Renginių organizatore Utenos kultūros centro Užpalių skyriuje dirbanti moteris sako, kad karantino metu „užsikabino“ už skaitmeninio raštingumo mokymų. Prie kompiuterio ji ir anksčiau sako besijautusi visai neblogai, nors neturi jokio žinias patvirtinančio dokumento, bet turėjo gerą mokytoją – savo sūnų. „Man žinių visada reikia ir niekada nejaučiau, kad turiu jų per daug. Metas pasitaikė palankus, nes per karantiną nebuvo galimybių vykdyti gyvų veiklų, tai ir sugalvojau, kad šį laiką išnaudosiu mokymuisi“, – pasakoja ji.
Suteikia atradimo džiaugsmą
Kompiuterį moteris sako naudojanti daugiausiai darbo reikalais, kurių yra labai daug, ir džiaugiasi, kad išvengia priklausomybės nuo interneto. Moteris sąmoningai atsisakė išmaniojo telefono, kad galėtų be interneto išeiti į gamtą, pasivažinėti dviračiu. Su mėgstamos veiklos teikiamomis emocijomis Birutė lygina ir jausmą, patiriamą mokantis.
„Kai važiuodama dviračiu atrandu taką, kuriuo dar nevažiavau, ar vietą, kurioje dar nesilankiau, man beprotiškas džiaugsmas. Tas pats man yra ir mokymasis – atradimo džiaugsmas“, – kalba B. Minutkienė.
Moteris pasakoja baigusi masinių renginių režisūros studijas, daug dirbanti su senomis nuotraukomis ir kinu, todėl akis užkliuvo už projekto „Prisijungusi Lietuva“ organizuojamų mokymų sąrašo ir jame nurodytos nuotraukų skaitmeninimo ir koliažų kūrimo temos.
B. Minutkienę domino ir „Excel“ programa. „Labai norėjau daugiau sužinoti apie šią programą, sudėtingesnes jos funkcijas. Anksčiau dirbau minimaliai, bet jaučiau, kad ten dar slypi neatrastos galimybės. Tiesa, mokymai galėjo būti ir ilgesni, nes „Excel“ yra specifinė programa, reikalaujanti įgūdžių ir atidumo“, – sako pašnekovė.
Ji juokiasi išklausiusi ir CV kūrimo mokymus, nors iš pradžių tokio tikslo neturėjo – tiesiog užkabino šių mokymų „anonsas“. „Į visus seminarus, mokymus einu vedina minties „ką man dar naujo parodys?“, nes visada visur gali būti kas nors naujo. Taip nutiko ir su šiais mokymais – nors CV kurti moku ir pakankamai kokybišką turiu, nes jo reikia dalyvaujant įvairiuose finansavimo projektuose, susidomėjau būsimų paskaitų pristatymu. Ir labai džiaugiuosi, nes mokymuose dalyvavo ir Užimtumo tarnybos darbuotoja, galėjome su ja bendrauti, užduoti rūpimus klausimus. Ačiū likimui, niekada nebuvau susidūrusi su šia institucija ir gal praslysiu, nors šito nė vienas iš mūsų niekada negalime žinoti“, – šypsosi moteris.
„Facebook“ – prisiminimams iš praeities
Birutė aktyvumo ir energijos stoka nesiskundžia – organizuoja ir veda įvairius kultūrinius renginius, yra kūrybinės saviraiškos grupės vadovė, rašo straipsnius į spaudą. Ji ir DJ darbą yra išbandžiusi, nes daug metų rengdavo ir vesdavo Užpaliuose diskotekas. Tiesa, šis etapas, pasak moters, jau praeityje, nes labai pasikeitė šokių kultūra ir diskotekos žmonėms tapo nebe galimybe pašokti ar pasilinksminti, o vieta „prastumti“ laiką.
Karantino metu Birutė susigalvojo naują veiklą – socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė Užpalių kultūros centro paskyrą, į kurią kelia draugų, fiksavusių kultūrines veiklas, ir savo per daug metų sukauptos filmuotos medžiagos fragmentus bei nuotraukas iš įvairių kultūrinių renginių, vykusių prieš kelis ar keliasdešimt metų. Moteris sako, kad čia praverčia ir mokymuose įgytos nuotraukų skaitmeninimo žinios.
„Kas sekmadienį ką nors įkeliu ir labai džiaugiuosi, kad galiu tokiu būdu nudžiuginti žmones jų pačių praeities prisiminimais. Mano tikslas – parodyti bendruomenės sutelktumą, kai visos amžiaus grupės telpa toje pačioje scenoje. Man labai svarbu kalbėti apie pilietiškumą, tautiškumą, pagarbą savo identitetui, o socialiniai tinklai leidžia tai pateikti kuo didesnei auditorijai. Be to, taip prisimenu žmones, su kuriais teko bendrauti“, – pasakoja Birutė.
Ši veikla sulaukia ir grįžtamojo ryšio. Žmogus pamato save mažą ar jauną nuotraukose, paspaudžia patiktuką, pasidalina įrašu su draugais, neretai ir Birutei žinutę parašo – toks priminimas apie jaunystę, vaikystę ar tiesiog gimtą kraštą yra svarbus ir reikalingas, juolab kai yra daug emigravusių Užpalių krašto žmonių.
B. Minutkienė pastebi, kad kartu su galimybe ką panorėjus skelbti socialiniuose tinkluose žmones užgulė ir atsakomybė už skelbiamą turinį, deja, to dažnai nepaisoma.
„Matau, kad kiti po renginių sudeda ir 100 nuotraukų. Viskas gerai, bet ar tikrai kiekviena nuotrauka tinka viešam skelbimui? Kai studijavau masinių renginių režisūrą, mus mokė žiūrėti, kas yra antrame plane. Tą patį reikėtų daryti ir keliant nuotraukas. Net jei pirmas planas pats gražiausias, bet fone yra kas nors išsižiojęs, negražiai apsirengęs ar nosį krapšto, tokios nuotraukos geriau neviešinti, nes ji gali įžeisti kitą žmogų. Kad tokia nuotrauka kažkuo bloga, supras gal tik trys žmonės iš šimto, bet mes galėsime būti ramūs, kad ir kiti 97 žmonės žiūri į gerą, švarų produktą. Todėl prieš skelbiant nuotrauką visada verta sustoti ir pagalvoti“, – pataria pašnekovė.
Išsikelti tikslą nustebinti save
Birutei posakis, kad mokytis jau per vėlu, yra nesuvokiamas. „Aš mokiausi, mokausi ir mokysiuosi, kiek tik turėsiu laiko ir galimybių. Pamenu, „Excel“ mokymuose dalyvavo vienas senjoras, kuris pasakė, kad jis šia programa gyvenime nesinaudos, bet užsirašė į mokymus, nes jam apskritai įdomu apie ją sužinoti. Tiesiog puiku! Žmogus rado lavinantį laisvalaikio leidimo būdą, o ne be tikslo naršo internete ar kokį serialą žiūri. Be to, jis sužino, kas dar pasaulyje yra, ką dar galima daryti, apie ką gal ir pagalvojęs nebūtų“, – kalba moteris.
Ji sako, kad daug kas skundžiasi gyvenimo monotonija, bet užuot dejavus geriau pasirinkti mokymąsi ko nors naujo – tai gali tapti puikiu pabėgimu nuo jos. Birutė pripažįsta, kad su amžiumi keičiasi mąstymas, suvokimas, bet vis tiek reikia žygiuoti į priekį, išsikelti tikslą ką nors nustebinti, kad ir save. To užtenka, kad atsirastų noras mokytis.
