanijos pratrūksta. Vadinasi, mes esame nedidelė, bet auganti figūra, kurią jie stebi. Be to, nesusivaldymas rodo jų silpnumą.“
Konkurencija yra gerai, bet visgi stengiamės nekonkuruoti, neįsivelti į žūtbūtinius mūšius. Protingiau skirti laiką produktui kurti ir gerinti, nei siekti pergalės bet kokia kaina. Kas iš to mūšio? Jis savaime pajamų neatneša.
Galima sakyti, mes esame atradę savo verslo nišą, ir ji pakankamai unikali. Pasukę toliau nuo mūšio su konkurentais lauko, laimėjome: tapome vienais šios tikrai siauros rinkos lyderių, surenkame 10–15 proc. pasaulinių užsakymų. Mumis patikėjo labai daug klientų, gavome labai daug naujų projektų – tuo turbūt erziname savo konkurentus, bet reiškiame jiems pagarbą, nes iš jų esame daug išmokę.
Kuo ypatinga jūsų verslo niša?
Tai yra mūsų sukurtas produktas – palydovo platformos M6P ir M12P, kurios priderinamos prie užsakovo poreikių. Vaizdžiai tariant, mes sukūrėme „Volkswagen Passat“, o ar jis taps gaisrininkų automobiliu, ar greitosios pagalbos, priklauso nuo to, ką klientas panorės įdėti į bagažinę: gesinimo įrangą ar medicinines priemones. Žodžiu, esame kosminės transporto priemonės kūrėjai ir gamintojai.
Esate inžinierius, bet dabar pats palydovų jau nekuriate, o juos pardavinėjate. Kuo pats jaučiatės esąs: vis dar inžinierius ar jau verslininkas?
Visišku verslininku nesijaučiu. Nesu baigęs nei verslo, nei ekonomikos studijų. Kita vertus, nors turiu inžinerinį išsilavinimą, inžinieriumi jau seniai nedirbu. Tad, galima sakyti, esu organizatorius. Man patinka organizuoti, plėtoti verslą, užsiimti produkto filosofija. Bet mano turimas išsilavinimas labai padeda – su inžinieriais, gaminančiais produktą, galiu susikalbėti kur kas lengviau nei verslo studijas baigę žmonės.
Nuo to laiko, kai su savo praktikos vadovu M. Murbachu idėjas rašėtės ant servetėlės, daug kas pasikeitė. Turite didelę darbuotojų komandą, savo biurą Visorių informacinių technologijų parke Vilniuje. Kokie žmonės dirba jūsų įmonėje ir ar jų darbo sąlygos – kosmiškos?
Didžioji įmonės darbuotojų dalis – inžinieriai: programinės įrangos kūrėjai, elektronikos (ryšio sistemų, maitinimo, saulės panelių), mechanikos (termodinamikos, raketinių variklių) inžinieriai. Kita dalis – testavimo, gamybos departamentai ir administracija. Mūsų biuro dydis – apie 600 kv. m. Kaune, Santakos slėnyje, turime 150 kv. m ploto padalinį, kuriame dirba 20 žmonių. Juokauju: nemažai vilniečių pavertėme kosmonautais, dabar atėjo kauniečių eilė. Taip pat turime biurus Kolumbijoje (JAV), Midlande (JAV) ir Beizingstoke (JK).
Ar pagrindinio mūsų biuro patalpos – kosmiškos? Yra gamybinės patalpos, yra vadinamieji švarūs kambariai, kurių oras filtruojamas, kad nepatektų dulkių, galinčių užteršti mūsų kliento instrumentus, yra elektronikos, mechanikos surinkimo laboratorijos, programuotojų kambariai, kuriuose programuojamos ir testuojamos palydovo smegenys, vakuumo kameros, kuriose imituojamos kosmoso sąlygos ir išbandomi palydovai. Ir, aišku, administracijos patalpos, kurios nuo kitų biurų skiriasi gal tik spinta su gautais apdovanojimais. Sakote, nieko kosmiško? Išties. Bet į kosmosą kylama nuo Žemės, t. y. atsispiriama nuo žemiškų dalykų, technikos. Tai ji yra kosmosas.
Paminėjote patalpą, kurios oras filtruojamas. Gal jūsų darbuotojams pandemijos metu nuo COVID-19 saugotis nebereikia, filtrai viruso į vidų nepraleidžia?
Išties šie HEPA filtrai nepraleidžia net bakterijų – su kolegomis juokaujame, kad mūsų švarūs kambariai nuo COVID-19 saugo geriau nei medicininės kaukės. Bet dauguma mūsų darbuotojų šiuo metu dirba nuotoliniu būdu.
Kiek daugiausia nulių buvo kontrakte, kurį teko pasirašyti?
Atsakysiu taip: didžiausi mūsų kontraktai – milijoniniai.
Plačiai nuskamba, kai „NanoAvionika“ gauna didelių finansinių injekcijų iš įvairių Lietuvos ir Europos institucijų bei finansų rizikos fondų. Kiek, kaip ir nuo ko šiuo metu esate priklausomi?
