Visas pasaulis jau peržengė 2021 metų slenkstį, ne išimtis ir Holivudas. Tiesa, „Oskarų“ įteikimo ceremonija, įprastai vykdavusi vėlyvą žiemą, šiemet dėl pandemijos nukelta į balandžio 25 dieną. Tačiau tai – ne vienintelis pokytis: pirmąsyk šis milžiniškas renginys persikels į virtualią erdvę. Ir kas galėjo pagalvoti, kad prieš metus, vasario 9 dieną vykę „Oskarų“ apdovanojimai bus bene paskutinis tokio dydžio renginys, kuriame žmonės dar nedėvės apsauginių veido kaukių? Laura Dern buvo viena tų laimingųjų, galėjusių tądien švęsti pergalę. Aktorė jau triskart buvo nominuota „Oskarui“, bet būtent tąsyk jai pagaliau nusišypsojo sėkmė. Ir nors 2020 metai buvo nelengvi, tačiau prieš pat 53-iąjį Lauros gimtadienį jai įteikta nepamirštama dovana.
Nenoriu girtis, tačiau vos pamačiusi ir išgirdusi Lauros Dern, vaidinusios advokatę, monologą kino juostoje „Santuokos istorija“ žinojau, kad ji bus labai stipri kandidatė „Oskarui“ gauti. Nors pavadinimas to ir neatspindi, minėtas filmas yra apie besiskiriančią ir dėl vaiko globos kovojančią sutuoktinių porą. Šioje juostoje puikiai atskleidžiama, kokią įtaką žmonių gyvenimams turi skyrybos, o pagrindiniai aktoriai Adamas Driveris ir Scarlett Johansson leidžia įsijausti į herojų būseną, kurią šie išgyvena tokiu itin sunkiu gyvenimo periodu. Žiūrovai tikrai pasijus lyg amerikietiškuose kalneliuose ir vieną akimirką palaikys moterį, o kitą – vyrą. Tai iliustruoja, kad skyrybų procese abu partneriai vienu metu yra tiek aukos, tiek ir skriaudikai. Ko gero, nebus abejojančiųjų, kad Lauros Dern vaidyba šiam filmui leido susilaukti didesnės sėkmės. Labai daug pasako ir tai, kad kino festivalyje vykstant „Santuokos istorijos“ peržiūrai, po anksčiau minėto aktorės monologo žiūrovai ėmė ploti. O taip didžiuosiuose tarptautiniuose kino festivaliuose nutinka itin retai.
Lauros Dern, kaip aktorės, bei Noah’o Baumbacho, kaip režisieriaus, talentams susijungus, Laura nesunkiai įkūnijo Beverli Hilso teisininkę. O kai jos vaidinama Nora prabyla apie nesąžiningumą lyginant motinos ir tėvo teisę į vaiko globą, nuoširdumas ir tikroviškumas liejasi per kraštus. Monologas nuskamba it pamokslas per pamaldas: „Pripažinkime, gero tėvo paveikslas pradėtas formuoti ne taip ir seniai – vos prieš 30 metų. Iki tol tėvas auginant vaiką būdavo tylus, savanaudiškas ir tam tikru požiūriu – nepatikimas. Tačiau pripažinkime, mes visi norime, kad tėvas būtų visai ne toks. Mes mylime tėvus už jų klaidas, tačiau mamoms klysti – neatleistina. Mes to nepripažįstame nei faktiškai, nei dvasiškai. Nes mūsų krikščioniškame pasaulyje mamos paveikslas – Švenčiausioji Mergelė Marija. Ir ji yra tobula. Ji pradėjo gyvybę būdama nekalta, ji besąlygiškai palaiko savo atžalą, laiko jo kūną net po šio mirties. O kur tėvas? Jo nėra. Jis net nedalyvavo lytiniuose santykiuose vaisiui užmegzti.“ Galiu lažintis, kad klausydamiesi šių žodžių niekas nebematė aktorės, tik jos vaidinamą heroję, iš kurios lūpų išsiveržė tiesa.
Laura Dern gimė aktorių Bruce’o Derno ir Diane Ladd šeimoje. Kaip aktorė debiutavo būdama vos septynerių, kai kino juostoje „Alisa čia nebegyvena“ (1974 m.) suvaidino kartu su mama. Jau visai netrukus abi dirbo ir Martino Scorsesės filmavimo aikštelėje. Ir nors Lauros suvaidintas epizodas visai trumputis, o viskas, ką ji darė, tai valgė ledus, režisierius pasakė, kad mergaitė turi įgimtą talentą. Šiuos žodžius L. Dern mena iki šiol, jie suteikia aktorei motyvacijos ir įkvepia. Per savo ilgą karjerą Laura Dern dirbo su tokiais garsiais režisieriais, kaip Peteris Bogdanovichius, Stevenas Spielbergas ir Clintas Eastwoodas. O Davidas Lynchas ją vadina savo mūza.
