Viena iš tokių piligrimių, o dabar jau ir vietos gyventojų – popiežiškojo Grigalijaus universiteto Romoje doktorantė, menotyrininkė, šiuolaikinio religinio meno ir sakralios erdvės tyrinėtoja, muziejininkė Rūta Giniūnaitė, kuri iš skardžių Romos gatvių atvyko į Šiluvą. Čia ji Ligonių dienų metu, inicijavo ciklą „Šiluvos menas gydo“. Su Rūta panirome į diskusiją, kodėl gi Šiluva? kaip menas gali gydyti?
Kaip pasirinkai Šiluvą, o gal ji pasirinko tave?
R.G.: Visada norėjau, kad darbas ir gyvenimas derėtų. Siekiau, jog gyvenimas darbe taptų liudijimu, ištirptų ribos tarp Bažnyčios, meno, mokslo, dvasingumo ir tarnystės. Šiluva yra puiki erdvė, kurioje susiduria skirtingi mano interesai, visos turėtos patirtys randa savo vietą.
Šioje erdvėje yra nusistovėjusios tradicijos, pavyzdžiui, paskutiniai mėnesio penktadieniai yra dedikuojami ligonių dienoms, tačiau tai niekaip nebūdavo siejama su meno lauku. Tuomet atvykai tu ir gimė idėja „Šiluvos menas gydo“.
R.G.: Šiluvoje yra dvi svarbios mėnesio datos – 13 diena ir paskutinio mėnesio penktadienis. „Šiluvos menas gydo“ gimė natūraliai, kadangi mano misija Šventovėje yra kultūros laukas. Gydymą suprantu kaip Išganymą, asmeniniame pašaukime menas mane veda prie dvasinės gelmės, kurioje randu atramą, juk tai ir gydo.
Visgi, Rūta, ką reiškia „gydymas“ meno ir kultūros kontekste?
R.G.: Yra daug meno kūrinių pavyzdžių kurie siekė gydyti žmonių nuodėmes. Meno kūrinys gali lydėti prie nematomybės ir sukurti santykį su nematomu Dievu. Būtent vakarų menas kelia klausimą, kas yra atvaizdas, kokia jo prasmė. Tai intymi dvasinė patirtis išreiškiama skirtingų atvaizdo estetinių formų, santykis tarp dvasinės patirties ir meno struktūros.
Studijuodama ėmiau domėtis meno kūriniu kaip dvasinės patirties objektu. Buvau paskatinta dėstytoja Yvonne Dohna Schlobitten, kurios pėdomis mėginu sekti. Įvairus menas turi skirtingas misijas, viena iš dvasinių meno misijų yra gydymas. Kalbu ne apie meno terapiją ar kūrybinį procesą, bet apie meno patirtį, pažinimą. Kūriniai ir jo patirtys buvo pritaikomos ne tik fiziškai sergantiems ligoniams, tačiau ir vidiniam gijimui. Menininkai siekia išreikšti kūrinijos esmę, suvokėjas tai patirdamas per jutimus priartėja prie Aukščiausiojo. Tiesa, reikia pastebėti, kad gydo tik autentiškas menas, kuris atlieka savo misiją. Be to, žiūrint į meno kūrinį reikia mokėti atskirti iš kokios dvasios jis gimsta, į kokią dvasią vedą. Tai yra meno palydėtojų misija, tinkamai parinkti meno kūrinį, kurio gelmės yra pažintos.
Koks yra šis gydomojo meno procesas, kaip vyksta patys užsiėmimai?
R.G.: Užsiėmimai vyksta nedidelėje grupelėje žmonių, kuomet skiriamas visas dėmesys žvilgsniui į kūrinius, kuriuos (pandemijos laikotarpiu) mato ekrane. Susitikimas prasideda tyla ir susikaupimu. Viso užsiėmimo metu esti momentai, kai kiekvienas pasidalina atsakymų į užduotą klausimą. Taip vyksta dialogas ir atrandama kažkas naujo, nepažinto. Pasidalinimai būna labai trumpi, tam, jog kuo daugiau liktų laiko būti tyloje drauge su meno kūriniu. Vadinu tokius susitikimus „laikas sau, dvasiniam augimui“. Svarbiausias susitikimo momentas – galimybė patirti ir tuo ką patiriame dalintis. Mano darbas yra padėti, kiek įmanoma be interpretacijų, priartėti prie kvietimo, kurį pateikia kūrinys, prie vidinės struktūros ir esmės.
Kokia tai metodika? Ar galbūt kelių metodikų rinkinys?
R.G.: Užsiėmimas pradedamas trumpa tyla, koncentracija į kvėpavimą, buvimą čia ir dabar. Tuomet seka trumpas prisistatymas, teologo, dvasininko citata apie meną, vėliau – aktyviai dalyvaujama kūrinio patirtyje, dalinamasi asmenine impresija. Keliaujame į gylį, ieškome meno kūrinio objektyvumo, pradedame nuo to, kas yra kitoniška konkrečiame darbe, keliame klausimas kodėl būtent taip menininkas pateikia kūrinį. Šiame etape akcentuojamas sąmoningas žvilgsnis į kūrinį, po truputį pereinant prie menininko gyvenimo istorijos, braižo, kitų kūrinio atsiradimo sąlygų. Galiausiai keliame klausimą – koks mūsų vaidmuo šio kūrinio suvokime, nuo detalių pereinama prie visumos, pajuntame holistinį vaizdą ir baigiant paklausiame savęs: ką galiu asmeniškai savo gyvenime išsinešti iš šios patirties? Ką supratau? Ką pajutau ir kam esu kviečiamas?
Ir visgi, kuo svarbus menas ir kultūra Šiluvos kontekste? Ir kuo tai svarbu tau, kaip Rūtai?
R.G.: Menas ir Šiluva yra neatsiejama nuo išskirtinių čia esančių kūrinių, pavyzdžiui, A. Vivulskio originalios modernistinės Apsireiškimo koplyčios, baroko laikotarpio jėzuito Tomo Podgaiskio skulptūrinių lipdinių ikonografijos bazilikoje, Stebuklingoje Mergelės Marijos paveikslo ir vieno seniausiai išlikusio kūrinio kontūrinio paveikslo Nukryžiuotasis. O mane domina erdvė, kuri būtų sukurta iš meno kūrinių, kurioje galime labiau pajausti esmę.
Ar menas gali prisidėti prie visuotinio pasaulio gijimo?
R.G.: Taip, nes menas iš tiesų gali keisti žmogų.
Kas toliau laukia Rūtos Šiluvoje ir pačios Šiluvos?
R.G.: Meno ir dvasingumo nuotykiai, įvairios iniciatyvos kaip atrasti šį santykį giliau.
O mes laukiame visų Šiluvoje, jei ne atvykstant kojomis dėl pandemijos grimasų, tai jungiantis į nuotolinius susitikimus ir patiriant meno gydomąją galią.