Trečius metus esame pelningai dirbanti įmonė. Pirmieji mumis, kai dar buvome labai jauni, patikėjo rizikos kapitalo fondas „Practica Capital“, tada sulaukėme investicijų iš amerikiečių organizacijos „AST and Science“. Vėliau pasiekė nemaža finansinė injekcija iš lietuviškų verslo paramos institucijų, Europos kosmoso agentūros ir Europos Komisijos.
Kadangi kuriame aukštąsias technologijas, esame geri pretendentai gauti paramą technologijoms, produktams plėtoti. Technologijų plėtojimas yra nuolatinis procesas (nėra taip, kad vieną kartą kažką išradai ir viskas, nereikia nieko tobulinti), todėl paramos ieškome nuolat.
Žinoma, niekas pinigų už dyką neduoda. Valstybė ir Europos Sąjunga jų skiria tam, kad tobulintume savo produktą, jį eksportuotume, pardavę papildytume biudžetą mokesčiais, kurtume gerai apmokamas darbo vietas. Privatūs investuotojai tikisi, kad įmonė veiks pelningai, jos vertė augs, jie gaus dividendų, o turimų akcijų vertė kils.
Kol kas visų finansuotojų lūkesčius patenkiname.
„NanoAvionikos“ sukurti palydovai dalyvauja įvairiuose projektuose ir moksliniuose eksperimentuose: Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Pietryčių Azijoje jie pasitelkiami aplinkos būklei stebėti, miestų infrastruktūrai valdyti, taip pat išmaniajame žemės ūkyje. Jungtinės Karalystės mokslininkai iš lietuviškų palydovų stebi gamtos katastrofas, klimato kaitos padarinius. NASA lietuviškų palydovų platformą pasitelkė, kad į orbitą iškeltų ir išbandytų Saulės burių sistemą. Ar jums žinomi mokslinių projektų, kuriuose dalyvauja jūsų palydovai, rezultatai?
Mūsų palydovas – tik transporto priemonė, nugabenanti kliento prietaisą į orbitą. Todėl dažniausiai net nesužinome, ar iškeltas įtaisas kosmose veikė. O jei veikė, ką nuveikė. Šie duomenys – mūsų kliento verslo dalis, todėl yra konfidencialūs. Mes tik turime užtikrinti, kad palydovo krovinys nebus nelegalus. Jei reikia, paprašome pateikti būtinus leidimus eksperimentams atlikti (tarkime, ar klientas turi teisę fotografuoti Žemę) ir viskas, palydovas nuskraidina krovinį į kosmosą.
Kas palydovą nugabena į raketos paleidimo vietą? Jūsų darbuotojai ar siuntų tarnyba?
Palydovų gabenimas – tikrai ne paskutinės minutės darbas. Likus mėnesiui iki paleidimo jie jau turi būti paleidimo vietoje, ten atliekami paskutiniai derinimo darbai. Palydovus siunčiame per įprastas siuntų tarnybas, tačiau, aišku, specialiose pakuotėse, su specialiais nurodymais, kaip elgtis su tokiu jautriu kroviniu. Ir – solidžiai apdraustus.
Žinau, kad besistažuojant Amerikoje jums ne kartą teko paneiginėti stereotipus apie Lietuvą ir lietuvius, kartais – net suteikti elementarios informacijos apie mūsų valstybę. Palydovą irgi pavadinote pagerbdami Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio 80-ąjį jubiliejų. Ar laikote save Lietuvos patriotu?
2008 m. studijuojant Vokietijoje, Štutgarte, gal net dažniau nei Amerikoje teko aiškinti, kad Lietuvoje žmonės vieni kitų nevalgo, kad turime automobilius ir internetą. Juokauju, aišku, bet vokiečių klausimai buvo panašaus lygio. O Amerikoje dauguma išvis nežinojo, nei kur ta Lietuva, nei kas tie lietuviai. O tie, kurie žinojo, apie Lietuvą buvo girdėję per NBA rungtynes.
Taip, esu Lietuvos patriotas ir tuo didžiuojuosi. Aš čia gyvenu, čia mano namai, čia ramu, grynas oras, skanus vanduo, nereikia jo pirkti buteliukuose. Bet aš nepamirštu, kad pasaulis yra mažas ir globalus, daug keliauju ir nemanau, kad patriotu gali vadintis tik tas, kuris gyvena Lietuvoje.
Esu sulaukęs ne vieno darbo pasiūlymo iš įvairių Europos šalių, JAV. Bet pasirinkau galimybę kurti: pats plėtoti verslą su kolegomis, talentingais ir darbščiais aukštųjų technologijų specialistais, pats priimti sprendimus, daryti klaidas ir iš jų mokytis. Šį sprendimą priėmiau dar 2014-aisiais ir dėl to nė kiek nesigailiu.
Būdamas 26-erių stažavotės NASA, netrukus sukūrėte pirmąjį lietuvišką palydovą, vėliau pavaizduotą ant pašto ženklo, eidamas 35-uosius esate vienintelės Lietuvoje aeronautikos inžinerijos įmonės vadovas. Ar dar turite maksimalistinių tikslų?
O kaipgi! Mes dar turime lietuviškais palydovais užkariauti pasaulį!