Su Laura susitikome dar praeitais metais, viešbutyje „Four Seasons“, Los Andžele. Kiekvienas, matydamas šią aukštą liauną moterį, susimąsto, ar ji nedirba modeliu. Tačiau, nors tokių pasiūlymų buvo daugybė, Laura atsisakydavo – aktorystė jai buvo svarbesnė. Tiesa, būdama 50-ies ji pagaliau sutiko ir dalyvavo pirmoje savo fotosesijoje.
Ar jūsų vaidybą įkvėpė koks nors pažįstamas teisininkas?
Iš tiesų – taip, labai. Net keli teisininkai, su kuriais susipažinau rengdamasi šiam vaidmeniui.
Jums pačiai teko išgyventi skyrybas. Ar vaidindama rėmėtės patirtimi?
Manau, neįmanoma, kad gyvenime nutikę įvykiai neturėtų įtakos mums patiems ar aktorių vaidinamiems herojams. Išgyvenę skausmingą patirtį tampame tiek pažeidžiami, tiek ir išmintingi. Kai ruošiesi vaidmeniui, pritaikai visas turimas žinias, o jeigu ko nežinai – eini mokytis, sužinoti, pasisemti žinių iš kitų. Aš tai vadinu tyrimu. Iš Noah’o filmo galime išmokti, kad skaudi patirtis ne visuomet prideda išminties. Neretai tokie išgyvenimai atneša dvasinį skausmą, komplikacijų, finansinių nuostolių. Manau, kad tie, kurie išgyveno skyrybas, žino, kaip sunku tuo keliu eiti. Juk su kadaise mylėtu žmogumi galima tapti priešais, nors jis yra ir bus tavo vaiko tėvas ar motina. Kol filmavome „Santuokos istoriją“, neretai su komandos nariais kalbėdavomės apie skyrybų procesus.
Filmavimo aikštelėje kalbėjotės tokiomis asmeniškomis, intymiomis temomis?
Kai Noah’as ėmėsi šio kino filmo, norėjo sukurti gražią meilės istoriją. Jis nė nenumanė, kad viskas apsivers ir žiūrovams rodysime meilės istoriją, pasibaigsiančią skyrybomis. Tai yra nuostabu, nes ne kiekvienam gali šitaip pavykti. Aš pati jaučiuosi dėkinga, kad galėjau prie to prisidėti, ypač todėl, kad kino filmas yra ir juokingas, ir paliečia sielą. Nė kiek neperdėsiu sakydama, kad tapau didžiule „Santuokos istorijos“ gerbėja. Kiekvienas žiūrovas gali šiame filme atrasti dalelytę savęs: savo vaikystės, prisiminimų, kaip dužo širdis, akimirkų, kuomet iš meilės skrajojo padebesiais. Tai taip emocionalu... Kiekvienas iš mūsų, aktorių, tiksliau, kiekvieno iš mūsų gyvenimai ir patirtys įkvėpė Noah’ą. Todėl komandoje atsirado artimas ir intymus ryšys.
Kaip jums sekėsi dirbti su Noah’u Baumbachu ir jo šedevru – scenarijumi?
Noah’as scenarijus rašo tobulai. Vos perskaičiusi puoliau jam skambinti pranešti, kad sutinku imtis vaidmens. Scenas N. Baumbachas aprašė labai smulkiai, pateikdamas nuorodų net į kūno kalbą. Buvo akivaizdu, kad pats į temą tikrai gilinosi ir atliko, kaip aš tai vadinu, tyrimą. Tai įkvėpė ir mane. Todėl susitikinėjau su įvairiais skyrybų advokatais Los Andžele ir Niujorke. Su jais kalbėjausi apie skyrybų ir šeimos teisę, su tuo susijusius verslus ir pačius procesus.
Galėčiau sakyti, kad šis vaidmuo man buvo gražiausia Kalėdų dovana. Istorija košmariška, bet kartu ir tokia teisinga... Herojė galiausiai laimės, bet kokį naratyvą tame kelyje į pergalę ji sukuria! Nebūtinai teisingą, bet padėsiantį pasiekti norimo rezultato. Nora visa savo esybe įsitraukia į bylą ne tik dėl savo, kaip teisininkės, patirties, bet ir dėl to, kad jai rūpi, kaip moterys ir mamos yra vertinamos visuomenėje. Aš ir pati labai įsijaučiau, išgyvenau. Manau, kad nuo košmarų mane išgelbėjo tik visiškai kitoks, motiniškas vaidmuo kitame kino filme – „Mažosios moterys“. Kai pažvelgiu atgal, matau, kad praėję metai man buvo nuostabūs, juk teko suvaidinti net dviejuose sėkminguose kino filmuose.
Tiek „Santuokos istorijoje“, tiek „Mažosiose moteryse“ kalbama apie šeimą. Filmai skirtingi, tačiau labai įdomu tai, kad pastarąjį kūrė Greta Gerwig, Noah’o Baumbacho gyvenimo partnerė. Koks jausmas tapti tokios įsimintinos šeimos dalimi?
Tai yra gyvenimo dovana. Už tokią sėkmę esu dėkinga Davidui Lynchui, Robertui Altmanui ir Peteriui Bogdanovichiui. Šie kino kūrėjai pasitikėjo manimi mano karjeros pradžioje ir būtent jų dėka man pavyko pasiekti tai, ką turiu šiandien. Dirbdama su Noah’u ar su Greta jaučiuosi puikiai – tarsi namie, o ne darbe būčiau. Tiek vienas, tiek kitas man patikėjo tikrai sudėtingus trapių, bet kartu ir stiprių moterų vaidmenis, ką aš be galo vertinu. Sykį Greta labai teisingai pastebėjo: „Ar gali tuo patikėti? Noah’o filme tu vaidini moterį, kuri išdrasko šeimas, o manajame – tokią, kuri jas sujungia.“ Man ši mintis labai patiko.
Išvardinote šitiek nuostabių režisierių, su kuriais jums teko dirbti. Man pačiai labai patinka Davidas Lynchas, o jūs jau daugelį metų esate jo mūza. Ko iš jo išmokote?
Aš esu jam be galo dėkinga ir turbūt liksiu visą gyvenimą skolinga už tokią gražią draugystę ir galimybes savo kūrybinėje karjeroje. Viskas, ką aš darau kaip aktorė, tikiu, yra išmokta Davido dėka. Jis mane skatino, stūmė iš komforto zonos, motyvavo. Tai, kaip vaidinau ir kaip man pavyko atrasti humorą netikėčiausiose filmų „Santuokos istorija“ ir „Mažosios moterys“ scenose, yra jo darbo su manimi vaisiai. Net žiūrėdama tokius šokiruojančius filmus apie traumuojančias patirtis kaip „Trintukas“, „Mėlynas velvetas“ ar „Laukinė širdis“ gebu pamatyti kažką humoristinio. Kiekvienas režisierius, su kuriuo teko dirbti, yra manęs klausęs apie Davidą Lynchą. O pokalbiai apie jį trukdavo valandų valandas...
Esate labai aukšta. Ar jaunystėje dėl to nekompleksavote? Ar dabar savo aukštą ūgį laikote privalumu?
Visai neseniai turėjau labai įdomią patirtį. Su manimi ir Nicole Kidman susisiekė viena moteris, mes visos trys esame geros draugės. Papasakojo, kad trylikametė jos dukra yra mano ūgio ir labai sunkiai su tuo susigyvena. Tad mes su Nicole sukūrėme trumpą vaizdo įrašą, kuriame mergaitę sveikiname su gimimo diena ir pasakojame, kaip dėl savo ūgio jautėmės būdamos jos metų ir kaip jaučiamės dabar. Kai man buvo 13 metų, mano ūgis siekė 178 cm ir man tai buvo katastrofa (juokiasi). Tikrai nieko gero tuo metu, nes ir vaikinai, kurie patinka, tesiekia iki bambos, o su draugais tenka bendrauti kone susilenkus perpus. Nieko smagaus ar mielo čia nematau. O pamilti save tokią, kokia esi, – tikras iššūkis. Tiek aš, tiek Nicole apie tai pasipasakojome ir palinkėjome pamilti save greičiau, nei tai padaryti pavyko mums – tik tapus suaugusiomis moterimis. Tiesa, ir aš, ir Nicole atradome, kad abi turime problemų su nugara. Tad ir jų greičiausiai atsiranda dėl to aukšto ūgio. Štai, tarkim, aš įsivariau skoliozę, nes dažniausiai būnu susisukusi į riestainį, kad nors keliais centimetrais būčiau žemesnė. Bet turiu pripažinti, kad šiandien mano ūgis man atrodo privalumas.
Jūs sugrįšite į „Juros periodo parką“. Kaip dėl to jaučiatės?
Jei atvirai, dar neskaičiau scenarijaus, tai ir pakomentuoti daug negaliu. Bet man labai patinka pati idėja, kad planuojama nufilmuoti, kaip viskas tęsiasi po 25 metų. Pamatysim, kaip čia bus. Kita vertus, kas gali būti geriau, nei vaidinti su dinozaurais? Juk jie tokie mieli ir dideli.
Kokios jūsų mintys apie šiuos, naujus metus?
Man visada patinka naujos pradžios. O jums ne? Kai esi mama, vaikai kasdien primena, kad galima viską pradėti iš naujo ir niekada neprarasti vilties. Kiekvienus naujus metus aš pradedu taip pat – išsikeldama tikslus, kuriuos ketinu įgyvendinti. Dar tikrai daug ką turiu nuveikti 2021-aisiais.
